Mums geriausiai žinomas dėl savo fantastinių kūrinių – trilogijos „Žiedų valdovas“ bei „Hobito“ – savo šeimos nariams J.R.R. Tolkienas visų pirma buvo tikros tėvystės pavyzdys.

Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas gimė 1892-ųjų sausio 3 d. Bloemfonteine, Pietų Afrikoje, kur augo, o vėliau persikėlė į Angliją – tai buvo tragiška jo gyvenimo dalis, nes tėvai žuvo, kai jam buvo vos dvylika. Prieš mirtį Tolkieno motina jo globą pavedė kunigui Pranciškui Ksaverui Morganui iš Birmingemo oratorijos. Jis Tolkienui tapo tėviška figūra bei garbingu vadovu bei draugu.

Editą Bratt Tolkienas ves 1916 kovo 22 d., ir jie susilauks keturių vaikų: trijų berniukų ir mergaitės. Ne vienas gali paliudyti, jog didžiausias Tolkieno palikimas – atsidavimas bei meilė savo vaikams.

Pirmiau tėvas nei profesorius

Nuolatinis sunkumas Tolkienui buvo pusiausvyros tarp darbo ir šeimos ieškojimas. Išėjęs į pensiją, jis gailėjosi progų, kai nesugebėjo pakankamai išreikšti savo meilę vaikams. Vis dėlto jis stengėsi rasti laiko atžaloms, daryti kiek įmanoma daugiau, kad vaikai žinotų, jog yra mylimi.

Vienas iš Tolkieno prieraišumo vaikams bruožų jiems paaugus ėmė atrodyti netinkamas: jis visuomet juos pabučiuodavo, netgi berniukams suaugus. Tolkienas niekuomet nesigėdijo parodyti švelnumą.

Kitas jo artimo santykio su vaikais pavyzdys yra tiesiog iš kasdienos. Tolkieno diena prasidėdavo anksti, su sūnumis Mykolu ir Kristupu dviračiais važiuodavo į artimiausioje bažnyčioje aukojamas šv. Mišias, o po to grįždavo namo valgyti Editos paruoštų pusryčių. Pirma dienos dalis būdavo užpildyta susitikimais su studentais, paskaitomis Oksforde, po jų Tolkienas vykdavo namo papietauti kartu su šeima. Jis entuziastingai domėjosi savo vaikų užsiėmimais, pietų pertraukos metą išnaudodavo nuoširdiems pokalbiams apie juos.

Po to – vėl susitikimai, o diena pasibaigdavo darbo kambaryje, kuriant dar vieną Viduržiemio nuotykį. Iš tiesų dauguma jo istorijų būdavo užrašomos labai ankstyvą rytą, kol šeimos nariai dar miegodavo. Jis stengėsi savo rašymu nesikėsinti į šeimos laiką. Tačiau įkvėpimas kūrybai kildavo būtent dėl vaikų.

Tolkienas kaip pasakininkas

Kol vaikai buvo dar maži, Tolkienas jiems pasakodavo jaudinamas pasakas prieš miegą. Jis buvo didis pasakininkas ir porindavo sūnums elfų, drakonų bei hobitų nuotykius. Berniukams taip patiko jo istorijos, kad Tolkienas jas užrašė ir papildė piešiniais. Laikui bėgant istorijos darėsi vis įmantresnės, ir ilgainiui knygos rankraštis buvo nusiųstas į vietinę leidyklą. Visa kita jau tapo istorija.

Po didžiulės „Hobito“ komercinės sėkmės tęsinys buvo neišvengiamas. Rašydamas kitą tomą, Tolkienas bendradarbiavo su savo vaikais, kurie tuo metu jau buvo jauni suaugusieji. Tam tikra prasme pastarieji žinojo istoriją taip pat gerai, kaip ir jis pats.

Laiškų rašymo meistras

Atsidavusios Tolkieno tėvystės pavyzdžiu gali būti ir jo noras visuomet žinoti, kaip vaikams sekasi, šiems palikus tėvų namus. Jis buvo laiškų rašymo meno meistras, ir parašė jų neįtikėtinai daug, tik 354 buvo publikuoti po jo mirties. Dauguma jų – vaikams. Jis taip mėgo rašyti, jog paskutinėmis gyvenimo dienomis, kai nebevaldė dešinės rankos, sakė: „Tai, jog negaliu naudotis pieštuku ar parkeriu man yra toks pat pralaimėjimas, kaip vištai netekti snapo.“

Savo laiškuose Tolkienas nuolat palaikydavo vaikus gyvenimo išbandymuose, sūnums patardavo, kaip būti vyrais moderniame pasaulyje.

Galų gale didžiausias Tolkieno palikimas buvo ne milijoninis turtas, bet jo atsidavimas ir rūpinimasis savo vaikais. Visa, ką jis pasiekė gyvenime, buvo skirta jiems, ir būtent pašaukimo į tėvystę dėka jis tapo didžiu fantastinės literatūros kūrėju.

Pagal Philip Kosloski „J.R.R. Tolkien: Husband and Father“ parengė Rosita Garškaitė