Ar šiuolaikinis šokis populiarus Lietuvoje? Ar geras režisierius formuoja atlikėją kaip žmogų? Kokia tikėjimo reikšmė menininkui? Apie tai su šįmet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pabaigusiomis ketvirtą kursą šiuolaikinio šokio šokėjomis Greta Grinevičiūte ir Agniete Lisičkinaite kalbasi Joana Gimberytė – Juronė.

Apie kokią profesinę ateitį svajojote stodamos į akademiją?

Greta. Iš pradžių net negalvojau apie profesinę ateitį. Tik apie norą šokti. Kas bus po to ir ką norėčiau daryti, nežinojau. Mintys apie profesinę ateitį atsirado jau mokantis. Kur skleistis? Ką daryti? Šiuolaikinio šokio dirva Lietuvoje dar labai neparuošta.

Agnietė. Man toks klausimas nekilo. Pradėjau šokti labai anksti, man buvo aišku, kokios profesijos noriu, ėjau į tai labai kryptingai. Tačiau tik atėjus į akademiją supratau, kad šokio specialybė yra platesnė nei maniau. Metams bėgant susiformavo suvokimas, kad tu gali ne tik judėti – gali ir tiesiog būti scenoje.

Greta. Visada labai mėgau teatrą. Bet man jame visada kažko trūkdavo. O šokyje atradau tam tikrą gylį. Tai, kas nėra taip aišku, visiem prieinama ir suprantama. Šokis – atviras menas, sujungiantis ir kitas meno sritis.

Kokius projektus įgyvendinote studijų metais?

Agnietė

Agnietė. Mūsų režisierė Aira Naginevičiūtė turėjo labai aiškų tikslą, ką nori padaryti iš kurso, šalutinių projektų nebuvo. Kitur ji mūsų neišleisdavo, tačiau akademijoje suteikė galimybę skleistis. Todėl labai anksti, pirmame kurse, pastatėme „pilno metro“ spektaklį „Druska“.

Greta. Ir tik dabar, kai jį šokame ketvirtame kurse, spektaklis jau įgauna baigtinę formą.

Ką turi omeny sakydama, kad režisierė iš karto žinojo, ką iš jūsų kurso nori padaryti?

Agnietė. Ji rinkosi trupę sau. Žinojo, kokių šokėjų nori. O mum patinka tai, ką ir kaip ji kuria, tad įvyko sąjunga. Mūsų įstojo keturiolika, o baigiame kursą penkiese. Buvo įstojusiųjų per reformos netikslumus, o dauguma atkrito dėl traumų.

Ar būna daug traumų?

Agnietė. Labai. Tai juk meno sportas! (juokiasi)

O pačios jų esate turėjusios?

Agnietė. Man, tfu tfu tfu, pavyko išvengti didžiulių traumų.

Greta. Labai daug. Prieš tai buvau nešokusi šiuolaikinio šokio, ir mano kūnas nebuvo pratęs prie tokių milžiniškų krūvių, kai šoki nuo devynių ryto iki dešimtos vakaro. Dabar jau geriau, kūnas priprato.

Agnietė. Šokyje labai svarbu protas. Turi dirbti šimtu procentu, atsiduoti, bet kartu išlikti sąmoningas. Tai – trapi ir neilga profesija, tad turi labai atsakingai žiūrėti į savo kūną. Kartais netgi pasijuntu išlepus, kai kiekvienam žingsnyje save saugau. Žiemą nečiuožinėti nuo kalnų, kad nesusižeistum, vaikščioti su trimis šalikais, kad jokiu būdu neperšaltum ir nesusirgtum...

Ką jums dabartinė režisierė ir dėstytoja per tuos metus davė asmeniškai?

Greta

Greta. Su režisiere Aira Naginevičiūte susiformavo labai stiprus ryšys. Pirmą dieną, kai tik įstojome, ji mums pasakė: „Susipažinkime, aš esu Aira Naginevičiūtė, dabar aš – jūsų tėvas, motina, režisierė, priešas ir draugė.“ Ir iš tikrųjų per tuos ketverius metus jos žodžiai pasitvirtino. Tam tikra prasme pasitvirtino ir „priešas“.

Agnietė. Visus ketverius metus vyko virsmas. Kiekvienam „ lipti per save“ yra labai sunku, ir kai kitas žmogus tave stumia tą daryti, jis savaime tampa priešu. Tik užlipęs ant anksčiau nepasiekto laiptelio supranti, kiek daug tau buvo duota.

Greta. Tai suformuoja tave ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų. Visos vertybės, kuriomis aš dabar vadovaujuosi, iš dalies yra įdiegtos Airos. Mes įstojom būdami visiški pypliai – aštuoniolikos metų, iškart po mokyklos – ir viskas, kas aš esu dabar, susiformavo per šituos ketverius metus.

Agnietė. Režisierė mums įskiepijo meilę ir aistrą šokiui bei gyvenimui.

Kokie jūsų nauji projektai?

Greta. Trečiame kurse mes turėjome sukurti spektaklį „Atvirose erdvėse“. Darėme etiudus pagal Vlado Dieninio ir Airos Naginevičiūtės idėją, jog patys kūnai kuria muziką. Spektaklis be elektros. Iš šitos idėjos ir išsivystė dabartinis projektas – „Vilko valanda“. Šiame spektaklyje ieškome judančių kūnų sąsajos, santykio su tam tikromis medžiagomis.

Kokios perspektyvos šokiui Lietuvoje ir kokios – užsienyje?

Agnietė. Čia net nėra ką lyginti. Lietuvoje šiuolaikinis šokis susiformavo labai neseniai. Teoriškai – prieš trisdešimt metų, realiai – mes esame antra egzistuojanti šiuolaikinio šokio karta. Natūralu, kad užsienyje – kitaip. Ten šokėjas – apmokama ir rimta specialybė. Kita vertus, ten yra rinka, o čia – labai daug galimybių tą rinką sukurti.

Greta. Deja, visame pasaulyje šokėjai gyvena sunkiai.

Agnietė. Praėjusią vasarą dvi savaites buvome butoh šokio technikos workshop‘e. Tai – šokio rūšis, atsiradusi po kubizmo. Buvo išsakyta mintis, jog jei tokia šokio sritis taptų populiari, ji netektų savo prasmės. Vadinasi, šokėjai niekada negalės gerai gyventi materialiai.

Greta. Neseniai su režisiere Aira kalbėjome būtent apie tai, kokią įtaką žmogui daro materialiai patogus gyvenimas. Priėjome tokią išvadą, kad jei žmogus ir yra gilus, bet jam nekyla jokių nepatogumų gyvenime, jis dažnai nebesupranta tam tikrų dalykų. Nukenčia jo suvokimas apie pasaulį, žmogus „užsiliūliuoja“.

Greta

Kiek šiuolaikiniam šokiui svarbu figūra?

Greta. Šiuolaikiniame šokyje galima išvysti labai daug pavyzdžių, kur figūra visiškai neimponuoja. Bet technikos požiūriu, jei tu nori šokti, o ne daryti performansą, tu, be abejonės, turi palaikyti formą ir raumenų tonusą.

Kokia šokėjo karjeros trukmė?

Agnietė. Baletą šoka iki trisdešimt penkerių–keturiasdešimties, o šiuolaikinį šokį... apskritai galima šokti iki mirties. Bet klausimas, kiek laiko tu gali būti paklausus? Priklauso nuo režisieriaus ir nuo idėjos. Griežtos ribos nėra.

Greta. „Einamasis“ jauno kūno ir energetikos amžius yra iki keturiasdešimties.

Agnietė. Yra tokių šokio technikų, kurių būdamas daugiau kaip trisdešimties tiesiog neįveiktum fiziškai.

Agnietė

Ar pritariate pasakymui, kad kūno kalba galima išreikšti daugiau negu žodžiais?

Abi. Taip.

Greta. Pasakius žodį, jis gali turėti vieną ar dvi potekstes. O šokis gali būti labai laisvai interpretuojamas. Kaip mūsų režisierė sako: jei gali išreikšti save kūnu, kam tada žodis?

Agnietė. Žodis šokyje yra kaip dar viena raiškos forma. Kaip muzika, kaip scenografija...

Buvote pasikvietusios žurnalistų dėl blogų akademijos sąlygų. Ar jos iš tiesų tokios neįmanomos?

Agnietė. Sąlygos yra „žiauriai“ blogos, tragiškos. Žiemą turime šokti plius dvylikos laipsnių temperatūroje... Ir mes nuo pat pirmo kurso bandėme kažką daryti, bet visąlaik trūko valdžios domėjimosi ir supratimo. Buvo tiesiai šviesiai pasakyta: „Jeigu netenkinta sąlygos, tokios specialybės galima daugiau nerinkti.“

Ar kūrėjui svarbu tikėjimas?

Agnietė. Kai tu esi atlikėjas ir susitapatini su tiek daug vaidmenų bei tokia daugybe emocijų, tu turi turėti tam tikrą atsvarą. Tikėjimas – privalu.

Kokios jūsų vidinės atramos?

Agnietė. Šeima. Esu visiškai šeimos žmogus.

Greta. O man būtent tikėjimas. Plačiąja prasme.

Kas jums yra jaunasis kūrėjas?

Agnietė. Vakar apie vienos grafikės baigiamąjį darbą pagalvojau: tikra jaunoji menininkė. Liečia visuomenės temas, triukšmą, neigiamybes... Išėjau galvodama: „Kam apie tai šnekėti? Tu tokia jauna!“ Tada supratau, kad tikriausiai tokia ir yra jaunojo kūrėjo misija – kurti naujas formas ir kalbėti apie dalykus, kurie skauda, kol vidinis maištas dar nenuslopęs.

Nuotraukos iš asmeninių archyvų