Gediminas Kajėnas

Evgenios Levin nuotrauka

Baigiantis birželiui iš spaustuvės atkeliavo naujausia „Bernardinai.lt“ bibliotekos knyga „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“. Tai keturiasdešimt pokalbių su žymiais Lietuvos kultūros bei meno žmonėmis.

Kalbiname šios knygos sudarytoją Gediminą Kajėną, klausdami apie knygos kelią pas skaitytojus ir tai, ar iš tiesų jam pasaulis yra gražus.

Knyga Bernardinai.lt knygyne

2005 metais pasirodė pirmoji „Bernardinai.lt“ knyga „Aštuntoji diena“. Jos įvade teigta, kad tai priminimas, jog esame Viešpaties, kuris kūrė pasaulį per septynias dienas, talkininkai, ir mums patikėta aštuntoji diena. Dabar vėl knyga, kurioje tekstai, subrendę „Bernardinai.lt“ erdvėje, ir pavadinimas – „Pasaulis yra gražus“. Pirmoji reakcija – ar tai „Aštuntosios dienos“ tęsinys?

Kai dabar pasižiūriu, viskas susiję, ir nieko čia nėra atsitiktinio. 2004 metais „Bernardinai.lt“ pradėjo savo gyvavimą. Tuo metu visuomenėje, žiniasklaidoje, įvairiose diskusijose daug kalbėta apie interneto keliamą grėsmę knygai ir spausdintam žodžiui apskritai. Beje, kaip ir apie paukščių gripą... Ir ką gi?.. Paukščiai tebečiulba, knygos tebespausdinamos...

Pirmoji „Bernardinai.lt“ išleista knyga, eseistikos rinktinė „Aštuntoji diena“ pasirodė siekiant išsaugoti tekstus. Čia vėlgi – viskas dėsninga: augome su knygomis, o internetas, tiesą sakant, mus ištiko ir iki šiol ne visada gerai suprantame, kaip ir kodėl tai veikia. Todėl natūraliai ir pačiame dienraštyje nuo pat pradžių buvo orientuojamasi į komentarus, analitinius straipsnius, eseistiką bei pokalbius. Per pirmuosius metus susikaupė toks įdomios eseistikos archyvas, kad pirmoji knyga atsirado visiškai natūraliai – be didelių pastangų ar išankstinių planų.

Beje, net ir pats knygos žanras – esė – tuo metu dar neseniai atrastas tiesiog vešėte vešėjo, ir visi, kas tik netingėjo, stengėsi išbandyti save šiame žanre. Tad taip ir susidėliojo pirmoji rinktinė, kurioje publikuoti labai skirtingų savo mąstymu bei stiliumi Juliaus Sasnausko, Gendručio Morkūno, Donato Petrošiaus, Doloresos Kazragytės, Giedrės Kazlauskaitės ir kitų autorių tekstai. Šios knygos paantraštėje buvo ir tokie žodžiai: „Kiekviena aštuntoji diena kasdien yra pirma“. Tad be pirmosios dienos nebūtų ir aštuntosios, o be jų – ne tik gražaus, bet apskritai jokio pasaulio...

Šios dvi rinktinės akivaizdžiausiai skiriasi savo žanrais – pirmoji, kaip jau ir minėjau, esė, antroji „Pasaulis yra gražus“ – pokalbių knyga. Tačiau ir čia matyčiau tęstinumą: nuo monologo prie dialogo, nuo vieno kalbėjimo sau ar tik numanomam skaitytojui prie dviejų, kartais trijų pokalbio akis į akį. Man gražus šis atsigręžimas į kitą žmogų bei bandymas jį prakalbinti...

Knygoje pateikiate net 40 pokalbių su Lietuvos kūrėjais. Kodėl būtent su šiais? Kaip subrendo knygos struktūra?

Viskas vėl gi iš noro išsaugoti tekstus, šiuo atveju – įdomiausius pokalbius. Knygoje publikuojami 2006–2013 metais rengti interviu. Per šį laikotarpį „Bernardinai.lt“ kultūros rubrikoje parengta ir publikuota ne 40, bet turbūt keliolika kartų daugiau pokalbių su įvairiais Lietuvos menininkais. Tačiau pradėjus dėlioti knygą išryškėjo, jog šie pašnekesiai atskleidžia ne tik konkrečios asmenybės gyvenimą bei kūrybą, tačiau ir pačias meno sritis bei jų įvairovę. Taip ir susidėliojo 5 knygos dalys – literatūra, muzika, scenos menas, vaizduojamieji menai bei kinas ir fotografija. Kiekvienoje iš šių dalių – po aštuonis pokalbius. Štai ir dar vienas įrodymas, kad „Pasaulis yra gražus“ knygos „Aštuntoji diena“ tąsa (juokiasi).

Šiandien, kai viskas taip sparčiai sensta ir yra klaikiai nepatvaru, norėjosi knygos su „ilgaamže garantija“. Žinoma, tai tik iliuzija, bet, kasdien susiduriant su vienadienėmis žinutėmis, norisi ne tik žinios, naujienos, bet ir minties, pasakojimo, gyvo liudijimo. Tad tai ir buvo pagrindiniai kriterijai atrenkant tekstus iš gausaus „Bernardinai.lt“ archyvo. Mat dienraštyje, kaip ir priklauso, nemažai pokalbių su kūrėjais yra proginių, skirtų konkrečiam įvykiui ar datai atspindėti. Tuo tarpu knygai bandžiau atrinkti pašnekesius, kuriuose ryškėja kūrėjų biografijos, atskleidžiamas autentiškas jų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu, iškeliami svarbūs klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai. Tokiu būdu užsimezgęs dialogas atveria gyvenimiškąsias ir – dar svarbiau – vidines pašnekovų patirtis, aktualias ir svarbias ne tik jiems patiems, tačiau praturtinančias ir kitą, įdomias bei vertingas ne tik vakar ar šiandien, tačiau – norėtųsi tikėti – ir rytoj. Tad šie 40 pašnekovų visų pirma pasirinkti atsižvelgiant į pokalbio kokybę ir turinio ilgaamžiškumą.

Kodėl rengti pokalbiai būtent su šiais, o ne kitais menininkais? Juk smagiausia kalbėtis su žmogumi, kuris tau pačiam įdomus, artimas, kurio mintys tau asmeniškai svarbios, o kūryba – žavi. Kadangi pašnekesius rengiau ne aš vienas, o būrys skirtingų savo pomėgiais ar pažintimis „Bernardinai.lt“ bičiulių bei bendradarbių, ta kultūros įvairovė knygoje yra gan sodri. Kita vertus, pašnekovų pasirinkime atsispindi ne tik asmeniniai pokalbių iniciatorių pomėgiai, bet ir tam tikros meno srities vaizdas. Juk būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos literatūrą be Marcelijaus Martinaičio, Vandos Juknaitės, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno ar Gyčio Norvilo, teatrą be aktorių Vlado Bagdono, Rolando Kazlo, režisieriaus Oskaro Koršunovo, fotografiją – be Antano Sutkaus, Pauliaus Normanto ar Arūno Baltėno, o kiną – be Šarūno Barto ar Audriaus Stonio ir kitų.

Kiekvienas pokalbis, kaip ir žmogus, unikalus ir nepakartojamas: skirtingos kūrėjų kartos ir kiekvieno iš jų patirtis knygoje savaip atskleidžia ne tik savo asmeninę istoriją, bet ir pasaulio grožį, kokį mato kiekvienas iš savo žiūros taško. Pokalbiuose ryškėja ir įvairių meno sričių – sutartinių, grigališkojo choralo, kryždirbystės, sumi-e tapybos, modernaus šokio ar baleto, dokumentinės fotografijos bei animacijos unikalumas ir subtilybės. Man rodos, visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvairumu ir atspalviais“.

Kažkada Juozas Erlickas pasakė frazę, kuri ilgam įgavo „sparnus“: Jei gali, nerašyk. Šiandien, žvelgiant į knygų gausybę, norisi ją performuluoti: „Jei gali neleisti naujos knygos, neleisk – saugok medžius.“ Gyvename „leidybinės grafomanijos“ klestėjimo laikais. Tad visai natūralu, jei knygų sudarytojai turėtų paruošti ginamąsias kalbas, pagrindžiančias, jog knyga gimė ne iš įnorio, bet iš „tikro reikalo“.

Kai 2005 metais pradėjau dirbti „Bernardinai.lt“, sugalvojome dienraštyje naują rubriką – „Knygų lentyna“, kuri gyvuoja ir šiandien. Joje nuo pat pradžių buvo anonsuojamos bei recenzuojamos naujos knygos. Kadangi buvau atsakingas už šią rubriką, turėjau du darbo stalus: ant vieno – kompiuteris, ant kito – naujausių knygų krūvos. Per dieną anonsuodavau 2–3 atrinktas knygas, o ta krūva vis tiek nemažėdavo. Taip tęsėsi maždaug penkerius, gal šešerius metus. Šiandien tebeturiu darbo stalą su kompiuteriu, bet naujų knygų stalo – ne. Susidaro įspūdis, kad geriausios knygos leidžiamos Kalėdoms ir Knygų mugei, o kitu metu pasirodo vos vienas kitas dėmesio vertas leidinys. Tiesą sakant, dėl to net džiaugiuosi – mažiau knygų – daugiau laiko gyventi (juokiasi).

Žinoma, užėjus į knygyną taip nepasakytum, nes knygų margumynas tiesiog bado akis... Neseniai kalbėjausi su rašytoja Vanda Juknaite, ir ji pasakė, kad namuose turi pilną kambarį knygų, bet nėra ką skaityti, nes geriausias tik perskaičiusi duoda skaityti kitiems. Ir man kažkaip panašiai – knygų kaupimo laikotarpį išgyvenau, dabar valausi nuo jų.

Kita vertus, praėjusiais metais sudariau vieną knygą – „Pasaulis pagal Barą“, skirtą Artūrui Barysui-Barui ir jo kartai, o šiais metais – jau kitą. Kaip galėčiau pasiteisinti? Aš nenorėjau, to neplanavau. Viskas išėjo savaime. Pavyzdžiui, šių knygų pavadinimai – „Pasaulis pagal Barą“ ir „Pasaulis yra gražus“ – jie labai gražiai dera. Artūras Barysas apie pasaulio gražumynus dainavo avangardinio post-panko grupėje „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, o tai, kad pokalbio su juo nėra knygoje „Pasaulis yra gražus“ – tai čia grynų gryniausias nesusipratimas (juokiasi).

Man rodos, šiame pasaulyje yra daug įdomesnių ir prasmingesnių dalykų nei leisti ar rašyti knygas. Ir daug nykesnių nei tai... Tad darau tai, ką reikia daryti. Knyga apie A. Barysą gimė lyg padėkos ir pagarbos ženklas šiai unikaliai ir beprotiškai asmenybei, jo laikui, miestui ir kartai, kitokiu žvilgsniu aprėpiančiai pasaulio gražumus. Po Baro mirties poreikis apie jį kalbėti atsirado iš būtinybės, nes dar kiek laiko ir, žiūrėk, nebebus kas prisimena...

Su knyga „Pasaulis yra gražus“ viskas panašiai ir kiek kitaip. Visų pirma šių pokalbių nerengėme knygai, darėme kasdienius darbus, ir tiek... Dirbdamas interneto erdvėje supratau, kad tai yra nuolatinis srautas, vyksmas be jokio atokvėpio: gali pasileisti pasroviui ir net nepastebėsi, kaip informacijos tėkmė tave nuneš labai labai toli... Tuo tarpu žurnalo ar knygų leidimas – tas pats srautas, tik jau su pauzėmis. Juk darbas dienraštyje – mūsų kasdienybė, o knygos ar žurnalas – šventė. Tad be šios patirties nebūtų ir knygos, nes mums patiems pirmiausia reikėjo stabtelėti ir pamatyti, kas padaryta toje kasdienybėje. O pamačius tai, beliko susikurti šventę...

Visi knygoje tilpę pašnekesiai man pasirodė labai įdomūs ir turiningi. Nedidelis čia mano ar kitų klausėjų nuopelnas, pagarbą ir dėkingumą reikėtų reikšti pašnekovams, taip nuoširdžiai ir gyvai pasakojantiems savo istorijas, besidalinantiems atradimais bei patirtimi. O gerų dalykų negali slėpti ar laikyti tik sau, jais reikia dalintis. Nors dauguma pokalbių skelbta „Bernardinai.lt“ bei žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“, tačiau kiekviena forma pasiūlo savo žaidimo taisykles, taip pat ir nuostabos galimybę pokalbį perskaityti, išgirsti kitaip. Smagu matyti, kaip knygoje sugulę tekstai ima kalbėtis tarpusavyje, papildo, pratęsia vienas kitą ir taip gimsta dar vienas, netikėtas, kiekvieno savaip perskaitomas, pokalbis apie kūrybą.

Ir dar: pokalbis – tai susitikimas akis į akį (tiesa, šiuolaikinės komunikacijos priemonės suteikia galimybę bendrauti nė nesusitinkant) konkrečią akimirką, todėl užduotas klausimas, bei atsakymas į jį kaip tik ir priklauso tai akimirkai. Kitą akimirką viskas galėtų būti kitaip – kiti pašnekovai, kiti klausimai, kiti ir atsakymai. Tačiau be paties susitikimo nebūtų nei ko klausti, nei ko klausytis... Džiugu, kad šiandien dar galima susitikti ir kalbėtis niekur neskubant... Gal tik taip ir įmanoma atrasti pasaulio grožį – tykiai stebint, kaip jis skleidžiasi prieš akis...

„Aštuntojoje dienoje“ galėjome skaityti tavo eseistikos, naujausioje knygoje atlieki tik kalbintojo vaidmenį. Kas nutiko? Viską pasakei, ką norėjai? Nusivylei publika? Nori likti „už kadro“?

Kiekvienas laikas pasiūlo savo formą. Juk ir esė, eilėraščio ar dainos rašymas – tai pokalbis – pokalbis su savimi, artimaisiais, įsivaizduojamu skaitytoju ar klausytoju. Prieš dešimtmetį, kaip jau minėjau, esė žanras išgyveno klestėjimo metus, ir man pačiam buvo įdomu kažką sau apie savo pasaulį parašinėti, kažką gal suprasti, kažko nepamiršti. Tiesą sakant, nieko kitko ir nemokėjau, neturėjau jokių kitų įgūdžių, o čia – absoliuti laisvė rašyti...

Kita vertus, nei tada, nei dabar tekstų nerašiau lengvai – nei eilėraščių, nei esė, nei dainų žodžių ar kokių nuotykių. Tai baisiai sunku – žodžiai veliasi gerklėje ir nieko doro neišsprūsta. Šimtą kartų lengviau man pjauti žolę, kapoti malkas ar net ravėti daržą. O žinai galų gale man pasirodė, kad aš galiu ir nerašyti. Ir nuo to labai palengvėjo (juokiasi).

O pokalbiai su kitu žmogumi – tai kas kita, nors tikrai ne ką lengviau. Visų pirma baisu, nes niekada nežinau, ko klausti, nuo ko pradėti pašnekesį... Iki šiol prieš kiekvieną susitikimą išgyvenu jaudulį ir nerimą. Tačiau dar niekada neteko nusivilti. Kiekvienas susitikimas, pažintis ir pokalbis – dovana. Gerai pagalvojus, kas aš toks, kad man, žmogui, kurį pašnekovas dažniausiai mato pirmą kartą, jis imtų staiga ir atsivertų... Bet tai įvyksta, ir aš tikrai nežinau, kodėl. Šiuo atžvilgiu esu tik laidininkas, kitiems žmonėms perduodantis savo įdomių ir kūrybingų pašnekovų mintis, patirtį, istorijas. Ir tai, dievaži, smagu. O šie žmonės išties turi kuo pasidalinti, tad belieka juos išklausyti.

Kas Tau pačiam yra kūryba?

Padorus gyvenimas.

Kiek suprantu, pavadinimas „Pasaulis yra gražus” neturi jokio ironijos atspalvio. Tau iš tiesų pasaulis atrodo tobulas ir be mažiausios dėmelės?

Jau minėjau neseniai vykusį pokalbį su Vanda Juknaite. Tąkart ji pasakė dar vieną galvoje įstrigusią mintį. Kai ji buvo dar vaikas, mama nusivedė prie mirštančios močiutės lovos. Paaugusi ji mamos paklausė, kodėl tąkart jai, dar vaikui, tai rodė. Mama atsakė: „O kaip kitaip suprasi, kas yra gyvenimas.“

Matyt, panašiai yra ir su tais pasaulio gražumais...

Dėkui, Gediminai, jog pasidavei provokacijai ir atsakei į klausimus.

Klausinėjo Andrius Navickas

Priedas: dalis knygos PASAULIS YRA GRAŽUS herojų.

Poetas Marcelijus Martinaitis. Alvydo Šlepiko nuotrauka
Rašytoja Vanda Juknaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Dainininkas Domantas Razauskas.
Dainininkė Veronika Povilionienė

Evgenios Levin nuotrauka

Poetas Aidas Marčėnas

Evgenios Levin nuotrauka

Fotografas Arūnas Baltėnas

Evgenios Levin nuotrauka

Teatro aktorius ir bardas Andrius Kaniava.
Kino režisierius Šarūnas Bartas.

Evgenios Levin nuotrauka