Zenono Baltrušio nuotrauka

Kaip pasirinkti iš galimybių kurti keliose šalyse? Kokios šeimos ir kūrybos sąsajos? Kas įkvepia moterį kurti? Apie tai su pianiste, dainininke ir anglų kultūros tyrėja Tina Kristina Lukšaite kalbasi Joana Gimberytė-Juronė.

Daug metų mokeisi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Jei savo kelią iki dabar sieji su muzika, kodėl iš jos išėjai?

Krūvis man buvo per didelis, be to, supratau, kad tai, ko joje reikalaujama, iš esmės manęs netraukia. Mano santykis su muzika – ekstravagantiškas ir avangardinis. Nustatyto griežtos taisyklės bei didelis krūvis – perfekcionizmas, reikalaujamas iš vaikų visose sferose, – laužė. Specializuotose mokyklose krūvis vaikams akivaizdžiai yra per didelis. Turėtų būti pertvarkytas specializuotų mokyklų požiūris į jėgų išdėstymą ir proporcingumą. Bet dėl išėjimo ilgai kaltinau ir save – kad buvau silpna, neatlaikiau spaudimo.

Kai išėjai, ne tik nenustojai groti, bet dar pradėjai ir dainuoti. Dažnai rengiami tavo koncertai, kuriuose perdainuoji kitų atlikėjų dainas. Kodėl daugumai pasirodymų renkiesi perdainuoti būtent Amandą Palmer?

Amanda Palmer man labai artima emociškai. Jos kūryba ir dainos, ypač jų tekstai, atspindi mano emocinę būseną. Pats kontrastas: melodijos lyg ir linksmos, džiugios, mažorinės, o tekstas – sutikite, gan kraupus. Tai atspindi ir mano socialinį santykį su pasauliu.

Ar pati irgi rašai muziką, kuri dainas?

Esu parašiusi tik vieną savo dainą. Nors dainų tekstus rašau visą laiką, muzikinė dalis man sekasi kiek sunkiau. Gal tam įtaką padarė mano mokymasis muzikos mokykloje, kur viskas turi būti pagal taisykles ir ne kitaip. Be to, niekada nesu patenkinta tuo, ką sukuriu, – labai, labai aukštai keliu sau kartelę.

Neseniai tavo gyvenime įvyko „susidūrimas“ su keletu Niujorko genijų?

(Juokiasi.) Taip. Neseniai dirbau su keletu džiazo virtuozų iš Niujorko. Tai būgnininkai Kenny Wollesenas ir Dalius Naujokaitis-Naujo, saksofonistas Jonathanas Haffneris, universalus muzikantas Seanas Francis Conway ir dar daugeliu kitų. Tai, manau, buvo geriausia mano gyvenime patirtis, galbūt drąsiai pasakysiu, bet laimingiausios dienos.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Po to gavai pakvietimą vykti į Niujorką ir kurti ten. Kodėl nusprendei likti Lietuvoje?

Tam įtaką padarė daugelis veiksnių. Vienas iš jų – pasiilgau mokslų. Metus išbuvusi be mokymosi, sunkiai tveriu. Noriu pradėti studijuoti, tada žiūrėsim, kas išeis – anksčiau ar vėliau, juk vis tiek nukeliausiu, kur norisi (šypsosi). 

O dėl kokių kūrybinių tikslų važiavai į Angliją?

Mano draugai turi roko/bliuzo grupę, ir jie norėjo padaryti su manimi įrašą. Studija buvo absoliučiai nepritaikyta, viskas vyko namų sąlygomis, įrašo perskyrimui naudojome paprastą paklodę, todėl studijos pavadinimu tapo „Clean sheet“ (švari paklodė). Grupėje groja Kipras Tarakevičius, Lukas Grigas; kiek žinau, dabar grupė dar išaugo. Mano indėlis įraše buvo bosai su elektriniais vargonais bei vokalas.

Vyrai kūrėjai turi mūzas, dažniausiai tai – jų mylimosios arba moterys, kuriomis jie žavisi. O kas yra kuriančios moters mūza?

Mano mūza ganėtinai nepastovi. Semiuosi įkvėpimo iš aplinkos, tarpukario ir karo metų kabareto, netgi iš metalo grupių, iš teatro, iš knygų... O ypač – iš tam tikrų literatūros ir kino personažų. Ryškiausias ir labiausiai mane įkvepiantis personažas – Tomo Hariso Hanibalas Lekteris. Jis toks tobulas ir rafinuotas. Nepaisant to, ką daro. Jis nėra klasifikuojamas kaip standartas, net nėra standartinis nusikaltėlis, jis – kaip stichija, kaip tikslus, rafinuotas ir išgrynintas blogis.

Kokie tolesni tavo kūrybiniai planai?

Artimiausiu metu svarbiausias planas – mokytis universitete. Žiemą arba pavasarį planuoju keliauti į Niujorką koncertuoti, galbūt – įrašinėti.

Kodėl renkiesi būtent alternatyviąją, o ne klasikinę muzika?

Klasikinio vokalo jau esu „atsikandusi“. Kad ir kaip ją mėgčiau, per klasiką aš nesugebu iki galo savęs išreikšti. O alternatyvusis menas turi daugiau galimybių atspindėti tai, kas dedasi šiuolaikinio žmogaus vidiniame pasaulyje.

Savo darbais ir veikla tyrinėji anglų kultūrą, domiesi Jungtinės Karalystės akcentais, anglų kalba ir istorija... Iš kur ta meilė?

Ji prasidėjo, kai dar buvau maža. Šeimoje kartais pasitaikydavo britiškų serialų ir filmų, kurie mane labai patraukė. Kai buvau paauglė, tėvas išvažiavo dirbti į Angliją, aš jį lankiau ir susižavėjau ta kultūra dar labiau. Ji traukė mane gilyn kaip lakusis smėlis. Reikia pripažinti, britai – labai žavingi žmonės.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tavo seneliai – aktoriai, visi kiti giminaičiai – humanitarai. Kaip manai, kiek tavo meninei veiklai įtakos daro šeima?

Įtaką daro didžiulę. Seneliai, kurie nuo tada, kai buvau kone kūdikis, vedėsi mane į teatrą ir mačiau visą užkulisių procesą. Tėvai, kurie nuvedė mane į muzikos mokyklą. Teta ir dėdė, kurie abu – rašytojai. Be to, namuose buvo labai daug skaitoma. Matydama tokią savo šeimą, manau, negalėjau išeiti kitokia.

Turbūt sunkiausias dalykas šiuolaikinei kuriančiai moteriai – suderinti kūrybą ir šeimą. Ar įsivaizduoji intensyvų darbą, muzikines gastroles į užsienį kartu su vyru bei vaikais? Ar tai įmanoma?

Žinoma, įmanoma. Turint išteklių ir dedant pastangas, viskas yra įmanoma. Kitas klausimas: ar tai sveika šeimai? Ar tai gera atmosfera augti vaikui? Nemanau, kad norėčiau tokio derinio.

Kas tau yra jaunasis kūrėjas?

Tik ką pradėjęs kurti žmogus. Net jeigu jam šešiasdešimt penkeri metai. Šioje sąvokoje svarbus žodis „kūrėjas“ – ne jaunas „žmogus“, o būtent kūrėjas. Tai – kūrybos stadija.