Žurnalo "Psychologies" žurnalistė Isabelle Taubes 2003 m. vasario mėn. kalbino filosofą, Marne-la-Vallée universiteto profesorių Dominique‘ą Folscheidą, daugelį metų tyrinėjantį mokslinės pažangos etines pasekmes, knygų “Grandes Philosophies” (PUF, 1994), “Philosophie, éthique et droit de la médecine” (kartu su Brigitte Feuillet-Le Mintier ir Jean-François Mattei, (PUF, 1997)) ir “Le Sexe mécanique” (Table ronde, 2002) autorių. Filosofas konstatuoja, kad šiandien žmonės, kurie liovėsi mylėtis ir pradėjo tiesiog „užsiiminėti seksu“, visgi nerado pasitenkinimo ir, kaip niekad iki tol, jaučiasi smarkiai nusivylę. Manome, kad šis tekstas aktualus ir dabartinėje Lietuvoje.

Ką filosofija mums gali pasakyti apie nūdienę geismo padėtį?

Kadaise šalia meilės kalbos turėjome vulgarią šneką, skirtą tiesiog šiurkščiai kalbėti apie seksą. Ši skirtis yra dingusi. Gyvename užvaldyti sekso, virtusio besąlygiška, savų reikalavimų keliančia, sava logika besiremiančia, savo žodyną turinčia sistema, veikiančia kaip kolektyvinė pasąmonė, kuri, mums to nė nežinant, diktuoja savus įstatymus. Seksualumas gresia susiaurėti iki veiklos, kuri dabar paprastai vadinama tiesiog „dulkinimusi“, „porno“, ir kuri, atmesdama meilę, dėmesį sutelkia vien į bevardį ir beveidį kūną. Žodis „seksas“ yra tapęs magiškas, visagalis, sistema, kur viskas iš anksto apgalvota ir sureguliuota. Tai tokia pozicija, kai mergina būtent šiuo požiūriu vertinama kaip „gera“ arba „ne“. Tiesiog sprendžiama, ar ji „tinkama“ santykiauti. Galima sakyti, kad laikais, kai plačiai kalbama apie moteriškų vertybių progresiją, iš tiesų esame atsidūrę itin negailestingo neomačizmo ir brutalaus moterį nuvertinančio falocentrizmo akivaizdoje.

Don Žuanas mėgo vardyti ir skaičiuoti savo seksualines pergales. Tačiau net jam reikėjo laiko suvilioti ir pačiam būti suviliotam. O modernusis „sekso gigantas“ nė tiek nebesivargina: jis tiesiog sukasi begaliname nesuskaičiuojamų anonimiškų kūnų sūkuryje be saiko daugindamas meilės nesaistomus nuasmenintus seksualinius aktus.

Ar mūsų visuomenė tapo hipergeidulinga, o gal priešingai, šiandien kaip tik stokojame geismo?

Sakyčiau, kad gyvename ekstremalaus troškimo eroje – jis žėri visomis spalvomis, tačiau, paradoksalu, ir didžiulio seksualinio skurdo situacijoje. Taip atsitiko, nes geismas šiandien suvokiamas kaip natūralus poreikis, kurį reikia bet kuria kaina patenkinti, nes kitaip jis grasina sukelti nepakeliamą stokos jausmą. Nes geismas, skirtingai nuo poreikio – valgyti, gerti ir t. t. – yra begalinis. Tai psichinė energija, kurios neįmanoma patenkinti. Teigti jį esant teisėtu poreikiu reiškia sukurti nuolatinės frustracijos būklę.

Šis požiūris ypač negali išvengti kito asmens nuvertinimo ir redukavimo iki mūsų pasitenkinimui skirto seksualinio objekto vaidmens. Tampa neįmanoma pripažinti, kad kitas turi teisę atsisakyti, tai dažnai sukelia nuoširdžią prievartautojų nuostabą. Turtingųjų kvartaluose tam, kad sumažintų budrumą ir palaužtų geidžiamo laimikio pasipriešinimą, pasitelkiami sintetiniai narkotikai.

Kaip padaryti tam galą?

Seksualumo sferoje būtina skubiai reabilituoti meilės kalbą. Čia dalį atsakomybės turi prisiimti žiniasklaida, viena pirmųjų įtvirtinusi šį šurkštaus sekso diskursą, tikrą „seksofoniją“. Nesiūlau grįžti nei prie romantiškos meilės idealo, nei prie abstrakčios grynosios meilės idėjos. Tačiau privalome vėl atrasti meilės kupiną seksualumą, naujai įvardyti gyvų būtybių susitikimo, vardą ir veidą turinčių asmenų tarpusavio santykių patirtis.

Iš prancūzų kalbos vertė Rasa Šileikaitė; http://www.psychologies.com/