Nuotrauka: www.lietuva-armenija.lt

Prieš kurį laiką publikavome pokalbį apie Karabacho konfliktą su Lietuvos azerų bendruomenės lyderiu Mahiru Gamzajevu. Dabar išgirskime kitą, armėnų, pusę. Kalbiname vieną aktyviausių armėnų bendruomenės Lietuvoje narių – Ruslaną Arutinianą.

Pirmas klausimas būtų apie terminus. „Karabachas“ ar „Kalnų Karabachas“? Ar esama čia kokio nors esminio skirtumo?

Karabachas – tai trikampis tarp Kuros ir Arakso upių, nusidriekęs iki Sevano kalnų. Šis pavadinimas atsirado 14 a. totorių – mongolų imperijų laikais. Šio trikampio rytinė dalis, arčiau upių suartėjimo – lyguma, plytinti palei upes. O trikampio vakaruose nuo šiaurės į pietus iškilęs kalnų masyvas (Mažojo Kaukazo kalnų dalis) ir yra vadinamas Kalnų Karabachu. Didžiojo Karabacho teritorija atitinka dvi antikos laikų Armėnijos karalystės provincijas: Utikas – teritorija palei Kuros upę ir į vakarus nuo jo – Arcachas. Po to, kai šią teritoriją užvaldė Persija, šios dvi provincijos buvo prijungtos prie Kalnų Albanijos provincijos, sukurtos vietoje Albanijos karalystės, kuri buvo kitoje – kairėje Kuros upės pusėje. 17 a. Persijos imperijos sudėtyje sukuriama provincija, pavadinta „Karabacho vilajetu“, o nuo 18 a. vadinta „Karabacho chanatu“.

Kalnų Karabachas – kalnuotoji Karabacho dalis, kuri iš esmės atitinka armėnų Arcacho provinciją. Karabacho lygumoje laikui bėgant armėnų gyventojus išstūmė klajoklių tiurkų gentys, o kalnuotoji dalis sėkmingai gynėsi, ir ten gyvavusios mažos armėnų kunigaikštystės (jų susivienijimas persų k. vadintas „Chamsa“ – penketas) išsilaikė iki prijungimo prie Rusijos imperijos. 20 a. pradžioje Kalnų Karabache gyveno per 90 procentų armėnų, kurie kovojo už teisę būti Armėnijos Respublikos, o vėliau – Armėnijos SSR sudėtyje, tačiau tiesioginiu Stalino nurodymu šis kraštas buvo perduotas Azerbaidžano SSR. Sukurta autonominė sritis, bet pavadinti ją „Armėnų autonomine sritimi“, kai šalia Armėnijos SSR, būtų buvę keista, todėl Azerbaidžano vadovybė ją pavadino „Kalnų Karabacho autonomine sritimi“ (KKAS), kuri aprėpia tik dalį kalnuotojo Karabacho.

1991 m. rugsėjį iš KKAS ir gretimo daugiausia armėnų gyvenamo Šaumiano rajono armėnai sukūrė Kalnų Karabacho Respubliką (KKR) arba Arcachą. Taigi, Karabachas – tai teritorija, maždaug du kartus didesnė negu Kalnų Karabachas, o tikrasis, geografinis Kalnų Karabachas iš esmės – beveik dvigubai didesnis už buvusią Kalnų Karabacho autonominę sritį.

Sovietiniame Azerbaidžane buvo kuriama alternatyvi istorija, kuri turėjo „pagrįsti“ ir pateisinti Azerbaidžano SSR ribas. Pasak šios pseudoistorijos, armėnus Pietų Kaukaze 19 amžiuje apgyvendino Rusijos imperija po to, kai atkariavo ši regioną iš Persijos. Kaip svarbiausią savo pseudoistorijos argumentą azerai pateikia 1828 m. persikėlusių iš Persijos ir įkūrusių Kalnų Karabache Maragos kaimą armėnų 1978 m. pastatytą paminklą kaimo įkūrimo 150-mečio proga. Azerų falsifikuota KKR istorijos traktuotė pastaraisiais metais keletą kartų buvo pateikta Lietuvos žiniasklaidoje, paprastai – su to paminklo nuotrauka. Vieno kaimo istorija išplečiama visai KKR ir net dabartinei Armėnijos Respublikai. Ignoruojamas faktas, kad didelė armėnų diaspora Persijoje susikūrė 17 a. pradžioje, kai šachas Abasas I iš centrinių Armėnijos rajonų – Ararato lygumos ir Nachičevanės provincijos – deportavo per 300 000 armėnų. Kalnų Karabache dauguma armėnų išliko. Po Rusijos užkariavimo dalis perkeltųjų grįžo į savo tėvynę ir įsikurdavo daugiausia tose vietovėse, iš kur buvo išvaryti. Maragos kaimas – išimtis, vienintelis Kalnų Krabache, įkurtas persikėlėlių ir išgyvenęs iki 20 a. pabaigos.

Kurdami savo alternatyviąją istoriją, azerų istorikai atitinkamai redagavo pirminius šaltinius, senųjų autorių veikalus. Ryškus pavyzdys – naujas viduramžių vokiečių autoriaus Johano Šiltbergerio (Johan Schiltberger, 1381–1427) knygos „Kelionė“ vertimas į rusų kalbą, kurį redagavo Azerbaidžano SSR akademikas Z. M. Buniatovas (išleido 1984 m. Baku leidykla „Elm“, Az. SSR Mokslo akademijos Orientalistikos instituto leidimas serijoje „Azerbaidžano istorijos šaltiniai“). Redaktorius pašalino iš knygos keletą skyrių ir atskiras pastraipas, kur buvo kalbama apie armėnus ir Armėniją. Pavyzdžiui, „išpjauta“ skyriaus „Apie Armėniją“ dalis, kurioje rašoma, kad Karabacho lyguma prie Kuros upės yra Armėnijoje, bet gyventojai armėnai moka duoklę pagonims. Klastotės faktą nesunku patikrinti, nes šios Šiltbergerio knygos įvairių leidimų galima rasti elektroninėse bibliotekose.

18 a. pradžioje Kalnų Karabache (Arcache) minėtoji armėnų penkių kunigaikštysčių politinė struktūra „Chamsa“ buvo stipriausia Pietų Kaukaze. Nuo 1722 m. valdymo krizės Persijoje armėnai tvarkėsi visiškai savarankiškai. 1723 m. Osmanų Turkija ėmė brautis į Pietų Kaukazą, kad jį atimtų iš Persijos. Turkų kariuomenė užėmė Tbilisį ir Giandžą, 1724 užėmė armėnų atkakliai gintą Jerevaną, o Arcacho armėnai beveik šešerius metus gynėsi ir tik 1730 m. turkams pavyko jį okupuoti. Tačiau armėnų kunigaikščiai nenutraukė kovos ir susivienijo su persų pajėgomis, kad įveiktų okupantus. Po kelerių metų Persija išvijo turkus, atkūrė savo valdžią. Atgavo savo teises ir Arcacho armėnų kunigaikščiai.

18 a. antrojoje pusėje tarp Arcacho armėnų kunigaikščių kilo nesantaika. Vienas iš jų uzurpavo valdžią, pažeidęs bendras elgesio taisykles. Kiti kunigaikščiai susibūrė, kad jį nubaustų. Sau į talką prasižengėlis pasikvietė klajoklių tiurkų genties vadą Panachą. Kaip sąjungininkui jis padovanojo Panachui Šušos tvirtovę ir išleido už jo savo dukterį. Taip tiurkai gyventojai pirmą kartą įsikūrė centrinėje Kalnų Karabacho dalyje. Prasidėjo tarpusavio kovos. Panachui pavyko gauti naujo Persijos šacho paramą, ir jis pasiskelbė Karabacho chanu. Regiono viduje kovos su pertraukomis vyko toliau, paskui Rusijos imperija pradėjo karą su Persija, ir 19 a. pradžioje teritorija atiteko Rusijai. Dėl visų tų karų krašte sumažėjo gyventojų, daug žuvo, dalis išbėgo. Bet įvairūs (ne tik armėnų) šaltiniai nurodo, kad Kalnų Karabache ir toliau per 80 procentų gyventojų buvo armėnai. 20 a. pradžioje buvo vartojami sinonimai „Kalnų Karabachas“ ir „Armėniškasis Karabachas“.

Kur, Jūsų manymu, slypi Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto šaknys?

Tos šaknys iš esmės glūdi Osmanų genocidinėje politikoje armėnų atžvilgiu. XIX a. pabaigoje Osmanų imperijos vyriausybė pradėjo nuosekliai vykdyti šią politiką, kad užkirstų kelią armėnams sukurti savo valstybę turkų valdomoje istorinės Armėnijos dalyje. Kaip armėnų budelius turkai daugiausia naudojo vyriausybės sukurtus ir apginkluotus nereguliarius kurdų dalinius. Armėnai Osmanų imperijoje daug šimtmečių neturėjo teisės turėti ginklą. Kaimynai – kurdai ir kiti musulmonai – būdavo ginkluoti. Dėl diskriminacijos ir dažnos savivalės turkų valdomoje Armėnijoje susikūrė partizaninis judėjimas

Genocidinę politiką diktavo ir valstybinė ideologija – panislamizmas, t. y. siekta suburti aplink Osmanų imperiją pasaulio musulmoniškas šalis ir tautas. Įsidėmėtina, kad turkų sultonas iki 1924 metų buvo visų musulmonų kalifas – dvasinis vadovas. Panislamizmo agitacija vyko ir kaimyninėse musulmonų gyvenamose šalyse.

XIX a. atsiranda armėnų politinės partijos. Į jas armėnai įsitraukia ir Rusijos valdomoje Rytų Armėnijoje. Caro valdžia taip pat pabūgo galimybės nacionalinei armėnų valstybei susikurti ir Rusijos valdomoje Armėnijos dalyje. Kad tam sukliudytų, Rusijoje taip pat imtasi represijų: persekiojami politikai ir inteligentai, uždaromos armėnų mokyklos, pasienio rajonuose bendradarbiaujama su turkais persekiojant armėnų savigynos (partizanų) būrius. Rusija palaikė Turkiją tarptautinėje politikoje, gynė ją nuo Europos valstybių spaudimo, ypač per 1894–1896 metų masines armėnų skerdynes (išžudyta per 300 000 armėnų).

Tautinė armėnų Bažnyčia labai daug nuveikė organizuodama ir palaikydama armėnų švietimą ir kultūrą. 1903 m. caro valdžia nutarė konfiskuoti Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios nuosavybę. Taip buvo peržengta paskutinė riba – visame Pietų Kaukaze armėnai stojo ginti Bažnyčios nuosavybės, pasitaikė ir ginkluotų susirėmimų su policija.

Abiejose imperijose metų metais varyta antiarmėniška propaganda (panaši naudojama ir dabar). Panislamizmo, o nuo XX a. pradžios – pantiurkizmo idėjas turkai platino ir tarp Pietų Kaukazo tiurkų (vadinamųjų „Kaukazo totorių“, dab. azerų), skatino priešiškumą armėnams. Caro valdžia savo ruožtu visas regiono tautas nuteikinėjo prieš armėnus, kaltino, kad jie esą separatistai, norį sukurti savo valstybę iki Rostovo prie Dono ir net šiauriau. 1905 m. pradžioje, kad nubaustų ir sutramdytų nepaklusnius armėnus, caro valdžia išprovokavo totorių išpuolius prieš Baku armėnus, slapta padėdama totoriams. Tik po dviejų dienų armėnams pasisekė susiorganizuoti savigyną. Valdžia pasistengė, kad armėnų užpuolimai paplistų visame Pietų Kaukaze. Iš to meto spaudos aišku, jog daug kam buvo žinoma, kas vyksta ir kad kalti caro valdininkai, pradedant gubernatoriais. Kad apgintų Pietų Kaukazo tautiečius, į konfliktą įsitraukdavo ir sieną perėję turkiškosios Armėnijos partizanai. Tik po pusantrų metų valdžia nutarė stabdyti kraujo praliejimą. Tų metų susidūrimų poveikis pasireiškė vėlesniuose įvykiuose.

Kita priešiškumo tarp armėnų ir Kaukazo totorių banga pakilo 1918–1921 metais. Po bolševikų perversmo Rusijoje Bresto sutartimi turkams buvo atiduotos ne tik per karą rusų armijos užimtos teritorijos, dar priedo ir Karso sritis. Kad užgrobtų likusią Kaukazo dalį, turkai planavo sukurti marionetinę Kaukazo totorių (arba turkų) valstybę. Šiuos planus labai palaikė Kaukazo pantiurkistų sukurta „Musavat“ partija. Jos suburti totoriai užblokavo geležinkelį, ir buvę kareiviai armėnai, grįžtantys iš Europos frontų, negalėjo parvykti namo arba prisidėti prie Kaukazo fronto. Armėnų genocidas tęsėsi Rusijos Armėnijoje. Tuo metu turkų armija skverbėsi į Pietų Kaukazą, naikindama armėnus, plėšdama jų turtą. Šiuose veiksmuose dalyvavo ir Kaukazo pantiurkistai, kuriems paprastai vadovaudavo turkų karininkai. Didelėmis pastangomis, su daugybe aukų armėnų kariams ir pašauktiniams iš visų luomų (kovėsi net armėnų kunigai ir vienuoliai) pavyko sustabdyti turkų armiją už 50 km nuo Jerevano. Tai įgalino Armėnų tarybą paskelbti apie Armėnijos Respublikos įkūrimą (1918–05–28). Turkai pripažino jai tik 10 000 km2 teritoriją, mažytę respubliką, panašią į priešų apgultą tvirtovę, kurioje žmonės (ypač dešimtys tūkstančių pabėgėlių iš Turkijos) masiškai mirė badu. Gruzija palyginti mažai nukentėjo, nes ją globojo Vokietija.

Pralaimėję Pirmajame pasauliniame kare, turkai dalį kariuomenės paliko P Kaukaze, kad vykdytų savo politiką sukurtuose marionetiniuose dariniuose: Azerbaidžano respublikoje, Pietvakarių Kaukazo respublikoje (sostinė Karsas) ir Arakso respublikoje (sostinė Nachičevanė). Antiarmėnišką politiką turkai vykdė ir su bolševikų pagalba. Du iš trijų buvę aukščiausi turkų vadovai – Enveras ir Džemalis – sultono teismo nuteisti mirties bausme už genocido organizavimą ir vykdymą, pabėgę rado prieglobstį pas bolševikus. Pastarieji glaudžiai bendradarbiavo ir su Mustafos Kemalio (būsimojo Atatiurko) judėjimu. Bolševikai ir kemalistai, kariaudami su Antantės valstybėmis, rėmė vieni kitus. Kemalio judėjimas tęsė armėnų genocido politiką. Visi turkų politikai stengėsi neleisti susikurti armėnų valstybei, o jai susikūrus – maksimaliai nusilpninti. Tai darė ir Azerbaidžano politikai, o bolševikai jiems padėjo.

Kemalistų agentai padėjo bolševikams 1920 m. balandžio 25 d. be kovos sovietizuoti Azerbaidžaną, o jau kitą dieną Azrebaidžano sovietinė respublika pateikė ultimatumą Armėnijos Respublikai palikti Karabachą, Zangezūrą ir Nachičevanę, armėnų kontroliuojamus nuo 1920 m. kovo. Tokius pačius ultimatumo reikalavimus pateikė ir Raudonosios armijos vadas Ordžonikidzė. Vasarą Raudonoji armija okupavo šias provincijas kaip ginčytinas ir sukūrė tiesioginį ryšį su kemalistų judėjimu. Per šias provincijas bolševikai teikė kemalistams finansinę paramą ir ginkluotę, kuri netrukus buvo panaudota prieš Armėnijos respubliką. Kemalistai, bolševikai ir įsteigtasis sovietinis Azerbaidžanas kartu iš dviejų pusių užpuolė Armėnijos Respubliką. Jai pralaimėjus, dalis jos teritorijos (Karsas – Ardahanas su Ararato kalnu) buvo atiduota Turkijai, dalis – Azerbaidžanui (Nachičevanė ir Karabachas), o likusioje nedidelėje dalyje sukurta sovietinė Armėnijos Respublika. Bolševikai su turkais rado reikalą ideologiškai pagrįsti Armėnijos Respublikos kaip „imperializmo bastiono“ sunaikinimą. Tai padarė 1920 m. rugsėjo 1–8 d. vykusi „Rytų tautų Baku konferencija“, kuriai vadovavo Kominterno pirmininkas Zinovjevas. Konferencijoje dalyvavo kemalistų delegacija ir vienas pagrindinių armėnų genocido Turkijoje organizatorių, buvęs karo ministras, Turkiją valdžiusio triumvirato narys Enveras.

Derybų procese nustatant sienas bolševikų vedamą proturkišką liniją tvirtai rėmė Stalinas. Būtent jis 1921 m. liepos 5 d. šiurkščiai privertė Kaukazo biurą pakeisti išvakarėse priimtą sprendimą priskirti Kalnų Karabachą Armėnijai ir perduoti jį Azerbaidžanui, sukuriant autonomiją. Tai buvo argumentuojama neva „siekiant palaikyti taiką tarp armėnų ir musulmonų“. Trečiosios šalies regioninės partinės vadovybės sprendimas dėl teritorijos buvo akivaizdžiai neteisėtas. Jis nulėmė nesibaigiančius konfliktus tarp dviejų kaimyninių tautų, nes tuo metu 95 % armėnų gyvenama sritis prieš gyventojų valią buvo įjungta į sudėtį respublikos, kurios politikai ir gyventojai dalyvavo turkų vykdytuose genocidiniuose veiksmuose prieš armėnus, o 1920 m. kovo 23 d. (turkų generolams dalyvaujant) sunaikino didžiąją dalį (apie 20 000) srities centro Šušos miesto armėnų gyventojų.

1988 m. Sumgaito pogromai, organizuoti atsiliepiant į KKAS armėnų sprendimą išeiti iš Azerbaidžano SSR sudėties, priminė 1915 m. genocidą. Pogromų organizatoriai taip pat prisiminė tuos metus, minėjo juos savo mitinguose, vykusiuose prieš pogromą.

Kovo 31-ąją minima Azerbaidžano genocido diena. Kaip į šią dieną žiūrima Armėnijoje? Azerai kaltina juos surengus masines azerų žudynes...

Armėnai laiko, kad „keturių azerų tautos genocidų“ teorija – propagandos programa, įteisinta prezidento H. Alijevo dekretu 1998 metais. Pagal jį 1905–1906 m. įvykiai, apie kuriuos jau kalbėta, neva buvęs azerų genocido pirmasis etapas. Ano meto autoriai ir vėlesni tų įvykių tyrėjai rašo, kad tada buvo Rusijos imperijos valdžios ir Kaukazo totorių sutarimas, nukreiptas prieš armėnus.

Kovo 31-oji susiejama su 1918 m. musavatistų sukilimo prieš tarybos valdžią Baku mieste pralaimėjimu. Taryboje buvo rusų, armėnų, gruzinų, totorių ir kitų tautybių Baku gyventojai bei daug jūrininkų. Sukilimą rėmė vadinamosios „laukinės“ savanoriškos divizijos padalinys ir baltagvardiečiai. Po kelių kovos dienų sukilėliai pralaimėjo. Maksimalus visų žuvusiųjų skaičius – apie 3,5 tūkstančių, iš jų sukilėlių žuvo du kartus daugiau negu gynėjų.

Yra daugybė liudijimų (taip pat – ir anuometinių totorių veikėjų), kad kovo įvykiai neperžengė pilietinio karo ribų ir nevirto skerdynėmis tarp tautybių. Kaip jau kalbėta, Baku tuomet buvo tūkstančiai armėnų kareivių, kuriems totoriai užblokavo kelius ir neleido grįžti į gimtąsias vietas. Daugumą tų kareivių išlaikė ir kontroliavo Baku miesto Armėnų tautinė taryba, kita jų dalis ėmė tarnauti Baku tarybai. Armėnų tautinės tarybos būriai suvaidino ypač svarbų vaidmenį sustabdant kraujo praliejimą. Karo veiksmų metu armėnų taryba paslėpė ir išsaugojo per 13 000 musulmonų, buvusių kovos veiksmų zonoje. Po paliaubų dalyvaujant persų pasiuntiniui jie buvo išleisti į savo namus.

O kai 1918 m. rugsėjo 15-ąją turkų armija kartu su totoriais užėmė Baku, miesto tarybos gynėjai išbėgiojo, ir turkai su totoriais tris dienas žudė beginklius gyventojus armėnus (per 30 000). Neutralių šalių ir Turkijos sąjungininkių (Austrijos-Vengrijos) atstovai tuo piktinosi, taip pat ir turkų generolų aiškinimais, esą skerdynes surengę totoriai, keršydami už kovo įvykius. Kitaip sakant, turkų generolas Nuri kovo įvykius panaudojo politiniams tikslams, – kad pateisintų Baku armėnų genocidą. O 1998 metais Azerbaidžano prezidento dekretas suteikė galimybę panaudoti tuos įvykius informaciniame kare prieš armėnus.

Kokie santykiai tarp armėnų ir azerų vyravo sovietmečiu? Oficialiai tarp dviejų SSRS respublikų santykiai „turėjo“ būti geri, tačiau kokia buvo reali situacija? Kokie procesai sovietmečiu vyko Karabache?

Šiaip, nepolitiniu lygmeniu paprasti armėnai ir azerai lengvai suranda bendrą kalbą, užmezga draugiškus santykius. Sovietų valdžios laikais Maskva skatino šiųdviejų  tautų kultūrinius ir ekonominius santykius. Tačiau tuo pačiu metu vyko etninis valymas Nachičevanės autonominėje respublikoje ir Kalnų Karabacho autonominėje srityje, siekiant išstumti iš ten armėnus. Teritorijoje, kur buvo sukurta Nachičevanės autonominė respublika (ir 1920 m. Rusijos – Turkijos sutartimi perduota Azerbaidžano respublikai), iki revoliucijos gyveno per 40 % armėnų. Paskutinio (iki armėnų ir azerų konflikto) sovietinės valdžios 1979 m. atlikto surašymo duomenimis Nachičevanės AR bebuvo likę 1,4 % armėnų. 1918–1920 m. tūkstančius armėnų sunaikino turkų kariuomenė drauge su totoriais, daug armėnų pabėgo nuo turkų, o vėliau sovietinė azerų valdžia nebeleido jiems grįžti.

1923 m. Kalnų Karabacho dalyje buvo įkurta autonominė sritis. Tada ten buvo apie 150 000 armėnų (apie 95 % gyventojų), 1979 m. jų liko 123 000, o per tą laiką azerų ten padaugėjo 30 000. Srityje armėnų nuo 1939 m. iki 1959 m. sumažėjo per 23 000. Armėnų tyrėjai tą faktą aiškina taip, kad į Antrojo pasaulinio karo frontus buvo išsiųsta per 45 000 armėnų, daugiau negu pusė jų žuvo. Ta pati politika buvo taikoma ir į sritį neįtrauktoje Kalnų Karabacho dalyje, kur gyveno daug armėnų. Srityje buvo vykdoma armėnų diskriminacija. Dėl didelio spaudimo tūkstančiai gyventojų traukė į Armėniją ir į Baku, Sumgaitą bei kitus Azerbaidžano SSR ir SSRS miestus. Verta paminėti, kad sovietų valdžios metais Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR gyventojų skaičius išaugo kiekvienoje iš jų maždaug keturis kartus.

Per visą sovietinio režimo valdymo laiką Kalnų Karabacho armėnai sistemingai (Stalino, Chruščiovo, Brežnevo valdymo laikais) iškeldavo klausimą dėl pasitraukimo iš Azerbaidžano SSR, už tai buvo kaltinami nacionalizmu ir žiauriai baudžiami.

1988 m. Karabache atsitiko daug skaudžių dalykų. Anot vieno iš azerų bendruomenės lyderių Lietuvoje Mahiro Gamzajevo, konfliktą katalizavęs Kremlius. Karabacho parlamento balsavimas dėl atsiskyrimo nuo Azerbaidžano SSR taip pat buvo inspiruotas Maskvos. Kaip atrodo Jums?

Prasidėjus SSRS „perestroikai“, tai, kad klausimas dėl KKAS pasitraukimo iš Azerbaidžano SSR vėl bus iškeltas, buvo neišvengiama kaip gamtos dėsnis. Armėnijos SSR tuo metu pasigirdo negausūs Karabacho armėnų norams prieštaraujantys balsai: „Tai bus pavojinga Baku armėnams.“ Bet Kalnų Karabacho armėnai gal dešimt kartų labiau norėjo būti nepriklausomi nuo Azerbaidžano SSR, negu daugelis respublikų – nuo SSRS. Todėl Karabacho žmonės pirmi iškėlė politinio lygmens klausimą ir buvo pasirengę atlaikyti bet kokias represijas.

„Perestroikos“ lyderiai stengėsi padidinti masių aktyvumą, kad reformuotų šalies partinių biurokratų aparatą, buvo daug kas leidžiama kalbėti, tačiau buvo ir reguliuojama. Pvz., 1987 m. visoje SSSR svarbiausiu klausimu tapo ekologija, pirmieji „perestroikos“ herojai buvo „žalieji“. Čia jaučiama centro valdžios instrukcija. Tai, kad respublikų tautiniams judėjimams būta SSRS specialiųjų tarnybų įtakos, rodo faktas, jog kai kurie iš jų vadinosi vienodai – „Liaudies frontais“. Galima spėti, kad nacionaliniai judėjimai buvo Maskvos inspiruoti, bet tai ne visai tiesa.

Nepaisydami grasinimų, kliūčių ir Azerbaidžano SSR valdžios spaudimo, 1987 m. rudenį KKAS gyventojai įvykdė savotišką referendumą – surinko 80 000 parašų už srities prijungimą prie Armėnijos SSR, o 1988 m. vasario 20 d. srities deputatų taryba priėmė atitinkamą nutarimą. Kitą dieną posėdžiavo TSKP CK politbiuras ir pasmerkė KKAS sprendimą, pavadino jį ekstremistiniu. Tradicinis vadovybės sprendimas reiškė ir tradicines represijas. Bet „perestroikos“ metu Kremliui tai „nederėjo prie veido“, o Azerbaidžanas reikalavo ir veržėsi pats nubausti armėnus, realizuoti jiems taikomus grasinimus. Tokiomis sąlygomis ir susiformavo armėnų bausmės programa – Baku organizavo pogromus, terorizavo ir deportavo Azerbaidžano SSR gyventojus armėnus, o Maskva organizavo neviešą paramą – politinę, teisinę, informacinę, užmaskuota jėga ir t. t. Kremlius elgėsi kaip ir caro valdžia 1905 m. Tokia taktika atskleidė sovietų vadovybės silpnumą ir neryžtingumą įgyvendinant savo sprendimus. Pasidarė aišku, kad SSRS pasikeitė.

KKAS armėnai ir tų šiaurinių Karabacho rajonų, kurie nepateko į autonominę sritį ir kur armėnai gyveno kompaktiškai, gyventojai armėnai ėmė gintis nuo formalių ir neformalių azerų būrių puldinėjimų. Kremlius azerams į pagalbą atsiuntė vidaus kariuomenę, o nuo 1990 vidurio – taip pat ir armijos padalinius.

Armija uždarė sieną tarp Azerbaidžano SSR ir Armėnijos SSR, kad iš ten negalėtų atvykti savanorių būriai terorizuojamiems KKAS armėnams į pagalbą. Toks, tik truputį užmaskuotas Kremliaus ir Baku bendradarbiavimas tęsėsi ir po SSRS griūties. Tai diktavo Kremliaus interesai. Ten taip pat buvo skaičiuojami naftos doleriai ir atsižvelgiama į musulmonų ir tiurkų įtaką.

Kas įvyko Sumgaite 1988-aisiais? To paties Gamzajevo teigimu, „Sumgaito įvykiai buvo suplanuoti Maskvoje, organizuoti KGB pasamdytų provokatorių ir įvykdyti kriminalinių elementų rankomis“, dėl to azerų tautos kaltinti nederėtų.

Bendrame kontekste aš jau atsakiau į šį klausimą. 1988 m. vasario 20-ąją KKAS tarybai priėmus sprendimą dėl srities pasitraukimo iš Azerbaidžano SSR, atsakas buvo vos po savaitės prasidėjęs pirmasis didelis armėnų pogromas, Baku valdžios organizuotas Sumgaito mieste už 25 km nuo sostinės, už 300 km nuo KKAS, Maskvai leidžiant ir palaikant.

Vasario 26-ąją centrinėje Sumgaito aikštėje prasidėjęs mitingas 27-ąją virto tūkstantiniu. Jame kalbėjo specialiai paruošti oratoriai, taip pat žymūs ir įtakingi miesto žmonės.. Jie ragino žudyti armėnus ar bent išvaryti juos iš miesto. Paskui mitinguojantys pasiskirstė į grupes ir įvairiai apsiginklavę (daugiausia šaltaisiais ginklais) įsiveržė į armėnų butus žudydami, prievartaudami, plėšdami. Armėnus tempė iš butų, mėtė iš balkonų, gaudė gatvėse, surengdami viešas egzekucijas, žiauriai tyčiojosi, kankino, daug jų sudegino gyvus. 28-ąją pogromininkai vėl mitingavo, kartojo tuos pačius šūkius kaip „Mirtis armėnams“, raginimus susidoroti. Vietinės valdžios dalyvavimas šiuose mitinguose jiems buvo nebaudžiamumo garantas, ir pogromas tęsėsi.

29-ąją mieste pasirodo vidaus kariuomenė, bet kareiviams nėra įsakoma įsikišti, todėl jie, šaukiami pagalbos, nereaguoja. Kareiviai net neturėjo kovinių šovinių. Siautėjančios pogromininkų gaujos ima puldinėti kareivius, atsiranda žuvusiųjų ir sužeistųjų. Tai paskatina kariuomenę imtis griežtesnių veiksmų ir pogromai galų gale sustabdomi. Oficialiai paskelbta apie 30 žuvusių armėnų, bet liudininkų parodymai leidžia spėti, kad buvo apie šimtą, o gal ir keli šimtai žuvusiųjų ir daugybė sužeistųjų. Liudytojai kalbėjo ir apie dešimtis užmuštų, šimtus sužeistų kareivių, oficiali informacija šiuo klausimu tyli.

Apie 18 tūkstančių armėnų su vidaus kariuomenės pagalba išvyko iš Sumgaito į Armėnijos SSR ir kitas respublikas.

Liudytojų parodymai atskleidžia faktą, kad pogromai buvo gerai organizuoti. Pogromininkai turėjo armėnų adresus, armėnų telefonai dažniausiai buvo išjungti. Jei pavykdavo prisiskambinti milicijai, armėnai pagalbos nesulaukdavo, atvirkščiai, dažniausiai po to pas juos ateidavo siautėjanti gauja. Pogromininkai buvo ginkluoti peiliais, kirviais, specialiai nusmailintais metaliniais virbais, pagamintais miesto gamyklose. Tokių ginklų jiems atveždavo mašinos. Benzovežiai tiekė benziną, kuriuo padegdavo žmones ir iš butų išmestus daiktus. Pogromininkams dalino degtinę ir narkotikus.

Kad paslėptų pėdsakus, lavonus gabeno į ligoninių lavonines Baku ir kituose miestuose. Todėl jau vasario 29-ąą iš pat ryto remontininkų būriai pradėjo remontuoti nusiaubtus butus, į kuriuos netrukus kraustėsi nauji gyventojai.

Tomis dienomis Sumgaite buvo Azerbaidžano SSR kompartijos CK pirmasis sekretorius Bagirovas, o Baku leido laiką TSKP politbiuro CK nariai P. Demičevas ir G. Razumovskis. Mitinge dalyvavo ir kalbėjo Sumgaito kompartijos pirmasis sekretorius Muslimas Zadė, jis priminė 1915 m. turkų vykdytą armėnų genocidą kaip kraujo praliejimą vykusį tarp turkų ir armėnų.

Garsus milijardierius Dž. Sorosas straipsnyje „Gorbačiovo koncepcija“ (Znamia, 1989, Nr.6) rašo, kad gali būti, jog pirmąjį armėnų pogromą Azerbaidžane inspiravo vietinė mafija, kuriai vadovavo buvęs KGB vadas H. Alijevas tam, „kad sukurtų M. Gorbačiovui padėtį be išeities“. Negalima neatsižvelgti į tokią nuomonę, kad „perestroikos“ priešininkai galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį organizuojant Sumgaito pogromus.

Bet ir „perestroikos“ lyderis Gorbačiovas elgėsi ne geriau. Vasario 26-ąją, susitikęs su armėnų rašytojais, jis paklausė: „Ar pagalvojote apie 207 000 Baku gyvenančių armėnų?“ Taip pat jis pripažino, kad, būdamas valstybės vadovas, nesirengia užtikrinti Baku armėnų saugumo. Antra, – vasario 29-ąją TSKP CK politbiuro posėdyje Gorbačiovas, puikiai žinodamas, kad jau trečią dieną vyksta armėnų skerdynės, neleido duoti kareiviams kovinių šovinių (posėdžio įrašas, „Rodina“, 1994). Tai suteikė galimybę tęsti pogromus ir užpuldinėti kareivius. Ir trečia, – Gorbačiovas aktyviai dalyvavo dezinformacijoje, slepiant nusikaltimą. 1988 m. liepos 18 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo posėdyje jis pareiškė: „Nusikaltimas nebūtų įvykęs, jei kareiviai nebūtų pavėlavę 3 valandas.“ Iš tiesų kariuomenė pavėlavo dvi dienas, o jai įėjus dar vieną parą tęsėsi pogromai. Šiame posėdyje (jis buvo tiesiogiai transliuojamas per centrinę TV) armėnų deputatai ginčijosi su generaliniu sekretoriumi. Vienas jų pavadino Sumgaito įvykius genocidu, Gorbačiovas jį šiurkščiai nutraukė ir „paaiškino“: „Genocidas – atitinkama politika, rasinė, organizuota, o ne stichinė. O Sumgaite siautėjo visuomenės atmatos. (...) Kodėl banditų išpuolį norite priskirti visam Azerbaidžanui?“ Remdamasi tokia gen. sekretoriaus nuostata ir veikė oficialioji žiniasklaida bei prokuratūra.

Dėl Sumgaito įvykių buvo pradėta keletas bylų. Teismų procesai vyko įvairiuose miestuose (Sumgaite, Baku, Maskvoje, Voroneže, Volgograde, Kuibyševe) kaip dėl atskirų, tarpusavyje nesusijusių nusikaltimų. Kaltinamieji atseit buvę tiesiog chuliganai, veikę iš chuliganiškų paskatų, nepriklausomai vieni nuo kitų. Žiniasklaida ėmė plėtoti gen. sekretoriaus nuostatas. Azerbaidžano įvykiai buvo aiškinami sociologinėmis ir ekologinėmis priežastimis, kurios atitinkamomis sąlygomis pastūmėję kriminalinius elementus veikti. Paskui atsirado pagrindinė Azerbaidžano versija, – neva „Sumgaitą“ organizavę patys armėnai, kad sukompromituotų Azerbaidžaną ir palengvintų Karabacho klausimo sprendimą. Kad susiformuotų ir įsitvirtintų tokia nuostata, prisidėjo ir centrinės valdžios atstovai, kurie svarbiausiais įvykių regione kaltininkais laikė armėnų nacionalistus, „ekstremistus“.

Ponas M. Gamzajevas savo interviu Bernardinuose.lt palaiko Azerbaidžano versiją, tik pritaikytą Lietuvos skaitytojams, – kad visa tai planavo, organizavo, provokavo ne armėnai, o Kremlius su savo agentais kolaborantais. Pogromai neva buvę reikalingi, kad sukompromituotų Azerbaidžaną, parodytų tautos žvėriškumą ir taip legitimuotų būsimą aneksiją. O aneksija buvusi reikalinga tam, kad po SSRS žlugimo susikūrusios nepriklausomos respublikos Armėnija ir Azerbaidžanas negalėtų įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, atsigavusi Rusija sustiprėtų ir vėl priimtų po savo sparnu „artimąjį užsienį“. Tokie apmąstymai netaps logiškesni, net jei pridėsim, kad SSRS vadovybė 1988 m. neva planavo bei realizavo SSRS griuvimą, o dalyvavimas armėnų pogromuose Azerbaidžane diskreditavo Kremlių ir padėjo SSRS suirti. Iš tiesų armėnų pogromai ir deportacija iš Azerbaidžano SSR nuo 1990 m. padedant sovietinei kariuomenei vyko dėl etninio valymo, norint išspręsti Kalnų Karabacho klausimą, o ne rūpinantis moraline armėnų teise į būsimąją Kalnų Karabacho aneksiją.

Kremliaus valdžia daug nuveikė, kad paslėptų „Sumgaito“ esmę, neleido politiškai įvertinti įvykių, daug kas nuslėpta iki šiol. Kremliaus valdininkai stengėsi pažeminti armėnų nacionalinį judėjimą, vienodai vadindami „masine netvarka“ tai, kas vyko Sumgaite ir Stepanakerte, armėnų mitingus ir streikus sulygindami su azerų organizuotais pogromais.

Armėnų autoriai mąsto paprasčiau. Kalnų Krabachas, paskui ir Armėnija buvo SSRS nepaklusnūs, išcentriniai dariniai, o Azerbaidžanas liko prosovietinis iki pat GKČP pučo žlugimo. Juk net po to, kai 1990 m. sausio 20 d. į Baku buvo įvesta kariuomenė (armėnų pogromams pasibaigus, jų sustabdymo pretekstu), rinkimus Azerbaidžane laimėjo kompartija didele balsų persvara. 1991 m. kovo 17 d. referendume Azerbaidžanas 93% balsavo už SSRS išsaugojimą, o Armėnija ir KKR referendume nedalyvavo. Akivaizdu, kad Kremlius turėjo bausti nepaklusnius armėnus ir palaikyti azerus.

Patys masiškiausi pogromai Azerbaidžano SSR įvyko 1988 m. lapkričio 21 d. vienu metu Baku, Kirovobade (dab.Giandža), Šamchore, Nachičevanėje ir kituose Azerbaidžano miestuose. Renkantis datą sutapo Kremliaus, Baku ir Ankaros interesai. Dalykas tas, kad lapkričio 22 d. pradėjo dirbti Armėnijos SSR Aukščiausioji taryba, kurios darbotvarkėje buvo keletas centrui nepatinkančių klausimų. Sesija Maskvos atstovo nurodymu (pogromų pretekstu) nutraukta, bet Armėnijos nacionalinio judėjimo pastangomis buvo atnaujinta. Aukščiausioji taryba pripažino 1915 m. genocidą Turkijoje ir priėmė įstatymą, sustiprinantį respublikos teises. Tą pačią dieną į Jerevaną įžengė kariuomenė. Lapkričio 24 d. paskelbta ypatingoji padėtis ir komendanto valanda, nors Jerevane nebuvo jokio smurto prieš azerus. O Baku mitinguose tuo metu buvo nešami žinomų pogromininkų portretai ir plakatai „Tegyvuoja Sumgaito didvyriai!“ „Sumgaitas“ buvo Baku, Maskvos ir (tegul netiesiogiai) Turkijos plitikų antiarmėniškas sąmokslas.

Kokį vaidmenį Azerbaidžano ir Armėnijos konflikte vaidino ir šiandien tebevaidina Rusija ir Turkija? Susidaro įspūdis, kad bent jau Rusiją toks status quo tenkina. Kai ims netenkinti, nežinia kas gali įvykti, juolab kad Azerbaidžanas ne kartą yra „žvanginęs ginklais“

Kol Turkija nepripažino 1915 m. armėnų genocido ir nesureguliavo santykių su Armėnijos Respublika, lieka pavojus Armėnijai išlikti. Turkija palaiko Azerbaidžaną informaciniame kare prieš armėnus tarptautinėje politikoje, užblokavo kelius, uždarė sienas. Turkijai tinka konflikto išlaikymas, nes leidžia jai neužmegzti santykių su Armėnija, atidėti genocido pripažinimo ir kompensacijos klausimą. Neišspręstas Azerbaidžano konfliktas su abiem armėnų respublikomis – argumentas Turkijai prieš Armėniją. Turkų veiksnys armėnų ir azerų konflikte veikia nuo pat pradžių. Sumgaito įvykių liudininkai parodė, kad kurstytojiškuose mitinguose prieš pogromą buvo plakatų „Tegyvuoja Turkija“, „Turkija mums padės“. O pirmasis miesto kompartijos sekretorius Muslimas Zadė mitinge priminė 1915 m. genocidą Turkijoje.

Konfliktui išplitus ir perėjus į karą, po SSRS griuvimo Rusija palaikė Azerbaidžaną kovine jėga, technika ir ginkluote. Tai rodo, kad Rusijai tiko Armėnijos Respublikos ir Arcacho pralaimėjimas Azerbaidžanui, tikėtasi, kad nusilpusi Armėnija, baimindamasi Turkijos, be išlygų tarnaus Rusijos interesams. Tačiau Rusijos Federacijai, norint išlaikyti įtaką regione, reikia, kad Armėnijos Respublika išliktų. O štai Turkijai, jei Armėnija išnyktų, būtų į naudą – jos įtaka didėtų. Šios aplinkybės lėmė, kad Armėnijos Respublika įstojo į NVS ir leido Rusijai įkurti karinę bazę pasienyje su Turkija NVS sienų apsaugai. Ši politika palaikė Armėniją ir Arcachą, apsaugojo nuo tiesioginio Turkijos įsikišimo, taip pat suteikė Armėnijai galimybę gauti SSRS „palikimo“ dalį – ribotą ginkluotės kiekį karinio konflikto metu. Tiesa, tada Azerbaidžanui teko tris kartus daugiau karinės technikos ir per 30 kartų daugiau šaudmenų atsargų.

Visi baiminasi status quo pasikeitimo. Prasidėjęs karas gali labai išaugti, bet stipresnės valstybės gali panorėti pasiekti pasikeitimų „minkštai“ spausdamos kažkurią silpnesnę pusę.

Lietuvos azerų bendruomenė prieš keletą dienų išplatino pareiškimą, kuriuo pasipiktino Seime antradienį vykusiame renginyje įkurta draugystės su nepripažinta Kalnų Karabacho respublika grupe. Sureagavo ir Azerbaidžano diplomatai. Pasipiktinimas suprantamas, o aš norėčiau klausti jūsų apie Karabacho statusą šiandien. JT jau ne kartą yra raginusios Armėniją pasitraukti iš okupuotos teritorijos. Kodėl, jūsų žiniomis, delsiama tai padaryti, o gal iš viso net nesvarstytina?

Visos JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl Karabacho (Nr. 822, 858, 874, 884) buvo priimtos 1993 m. nuo balandžio iki lapkričio.

Po 1992 m. birželio 12 d. pradėto puolimo Azerbaidžano armija kartu su NVO 4-osios armijos padaliniais užėmė per 40 % KKR teritorijos. Karabacho armija po ilgų, sunkių gynybinių kovų 1993 m. pradžioje pradėjo kontrpuolimą. Balandžio mėnesį KKR armija užėmė Kelbadžaro rajoną, esantį tarp KKR ir Armėnijos, taip sumažindama kovos veiksmų frontą ir palengvindama azerų užimtų KKR rajonų išlaisvinimą. Tada ir atsirado pirmoji JT rezoliucija Nr. 822. Visose minėtose rezoliucijose pirmasis reikalavimas buvo – pasirašyti paliaubas, o paskui – kad KKR armija pasitrauktų iš užimtų teritorijų ir grįžtų į ankstesnes KKAS ribas

1993 m. Azerbaidžanas bene 10 kartų ėjo į tiesioginį kontaktą su KKR vadovybe ir tarėsi dėl paliaubų. Keletą kartų abi pusės jau susitarė, nutraukė kovos veiksmus, bet kaskart Azerbaidžanas pergrupuodavo pajėgas, prisirinkdavo naujų samdinių ir vėl pradėdavo kariauti. Kartu jis ignoruodavo ir JT rezoliucijas. Kiekvieną kartą Azerbaidžanui pažeidus paliaubas, KKR armija sustabdydavo priešininko puolimą ir kontrpuolimu pagerindavo savo gynybines pozicijas. Taip KKR užėmė rajonus, skyrusius nuo Armėnijos, taip pat KKR priėjo prie Irano sienos ir sumažino fronto liniją du kartus. Dabar galiojančios paliaubos įsigaliojo tik po 1994 m. žiemą Azerbaidžano patirto sunkaus pralaimėjimo, kai KKR armija rengėsi pereiti į kontrpuolimą KKR šiaurėje. Į visa tai atsižvelgdami KKR politikai laiko, kad svarbiausia JT Saugumo tarybos sąlyga – paliaubos, nutrauktas kraujo praliejimas buvo tik sėkmingos KKR armijos kovos ir pagerintų gynybos pozicijų dėka.

Kurias nors teritorijas atidavus Azerbaidžanui, pablogėtų KKR gynybos pozicijos ir padidėtų galimybė, jog bus atnaujinti kovos veiksmai. KKR politikai mano, kad kol nėra susitarta dėl visko, faktiškai nėra susitarta dėl nieko, ir neturi būti imamasi kokių nors veiksmų. Jiems patys svarbiausi klausimai – tie, kurie susiję su konflikto priežastimi. Tai – KKR statusas ir saugumas.

Armėnijos valdžia, pirmiausia – prezidentas L. Ter Petrosianas 1997 m. sutiko, kad derybų pagrindas būtų „laipsniškas“ konflikto sureguliavimo planas. Pagal šį planą, armėnų pajėgos visų pirma turėjo atsitraukti iki KKAS ribų. KKR valdžios nesutikimas su šiuo planu sukėlė politinę krizę Armėnijos Respublikoje, L. Ter Petrosianas buvo priverstas atsistatydinti.

Praėjus mėnesiui po Petrosiano atsistatydinimo, Azerbaidžano prezidentas Alijevas išleido garsųjį įsaką dėl azerų tautos genocido, prasidėjo informacinis karas, kurio atgarsiai pasiekė Lietuvą ir kitas Europos šalis, ypač suaktyvėję, kai sustiprėjo Azerbaidžano finansinės galimybės.

Čia verta prisiminti, kad, pasak armėnų autorių, dabar armėnų pajėgos kontroliuoja maždaug 13 % buvusios Azerbaidžano SSR teritorijos, o KKR paskelbtosios armėnų gyventos teritorijos 15% kontroliuoja Azerbaidžano pajėgos. Pabėgėlių arba perkeltųjų asmenų iš kaimyninių rajonų, dabar kontroliuojamų KKR pajėgų, – apie 375 000. Iki konflikto KKAS gyveno 40 500, Armėnijoje – 168 000 azerų, didžioji dauguma jų saugiai išvyko ir net gavo kompensacijas. Kartu su į KKRS neįėjusių, KKR armijos užimtų rajonų gyventojais – 583 000 azerų.

Iš Azerbaidžano SSR dėl pogromų ir karo išbėgo ar persikėlė per 400 000 armėnų be jokių kompensacijų, daugelis – nukentėję per pogromus. Derybų procesas turi atsižvelgti į visų nukentėjusių interesus.

KKR armėnai patys apsisprendė, apsigynė nuo azerų agresijos; daugiau negu pusė žuvusių armėnų karių – iš KKR. Nors Armėnijos Respublika kiek galėdama tiekė išteklių, kare dalyvavo tūkstančiai savanorių iš Armėnijos, dėl ginkluotės stokos per visą karą armėnų armija išliko kaip KKR kariuomenė, kurios ginkluotė daugiausia buvo trofėjinė. Šios aplinkybės sąlygoja KKR politikų poziciją.

Ar matote Armėnijos ir Azerbaidžano susitaikymo galimybių? Apskritai ar jų siekiama? Mat yra žemėje konfliktų, kurie iš tikrųjų neišsprendžiami, jei bandoma „suskaičiuoti“ kiekvieną auką, ašarą, žemės lopinėlį. Ar tokiais atvejais nėra vienintelis kelias – pasirinkti skaudaus, bet neišvengiamo kompromiso kelią?

Azerbaidžano vadovybė skelbia, kad jų išlaidos kariniams tikslams viršija visą Armėnijos biudžetą, ir tai yra arti tiesos. Turkija blokuoja kelius į Armėniją, tarptautinėse institucijose teikia Azerbaidžanui politinę paramą. Azerbaidžanas su Turkijos pagalba vykdo informacinį karą prieš Armėniją ir visus armėnus, neigia armėnų tautos istorinę praeitį. Turkija ne tik neigia 1915 m. armėnų genocidą, dar ir skelbia pačius armėnus vykdžius turkų, azerų ir kitų musulmonų genocidą. Azerbaidžanas gauna paramą iš Europos šalių ir politikų. Jo vadovai pranašauja greitą Armėnijos Respublikos savilikvidaciją. Jie laiko, kad turi teisę ir galimybę jėga išspręsti konfliktą. Bet jie dar turi vilties švelniai spaudžiant tarptautinei bendruomenei pasiekti, kad armėnai padarytų vienpusiškas nuolaidas, nes, jų nuomone, Armėnija silpsta, o Azerbaidžano draugų skaičius auga.

Manau, kad šitokiais svarstymais Azerbaidžano pusė, tikėdamasi visiškos pergalės, stabdo kompromisą derybų procese. Apie tai, kad armėnų pusės pozicija – nedaryti vienašališkų nuolaidų, aš jau sakiau.

Kad būtų pasiekta stabili taika, reikia, kad armėnai ir Azerbaidžano visuomenė taikos sąlygas laikytų teisingomis. Tam būtina, „išauginti“ adekvatų ir gana vienodą situacijos supratimą. Reikia kalbėti tiesą, siekti teisybės, ir pasaulio bei Europos visuomenės čia galėtų padėti. Aš esu įsitikinęs, kad šis svarbus procesas vyksta, abi pusės tiria viena kitą, skaito viena kitos spaudą, seka informaciją, bet procesas labai lėtas ir informacinio karo sąlygomis galima nesuspėti.

Manau, kad postūmiu susikurti Seimo draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinei grupei tapo Seimo rezoliucijos dėl taikaus Karabacho konflikto sprendimo projekto svarstymas. 2012 m. gegužės 10 d. Lietuvos Seimo deputatų grupė įkalbinėjo kolegas priimti rezoliuciją, kurioje nebuvo užsiminta apie tautų apsisprendimo teisę. Maža to, kai kurie deputatai dezinformavo kolegas, neva to norį ir armėnai. Sunkiai pavyko sustabdyti rezoliucijos priėmimą. Gal tokios rezoliucijos priėmimą H. Alijevo gimimo dieną Azerbaidžanas būtų palaikęs dovana. Tačiau konfliktuojančioms tautoms tai būtų buvusi meškos paslauga, nutolinanti tarpusavio supratimą.

Parengė Zigmas Vitkus