Čikagos meras Rahmas Emanuelis ir buvęs amerikietiško futbolo komandos „Chicago Bears“ žaidėjas Israel Idonije viešai pažadėjo žiemą įšokti į Mičigano ežerą ir išsimaudyti, jei Čikagos vaikai per vasarą perskaitys du milijonus knygų. Na, gal šis pažadas kiek drastiškas, bet negaliu sulaikyti galvoje iškylančio vaizdo: Vilniaus meras ir vienas iš garsiųjų „Lietuvos ryto“ krepšininkų pažada žiemą išsimaudyti Neryje, jei Vilniaus vaikai perskaitys tiek ir tiek knygų. Ar tai būtų mažiau prasminga už daugelį kitų miesto valdžios projektų? Tikrai ne.

Ispanai vėl išmoko skaityti

Pradėsime nuo europietiškų naujienų. Ispaniją sunkiai prislėgusi krizė, bedarbystė ir kitos ekonomikos bėdos turi ir savo šviesiąją pusę (jei taip, žinoma, galima tai pavadinti) – ispanai vėl užplūdo bibliotekas ir ėmė daugiau skaityti.

Kiekvieną vakarą Granados Zaidino rajone vietiniai vorele traukia į biblioteką su perskaitytų knygų glėbiais ir išeina pasiėmę dar neskaitytų knygų. Atrodytų, įprastas vaizdas, bet biblioteka buvo oficialiai uždaryta prieš dvejus metus, jos darbuotojai dirba už dyką ir prie žvakių šviesos, nes elektra senų seniausiai išjungta.

Biblioteką aptarnauja savanoriai, kurie džiaugiasi, kad vasarą šilta ir kol kas valdžia dar neišjungė vandens, bet apie žiemą jie galvoja su siaubu. Viena iš savanorių, Cecilia Cavos sako, kad vyriausybei šešiasdešimčia procentų ir daugiau apkarpius bibliotekų biudžetus, ispanų nenoras skaityti paradoksaliai nyksta.

2003 metų tyrimų duomenimis, Ispanija buvo viena iš trijų ES šalių (kartu su Portugalija ir Graikija), turėjusių mažiausią pastovių skaitytojų skaičių: tik 47 procentai gyventojų (palyginus su 70 procentų Skandinavijos šalyse ir Jungtinėje Karalystėje) sakėsi perskaitantys bent vieną knygą per metus. Dabar tokių esama net 60 procentų.

Galbūt tai savotiška pasipriešinimo drastiškiems valdžios taupymo metodams forma: ispanai prisiminė bibliotekas. Andalūzijoje, nuo krizės pradžios 2008-aisiais, bibliotekų lankomumas pakilo 50 procentų. O kai kuriais atvejais, kaip, pavyzdžiui, Sevilijoje, net 150 procentų.

„Labai padaugėjo vyrų, – sako viena iš bibliotekininkių. – Jei anksčiau ateidavo namų šeimininkės pasiimti meilės romanų, tai dabar vaikšto darbo netekę vyrai. Na ir, žinoma, benamiai: paskaityti, nusiprausti, apsitvarkyti.“

Ispanijoje, regis, vyksta tas pats, kas ir Lietuvoje: mažos bendruomenių bibliotekos uždaromos, naujos – toli, ir labiau skirtos jaunimui pramogauti, nei knygoms skaityti. Zaidino rajono biblioteką Granadoje, uždarytą valdžios, rajono gyventojai, po nesėkmingų, policijos išvaikytų protestų, atsidarė patys. Vietiniai gyventojai suaukojo apie 8000 knygų, gėlių vazonuose, baldų. „Butai šiame rajone ankšti, mažiukai, skurdūs, tad vaikai ateina pas mus ruošti pamokų ir pasiimti knygų, kurių jų tėvai negali jiems nupirkti“, – sako darbuotoja.

Kalbant apie knygynus, nuo 2008 metų visoje Ispanijoje nuperkama 40 procentų mažiau knygų, bet šiemet vykusioje Madrido knygų mugėje gyventojai pirko net 10 procentų daugiau knygų. Panašios tendencijos ir pas mus – perkama knygų mugių ir festivalių metu, visiems metams, o į knygynus einama vis mažiau.

O bendruomenių suorganizuotos, „suneštinės“ bibliotekos Ispanijoje dygsta viena po kitos. Tačiau tai ne tik bibliotekos – tai kultūros, švietimo centrai ir net vilties bei paguodos, kad esi ne vienas ir gali susilaukti pagalbos žiburys.

Pas gydytoją – knygos

O štai anglai skaitymui skatinti rado kitą išeitį. Profilaktiškai gydymo įstaigose su tėvais besilankantiems mažiems vaikams jie dovanoja knygas – tiksliau, išrašo knygoms receptą. Programa vadinasi „ReachOutandRead“ (kažkas panašaus į „Imkit ir skaitykit“).

Kol kas šis projektas vykdomas tik Randolfo grafystėje, kur gydytojai vaikams jau išrašė virš 3500 pagal amžių tinkamų knygų. Tėvai taip pat nelieka pamiršti – jiems pasakojama apie knygų skaitymą vaikams nuo kūdikystės ir raštingumą. Juk tai vėliau padeda vaikams mokykloje. Projektas vykdomas su vaikais nuo šešių mėnesių iki penkių metų – norima, kad jie, prieš pradėdami eiti į darželį ar parengiamąsias klases, jau turėtų savo bibliotekėlę.

„Daugumai vaikų šios knygos bus vienintelės, kol jie pradės eiti į mokyklą, nes daug šeimų grafystėje knygų tiesiog negali sau leisti“, – sako programos direktorė Paulina McKee. Programos sumanytojų atlikti tyrimai sako, kad vaikai, kuriems skaitoma nuo kūdikystės, greičiau ištobulina kalbos įgūdžius, darniau vystosi, taip pat stiprėja tėvų ir vaikų emocinis ryšys.

Visa ši akivaizdi nauda žinoma seniai, bet, pasirodo, ją reikia kartoti ir kartoti. O dar geriau būtų panašius dalykus pritaikyti.

Bibliotekos be knygų

Kaip atrodo naujausios bibliotekos JAV? Šviesios, itin modernios, savo interjeru ir dizainu primenančios „Apple“ parduotuves ar „Google“ ofisus. Ten rasi didžiules vaizdo ir garso bei video žaidimų kolekcijas, medijų kambarius ir net 3D spausdintuvus. Pati garsiausia tokia biblioteka (apie ją jau esu rašęs) – yra San Antonijuje, Teksaso valstijoje.

Beksaro apygardos bibliotekoje gali rasti ką tik nori, išskyrus popierines knygas, jų ten paprasčiausiai nėra. „Bibliotecha“, kaip ji dažnai vadinama vietinių, turi 50 stacionarių kompiuterių, 150 skaityklių, 25 nešiojamus kompiuterius ir 25 planšetinius kompiuterius. Bibliotekos darbuotojai planuoja bendradarbiauti su aplinkinėmis mokyklomis ir prisivilioti lankytojų, organizuodami skaitmeninio raštingumo kursus.

Tiesa, kaip ir tradicinėje bibliotekoje, norėdamas gauti vieną iš 10 tūkstančių elektroninių formatu esančių knygų, turėsi naudotis bibliotekos kortele. Parsisiuntęs bibliotekos knygą, jei perskaityti turėtum dvi-tris savaites, vėliau ji tiesiog išnyktų iš tavo skaityklės. Tiesą sakant ir į pačią biblioteką kojos kelti nebūtina, knygas pasiimti ir grąžinti galima tiek kompiuteriu, tiek išmaniuoju telefonu. Pasiskolinti galima ir skaityklę. Tiesa, jei pamirši ar nenorėsi jos grąžinti nustatytu laiku, ji paprasčiausiai bus išjungta nuotoliniu būdu, kad negalėtum ja daugiau naudotis.

Taip, JAV, kaip ir visur, bibliotekoms atėjo liūdni laikai. Visose šalies valstijose finansavimas bibliotekoms mažinamas jau trečius metusiš eilės. Galima manyti, kad bibliotekos ten išmiršta, bet dabar žmonės jomis naudojasi pasėdėti prie interneto, ieškoti darbo ar mokosi gerinti savo darbo su  technika įgūdžius. Bibliotekos erdvėmis taip pat naudojasi nedidelės verslo įmonės ir bendruomenės – rengia susitikimus, konferencijas, mokymus. Daugiau nei pusė žemiau skurdo ribos gyvenančių amerikiečių internetu naudojasi taip pat tik bibliotekose.

Technologinė revoliucija „sužalojo“ bibliotekas, bet ji taip pat padės joms ir išsilaikyti. Vis daugiau žmonių perka pigias skaitykles ar nuomojasi jas bibliotekose. Praėjusiais metais net ketvirtis amerikiečių perskaitė bent vieną elektroninę knygą, o trečdalis turi namuose skaityklę arba planšetinį kompiuterį.

Tiesa, naudotis skaitykle reikia visai kitų įgūdžių, nei laikyti rankose paprastą popierinę knygą. Be to, užpildyti biblioteką elektroninėmis knygomis nėra taip paprasta. Kol kas vyksta įvairūs bylinėjimaisi tarp Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) ir šešių stambiausiųjų leidyklų. Šios bijo, kad knygų neištiktų muzikos lemtis ir ieško būdų, kaip išsaugoti leidinių kontrolę ir pelną. Todėl kol kas vieni leidėjai griežtai atsisako parduoti bibliotekoms elektronines knygas, o kiti užsiprašo nemenkų sumų. Jeigu galėsi iš bibliotekos parsisiųsti knygą už dyką, argi pirksi ją? Žinoma, ne.

Vis dėlto, skaitmeninių bibliotekų laukia šviesi ateitis. Joms reikia mažiau vietos, nei paprastoms bibliotekoms. Reikia mažiau ir darbuotojų, o pasirinkti norimus tekstus ar knygas – lengviau ir greičiau. Tiesa, šiuolaikinės bibliotekos tapo kultūros centrais – daugelyje jų įrengtos meno galerijos, kavinės, valgyklos. Bibliotekos stengiasi įrengti ir žaidimų bei mokymosi erdves vaikams – jie mokytųsi elgtis su technika, dalyvautų interaktyviose programose.

Tiesą sakant, bibliotekos stengiasi daryti tai, ką darė visais laikais: prisitaikyti prie naujų technologijų, rinkti informaciją, saugoti ją ir paversti prieinama jos trokštantiems.

Bakst – ir ištrinta

Klasikinė Ray‘ausBradbury‘io antiutopija apie knygų deginimą vadinosi „451 Farenheito“. Tokioje temperatūroje dega popierius. Bet netrukus galime sulaukti ir „72 Farenheito“. Tekstas gali kuo puikiausiai išnykti kambario temperatūroje.

Šis fenomenas vadinamas „skaitmeninių knygų deginimu“: elektroninė knyga gali būti uždrausta cenzūros, ištrinta, apkarpyta arba priėjimas prie jos gali būti apribotas. Nors valstybiniu mastu tai dar nevyksta, o ir piliečiai neorganizuoja elektroninių knygų „laužų“, precedentų jau esama.

Elektroninės knygos tampa vis labiau priklausomos nuo platintojų ir kitų sargų. Nors gali knygą skaityti „Google“ arba savo „Kindle“, išsisaugoti ją kompiuteryje – vargas. Išsivysčius debesų kompiuterijai, vienas „pagrindinis“ knygos egzempliorius yra visada prieinamas.

Taigi, prasikaltusi knyga gali be pėdsakų pradingti iš „Amazon“, leidėjas gali daugiau nebeparduoti jos elektroninių versijų, o knygynai – išimti iš apyvartos. Akies mirktelėjimu knyga pranyksta. Kiekvienas, turintis pretenzijų dėl autorinių teisių pažeidimo, šmeižto, plagiato ar tiesiog nešvankybių dabar turi galingą ginklą, leidžiantį pašalinti knygą ar apriboti naudojimąsi ja.

Net jei jūs įsigysite knygą ir parsisiųsite ją į savo skaityklę, tai jos neapsaugos. 2009 metais „Amazon“ staiga suvokė, kad po 99 centus pardavinėtų Geroge‘o Orwello „1984“ elektroninių versijų teisės dar nėra viešai prieinamos ir autorinių teisių apribojimai joms dar galioja. Išsigandusi „Amazon“ ištrynė knygą iš visų ją įsigijusių vartotojų „Kindle“ skaityklių. Kilo baisus triukšmas, ir kompanija atsiprašė bei dievagojosi daugiau taip nedarysianti. Na, bet šaukštai po pietų. Aišku viena: bet kurio su debesimi susieto įnagio turinys gali būti, autoriui, leidėjui ar dar kam nors pareikalavus, pakeistas, ištrintas ar cenzūruotas.

Būtent todėl bibliotekoms turi būti leista turėti savas tekstų kopijas, kad jos galėtų palyginti jas su tokiais pačiais viešai prieinamais tekstais. O knygą įsigiję skaitytojai, turi turėti galimybę išsisaugoti ir skolinti įsigytas elektronines knygas taip pat kaip paprastas popierines. Kaip tai padaryti – kitas klausimas, bet padaryti tai reikia.

Rašytoją – į kosmosą

Keletas pabirų naujienų ir, kaip visada, pereisime prie premijų. Prieš mėnesį buvo pranešta, kad legendinis mokslinės fantastikos rašytojas Arthuras C. Clarke‘as bus išsiųstas į kosmosą. Clarke‘as mirė 2008 metais, bet dar 1999-aisiais paliko savo plaukų sruogą, kad jo genetinis kodas būtų išsaugotas mokslo ar kokių nors pokštų tikslams.

Taigi, dabar ši sruoga NASA ir Hjustone esančios kompanijos „Celestis“ (kurios specializacija – žmonių laidojimas kosmose) pastangomis bus išsiųsta už Žemės ribų. Clarke‘o genetinis kodas keliaus eksperimentiniu saulės burę turinčiu tarpžvaigždiniu karstu (taip parašyta!). O saulės burė gaudo jonų vėją. Panašus aparatas 1963 metais buvo aprašytas viename iš paties Clarke‘o kūrinių.

Tuo pat metu šis aparatas tarnaus kaip savotiška perspėjimo apie saulės žybsnius sistema. Geresnį pomirtinį mokslinės fantastikos rašytojo likimą sunku ir įsivaizduoti. Į kosmosą Clarke‘as ketina išskristi 2014 metų antroje pusėje.

Poeto bado streikas

O štai Bulgarijoje badauja garsus poetas Edvinas Sugarevas. Jis yra vienas iš Bulgarijos demokratinio judėjimo įkūrėjų, buvęs ambasadorius Mongolijoje ir Indijoje. 1991 buvo išrinktas į Bulgarijos parlamentą. Jis badauja jau mėnesį.

Poeto streikas nukreiptas prieš Bulgariją valdančią socialistų vyriausybę ir ministrą pirmininką Plameną Orešarskį. Bulgarijoje skandalas ir protestai kilo, kai ministras pirmininkas paskyrė bičiulį oligarchą Nacionalinio saugumo agentūros galva, o ryšiais su mafiją įtariamą  asmenį – Vidaus reikalų ministru. Bičiulis oligarchas iš posto buvo atšauktas, bet menininkas badauja toliau ir reikalauja pirmininko atsistatydinimo.

Kiti menininkai tuo tarpu rašo viešus laiškus, prašančius jį nutraukti badavimą, pagalvoti apie savo sveikatą, šeimą ir vaikus. „Gyvenimas, žinoma, svarbus, – atsako jiems Sugarevas, – bet ateina laikas, kai tik tokiomis akcijomis galima priversti išgirsti žmonių balsą ir suvokti Bulgarijos situacijos absurdiškumą.“

Atėjo prancūzų laikai?

Na, ir dar viena naujiena leidėjams – skandinavų detektyvai ir trileriai išeina iš mados. Ateina prancūzų laikai. Šiemet detektyvų rašytojų asociacijos (CWA) premiją Tarptautinis durklas pelnė Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstama Fred Vargas už romaną „Vaiduokliškieji Ordebeko raiteliai“ ir Lietuvos skaitytojui visiškai nežinomas Pierre‘as Lemaitre‘as už romaną „Alex“.

Ši prancūzams atitekusi pagarba verčia manyti, kad netrukus jų į daugybę kalbų versti detektyviniai kūriniai užplūs Europą ir Ameriką. Skandinavų trileriai (ypač StiegoLarssono trilogija) pramynė takelį į anglakalbių širdis ir leidėjai suprato, kad paklausi gali būti ir verstinė populiarioji literatūra.

Stiegą Larssoną angliškai kalbančioms šalims atradęs leidėjas Christopheris MacLehose‘as jau išrinko šešis, jo manymu, įdomiausius prancūzų detektyvų ir trilerių autorius. „Skandinavų rašytojų kūriniais užtvindyti visi knygynai. Jų per daug ir jų kokybė smarkiai kritusi. O leidėjai yra tarsi avys. Jie būriais puola prie naujų dalykų. Aš sakau, kad naujas dalykas dabar bus Prancūzija. Ten esama genialių istorijų pasakotojų, gerų rašytojų“, – tvirtina MacLehose‘as.

Tad kas gi tie genialūs detektyvų ir trilerių rašytojai? Trys straipsnyje pateiktos pavardė mums jau gerai žinomos, tai Brigitte Aubert, Dominique Sylvain ir Fred Vargas. O štai ir nežinomos pavardės (imkite domėn, gal pasirodys ir lietuviškai): Pierre‘as Lemaitre‘as, Antoninas Varenne‘as, Herve Le Corre‘as. Minimas ir 2010 metais miręs rašytojas Pascalis Garnier.

Įdomu, kaip seksis prancūzams išstumti skandinavus ir užkariauti angliškai kalbančius kraštus....

Pretendentai

Prieš porą dienų buvo paskelbtas vieno garsiausių literatūros apdovanojimų Man Booker ilgasis nominantų sąrašas. Jame trylika autorių. Apdovanojimo žiuri, atrinkusi 13 knygų iš 151, sako, kad sudarė patį įvairiausią pretendentų sąrašą iš kada nors buvusių. „Šie trylika romanų skiriasi savo geografija, forma, ilgiu ir tema. Mūsų sudarytas sąrašas apima tradicinius ir eksperimentinius romanus,  jų veiksmas vyksta tiek pirmame amžiuje, tiek šiais laikais, o veiksmo vieta apima visą pasaulį – nuo Šanchajaus iki Hendono“, – sako šių metų žiuri pirmininkas Robertas Macfarlane‘as.

Sąraše esama ir 1000 puslapių romano „The Kills“ („Nužudymai“ arba „Laimikis“). Jo autorius – Birmingemo universitete dėstantis rašytojas Richardas House‘as. Tai politinis iš keturių knygų susidedantis trileris sąmokslų teorijų ir netradicinių detektyvų mėgėjams, kurio veiksmas iš dalies vyksta Irake.

Debiutantų sąraše – trys. Tai Zimbabvėje gimusi ir JAV šiuo metu gyvenanti rašytoja NoViolet Bulawayo su romanu „We Need New Names“ (Mums reikia naujų vardų), pasakojančiu apie Zimbabvės lūšnyne gyvenančių ir apie išvykimą į kitas šalis svajojančių keturių draugų nuotykius.

Kita debiutantė – Eve Harris romane „The Marrying of Chani Kaufman“ (Čani Kaufman ištekinimas) rašo apie žydų ultraortodoksų bendruomenę Šiaurės vakarų Londone. Ir apie 19 metų Chani, kurią rabi ruošia vedybiniam gyvenimui. Tai pasakojimas apie pasirinkimą ir išsilaisvinimą...

Paskutinysis debiutantas – Donalas Ryanas savo knygoje „TheSpinningHeart“ (Besisukanti širdis), pasakoja apie dabartinės, krizės ištiktos Airijos miestelį ir jo žmones. Romane esama net 21 pasakotojo, jų balsai supinami į ne tik miesto, bet ir visos šalies paveikslą.

Įdomus gali būti ir Malaizijos rašytojo Tasho Awo romanas „Five Star Billionaire“, pasakojantis apie naująją Kiniją: pop žvaigždes, aktyvistus, verslininkus, imigrantus ir jų likimus.

Sąraše esama ir keleto žymių (bet Lietuvoje nežinomų) autorių kūrinių – tai Jimo Crace‘o romanas „Harvest“ (Derlius), Colmo Toibino romanas „The Testament of Mary“ (Merės testamentas), Jhumpa Lahiri knyga „The Lowlands“ (Žemumos).

Visą sąrašą ir trumpus knygų aprašymus galite rasti Man Bookerio puslapyje.

P.S. Liepa – vestuvių metas, jei neklystu, tad specialiai jums – vestuvinės garsių autorių nuotraukos. Toliau – garsių autorių vaikystės piešiniai ir 50 literatūros mylėtojui lankytinų vietų. Taip pat – ko labiausiai nekenčia rašytojai. Dar truputis infografikos – dažniausiai paliekamos ar metamos skaityti knygos ir labiausiai skaitančios tautos pasaulyje. Ir pabaigai – vaizdo ir garso medžiaga: Walto Whitmeno balsas ir pasivaikščiojimas su Joyce Carol Oates. Vaizdo įrašo autorė, beje, Niujorke gyvenanti Kristina Budelis.