Iš ciklo „Tikėti ir pasitikėti“

Įdomu stebėti kaip su vasaros karščiais ir lietumis, pakaitomis dezinfekuojančiais ir plaunančiais Europos ir ne tik jos dulkes, keliauja ir šis tas daugiau. Atrodo, ant šios vasaros debesų skrajoja ne tik kovų Sirijoje griaustiniai, subtilios rasinės diskriminacijos JAV žaibai ir daugybė kitų pasaulio skausmo ašarų, bet ir naujos vilties, naujų gimimų džiaugsmas. Pasaulis kreipia akis į abipusį Popiežiaus Pranciškaus ir Pasaulio jaunimo dienų dalyvių džiaugsmą Brazilijoje, pasaulis sujaudintas dar vieno Anglijos sosto įpėdinio gimimo, pasaulis jautriai stebi Nelsono Mandelos, vadinamo šiuolaikinės Afrikos tėvu, senatvę ir ligą, semdamasis įkvėpimo iš jo atsparumo blogiui ir ištikimybės tiesai... Atrodo, kiekvienas savaip ieško daugiau gyvenimo. Nors kūrinija tebedūsauja ir tebedejuoja, joje šią vasarą apčiuopiamai pulsuoja visame veikiančios ir kuriančios Dievo Dvasios ženklai. Bręsta, kalasi, auga Dievo karalystės, esančios čia ir dabar, sėklos, daigai ir net medžiai.

Tiesa, tos sėklos, daigai ir medžiai matomi tik sveikomis akimis, kurių per daug neaptraukė nedėkingumo ir apsipratimo valktis – ko gero, bene dažniausia šių laikų ligų. Vienoje iš savo meditacijų Anthony de Mello, SJ, pasakoja apie vaizduotės kelionę ieškant rakto į laimės paslaptį. Jis aplanko laimingą skurdžių, laimingą skausmus kenčiantį ligonį, laimingą žmogų, praradusį reputaciją, ir laimingą kalinį, išklausydamas kiekvieno pasakojimo, kas daro jį laimingu. Tada keliauja ir stebi bei klausosi nelaimingų žmonių, kurie yra laisvi, turtingi, sveiki, galingi, gerbiami. Meditacijos pabaigoje autorius pasidalina savo kelionės ir stebėjimų išvada: „Neįmanoma būti vienu metu dėkingu ir nelaimingu.“ Jo rastas dėkingumo raktas padeda leistis Dievo nustebinamam ir atpažinti, kad net ir dalykuose, kuriuos vadiname nemaloniais ir nenorimais, slypi augimo – o gal net džiaugsmo ir vilties - sėklos.

Tų sėklų atradimas ne tik žadina tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo rūpesčiu ir pergale. Jis kviečia puoselėti visa, kas turi galią augti ir nešti gyvybę. Puoselėti patį dėkingumą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Ne tik savyje, bet ir kituose – pirmiausiai gyvenant taip, kad kitas turėtų pagrindą viltis ir pasitikėti Dievo Apvaizda. Atsimenu kaip kartą išlaisvinimo teologijos pradininkas Gustavo Gutiérrez, OP, kurį dėl jo paprastumo ir meilės vargšams bei menko fizinio stoto studentai vadindavo „vargšų ikona“, buvo paskatintas kalbėti šia tema. Po vienos paskaitos sausakimšoje auditorijoje studentai pradėjo skųstis, kaip mažai vilties ženklų temato pasaulyje ir Bažnyčioje. Senukas tėvas Gustavo perklausė: „Nematote vilties ženklų aplinkui?“ Patylėjęs tarė: „Tad tapkite jais“. Nujaučiu, kad kaip tik dėl to, kad jie regimi kaip vilties ženklai, šių dienų pasaulis susižavėjęs žvelgia į Popiežių Pranciškų, besitapatinantį su vargšais ir mažaisiais, į Nelsoną Mandelą, daugiau nei dvidešimt metų kalėjusį dėl Pietų Afrikos Respublikos laisvės nuo rasinės neapykantos ir nelygybės... Ar ne dėl tos pačios priežasties – kad jis taptų vilties ženklu - neseniai gimusiam Kembridžo kūdikiui vienas jėzuitas afrikietis savo Facebook‘e linkėjo „Lai tu būsi auginamas Dievo baimėje ir pagarboje artimui – ir lai tavo širdyje vargšai ir atstumtieji užima ypatingą vietą“? Pasauliui reikia vilties, kuri nėra iš jo, bet jame, ženklų. Ženklų, kurie būtų regimi rūpestyje sužeistu pakeleiviu ir solidarume su juo – lyg tame pasakojime apie Gerąjį Samarietį.

Ir vis tik: tie ženklai būtų visiška apgaulė ir migla, jei nebūtų To, Kurį jie ženklina. Ko vertas ženklas, kuris nukreipia į nesančią tikrovę? Įsivaizduokite kelio ženklą, kuris rodo, jog eismas dviejų krypčių, bet pravažiuoti tėra vietos vienam automobiliui (ačiū Dievui, jau senokai to nebepasitaiko net ir Vilniaus Senamiestyje!). Ko būtų vertas toks ženklas? Pajuokos ir pasipiktinimo, protesto ir pakeitimo kitu, atitinkančiu tikrovę. Ko būtų verti visi vilties ženklai, jei jie nekreiptų į pačią Viltį, visų vilčių šaltinį ir išsipildymą? Šiais laikais būtent ši dalis atrodo sunkiai „įkandama“ ir dėl to vis labiau ignoruojama. Auganti sekuliarizacija, akivaizdi net tokiose šalyse kaip Brazilija, kur dabar svečiuojasi Popiežius Pranciškus, kalba apie tai, jog pasaulis ilgisi vilties ženklų, bet nebepajėgia perduoti tikėjimo Tuo, kuriame gimsta viltis. Kodėl? Šimtai rimtų priežasčių. Viena jų – greičiausiai būdinga kraštams, kurie tradiciškai buvo laikomi krikščioniškais, - turbūt vėl yra nuostabos ir dėkingumo trūkumas, per didelis apsipratimas. Iš jo kyla iliuzija, kad tikėjimas perduodamas automatiškai, kad jo kaip ir Dievo karalystės daigų nereikia puoselėti. Arba kad jais pasirūpins kažkas kitas.

Atrodo, kad tų kitų vis mažiau ir mažiau. Galbūt tai ir yra šių laikų Naujosios Evangelizacijos iššūkis: patikėti, kad tikėjimas neperduodamas iš kartos į kartą kaip nors automatiškai. Kad vilties ženklų neturi kurti kiti, bet tu pati. Tu pats. Kad tikėjimas perduodamas gyvai, iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį, iš rankų į rankas, vieno – kitam, lyg Elijo apsiaustas, užmestas ant Elišos nugaros (1Kar 19). Ateina laikas, kai reikia apsispręsti, skubiai palikti savo jaučius, namus ir arimą. Nazareto sinagogoje Jėzus skelbė, kad Izraelio vargingųjų išvadavimas atėjo ir kad Jis pats yra šio išgelbėjimo pažado išsipildymas: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Gerhard Lohfink, SJ, pastebi, kad žodis „šiandien“ visada buvo ir yra iššūkis Jėzaus klausytojams. Jį sunku priimti, jis atmetamas, nes „šiandien“ reiškia, kad mūsų gyvenimas turi keistis jau dabar. Keičiantis viskas patenka į pavojų – mūsų mėgstamos pažiūros, supratimas, gyvenimo būdas, net troškimai. Todėl Evangelijos „šiandien“ - ir Dievo gelbstintį įsiveržimą – esame gundomi atidėti ateičiai, kur jis gulėtų gražiai supakuotas, „nukenksmintas“, neveiksnus. Komentuodamas minėtą Evangelijos pagal Luką ketvirtojo skyriaus pasakojimą Lohfink užbaigia kiek minorine gaida, sakydamas

Jėzaus klausytojai nori viską nustumti į ateitį ir pasakojimas baigiasi prastai. Jėzaus skelbiama Dievo karalystė nepriimama. Dievo siūloma „šiandien“ atmetama. Štai kodėl – ir tik todėl – „jau“ tampa „dar ne.“

Tuo tarpu Jėzus trokšta, kad Dievas taptų konkretus mūsų gyvenimuose šiandien. Nereikia laukti rugsėjo pirmos, net artimiausio sekmadienio. Nereikia laukti net vakaro (kaip žinome, daugybei žmonių Žemės planetoje šis vakaras jau net ir neateis...). Iš tiesų, kaip sakė Šv. Augustinas, realiai egzistuoja tik dabarties laikas – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Tad kodėl gyventi ten ar tuo, ko nėra? Kodėl negyventi dabar? Evangelija kviečia pasitikėti, kad Dievo pažadai jau pildomi šiandien. Dievo „šiandien“ buvo Jėzaus gyvenimo centras. Ar mes pasitikime, kad ir mūsų akys, panašiai kaip apaštalų, jau šiandien yra palaimintos, nes regi tai, ką daugelis pranašų troško išvysti? Ar tikime, kad Dievo Karalystės šiandiena jau matoma ir apčiuopiama mūsų gyvenimuose ir kad mes esame kviečiami tapti jos atradėjais ir rodytojais jau šiandien? Šią valandą? Šią minutę? Kodėl neatsiliepus į malonę savo pastanga jau dabar?