1893 m. birželio 29 d. Alinaukoje, Užpalių valsčiuje, gimė Kazys Pakštas, žymus mokslininkas geografas, visuomenės veikėjas, gyvastingiausių lietuvių tautos problemų gvildentojas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, tarptautinių sąjūdžių iniciatorius.

Naujokyne“

Nors „Užpalių varliamušio“, kuris pasičiupęs tėvelio revolverį, 1905 m. degė noru nuversti carą, kaimo vyrai į savo gretas nepriėmė, bet Kazys kovingo ūpu nenustojo. Jis, dailidės Adomo Pakšto, Juozo Tumo- Vaižganto krikštatėvio, sūnus, paveldėjęs tą patį polinkį politikuoti, kartu su kaimynu Juozu Gabriu Užpaliuose platino uždraustas lietuviškas „gazietas“. Baigęs pradžios mokyklą, 1908 m. penkiolikmetis nenuorama, svajojęs apie jūrininkų mokyklą, pateko į Saliamono Banaičio (Vasario 16-osios akto signataro) spaustuvę Kaune. Tarp bendraamžių „gramatniausias“, bendrabučio galva, lietuvių vakarų Tilmanso salėje dalyvis, Šv. Gertrūdos (Šaričių) bažnyčios maldininkas Kazys Pakštas nestokojo ir kovingumo, atsiminimuose rašyta:„Lenkai susikabinę rankomis mums užstojo duris. Tuomet mes įsibėgėję pertraukėme jų grandinę, lauke mušėmis su sniegais, kad atėjo policija“.

Kazimieras Pakštas - 17 metų mokinys (Kaunas, 1910).

Slaptos lietuvių moksleivių kuopelės ryšininkui Pakštui teko mokytis ir atsargumo. Prie kun. A. Dambrausko-Jakšto redaguotos „Draugijos“ ir jos priedo „Ateitis“ susispietusios kuopelės vadovas gimnazistas Povilas Dirkys žinojo, jog Kazys mokosi neoficialiai, vadinamų „švedų“ pagalba ruošiasi lotynų, vokiečių kalbų egzaminams, bet, matydamas vaikino ryžtą, pasitaręs su kuopelės nariais, jį priėmė.

Petrapilyje, prie Šv. Kotrynos gimnazijos, eksternu išlaikęs šešių klasių egzaminus, 1912 m. Kazimieras Pakštas, kun. Juozo Tumo asmeniškai paveiktas, žengė pro Žemaičių kunigų seminarijos vartus. Čia, pasak J. Ereto, kiek jį traukė beribis religinis horizontas, tiek atstumdavo, jo manymu, dvasią varžanti administracija, todėl po metų iš seminarijos pasitraukė. Eksklierikas nusiminusiems tėvams ir giminėms tvirtino: geriau būti geru pasauliečiu, negu blogu kunigu. Bet ką daryti toliau? Pasauliui kariaujant, Kazys jautė, kad Nikolajaus II Rusija greit gali susiremti su Vilhelmo II Vokietija. Ką daryti? Lietuviui mirti už carą? Laimei, Amerikoje gyveno jo sesuo Konstancija, Čikagoje besiverčianti siuvinėjimu.

Kauno Rutušės laikrodžiui mušant Naujuosius -1914 - Metus, rogėmis girgždėjau per Nerį, sukdamas Jurbarko ir Tilžės link, - rašė atsiminimuose, pabrėždamas: - Tokia ilga ir audringa kelionė savotiškai simbolizavo mano ateities gyvenimą“.

Tautos fondo generalinis sekretorius

Čikagoje, lietuvių išeivių sostinėje, atvykėliai dažniausiai glausdavosi prie bažnyčių. Pas tėvus marijonus prieglobstį rado ir 21-erių emigrantas, tapęs jų leidžiamo „Draugo“ platintoju. „Bet aš per tai susipažinau su darbininkijos mase, o taipgi įsisukau į šviesuomenės sluoksnį ir patekau į jaunimo ratelius“.

Čikagoje Kaziui pravertė Kaune S. Banaičio spaustuvėje įgyta patirtis, tapus kun. Felikso Kudirkos, redagavusio laikraščius „Tikyba“, ,„ Dora“ bendradarbiu. Jis vertė knygutes iš rusų bei vokiečių kalbų, rašė religinio turinio straipsnelius. Šia nauja plunksna netrukus pasinaudojo ir „Draugo“ redaktorius kun. Fabijonas Kemėšis, pradėjęs lietuvius jaunuolius burti į „Lietuvos Vyčių“ (iki 1913 m. „Lietuvos sakalai“) organizaciją, kurios tikslas buvo kova su laisvamanybe ir nutautinimu.

Čikagos Marijonų vienuolių administruojamoje Šv. Mykolo parapijoje, Kazys, padėjęs suorganizuoti „Lietuvos Vyčių“ naują skyrių, tapo jo sekretoriumi. Jis greit įsigijo tokį pasitikėjimą, kad dar tų pačių metų vasarą Čikagą atstovavo Montello mieste vykusiame „Lietuvos Vyčių“ antrojo seimo suvažiavime. 1915 m. dalyvavo trečiajame Čikagoje vykusiame seime K. Pakštas gyvai įsisijungė į diskusiją dėl geresnio jaunimo auklėjimo, karštai pritaręs minčiai leisti savo laikraštį, patenka į jo redakciją. „Beredaguodami „Vytį“, kurio pirmas numeris išėjo 1915 m. spalio mėnesį, mes pasižymėjome taip pat kaip oratoriai, nes važinėdavome po parapijas, įkūrėme naujas kuopas, steigėme vakarinius kursus ir juose „profesoriaudavome.“

O tikro akademinio mokslo K. Pakštas, kaip ir kiti lietuviai - B. K. Balutis, S. Balzakas, H. E. Brenza, P. Daužvardis, J. Kaupas, Pr. Šivickas - siekė 1873 m. įkurtame Amerikos Valparaiso universitete. 1917 m. įstojo į jėzuitų Fordhamo universitetą Niujorke, po metų čia gavęs pirmą akademinį diplomą. Taip atkakliai aukštyn belipančio jaunuolio energija bei gabumai peržengė „Vyčių“ sąjungos ribas. Savo „markę“ lietuvių katalikų visuomenėje jis pirmiausia susidarė kaip smagus „šnekorius“ pogrindžio salėse, o paskui kaip vikrus čempionukas estradose, savo idealais bei asmeniška charizma mokėjęs uždegti parapijos jaunimą. Taip nuo 1916 m. lietuvių išeivijoje išryškėjo naujas veidas, kuris daug kam atrodė tinkamas į 1914 m. įkurto Tautos Fondo generalinius sekretorius. „Per metus tekdavo pasakyt 100-150 prakalbų ir be to paruošti brošiūrų, rašyti straipsnių. Fondas turėjo apie 150 skyrių ir 10 tūkst. narių, Lietuvos nepriklausomybei surinko šešis šimtus milijonus litų. Fondo vairuotojai kalbėjo bažnyčiose, mokyklose, dažniausiai karčiamų salėse. Visur reikėjo ieškoti užsimetusio lietuvio ir budinti jo tautinę sąžinę. Fondas buvo ne tik labdarybės, bet ir patriotizmo mokykla“. Joje „mokytojaudamas“ Kazys ištobulino dar „Lietuvos Vyčių“ sąjungoje išbandytą retoriką ir judino bei jaudino savo tautiečius nuo Bostono iki Baltimorės, paleisdamas „sparnuočius“ - garsius lozungus, pvz. „Taupyk, bet Lietuvai kišenės neuždaryk.“

1918 m. vasarą įvykęs Tautos Fondo seimas kartu su Amerikos Lietuvių Taryba nusprendė siųsti trijų žmonių delegaciją į Šveicariją susitikti su Lietuvos atstovais. Misijos vadovu paskirtas advokatas Balys Mastauskas, padėjėju kun. Juozas Dabužinskis-Dabužis, sekretoriumi Kazys Pakštas. Dėl jo kandidatūros būta murmėjimo: jaunas, nė penkių metų Amerikoje nepagyvenęs greit išplaukė į plačiuosius vandenis... Kaziui tokie balsai žinomi, bet jie per daug nedrumstė jo nuotaikos.

Misijoje

Iš JAV atvykusi delegacija apsigyveno lietuvių politiniame centre Lozanoje ir ten tris savaites posėdžiavo su Lietuvos Tarybos nariais A. Smetona, M. Yču ir K. Olšausku ir su Šveicarijoj veikiančiais J. Gabriu, dr. J. Purickiu, kun. dr. V. Bartuška ir kitais. Misijos sekretoriaus užrašuose pažymėta; „Atsimenu savo ginčą su kun. J. Purickiu, kuris bandė mane įtikinti, kad vokiečiai gali karą laimėti ir todėl aš turįs būti atsargesnis savo išsireiškimuose prieš juos“. 1918 m. spalio pabaigoje atvykusiams prof. A.Voldemarui K. Pakštas įteikė jo parengtą bendrą JAV lietuvių misijos memorandumą, kuriame pažymėta, jog Amerikos lietuviai pasiryžę valstybę statyti ant demokratinės respublikos pamatų, protestuota dėl princo Uracho kvietimo būti Lietuvos karaliumi, priešintasi visokioms su Vokietija sutartims, kurios mažintų visišką Lietuvos nepriklausomybę, pasisakyta už tai, kad Lietuva įeitų į Tautų Sąjungą.

Šiuo raštu ir dalyvavimu konferencijoje K. Pakštas išplaukė į platesnius politikos vandenis. Kad jie galėjo būti tokie pat verpetingi kaip Šventosios sūkuriai, jis patyrė ginčuose su A. Voldemaru: „Mes, Amerikos lietuviai, laikėme save karo padėtyje su profesoriaus Voldemaro palaikoma Vokietija, nemėgome monarchizmo, manydami, kad jis nesideris su demokratybe ir visų lietuvių lygybe.“

Matyt, ginčų būta tokių karštų, jog Kazys su kitais misijos nariais slaptai galvojo pradėti ginkluotą pasipriešinimą prieš vokiečių okupaciją: „Buvau kalbinamas vykti Lietuvon ir organizuoti miliciją. Gruodžio 10 d. telegrafavau į Ameriką, prašydamasto darbo pradžiai 20.000 dolerių“. Šituo planu jis norėjo vykdyti dar 1918 m. rugpjūčio pabaigoje Vyčio seimo priimtą planą - iš lietuvių JAV piliečių, sudaryti dviejų divizijų legioną ir jo pagalba iššluoti iš Lietuvos vokiečius bei bolševikus ir neįsileisti lenkų. Tačiau Vašingtonas nesutiko savo kariuomenėje sudaryti tautinių vienetų. Tuo atpuolė šis jo patriotinis užsimojimas.

K. Pakštas ekspedicijoje Angoloje.

Po Rytų ir Vakarų lietuvių derybų K. Pakštas su JAV Raudonojo Kryžiaus delegacija 1919 m. balandžio 8 d. pasiekia savo, nūnai laisvą Lietuvą. „Po kelių dienų pradėjau vizitus tuomet tik išrinktam pirmam prezidentui Smetonai ir antrąkart premjeru tapusiam advokatui Sleževičiui... Pasisūliau, jeigu kuo būčiau naudingas. Sleževičius man patarė nueiti pas Krašto apsaugos ministerio pareigas einantį Merkį, kuris greit nusprendė, kad aš būčiau naudingas ryšio karininku prie Prancūzijos, Amerikos ir Anglijos kariškų misijų. Jis man davė tris bronzines žvaigždeles, sakė tuoj pasisiūdinti kapitono uniformą.“ Tapęs kariškiu ypatingiems reikalams kartu su delegacijomis pasiekė ir lietuvių-bolševikų pafrontę. Viena tokia proga jis pateko ir į ką tik išvaduotą savo tėviškę - Užpalius. Tėvo Adomo Pakšto , „sūnus palaidūnas“ deja, jau nerado, 1917 m. jis atgulė prie Kazio mamos Onos. Bet kitiems giminaičiams atnešė daug džiaugsmo, nuostabos ir netgi vilties.

Po trijų mėnesių kapitonas K. Pakštas grąžino ministrui Merkiui savo žvaigždutes, nes, norėdamas įsigyti profesiją ir gavęs „Motinėlės“ draugijos stipendiją, studijų išvyko į Šveicarijos Friburgo universitetą.

Pirmasis prisistatymas „Romuvoje“

Friburgo universitete Kazys Pakštas ne tik nutolo nuo Lozanos ir Berno konferencijose patirtų politinių šiurkštumų, bet naujajame kelyje surado tikrą dvasios vadą filosofiją studijuojantį Stasį Šalkauskį. Su kuriuo kurį laiką gyveno viename kambaryje. Atsiminuose pažymėta: „Tų laikų Pakštą man sunkiau būtų nupiešti. Gal atrodžiau Šalkauskiui kaip neribotų Amerikos prerijų kaubojus, per kažkokį nesusipratimą patekęs į diplomatus, o dabar besimokąs mandagiai elgtis aukštojoje Europos visuomenėje ir norįs skubiai viską išmokti, sužinoti, pritaikyti Lietuvos laisvės reikalui. Nelabai religingas, padūkęs nacionalistas, neįprastos drąsos ir nedidelio žinojimo. Bet sumanymų pilnos jo rankovės. Toks berniokas, rodos, negalėtų greit su Šalkauskiu susidraugauti. Bet įvyko gan nuostabus dalykas. Mudviejų draugystė plėtojosi gan sparčiai. Jis man buvo įdomus ir reikalingas kaip kultūros filosofas, kokio man neteko niekur sutikti. Jis gal vertino mane kaip faktų gatavą aruodą: sociologinį, geografinį. Ir buvau gal įskaitomas į tų retų draugų skaičių, kurie nepavargsta klausydami kultūrfilosofinių teorijų ir įvairiausių samprotavimų.”

K. Pakštas įsmeigia Lietuvos vėliavą viename iš Viktorijos krioklio skardžių.

Antai Kaziui pasakojant apie 1917 m. Brukline įsteigtą neviešą „Romuvos” ordiną, kurio nariai, vieni pasauliečiai, nuosekliais darbais turėtų vesti aiškesnią tautinę liniją, nesunku įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Stasys. Mat jis seniai brandinęs idėją paruošti jaunų katalikų, pirmiausia pasauliečių, elitą, sugebantį krikščioniška dvasia vadovauti visuomenei, staiga čia, Friburge, Kaziui padedant, lyg pamato realius jos įgyvendinimo kontūrus.

1919 m. vasario 2 d. Friburge sudaryta nauja JAV įkurto Romuvos ordino (draugijos) vadovybė. Vyriausias romuvietis S. Šalkauskis sukūrė šūkį: „Ir nupinsime iš brangios Tėvynės gyvą dainelę ir padarysime iš jos pasigėrėjimą amžiams”. Tačiau šalia slaptosios „Romuvos“ draugijos stengtasi įkurti ir atvirai veikiantį sąjūdį. Grįžęs į Lietuvą, 1920 m. rugpjūčio 31 d. S. Šalkauskis pateikė prašymą įregistruoti „Romuvos“ organizaciją, jos tikslu nurodytas tautinės krikščioniškosios civilizacijos ugdymas. Įstatai buvo įregistruoti 1921 m. birželio 11d. Juos pasirašė ir K. Pakštas. Draugijos valdybą sudarė S. Šalkauskis, J. Kaupas, M. Miliukas, L. Bistras.

1921 m. balandžio mėn. S. Šalkauskis Kaune išleido pirmąjį „Romuvos" numerį, kuriame buvo paskelbta draugijos deklaracija. Nors šis grynai ideologinis sąsiuvinis visuomenėje atgarsio nerado, bet 1922 m. rugsėjo mėn. jis išleido antrą numerį. Čia K. Pakštas, Friburgo universiteto geografijos doktorantas, straipsniu „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras” pirmą kartą lietuvių visuomenei pristatė savo originalias idėjas. Straipsnyje iškeliama Lietuva, kaip Rytų ir Vakarų kultūrų kryžkelė: „Geografijos sąlygos ir istorijos eiga lemia Rūtų ir Dainų Šaliai tapti aukštesnės civilizacijos centru”, pažymima nesaugi geopolitinė padėtis, tautos individualybės išlaikymas: „Todėl mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę”. Aptardamas Lietuvos jūrišką misiją pirmą kartą paskelbia garsųjį šūkį „Veidu į jūrą”; pareiškia mintis apie planingą emigraciją, kalba apie moralinį budrumą: „Moralinis tautos stiprėjimas tėra galimas vien tada, kai tautos diduma, ypač jos vadai veikdo savo gyvenimą religiniais principais ir praktika. Materializmas ir religinė apatija- senatvės ir sudribimo žymės. Gyvas tautos tikėjimas- jos jaunatvės ir sveikatos ženklas. Budėkime, kad jo neprarastume”

Kultūrinės autonomijos idėja

Lietuvos universiteto rektorius kun. prof. Pranciškui Būčiui MIC, ieškant naujų akademinių jėgų, žvilgsnis nukrypo į JAV marijonų leidžiamo „Draugo” redaktorių dr. Kazį Pakštą, vienintelį Vakaruose išsimokslinusį geografą. Rektoriui rekomendavus, 1925 m. jis pakviestas docento pareigoms. Su džiaugsmu priimdamas šį pakvietimą, padėjo žurnalisto plunksną ir ėmė ruoštis moksliniam darbui.

Svarbiausias prof. |Pakšto rūpestis Lietuvos universitete buvo suorganizuoti ir išplėsti geografijos mokslus, kurie anais laikais turėjo tik posūnio teises. Būdamas geografijos katedros ir geografijos instituto direktoriumi, pirma Teologijos-filosofijos, vėliau Gamtos-matematikos fakultetuose dėstė regioninę geografiją, antropogeografiją, fizinę geografiją, istorijos geografiją, geografijos metodiką. Visi jo kursai buvo paremti naujausiais statistiniais duomenimis, prancūzų bei anglų geografijos autoritetų terorijomis, gausiais savo kelionių patyrimais. Dažnai lankė Skandinavijos kraštus su paskaitomis, ir 1934 m. Švedijos Geografijos ir antropoligijos draugija apdovanojo retu, tik vienam į metus skiriamu K. Andree medaliu, 1935 m. Latvijos Geografijos draugija jį išrinko garbė nariu, o 1938 m. Latvijos prezidentas Ulmanis apdovanojo „Trijų Žvaigždžių“ ordinu, 1939 m. Švedijos karalius K. Pakštui įteikė „Vazos“ ordiną.

Lengvai pakildavęs nuo rašomojo stalo, geografijos mokslo pagrindėjas, nuolat, anot J. Ereto, būdavo ant ratų, ant kojų ir ant sparnų. 1927 m. nuvyko į Braziliją, o 1930-1931 m. laivu keliavo aplink Afriką, ieškodamas ta proga „antrinei Lietuvai“ žemės portugalų Angoloje. Vos sugrįžęs, atliko ekskursiją aplink Vakarų Europą, aplankydamas ten dešimtis kraštų, jis lygino jų kaimų civilizacijos lygį.

K. Pakštas svečiuose pas Pretorijos (PAR) lietuvius.

Toks ne tik žinias, bet pažiūras pagilinantis geografinis laukas leido daryti palyginimus, siūlyti reformas, formuoti jaunųjų intelektualų ir politikų nuostatas. Nuo 1925 m. prof. Pakštas buvo krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus lyderis ir iki 1930 m. buvo renkamas partijos centro komiteto nariu. Atsiminimuose rašyta: „Pas mane rinkdavosi jaunesniųjų krikščionių demokratų ar jiems artimų žmonių būrelis (iki 16 vyrų). Būdavo skaitomi referatai, vedamos kūrybingos diskusijos pačiais aktualiausiais Lietuvos ir europinės santvarkos reikalais. Šalkauskį visuomet painformuodavau apie tas diskusijas, ir jis jomis gyvai domėjosi, o kartais pridėdavo savų pastabų”. To paties būrelio žmonės dr. P. Dielininkaitis, dr. I. Skrupskelis, K. Pakštas, dr. L. Bistras ir dr. P. Karvelis, atstovavo krikščionims demokratams dažnuose pasitarimuose su liaudininkais, kurie vykdavo paprastai pas M. Sleževičių (1935-1939 m.). K. Pakštas, informuodamas savo artimą bičiulį ir apie šituos posėdžius, norėjo kartu pasidžiaugti, kad esama žmoniško kontakto tarp skirtingų lietuviškų partijų ir kad bendrai planuojama Lietuvos politiniais klausimais: „Tai buvo panašu į šalkauskinių sintezių ieškojimą, politinės darnos siekimas, džentelmeniškų tradicijų ugdymas praktikoje.”

Būtent šie siekiai K. Pakštą paskatino propaguoti kultūrinę autonomiją, centriniu punktu iškeliant mokyklos klausimą. „Pikčiausios rietenos Seimuose,- pabrėždavo jis,- kildavo ne žemės reformą svarstant, bet mokyklų reikalą palietus. Vaizdžiau tariant: piliečiams sunkiau susitarti dėl rožančiaus kaip dėl bulvių”. Pasiremdamas Olandijos, Šveicarijos, Kanados pavyzdžiais jis siūlė šiuos punktus: valdžia neturi jai priklausančių mokyklų; biudžete paskirtas sumas švietimui valdžia dalija proporcingai atskiroms pasaulėžiūroms; kiekviena pasaulėžiūra, pasiekusi dešimt tūkstančių narių, turi teisę gauti atitinkamą sumą mokykloms išlaikyti; valdžios švietimo organai prižiūri tik bendrąją programą ir išdalija mokesčius, bet neskiria mokytojų.

Prof. S. Šalkauskis, pritardamas šitai Pakšto idėjai, ją pilniau suformulavo, manydamas, kad ji ateity galėtų sukultūrinti visą politinį gyvenimą, net sumažinti partijų skaičių, padidinti visų lietuvių vieningumą. K. Pakštas rašė:„Abu įsitikinom idėjos gražumu, pradėjom dažniau apie ją susirinkimuose kalbėti ir vieną kitą straipsnį parašyti. Pradžioje atrodė, kad šitos naujenybės nei viena politinė partija nepriims. Tik 1927 m. vasarą krikščionių demokratų konferencija, posėdžiavusi Kaune Liaudies Namuose, po mano referato kultūrinės autonomijos principus priėmė į savo platformą. Tai buvo grynai teoretinis laimėjimas, nes ši didelė partija diktatūros režime jau nebegalėjo su savo sumanymais nei pasirodyti. Ir apskritai mūsų visuomenė gansustingus, kad ieškotų naujų kelių, kūrybingų sumanymų”.

1928-ųjų programos viltis – ateitininkai

Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę, Gal ji yra tik meteoras, blyktelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje?”, – kirto prof. Kazio Pakšto žodžiai 1928 m. Kybartuose per Nepriklausomybės dešimtmečio minėjimą, dalyvaujant per 2 tūkst. žmonių. Tačiau paleistas žaibas buvo proga garsiai ir betarpiškai paskelbti apie naują tautos ateities viziją. Pažymėjęs, jog svarbu „nepriklausomybės momentus tikslingai sunaudoti tautai sustiprinti” oratorius išdėstė svarbiausias, dar1922 m. „Romuvoje” minėtas programos priemones... Centrinę programos vietą užėmė jūra: „Ne toje vietoje Vytautas žirgą plukdė…. Mūsų ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias veda į Vakarus, įvandenis. Pajūrio viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario…”

Paraginęs tautiesčius „ištiesti sparnus galingam dvasiosskridimui,” prof. Pakštas, žvelgdamas į ateitį, entuziaztingai pareiškė: „Dabar mes turime 7 tūkstančius ateitininkų, o sulauksime jų dar daug tūkstančių. Padarykime iš jų pilnutinius inteligentus, o jų pajėgų užteks išjudinti visus tuos, kurie dar nežino kam gyvena”.

1930 m. Kaune vykusiame Ateitininkų federacijos kongrese vyriausiasis vadas prof. S. Šalkauskis po trijų savo kadencijos metų naujuoju vadu pristatė prof. K.Pakštą. Šią kandidatūrą parėmė federacijos dvasios vadas prel. Prof. Pranas Kuraitis ir tarybos pirmininkas Eduardas Turauskas. Po penkerių metų kongrese Telšiuose jis vienbalsiai buvo perrinktas antrai kadencijai. „Ateitis” detaliai informuodama apie kongreso eigą, rašė, jog federacijos vadas prof. Pakštas pareiškė: „Visas šis sąjūdis turės siekti vieno tikslo: pasukti atsilikusios Lietuvos gyvenimo laikrodį šimtu metų į priekį. Ateitininkai mielai bendradarbiaus su visais, kurie tik panorės bendradarbiauti. Lenktynių jie nebijo, nes jos grūdina dideliems darbams”. „Rytas” pažymėjo, kad vado kalba, reiškianti ne tik jo proto vaisius, bet ir širdies jausmus, negalėjo kongreso dalyvių nepagauti. Jie suprato, kad visų užsimojimų realizavimas daugiausia pareis nuo jų visų ir karštai reiškė pritarimą jo planams.

Entuziastingas šūksnis „Pasukime laikrodį šimtą metų pirmyn” sulaukė ne tik karšto pritarimo, bet ir tam tikros kritikos. Antai, netgi jam lojalus istorikas Zenonas Ivinskis stebėjosi, kad programos, kaip tą laikrodį pasukti, nėra. Tačiau, žinant, jog federacijai tuo metu buvo degantis reikalas išlaikyti turimas pozicijas, į kurias tautininkų režimas kibo ne juokais, buvo labai reikšminga jos vado tvirta pozicija. Dr. G. Valančiaus nuomone, Pakšto visuotinumas įgalino jį drąsiai kalbėti su valdžios žmonėmis. Niekas kitas, o tik Pakštas, be Varnių darbo stovyklos pavojaus galėjo drėbti į akis švietimo ministrui K. Šakeniui: „Uždarei moksleivius ateitininkus. Už metų jų turėsi dvigubai daugiau. Trenkė, išėjo ir „planą“ su kaupu išpildė.”

Dažnai iškeldamas savo 1928 m. programą, jis nuolatos ragino ją realizuoti apčiuopiamais darbais. J. Girnius „Drauge“ paliudijo: „Jis laikė savo pareiga priminti ateitininkams, kad reikia imtis realių mokslų, kasdieniame gyvenime nesiizoliuoti, o skverbtis į visas sritis.” Tačiau ideologijos konkretizavimui jis nepravedė vajų, specialių akcijų ar žygių, o paliko kiekvieno sąžinei bei jo gabumams iš bendros programos įkūnyti tai, kas atrodė būtina ir galima. Anot J. Ereto, Pakštas savo bėgikus atvedė prie starto, bet bėgti jie turėjo patys.

Siūlytas į valstybės prezidentus

Naujai akademinei kartai subrendus, K. Pakšto kultūrinės autonomijos planas su kitomis valstybinėmis reformomis buvo remiamas jau gausesnio sąjūdžio, kuris 1936 m. paskelbė savo deklaraciją „Į organiškos valstybės kūrybą”.

Šios, anot J. Ereto „1936 m. Generacijos” žmonės, daugiausia susitelkę apie „XX” amžių” ir „Židinį”, pagal tradiciją sekmadieniais rinkdavosi pas K. Pakštą arba I. Skupskelį. Prie kavos puodelio ar arbatos stiklo jie aptardavo dienos akualijas. Vieną 1938 m. žiemos sekmadienį, atsiminimuose rašė Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, prof. Pakštas buvo labai tylus, paskendęs savo mintyse. Bendram pašnekesiui baigiantis, jis staiga prabilo apie dalykus, kurie visus pribloškė. Jis kalbėjo apie besiartinantį pavojų, vargiai ar Lietuva išvengs okupacijos. Savo išvedžiojimus jis grindė dviejų bangų – sovietinės ir nacistinės – augimu, kurių susidūrimas artėja. Kalbėjo apie reikalą gelbėti kultūrines vertybes ir sudaryti sąlygas lietuviškai akcijai užsienyje. Siūlė M. K. Čiurlionio galerijos turtą ir senienas išvežti į Ameriką, išsiųsti Amerikon 60 gabiausių studentų, pervesti į užsienį piniginius fondus. „Jo pareiškimas buvo nelauktas. Nelauktas, nes visi buvome perdaug nusiteikę žiūrėti į padėtį kaip stabilią ir sienas pastovias. Terūpėjo tada tik tų sienų viduje permainos ir persitvarkymai.”

Dar labiau nelauktas K. Pakšto pareiškimas pasirodė prezidentui A. Smetonai, atsakiusiam: „Gal kaip nors išvengsime viso šito”, o vėliau sakiusiam: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.” Pats profesorius atsiminimuose rašė : „Visą 1939 m. pavasarį slankiojau po ministerių kabinetus, įkalbinėdamas pradėti pasiruošimą nelaimei pasitikti, ruošti naują Lietuvos prisikėlimą...”. Deja, ir vėl buvo neišgirstas. Kodėl taip dažniausiai atsitikdavo, aiškino dr. A. P. Mažeika: „Jis užklupdavo visuomenę savo idėjų ataka ir tuo būdu sukeldavo nemaža dulkių, kurioms nusėdus, likdavo tas pats, tik gal dar papilkėjęs vaizdas.” Gen. Raštikio nuomone, daugeliui politikų nepatiko jo šūkiai ir planai, jį vadindavo svajotoju, net fantastu.

Tačiau profesorių karštai palaikydavo studentai ateitininkai, katalikų elitas „1936 m. Generacijos” vardu, kuris 1938 m. savo regėtoją siūlė į valstybės prezidentus. Stiprus ramstis jam buvo ir prof. S. Šalkauskis, jo pusėje istojo ir panašią kovą vedęs, anot J. Ereto, moksliškasis džentelmenas prof. S. Kolupaila. Didelė atrama buvo vadinama neoficiali „Jakšto gatvės brolija” (pasauliečiai, kunigai, profesoriai, studentai) tartum Friburgo „Romuvos” įpėdinė, besirenkanti prel. prof. Pr. Kuraičio erdviame bute. Būtent čia Pakštas pristatė savo asmeninį projektą: išvykti ir kitur bandyti organizuoti tą frontą, kurį turėjo sudaryti vyriausybė. Vieną vakarą papasakojo, kad jau užmezgęs santykius su kai kuriais JAV akademikais. „Man tuomet imponavo gražioji Kalifornija.”

Profesorius Kauną paliko 1939 m. gegužės 31 d. Tai pranešė „XX amžius” šitokia žinia: „Vakariniu traukiniu per Klaipėdą ir Goteborgą švedišku laivu į Ameriką išvažiavo prof. Pakštas su žmona. Stotyje buvo susirinkę išlydėti didelis būrys pažįstamų, draugų profesorių, studentų ateitininkų. Be kitų buvo prel. Prof. Kuraitis. Nuoširdžiai atsisveikinta. Profesorius Los Andželos universitete skaitys paskaitas iš Vidurio Europos politinės geografijos. Amerikoje išbus iki 1940 m, rudens ir ten aplankys lietuvių kolonijas.” Pats emigrantas vėliau taip patikslino: „Atsisveikinimas buvo graudus, nes rodėsi, kad su žymia dalimi šitų puikių žmonių nebeteks pasimatyti.” Taip ir buvo.

Gyvendamas Amerikoje, be tiesioginio profesinio darbo, prof. K. Pakštas kelerius metus buvo Lietuvių kultūros instituto direktoriumi, dirbo BALFo centre. Daug energijos ir laiko skyrė Lietuvos išlaisvinimo bylos populiarinimui ir gyvai dalyvavo tarptautiniuose sąjūdžiuose. Mirė 1960 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje.

Daugiau K. Pakšto nuotraukų rasite čia.