Piešinio autorius Slawomir Luczynski

Per politinę diskusiją kažkas netikėtai apkaltino mane esant „katalikiškos ideologijos“ atstovu. Mano oponentas buvo apstulbintas, kai pasakiau jam, kad šis pareiškimas yra tikras oksimoronas. Ideologijos savo prigimtimi ne tik nesuderinamos su Bažnyčios mokymu, bet, kaip apibūdino filosofas Kenetas Minogue, „atmeta žmogaus priklausomybę Dievui ir sudievina patį žmogų“.

„Ideologija“ yra labai iškraipytas terminas, kuriuo dažnai piktnaudžiaujama. Daugelis besisvaidančiųjų šiuo terminu maišo sąvokos prasmę manydami, kad ideologija yra tvirto filosofinių ir teologinių tiesų laikymosi sinonimas. Priešingai, ideologija yra intelektinė idėjų sistema arba abstrakčios formulės, sumišusios su moksliniu žargonu ir keliais empiriniais faktais, ir teigianti, kad žino, kaip pasiekti tobulybę pasaulietine tvarka.

Katalikai niekada neturėtų leisti būti pavadinti „ideologais“. Ideologai, pasak Eriko Voegelino, bando „įsprausti realybę į schemą, vienareikšmiškai atitinkančią fiktyvią idėją.“ Šalininkai yra įtikinti, kad kai ideologinio pasaulio principai bus teisingai administruojami „mesianistinio“ elito, visuomenė transformuosis į harmoningą pasaulietinį rojų, kitaip tariant – rojų žemėje.

Ideologai yra palikuonys Švietimo epochos, kurios kūrėjai ant altoriaus šlovino pažangą ir buvo tikri, kad žmonija ryžtingai pasiryžusi kiekvieną dieną augti bei tobulėti ir galiausiai pasiekti žmogiškąjį tobulumą dėl mokslinės ir technologinės pažangos.

Tikėjimas pažangos neišvengiamumu turi tam tikrų krikščioniškų erezijų šaknis, bet išsiplėtojo iš Kartezijaus filosofijos. Renė Descartesas (1596–1650), racionalizmo ir geometrijos tėvas, siekė atrasti paprastą metodą, absoliutų tikrumą visuose dalykuose, taikydamas grynai matematinius argumentus, nekreipdamas dėmesio į religinę, tradicinę ar istorinę patirtis.

Vystydamas šią metodologiją, Švietimo sambūris turėjo eliminuoti tai, ką laikė pagrindine pažangos kliūtimi – Romos Katalikų Bažnyčią. Šie intelektualai, kaip pažymi Kristoferis Dawsonas, „matė religiją ir virš jų visų krikščionybę kaip tamsią jėgą, stabdančią ir traukiančią atgal žmonių dvasią jų kelyje į progresą ir laimę. Jie religijų vystymosi istorinę eigą matė kaip apgaulės ir žiaurumo istoriją.“

Antonis Destuttas de Tracy (1754–1836) yra galbūt daugiau nei bet kas kitas atsakingas už sąmoningą ideologijos nukreipimą prieš Bažnyčią, siekiant padaryti žmogų, o ne Dievą visų dalykų matu. Jam ideologija buvo zoologijos šaka ir dėl to, kad žmogų jis matė kaip nieką daugiau nei gyvūną (ne kaip asmenį, apdovanotą siela), jis tikėjo, kad galėtume įkurti etinę sistemą, be apreiškimo ar ekleziastinio autoriteto, bet sukurtą remiantis šiurkščiais jausmais. Destutto de Tracy sekėjai vadino save „ideologais“ ir rėmė Napoleono perversmą 1799 m.

Napoleonas Bonapartas greitai pavargo nuo jų pseudomokslinių pažiūrų ir apibendrindamas apibūdino ideologus kaip beviltiškai suklaidintus intelektualus, neturinčius supratimo apie pilietinės santvarkos realybę. „Visos nesėkmės, – sakė jis, – kurias patyrė mūsų gražioji Prancūzija, turi būti priskirtos „ideologijai‘ – tai debesuotai metafizikai, pirmiausia ieškančiai priežasčių ir primetančiai įstatymus žmonėms, užuot pritaikius įstatymus pagal tai, ką mes žinome apie žmogiškąją širdį, ir iš istorijos pamokų. Tokios klaidos galėtų nuvesti tik į kruviną režimą ir, tiesą sakant, jau yra tą padariusios.“

Napoleonas buvo teisus. Nesvarbu, kokio tipo tai būtų ideologija (rusoizmas, marksizmas, anarchizmas, nacionalizmas, nacizmas, maoizmas, kastroizmas ar net bin ladenizmas), jos teigia turinčios absoliučius analitinius principus, kurie anuliuoja praktinę patirtį. Visos ideologijos atmeta socialines normas, vertybes, tradicijas ir liaudies papročius kaip kliūtis beieškant absoliučios jėgos. Jie įsipareigoja likviduoti Bažnyčią, nes ji moko, kad žemiškas rojus gali ateiti tik iš Dievo rankų laikų pabaigoje, o ne iš mūsų.

Ideologai rengia revoliucijas, kad išpirktų „apgautas“, „engiamas“ ir „išnaudojamas“ mases. Smurtas, terorizmas, žudymai – visa tai laikoma tinkamais, netgi racionaliais metodais eliminuoti priešiškus oponentus ir suskaldyti mases.

Nusivylę, narcistiniai intelektualiai, tikintys, kad turi teisę į politinę jėgą ir privilegijas, yra patraukiami ideologinių judėjimų, nes įsivaizduoja save kaip aukštuosius kunigus, kurie privers vykdyti naujos religijos padiktuotus įsakymus ir aiškins jos katekizmą. Jie, deja, patys dažnai būna šių sistemų aukos.

„Ideologija, – rašė Erikas Voegelinas, – yra maištavimas prieš Dievą ir žmogų, sulaužymas pirmojo ir dešimties Dievo įsakymų. Tai yra dvasios liga.“ Nors ideologinės formulės yra skirtingos, jų pabaigos visada tokios pat: dominavimas. Kadangi ideologijų formulės yra absoliučios, joks nepritarimas nėra toleruojamas. Ideologams partijos kryptis yra vienintelė ir visuotinė kryptis. Ideologas, kaip diktatorius, racionalizuoja visus būdus pasiekti jo žemiškojo rojaus projektą. Rezultatas, kurį dalis mūsų žinome iš liūdnos patirties, yra gyvenimas pragare.

Vertė Monika Midverytė OFS