Porciunkulė

Iš pranciškoniškųjų šaltinių:

Vieną 1216-ųjų Viešpaties metų naktį Pranciškus savo celėje buvo pasinėręs į maldą ir kontempliaciją. Jam pasirodė Dievo angelas, kuris tarė: „Ateik į Bažnyčią, Pranciškau; tavęs laukia Viešpats Jėzus ir Mergelė Marija“. Pranciškus tuoj pat išskubėjo ir įėjęs į Porciunkulės bažnytėlę, virš altoriaus pamatė Kristų, o jo dešinėje – jo Švenčiausiąją Motiną, apsuptus angelų pulko; juos gaubė neapsakomas spindesys.

Pranciškus tyloje parpuolęs pagarbino savo Viešpatį!

Viešpats Jėzus jam tarė: „Pranciškau, tu labai rūpiniesi brolių išganymu; tad prašyk ko nori dėl visų išganymo“. Pranciškus tuoj pat atsakė: „Švenčiausiasis Tėve, nors esu vargšas nusidėjėlis, tavęs prašau visiems, kurie, apgailėję ir išpažinę nuodėmes, apsilankys šioje bažnyčioje, suteikti jiems gailestingą atleidimą, pilnai panaikinant jiems bausmes, ir prašau Mergelę Mariją, kad užtartų šiuos atlaidus“.

„Tu prašai didelio dalyko, o broli Pranciškau, - pasakė jam Viešpats, tačiau didžių dalykų esi vertas ir juos turėsi. Priimu tad tavo maldą, tačiau su sąlyga, kad tu dėl manęs paprašysi mano Vietininko žemėje šių atlaidų“. Pranciškus tuoj pat nuvyko pas popiežių Onorijų III, kuris tomis dienomis buvo Perudžoje, ir nuoširdžiai papasakojo jam apie jį aplankiusį regėjimą. Popiežius dėmesingai išklausė jį, ir tada pasakė: „Keliems metams nori šių atlaidų?“ Pranciškus tuoj pat atsiliepė: „Šventasis Tėve, neprašau metų, bet sielų“. Tada popiežius tarė: „Štai nuo dabar skelbiame, kad kas tik ateis ir įžengs į minėtą bažnyčią, tinkamai atlikęs išpažintį ir atgailą, bus atleistas nuo kaltės ir bausmės, ir norime, kad šie atlaidai galiotų amžinai, kiekvienais metais, nuo pirmųjų Mišparų iki kitos dienos Mišparų“. Laimingas Pranciškus pasuko durų link, tačiau popiežius jį pašaukė: „O naivuoli, kur eini? Nenori jokio dokumento, kuris patvirtintų tuos atlaidus?“ O Pranciškus tarė: „Šventasis Tėve, man pakanka jūsų žodžio! Jei šie atlaidai yra Dievo darbas, Jis pasirūpins, kaip jį parodyti; man nereikia jokio dokumento, šis raštas turėtų būti Švenčiausioji Mergelė Marija, notaras – Kristus, o angelai – liudininkai“.

Ir po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, Pranciškus Umbrijos vyskupams ir žmonėms, susirinkusiems į Porciunkulę, pranešė apie visuotinius atlaidus ir pro ašaras ištarė: „Mano broliai, noriu jus visus nusiųsti į Rojų!“

Atlaidai

Senovėje Bažnyčia siejo sakramentinį atleidimą (Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą, arba Išpažintį) su atgailos veiksmu, kuris konkrečiai perteikia tikrą atgailavimą ir pasiryžimą išsižadėti nuodėmės. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas.

Pranciškus prašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje. Tai leido visiems išreikšti savo atgailą kitaip nei piligrimystė, kuri buvo pasiekiama ne visų amžiaus grupių ir ne visų socialinių sluoksnių žmonėms. Ilgainiui šie atlaidai, tai yra ši atgailos forma, buvo praplėsti ir suteikti visoms pranciškoniškoms bažnyčioms, o paskui – ir parapinėms.

Laikui bėgant Bažnyčia suteikė galimybę atlaidus pelnyti ir už mirusiuosius. Maldą už išėjusiusiuosius Bažnyčia visuomet praktikavo. Malda už mirusiuosius išreiškia šventųjų bendravimą ir dvasinio gėrio bendrystę. Dvasinėje plotmėje malonės priklauso visiems: nėra jokios privačios nuosavybės. Kito gėris tampa ir manuoju gėriu, o manasis tampa kito. Visas šis gėris – šventųjų, Bažnyčios ir mūsų – yra bendras ir slypi Kristuje.

Prašyti atlaidų – sau ir mirusiems – reiškia įžengti į šią dvasinio gėrio bendrystę ir leisti jai veikti.  Rūpestis savosios sielos išganymu perauga į rūpinimąsi kitų išganymu.

Atlaidai nėra nuodėmių atleidimas, kurį mums teikia Sutaikinimo sakramentas (Išpažintis), tačiau gydo mūsų sužeidimus ir žaizdas, kurias jau atleista nuodėmė paliko mumyse.

Kad galėtume džiaugtis Porciunkulės atlaidų (rugpjūčio 2 d.) teikiamomis malonėmis, Bažnyčia prašo iš mūsų ne tam tikrų veiksmų ar maldų, kuriuos reikia „mechaniškai“ ar „automatiškai“ atlikti, tačiau nori, kad šie veiksmai būtų atlikti su tikėjimu ir meile.

Norėdami pelnyti atlaidus, turime aplankyti pranciškonišką arba savo parapijinę bažnyčią, sukalbėti Credo – Tikėjimo Išpažinimą, maldas „Tėve Mūsų“ ir „Sveika, Marija“ , t.y. pasimelsti Popiežiaus intencija, atlikti arba būti neseniai atlikus Išpažintį (būti malonės būsenoje) ir priimti Šventąją Komuniją.

Iš italų k. vertė Dalia Žemaitytė