Nuo 1996 m. Birštone veikia HEPI – Humanistinės ir egzistencinės terapijos institutas, įsikūręs ramioje kurorto gatvelėje, netoli Nemuno. Vis dėlto savęs pažinimas, susitikimas su savimi psichoterapijoje yra ne lengvas ir malonus procesas, kurio metu glostomas mylimas ego, o savo netobulumo išgyvenimas, tyrinėjant savo silpnybes. HEPI vadovaujasi filosofinės mokyklos atstovų S. Kierkegaardo, M. Heideggerio požiūriu į žmogų kaip į asmenį su visu pasauliu, neatsiejamą nuo santykių ir pasaulėžiūros. Birštono kurorte įregistruota Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacija vienija per 300 šios srities specialistų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Kazachstano, Rusijos ir kitų šalių.

Rudenį į Birštoną, vesti instituto organizuojamų seminarų  atvyks du žinomi mokslininkai: prof. Alfriedas Langle (Austrija) ir prof. Mickas Cooperis (Anglija). Apie tai, kaip siela gali gydyti sielą, su profesoriumi R. Kočiūnu kalbėjosi Jolita Linkevičiūtė.

„Humanistinės ir egzistencinės terapijos institute darbas vyksta nuolat“, – pasakoja prof. Rimantas Kočiūnas, instituto direktorius, vienas iš egzistencinės terapijos pradininkų Lietuvoje, netikėtai atradęs Birštoną ir jame gyvenantis trylika metų. Dzūkas, tuo metu dėstęs Vilniaus universitete, savo egzistencinės terapijos instituto vizijai dairėsi vietos, kuri nebūtų didmiestyje – nei Vilniuje, nei Kaune – manė apsistoti Druskininkuose, kuriuose baigė mokyklą ir buvo tėvų namai. „Druskininkai jau tada buvo triukšminga vieta, ir kaip parodė laikas – tampanti vis triukšmingesnė, todėl šiam sumanymui nelabai tiko, – prisiminė instituto kūrimo pradžią R. Kočiūnas. – Kolega, vaikystę praleidęs Škėvonyse, atsivežė į Birštoną, kuriame buvau gal kartą, ilsėdamasis sanatorijoje, netoli miško. Pirmasis įspūdis buvo tiesiog užburiantis, sukrėtė teigiama emocija – šiame miestelyje gyventa kitaip negu kituose Lietuvos miestuose – tylu, ramu, labai gražu, sutvarkyta. Dabar, žinoma, kurortas sutvarkytas europietiškai, tačiau ir tada buvo išpuoselėtas. Net nekilo mintis, kad institutą galėtume steigti kur nors kitur.“ Atvažiuojantys į Birštoną studentai iš posovietinių šalių, taip pat – Izraelio, Lenkijos, ir egzistencinės terapijos lyderiai iš Europos bei Amerikos, atvykstantys į HEPI skaityti paskaitų, būna nustebinti Lietuvos kurorto ramybės, grožio, tvarkos ir galimybės susitikimams su savimi. Besimokantieji psichoterapijos sako, kad pati Birštono aplinka yra sutelkianti, joje galima koncentruotis, atsiduoti  darbui, dėl kurio važiuojama iš toli. „Miestas, įsikūręs tarp pušų, išlaiko tylą, ramybę, jame nėra jokios sumaišties akimis ir protui. Birštonas, kurio išskirtinumas – orientavimasis į ramų poilsį – derėjo su HEPI tikslais ir įsivaizdavimu, kokioje aplinkoje reikėtų mokytis“, - sakė instituto vadovas.

R. Kočiūnas neslepia, kad apie Humanistinės ir egzistencinės terapijos institutą, įsikūrusį Birštone, rašo solidūs pasaulio psichoterapijos mokslo žurnalai, kaip apie tokio pobūdžio centrą Rytuose, atstovaujantį egzistencinės terapijos paradigmai. Mokymo programa, patvirtinta Lietuvos Psichoterapijos draugijoje ir Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedroje, skirta psichologams, psichoterapeutams, gydytojams, socialiniams darbuotojams, pedagogams, dvasininkams ir tiems, kam svarbi gyvenimo kokybė. Institutas vadovaujasi idėja, kad svarbu gydyti ne žmogų, o jo gyvenimą. Egzistencinė terapija tvirtina, kad žmogus pats kuria savo gyvenimą, todėl nagrinėja daugiau ne asmenines problemas, bet gyvenimo uždavinius, su kuriais kiekvienas susiduria. R. Kočiūnas teigia, kad, kurdamas instituto programą, vadovavosi savo mokytojo – daktaro Aleksandro Alekseičiko idėja, jog „siela gydo sielą“, kuria jis apibūdino psichoterapijos paskirtį apskritai. Intensyvus terapinis gyvenimas (kaip psichoterapinės pagalbos būdas) – tai  kelias, reikalaujantis tam tikrų vertybių, nuolatinių dvasios pastangų. Taip pat toks kelias labai paprastas, nes jo pagrindas – dėmesingas požiūris į savo ir kito žmogaus gyvenimą, į kuriamus tarpusavio santykius, pasirengimas būti sąžiningam ir teisingam.

Pasak R. Kočiūno, filosofija gyvenimą analizuoja nuo antikos laikų ir nagrinėja svarbius egzistencinius klausimus, esminius žmogaus konfliktus: amžinybės, dvasingumo, nerimo, tikėjimo/pasitikėjimo. Šiuolaikinė psichologija mažai kalba apie meilę, prasmę, laimę, kūrybą, vienatvę, džiaugsmą, todėl egzistencinė terapija iš filosofijos semiasi išminties. Profesorius sako, jog HEPI trūko erdvės, kurioje galima bendrauti platesniam žmonių ratui, todėl Rytų Europos egzistencinės psichoterapijos asociacija įsteigta tam, kad posovietinių kraštų žmonės, virę tame pačiame katile, turėtų galimybę diskutuoti, mokytis ir susipažinti su pasaulyje žinomais egzistencinės terapijos lyderiais. Studijos rusų kalba buvo sąmoningas apsisprendimas, sudaręs galimybę įvairių kultūrų žmonėms bendrauti tarpusavyje. Šiemet, atsiradus poreikiui,  planuojama atgaivinti tradiciją ir rengti mokymus lietuvių kalba. Psichoterapijoje yra svarbus atvirumas, kurio dažnai trūksta Lietuvoje, netgi tarp kolegų. Atvykusieji  iš kitų kraštų žmonės jaučiasi laisvi būti asmeniški, be to, kultūrų skirtumai, savotiškas margumynas, labai praturtina. Egzistencinės terapijos erdvė plečiasi ne tik Lietuvoje, ši tendencija plėtojama vis plačiau Europoje ir nagrinėja sudėtingus, svarbius žmonėms klausimus, su kuriais susiduriame ypač dabar, politinės, socialinės, ekonominės kaitos laikotarpiu.

„Psichoterapija įklimpsta klausimuose – koks yra žmogus ir kodėl jis toks yra, su kokiomis vaikystės traumomis tai gali būti susiję“, – svarsto R. Kočiūnas. Egzistencinė terapija nagrinėja ne koks žmogus yra, bet kaip jis gyvena, kuria įvairius santykius. Žmogaus gyvenimo kokybė yra susijusi su savo vietos gyvenime suradimu ir savęs įprasminimu veikloje, santykių, kurie padeda jaustis patenkintiems gyvenimu, kūrimu. Todėl HEPI kalbama apie gyvenimo problemas suprantant, kad kai kurių savo savybių negalime pakeisti, tačiau jas galime koreguoti.  Amerikoje, Europoje ir anksčiau egzistavo filosofinės mokyklos – S. Kierkegaardo, F. Nietzsche's, M. Heideggerio, kurios kalba apie žmogų ne kaip apie vieną  asmenį, bet apie asmenį su visu pasauliu – kad žmogus yra pasaulis, o ne kažkoks savo kūne esantis organizmas. Filosofijoje žmogus nėra atskiriamas nuo santykių nei  nuo savo pasaulėžiūros – plėtojamas toks esybiškas požiūris į žmogų. Pasak profesoriaus, „M. Heideggerio  filosofijoje žmogaus gyvenimas yra viena iš duotybių,  kaip jis vadina – įmestis į pasaulį. Mes ateiname į pasaulį, kurio nepasirinkome, pas tėvus, kurių taip pat nesirinkome, bet jie mus pasirinko gimdyti. Ateiname į tėvų  pasaulėžiūrą, taisykles, principus ir patirtį, kuri  jau egzistuoja. Tai daugelis dalykų, kuriuos aš, atėjęs į pasaulį, atrandu ir suvokiu, kad jie nuo manęs nepriklauso. Ir nemaža dalimi tai, kokį aš savo gyvenimą kuriu, priklauso nuo to, kokį santykį aš nustatau su pasauliu. Pirmiausia – su tėvais – ar aš priimu tėvus? Daugelis klientų kaltina savo tėvus už tai, ko jie nepadarė – ne taip mylėjo, auklėjo. Už to slypi  slaptas noras, kad tėvus galbūt galima pakeisti, padaryti juos sau patogesnius. Paaugliai tai daro visai atvirai, o suaugę, gerokai brandesni – daro maskuotai – nori pakeisti tai, kas nepakeičiama. Tačiau tėvų nepakeisi. Egzistencinė terapija moko nustatyti santykį su tais dalykais, kurių pakeisti negalime. Jeigu gimiau šitoje vietoje sunkiu metu, tai  nereiškia, kad aš ant to laiko: okupacijos ar karo – turiu suversti atsakomybę.“

R. Kočiūnui atrodo keista, kai mėginama atsakomybę suversti okupacijai ar traumoms ir jomis paaiškinti elgesio ar sprendimų motyvus, tačiau pripažįsta, kad kažką keičiant – savo pasaulėvokoje ar elgesyje – yra būtinas žmogaus aktyvumas ir dalyvavimas. Mokslininkas pritaria prof. Dainiaus Pūro viešojoje erdvėje plėtojamai minčiai, kad lietuvių visuomenės psichologinės sveikatos būklė iš tiesų yra prasta. Tačiau pabrėžia, jog taip pat prasta yra psichoterapijos būklė. Kaip viena iš esminių problemų įvardijamas požiūrio į profesinį meistriškumą ir etiką, formalios tvarkos ir struktūros psichoterapijoje trūkumas. „Psichiatrai turi pretenzijų visuomenės psichologinę apsaugą sugriebti į savo rankas ir viską daryti ligoninėse. Pavyzdžiui, įsteigti ligoninėje krizių centrą, kas būtų visai nesąmonė – niekur pasaulyje taip nėra, arba pumpuoti pacientus tabletėmis“, – argumentuoja R. Kočiūnas.

Lietuvoje yra apie 10 įvairių psichoterapijos programų, tačiau tik liepos mėn. įvyko steigiamasis Psichologų asociacijos susirinkimas. Į jį pavyko surinkti apie 16 organizacijų, sukviesti labai skirtingų pažiūrų psichoterapeutus ir įsteigti profesinę struktūrą, kuri juos vienytų, galiausiai susitartų dėl profesinių standartų, nepaisant skirtingų krypčių ar mokyklų. Norima suvienodinti profesinius standartus ir priimti Psichoterapijos įstatymą, kuris juridiškai įteisintų ir kliento, ir psichoterapeutų teises, pareigas, licencijavimo tvarką, psichoterapeutų profesionalumo patikrinimo tvarką – kiek privaloma supervizijų ir pan. Daugelyje Europos šalių toks psichoterapijos įstatymas yra priimtas, ir šioje srityje esama tvarkos: bet kas negali savęs vadinti psichoterapeutu, teikti pagalbos. R. Kočiūnas įsitikinęs, kad teigiami rezultatai, susiję su mūsų visuomenės psichologine sveikata, nėra pasiekiami atskirais žingsniais. Tai yra rūpinimasis, susidedantis iš daugelio dalykų, ir nėra specifinis Lietuvos bruožas, bet būdingas visai Rytų Europai, kuri vis dar išgyvena perėjimo etapą. Esama daugybės lūžių, pasaulėžiūros ir vertybių pertvarkos, o pridėjus ekonominius sunkumus, savo ruožtu atnešusius gausybę psichinių konfliktų ir traumų, galima kalbėti apie didžiulio regiono problemas. „Iš kur gali būti tvarka žmonių viduje, jeigu aplink – netvarka, nenuspėjamumas?“ – retoriškai klausia profesorius. Žmogus tiesiog atspindi tai, kas vyksta išorėje. Šiuo atžvilgiu egzistencinis požiūris kreipia į suvokimą, kad visas pasaulis, kuriame gyvename, yra mano dalis, ir kitaip negali būti. Aš esu tai, kas aplink mane. Tai daro šį uždavinį tokį sudėtingą dėl to, kad žmogų galime keisti labai ribotai. Nes žmogus  yra ne tik psichologinis, bet ir socialinis, ekonominis projektas.

Pasak R. Kočiūno, galvojimas, kad lietuvių neramaus gyvenimo, nesusikalbėjimo su savimi problemos ar savų bėdų padidinimas, lyginantis su kitų tariamai lengvesniu gyvenimu, yra provincialumo išraiška. Tarp pokomunistinių šalių, kurios virė tame pačiame katile, jis ryškių skirtumų nemato, nes nepalyginamai daugiau bendrybių. Profesorius atkreipia dėmesį į nuolatinį savižudybių linksniavimą spaudoje, plačiau praveriantį galimybių langą. Štai tas ir anas, ir laikraščiai rašo, apie tai kalbama – net jeigu pabrėžiame tokio sprendimo destruktyvumą - vis tiek tai yra galimybė. Jis įsitikinęs, kad sklaida tik padeda palaikyti tokias savižudiškas tendencijas. Kad ir kaip rašysi tokia tema, žmonėms vis tiek numetamas galimybės suvokimas. Klausimas būtų: ne ar verta apie tai rašyti, bet ar apskritai tai verta dėmesio? Yra žmonių, kurie taip sprendžia problemas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai greičiau psichiatrijos, psichoterapijos reikalas, o ne viešosios sklaidos. Tai rodo laikraščių politiką geltonumo link – Vakaruose tokios temos būdingos geltonajai spaudai. Gal tai dalykai ne vien su žurnalistais susiję, bet matoma bendra visuomenės tendencija. Žmonių religinis tikėjimas, jeigu tai būtų ne formalu, o autentiška ir gilu, gali padėti surasti atsakymus į būties klausimus.