Kardinolas Péteris Erdő, Budapešto ir Estergomo arkivyskupas, yra Europos vyskupų konferencijų vadovus vienijančios organizacijos (CCEE) pirmininkas. Lietuvoje jis vieši nuo liepos 31 d., atvykęs kaip popiežiaus Pranciškaus atstovas dalyvauti Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus renginiuose.

Prieš išvykdamas į Telšius, kardinolas Erdo su „Bernardinai.lt“ skaitytojais pasidalino mintimis ne tik apie minimos sukakties istorinę reikšmę, bet ir apie šiuolaikinės Europos aktualijas.

Popiežiaus legato dalyvavimas Žemaičių krikšto jubiliejaus šventime rodo, kad šis įvykis yra svarbus visai Katalikų Bažnyčiai. Kokią reikšmę šiai sukakčiai teikia Šventasis Tėvas? Kokią žinią norėtų mums perduoti?

Popiežius Pranciškus, kaip ir visa katalikų Bažnyčia, šią sukaktį laiko didžiu simboliniu jubiliejumi, žyminčiu Europos kristianizacijos atbaigimą.  Žemaičių krikštas buvo paskutinis žingsnis to proceso, kurio dėka susiformavo krikščioniškoji Europa.

Žinoma, toji krikščioniškoji Europa kentėjo nuo visų įmanomų žmogui būdingų silpnybių, mūsų žemyne buvo išties gausu karų. Vis tik Kristaus tikėjimas atnešė šviesą į visas Europos kultūras ir visuomenes, taip padėdamas humanizuoti mūsų civilizaciją. Jis reikšmingai prisidėjo ir prie nacionalinių mūsų kontinento kultūrų raidos.

Noriu atkreipti dėmesį, kad neatsiejamas mūsų senosios Europos bruožas yra skirtingų nacionalinių kultūrų, skirtingų nacijų, turinčių savo kalbą, kultūrą, skirtingą istorinę patirtį, egzistavimas vienų šalia kitų. Ši įvairovė nėra būdinga visiems kontinentams. Už tai esame dėkingi taip pat ir Bažnyčiai, kuri prisidėjo prie kiekvienos bendruomenės, kievienos tautos Europoje savito genijaus atskleidimo.

Be to, aš, kaip vengras, jaučiu lietuvių tautai dar didesnį artumą. Išties mūsų tautos yra labai panašiose situacijose, ne tik istorijos atžvilgiu. Prisiminkime, pavyzdžiui, jog Lietuvos atsivertimą lydėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos santuoka su Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukra Jadvyga. Be jokios abejonės, krikščioniškoje Europoje solidarumas tarp tautų prisidėjo ir prie evangelizacijos vyksmo.

Kita vertus, šiandien turime kitą bendrą uždavinį – naująją evangelizaciją. Postkomunistinėse šalyse radome išties beveik „išdegintą žemę“, kalbant tiek apie visuomenės audinį, tiek ir apie pačią kultūrą. Žinoma, turime branginti mūsų kankinių liudijimą, ankstesnių kartų paveldą. Tai – didelis turtas, kuriuo turime dalintis su savo broliais vakariečiais.

Kartu turime atgauti vertybes, kurioms Bažnyčia atstovauja ir gali atstovauti žmogaus ir visuomenės gyvenime. Žinoma, kalbu jokiu būdu ne apie kažkokį sugrįžimą prie ankstesnių institucijų, ansktesnių situacijų. Turiu omenyje krikščionio pašaukimą liudyti pagarbą žmogaus amseniui, gyvybei, jo vystymuisi, atsakomybę už bendrąjį gėrį, - o šiandien tai itin sunku. Manau, dar ir todėl, kad šiuolaikinis pasaulis tapo per daug sudėtingas, o ši komplikacija atsineša su savimi ir daugybę moralinių problemų.

Be abejo, negalime nepaisyti dabartinės tikrovės, kuri neretai, deja, remiasi vien šūkiais. Esame į ją įtraukti, turime įsitraukti į tiesos paieškas visose srityse – pradedant gamtamoksliu, baigiant socialiniais, ekonomikos mokslais. Jeigu norime kalbėtis su visuomenės nariais, remdamiesi krikščioniškais principais, turime ir gerai orientuotis sudėtingoje gyvenimo tikrovėje.

Evangelizacijos iššūkis susijęs ir su komunikacija. Mūsų kontinente įsivyravo naujos komunikacijos priemonės, naujo pobūdžio raiška ir mąstymas. Galime kalbėti apie tikrą antropologinį pokytį. Šiame kontekste Rytų bei centrinės europos katalikai turi daug ką pasakyti. Simbolių kalba,  audiovizualinė kalba – tai dalykai, kurie visada buvo Bažnyčioje. Šiandien šis aspektas yra viena iš dominuojančių komunikacijos formų, tad turėtų tapti ir neatsiejama skelbimo bei liudijimo forma.

Kita vertus, šioje situacijoje neturėtume užmiršti ir žodžio, sakytinės  kultūros, sąvokų, loginės refleksijos kultūros.

Pratęsiant mintį apie Rytų-centrinės Europos visuomenes, koks vaidmuo joms tenka šiuolaikinėje istorinėje situacijoje? Kaip, Jūsų nuomone, toliau plėtosis mūsų visuomenės? Kokias gaires pasiūlytumėte?

Būtų perdaug paviršutiniška galvoti, kad priešingai nei Vakarų šalys, mūsų regiono kraštai yra mažiau sekuliarizuoti – tai yra, šventesni, religingesni ar pan. Tiek Vengrijoje, tiek kitose postkomunistinėse šalyse akivaizdžios sovietų vykdytos prievartinės ateizacijos pasekmės. Jei Vakaruose sekuliarizacija pasklido dėl kitų motyvų ir organiškesniu būdu, Rytų-vidurio Europoje šis procesas toks pat stiprus.

Ką krikščionims daryti? Turime žvelgti į mus supančius žmones su supratimu ir simpatija. Galbūt šiuose kraštuose, tikinčiam krikščioniui tai padaryti netgi lengviau. Turime jaustis solidarūs su kitais, su netikinčiais, neturinčiais net vilties, su tais, kurie ieško vien reliatyvios momentinės gerovės.

Šiose šalyse vyksta didžiulė emigracija, ieškant darbo ar materialinės gerovės. Jau tapo beveik tradicija nepriimti vaikų, neprisiimti atsakomybės už šeimą ir gyventi ateities sąskaita. Tai plačiai paplitęs reiškinys ir Vengrijos visuomenėje. Šių šalių senėjimas arba naujosios kartos emigracija skaudžiai paliečia visą visuomenę.

Ir vis tik mes turime būti vilties ženklas. Tie, kurie susimąsto, ką išties brangaus turime gyvenime. Kas yra tikrai vertinga.

Žinoma, gyvenimo prasmės klausimas yra didžiausias gyvenimo klausimas. Ar savo gyvenimą suprantame kaip neorganišką momentinių įspūdžių bei jausmų visumą, ar kaip Dievo mums sumanytą projektą, kuris vienintelis teikia tikrąjį pasitenkinimą ir tikrąjį džiaugsmą.

Ir tautų bei žmonijos istorija turi turėti prasmę. Tos prasmės negalime rasti, savo dėmesį sutelkdami vien į dabartinę akimirką, dabartinio momento gerovę. Reikia susimąstyti apie tai, koks yra visos visatos, žmonijos, atskirų kultūrų ir tautų pašaukimas.

Manau, kad šios įžvalgos galėtų mus labiau atverti dalijimuisi su stokojančiais. Reikėtų mums peržengti įprastą trumpalaikės gerovės ieškojimą ir atsiverti pasiaukojimui seniems, sergantiems, skurstantiems mūsų visuomenėje. Manau, kad tokios laikysenos šiandien reikia visai Europai, ir Bažnyčia gali ją duoti.

Parengė Saulena Žiugždaitė