Polinos Žerebcovos piešinys (1995).

1994 m. kovą devynerių Polina Žerebcova, gyvenanti Čečėnijos sostinėje Grozne, ima rašyti dienoraštį. Prasideda pirmasis Čečėnijos - Rusijos karas. Rudenį per ligoninės apšaudymą žūva Polinos senelis. Mergaitė gyvena su mama karo siaubiamame mieste.

Polinos dienoraštis sugėrė ir patirtą karo tikrovę, karo baisumus, ir savas ir rusų klasikų eiles.

Vėlyvesniojo Polinos Žerebcovos dienoraščio ištraukos prieinamos čia:

*

1995 metai, sausio 2 diena

Šaudo, bet aš pripratau. Nebijau.

Kai labai arti dunda, bobutė Nina dainuoja daineles arba deklamuoja čiastuškas su negražiais žodžiais. Visi tada juokiasi ir nebaisu yra.

Bobutė Nina – šaunuolė.

Mes ant krosnelės iš plytų laiptinėj darom valgyti. Aš žiūriu į ugnį ir galvoju: ten gyvena salamandros.

Sriubą ir papločius, raguolius galima kepti ant plytų. Mes visi murzini, purvini. Visi daiktai paišini. Vandens einam už namų prie vamzdžių. Kartais gulim ant žemės: kad neužmuštų. Taip reikia.

Bobutė Rima serga. Tai Aliutės močiutė. Aš kartais bėgu pas juos į antrą laiptinę. Jie turi skardinę krosnelę. O pas mus labai šalta. Mes miegam su batais ir su paltais.

Mes darom spingsulę skardinėj: ten – dagtis ir žibalas. Taip ne visai tamsu naktį, ir galima šnabždėtis, kol lėktuvai meta bombas.

1995 metai, sausio 9 diena

Viskas dega. Visur gaisrai. Bombos iš dangaus.

Užmušė tetą skersgatvy ir iš kito namo šeimą užmušė.

Žmonės miršta, kada eina vandens, ieško duonos.

Pas mus atėjo kažkoks vyras, prašė žibalo. Mama nedavė.

Mūsų daug. Valgyti nėra ko. Mama ir kiti žmonės ėjo į „bazę“. „Bazė“ – tai tokia vieta, ten ledai dėžėse. Juos visi vagia. Ir mama parnešė su teta Valia truputį.

Mes jį pakaitinom ir gėrėm su papločiu. Labai skanu.

Sniegą tirpinam. Tik ka jo mažai. Ir jis kažkoks neskanus. O anksčiau varvekliai būdavo skanūs. O tas kažkoks su degėsiu, pilkas. Mama sako, kad čia nuo gaisrų.

Polia

1995 metai, sausio 10 diena

„Naftinės“ stotelėj mes matėm čečėnę merginą su rausva kasa.

Jai ant galvos – žalias raištis, o rankose – mažas automatas. Merginai gal šešiolika metų. Ji kariauja už Grozną. Su ja buvo berniukas, jaunesnis už ją. Tikriausiai jos brolis.

Nepažįstamas senelis stotelėj pasakė:

– Ji gina Tėvynę. Tu paaugsi, ir tu taip darysi! – Ir parodė į mane pirštu.

O mama pasakė:

– Graži mergina. Tepadeda jai Dievas!

„Ručkė“ paraudonavo ir nuėjo.

Dar aš sužinojau, kad toks mažas automatas vadinasi „tulpė“. Visai kaip gėlė!

Maisto niekur nėra. Duonos nėra. Bobutė Nina šiaip ne taip gavo kopūstų. Mes valgom kopūstus!

Man greitai bus dešimt metų.

Polia

1995 metai, sausio 12 diena

Mansuras rodė signalinį pistoletą. Tai toks vamzdelis. Per jį duodamas signalas. Jis rado jį gatvėje.

Dėdė Sultanas, Havos tėtis iš pirmos laiptinės, kažkur pagavo mažą vištą, išvirė ją dideliam kibire ir davė visiem sultinio pagerti. Ir mums davė. Mes iš karto su visu kolektyvu pripuolėm ir suvalgėm. Tai yra, – išgėm vandenis nuo vištos. Oi, kaip gerai! Dėdė Sultanas dar davė dvi bulves!!!

Havos namuose nėra. Jinai su mama Ingušijoj.

Polia

1995 metai, sausio 14 diena

Pėsčiom per mėlynus kalnus parėjo bobutės Olios sūnus. Jinai sena. Gyveno pas mus. Jį norėjo sušaudyt ir kareiviai, ir šauktiniai. Jisai visiems sakė:

– Einu pas mamą!

Ir jo neužmušė.

Jisai narsus.

Mes buvom tokie alkani! O jis nuėjo į „bazę“ ir parnešė mums pusę dėžės kilkių!

Oi, kaip skanu!

Bobutę Olią jis pasiėmė.

Jie pėsčiom eis iš miesto.

Polia

1995 metai, sausio 15 diena

Pasakė, kad į ligoninę šaudė Rusijos kareiviai. Ten daug žmonių žuvo.

Gatvėj mačiau moteris su žaliais raiščiais ant galvų.

Jos kariauja. Jos atėjo iš kaimų, iš kalnų.

Visos – čečėnės. Jos turi automatus.

1995 metai, sausio 18 diena

Maisto nėra. Vandens nėra. Šalta.

Aš dažnai sėdžiu vonios kambary.

Stiklų nėra. Grotų nėra. Išmušė su sviediniais. Ant grindų – sniegas.

Pykstuosi su bobute Nina. Jinai knygas nori sudeginti vietoj malkų!

Su Baširu irgi pykstuosi. Jis tampo man už plaukų. Bjaurus antrametis!

Jurijutis kvailioja. O aš myliu Mansurą. Tik tai baisi paslaptis! Ir, kad niekas nežinotų, aš slėpsiu tave, dienorašti, už spintos. Jeigu Baširas ras tave, man gresia gėda iki gyvos galvos. Jis visiems išplepės.

Mansuras labai narsus. Jis stengiasi rasti maisto ir nebijo apšaudymų.

Dar stotelėj spąstus darė šauktinai.

Papjovė medžius ir pagavo BTR-us. Metė į juos „padegtukę‘. O paskui nušovė kareivius ir išėjo.

O berniūkščiai iš mūsų kiemo ten nubėgo. Ir jie paskui pasakė, kad vienas kareivis dar buvo gyvas. Jisai paprašė, kad jį nušautų su pistoletu.

Jis neturėjo kojų. Jos sudegė. Jis pats paprašė. Taip pasakė Ali, kuris gyvena per kvartalą nuo mūsų. Ali trylika metų. Tai jis užmušė. O paskui jis verkė, nes užmušti – baisu. Jis užmušė pistoletu. Bobutė Nina žegnojosi ir visi verkė. Ali atidavė tetoms laišką. Tas kareivis taip parašė:

„...Saugok dukrytes. Mes važiuojame į Grozną. Neturim pasirinkimo. Mes negalime išsukti. Mūsų tankai nutaikė į mus patrankas. Jei išsuksim – tai išdavystė. Mus sušaudys. Mes tikrai einam mirti. Atleisk...“.

Tetos norėjo išmesti laišką, o mama padėjo laišką ten, kur knygos.

Žadėjo išsiųsti adresu. Gatvės ir namo numerio nėra. Sudegė. Bet parašyta xxxxxxx sritis...

Man gaila kareivio. Aš neisiu į stotelę per sodus. Ten guli jo lavonas ir kiti negyvėliai.

Polia

1995 metai, sausio 20 diena

Kariškiai šaudo į šunis. Šunys ėda negyvėlius.

Dabar gatvėse guli negyvi žmonės ir negyvi šunys. Ašai stengiuosi nežiūrėti, kai einu pro šalį. Aš užsimerkiu. Todėl, kad šaukiu, kai juos matau, ir negaliu sustoti.

O mama pyksta. Jinai sako, kad aš – bailė.

Šauktiniai kariauja su Rusijos kariškiais.

Šauktiniai – tai žmonės, kurie gina savo tėvynę. Taip pasakė bobutė Zina.

Bobutės Zinos anūkui penkeri metai. Jo vardas – Slavikas.

Mes su mama matėm dėdę Sultaną – mano draugės Havos tėvą. Jis vaikščiojo po tuščias parduotuves, ieškojo, gal kur yra maisto ir malkų. Nieko nerado.

Mūšiai nepasibaigia. Sako, kaimuose daug užmušė žmonių.

Polina

1995 metai, sausio 21 diena

Aš sėdžiu koridoriaus nišoj ant čiužinio. Aplinkui šaudo. Šaudo tiesiai į namą.

Vakar aš miegojau tetos Valios namuose. Pas mus nėra kur miegot. Visi miega ant grindų ir ant sofos. Nėra, kur kojų ištiesti.

Kodėl prasidėjo karas? Mes ėjom su mama į Taikos maršą, rudenį.

Mes nenorėjom, kad karas prasidėtų.

Šiandien mes pririnkom didelę dėžę sviedinių gabalų. Tai skeveldros.

Pastatėm ant stalo.

Tai karo „suvenyrai“.

P.

1995 metai, sausio 26 diena

Daugelis žmonių užmušti ir sužeisti.

Kaimynui iš mūsų namo sužalojo kojas. Jos užtino. Kaimyniniam name dėdei nuplėšė rankas.

O, kai mes slėpėmės nišoj per apšaudymą, už lango pataikė į mašiną sviediniu. Mašina norėjo „pabėgėle“ išvažiuoti iš miesto. Ten buvo vyras, moteris ir vaikai. Moteris paliko sužeista, o kiti iškart žuvo.

Moteris šaukė, šaukė, o paskui irgi mirė.

O aš rankom užsidengiau ausis ir gulėjau ant grindų. Aš negalėjau klausyti, kaip ji baisai šaukia.

Paskui pasakė, kad jinai buvo nėščia.

Jų kūnus išnešė.

Iš mašinos beveik nieko neliko.

Mama pasakė, kad man nereikia žiūrėti.

Polia

1995 metai, sausio 30 diena

Kodėl aš tokia? Va vasarą mes su Aliute laidojom vabalus ir sliekus. Radom ir laidojom.

Kiekvienam padarėm kapą ir padėjom paminklą iš akmenuko.

Bet paskui neradom dar mirusių.

Ir tada aš užmušiau naujų vabalų porelę ir irgi pakasiau.

Nusprendžiau – lai kapinės bus puošnesnės!

Kvailė!

Bet ir tai dar ne viskas.

Kai aš lankiau senelį ligoninėj, aš padariau vieną labai blogą poelgį.

Aš apgavau jį. Apgavau. Kaip tai blogai!

Ir Dievas nubaudė mane.

Pas mus prasidėjo karas.

Polia

1995 metai, vasario 3 diena

Kieme buvo rusų kareiviai. Jie išvedė visus į kiemą.

Vaikinus išrengė nuogai ir žiūrėjo į juos.

Man buvo labai gėda. Kodėl jie nuvilko jiem drabužius?

Tetulės ir bobutės barėsi. Kareiviai pasakė, kad jie ieško „žymių“.

Dirželių žymų, daugmaž. Nuo automato. Ir vieną vaikiną kažkur išvedė. Nors ant jo žymės niekas nematė. Tai vaikinas tik pro kiemą ėjo.

Jie mūsų dokumentus žiūrėjo.

Polia

1995 metai, vasario 7 diena

Mes buvom mūsų senelio bute.

Ten buvo rusų kareiviai. Jie nuėmė grindis. Nėra parketo. Skylutė.

Jie ten laužą kūrė. Puškiną sudegino!!!

Košmaras! Siaubas!

Pietus virėsi.

Mama su jais kalbėjosi. Keikė. Jie linkčiojo makaulėm.

Mama sako:

– Jiem koks septyniolika metų. Nesuvokia, ką išdarinėja!

O pagal mane, tai dideli dėdulės. Vienas buvo su ūsais.

Jie ten gyvena ir šaudo.

Į senelio būtą pataikė sviedinys. Jis sugriautas.

Televizorių kareiviai sušaudė.

Kodėl?

Polia

1995 metai, vasario 10 diena

Kareiviai visur landžioja. Visas „bazes“ išrinko. Maistą surinko.

Po namus vaikščioja.

Kilimus pasiima, magnetofonus. Į BTR-us krauna, ant tankų. Važinėja taip.

Ir kai kurie žmonės (mūsų kaimynai) taip pat pradėjo vaikščioti po namus ir imti daiktus. Svetimus daiktus.

Ir į savo namus nešasi. O ima tuose namuose, kur šeimininkų nėra.

Va taip!

Polia

1995 metai, vasario 15 diena

Mes buvom bazėj „Berželio“ stotelėj.

Ten pardavinėjo papločius, cigaretes, sūdytus agurkus.

Kai šaudė, visi išbėgo, slėpėsi.

Ėjom atgal. Žiūrim – bobulė. Kažką veža su rogutėm. Užklotą antklode.

Mama nusprendė – karstas.

Vos paeina bobulė. Jai daugmaž septyniasdešimt metų.

Žili plaukai iš po skaros. Aplinkui šaudo.

Bet bobulė kurčia. Net negirdi.

Mama ėmėsi jai padėti. Per trasą pertempė rogutes. Ir čia – vėjas – antklodė nukrito.

Ir mes žiūrim – tai visai ne karstas, o naujas supakuotas šaldytuvas.

Bobulė jį kažkur pavogė.

Polia

1995 metai, vasario 20 diena

Mes su mama ėjom šiandien miesto centre.

Toks šaudymas! Aš prašau jos:

– Einam! Einam iš čia! Man baisu!

O jinai tempia mane už rankos ir eina. Ji galvoja – mūsų negali užmišti.

Jinai kvaila.

Polia

1995 metai, vasario 21 diena

Aš parašiau Mansurui eilėraštį.

Apie tave, kurio nepažįsta niekas.

Bet myliu tave dvasia visa.

(Ir tegul tik nesužino niekas,

Apie ką dabar galvoju aš...).

 

Aš žinau: jisai galbūt nemyli.

Tas labai jaunas žmogus.

Bet meilė mano nepakartojama.

Tik amžius man nepritaria žiaurus.

 

Netgi, jei vėliau aš ištekėsiu

Ir sielvarto, nelaimės nepažinsiu,

Vis tiek aš žmogų šitą

Su liūdesiu stipriu prisiminsiu!

P.

1995 metai, vasario 23 diena

Visi vagia.

Ir teta G... , ir teta A..., ir teta Z..., ir dėdė K..., ir Ch, ir M...

Visi iš ryto pasiima karučius. Eina. O paskui pareina, parsineša kilimus. Indus. Baldus. Tiktai du trys žmonės nevagia. Jurijus Michailovičius nevagia ir dar keli kaiminai nevagia.

Kiti kaimynai sako:

– Rusų kareiviai vagia!

Ir tai tiesa.

– Ir mes vogsim! Vis tiek turtas prapuls!

Ir jie daro taip.

Iš namo priešais labiausiai nepailstantis – dėdulė Polonijus. Jis anksčiau kalėjime dirbo. Prižiūrėtoju.

Dabar jis po penkis kartus per dieną karučius nešasi. Su juo apie dešimt jo draugų.

Pykstasi kartais dėl to, kas kam atiteks. Tiesiog kieme rėkia.

O iš mūsų namo pasižymi teta Amina ir teta Rada.

Beprotnamis!

Mes ėjom į centrą: aš, mama, teta Valia ir Aliutė.

Ir irgi užėjom į vieną privatų namą. Ten arbatos buvo. Mes paėmėm po vieną mažą pakelį. Paskui aš pamačiau lėlę. Ji mėtėsi gatvėj. Tai buvo kūdikis. Ir aš jį paėmiau. Aliutė rado pieštukus.

O mama nieko nepaėmė. Ji pasakė, kad jos vos neužmušė snaiperis kulka. Snaiperis šovė į mamą.

Juk gėda, jei tave užmuš snaiperis svetimam name, ir tave suras ten kaip vagį.

– Pas mus namie nuosavų daiktų pilna. Nėra, kur kišt! – pasakė mama. – Einam namo!

Ir mes išėjom.

Polia

1995 metai, vasario 25 diena

Mes ėjom į cerkvę. Jinai – už tilto, kur upė Sunža. Sunža purvina, drumzlina.

Cerkvė nuo svedinių sukrypo. Į ją ne kartą pataikė. Aplinkui namai – kaip po baisaus žemės drebėjimo: kaip ir buvo namai, o dabar – tik sienos dalis.

Cerkvėje dalino sūdytus pomidorus ir makaronus stiklinytėse.

Visos bobutės buvo rusės, o tetos čečėnės buvo. Vaikų daug. Bobulės ant jų burbėjo. Dar aš ten mačiau Katią. Ji gyvena sugriautose laiptinėse.

Užmušė jos tėtę, mamą ir močiutę. Katia dažosi lūpas. Ji surado raudoną lūpdažį sugriautam name.

Mama pasakė, kad bomba pataikė į zoologijos sodą, ir žvėrys žuvo. [...]

Ir daug užmuštų šunų.

Dar pasakojo: į pensininkų namus (į senelių namus) pataikė su bomba, ir jie žuvo.

Cerkvėje teta vienuolė mane vedė į vidų, į apačią. Ten, rūsy, tamsu, ir vien žvakės plonos dega prie ikonų. Visi meldėsi, kad greičiau karas pasibaigtų. Teta vienuolė davė man žuvį ir bulvę. Ir aš valgiau. O mama kiemą pašlavė cerkvėje.

Pasakė, kad makaronus ir pomidorus davė kazokai. Kazokai – tokie žmonės, jie gyvena kažkur toli. Ir čionais padeda. Todėl, kad karas.

Paskui mes ėjom atgal. Kareiviai stipriai šaudė. Mes gulėjom ant žemės.

Ir matėm negyvą kareivį rusą. Jį užmušė, kai mes matėm. Jis gulėjo, o šalia – ginklas. Jis buvo su mėlyna uniforma.

Mama nuėjo į kiemą. O ten – BTR. Ir pasakė:

– Eikit, ten jūsiškis vaikinas guli!

O kareiviai kažką valgė ir gėrė iš butelio. Ir nėjo.

Ir mes nuėjom namo.

Davėm seneliui Jurijui Michailovičiui nedaug pomidorų ir makaronų.

Jis apsidžiaugė!

Polia

1995 metai, vasario 27 diena

Tankai važiuoja, o ant jų yra kilimai. Sako, veža į Mozdoką, parduoda.

Ir į Ingušiją. Ten net turgus yra. Visus vogtus daiktus perka.

Ir tetą D..., ir tetą A... pagavo svetimam name, kai jos vogė. Tai mūsų kaimynės.

Ir tetulė čečėnė joms pasakė, kad jos – „pašlemėkės“. Jos įsižeidė.

Pasakė: vis tiek sudegs, todėl ir ima svetimus daiktus. Kaimynai plešia ir kareivai plešia.

Butus ir namus. Durys atidarytos per sviedinius ir bombas.

Namuose, jeigu nepasiėmė daiktų, tada sušaudo: televizorius sušaudo, skalbimo mašinas.

Mes vaikštom: ieškom duonos. Niekur nėra. Miltai pakelyje pasibaigė. Maisto nėra. Aš visada alkana ir mama – irgi. Mūsų pabėgėliai taiso sieną savo bute trečiam aukšte. Laksto ten, kol nešaudo.

Buvo momentas, kada rusų tankai įvažiavo į kiemą, o mes visi išėjom. Mes nė karto nėjom į rūsį, o čia nusprendėm nueiti į rūsį. Labai šaudė. Bet tankai įvažiavo į kiemą, o mes išėjom ir duris uždarėm.

Ir mes bėgom atgal, o durys uždarytos. Tankas atstatė patrankos angą į laiptinę. O laiptinėj vaikai, bobutės ir tetos.

Ir mes taip išsigandom. Mes ėmėm trankyti duris. Jos neatsidaro.

Ir aš užsimerkiau, aš nusprendžiau, kad jis dabar iššaus, ir mes visi mirsim.

Va dabar.

Jisai iššovė, bet pramovė.

Nepataikė į laiprinę, pataikė aukščiau kažkur. Iš sodų į tanką pradėjo šaudyt šauktiniai ir šaukti: „Vania, pasiduok!“.

Tankas ėmė važuot atbulom.

Mamos rankos drebėjo, durys neatsidarė.

O visi šaukė:

– Lena, greičiau! Lena, daryk duris!

Durys pakrypo nuo sprogimų.

Paskui durys vis tiek atsidarė, ir visi nukrito į mūsų koridorių. Ir gulėjo.

Į kiemą šaudė su tankais.

Polia

1995 metai, kovo 3 diena

Mama vaikščioja į „bazę“, kuri šalimais. Malkų nėra, o reikia virdulį kaitinti ant laužo.

„Bazėj“ mūšiai. Rusų kareiviai ir šauktiniai laksto, šaudo. Mansuras ėjo malkų, o jie ėmė į jį šaudyt. Jis vos pabėgo. Iššoko iš antro aukšto.

Mansuras vaikšto su kepure. Jis piratas! Tikras piratas!!!

Aš negaliu jam nė žodžio pasakyt. Nors labai noriu. Bet negaliu. Kuklinuosi. Jis kažkur rado akių šešėlius ir man atnešė. Maži tokie, dėžutėj. Alyviniai.

Dovanų! Man!

Polia

1995 metai, kovo 4 diena

Buvo šventė Uraza - Bairam!

Bobutė Zina atnešė mums sūdytą pomidorą ir ryžių. O dėdė Achmedas atnešė keptų bulvių. Visą keptuvę! Ant laužo pakepė.

Oi, kokios mes laimingos! Mes „dovanom“ pasidalinom su teta Valia ir Aliute.

Aš skaičiau Gumiliovo eilėraštį. Visiems patiko.

Pasirinkimas

Bokšto kūrėjas garmės,

Siaubingas bus krytis ūmus,

Ir pasaulio šulinio gelmėj,

Prakeiks jis savus troškimus.

 

Griovėjas bus sunaikintas,

Užverstas luitų akmens,

Ir, Viešpaties neapgintas,

Jis kančios tik žodžius išlemens.

 

O tasai, kur eina į nakties uolas

Ar prie upės tykios užtakin,

Tas išvys nirtulingas žalias,

Baugiąsias panteros akis.

 

Neišvengsi žiaurios pražūties,

Tai šiai žemei aukštybių paskirta.

Bet tylėk: tau gi leista vis tiek

Pačiam pasirinkt savo mirtį.

Polia

1995 metai, kovo 5 diena

Mama ir dėdė Sultanas išėjo į „bazę“ malkų.

O man baisu vienai.

Tęsiu.

Aš bėgau per sodus, per kelią į „bazę“. Viena bėgau.

O snaiperis šaudė tiesiai į geležinkelį, kur aš bėgau. Į kojas. Kulkos šalia krito.

Bet aš norėjau susirasti mamą.

Aš bėgau, šaukiau ją.

Aš mačiau užmuštus žmones, bet tai buvo ne mama, ir aš nėjau arti.

Kažkokios tetos ir vaikai gulėjo ant sniego išskėtę rankas. Ir viena buvo bobutė su pilka skara.

Paskui aš susiradau mamą. Sultanas jau nuėjo į mūsų kiemus. Mama dar ieškojo malkų. Mes užėjom į kažkokį „bazės“ namuką, ir ten – senos kėdės. Ir čia ėmė šaudyt su tankais.

Ir–driokst! Sviedinys sprogo šalia. Mes pakritom. Tokia oro banga! Mus užpylė kalkėm ir akmenim. Bet nestipriai. Mes išsikapstėm. Ir iššliaužėm iš tenais...

Mama man paaiškino, kad jai sakė, kad yra tokios „šiluminės“ minos. Jos lekia į žmogų ir sudrasko jį į gabalus.

Aš šliaužiau per sniegą ir galvojau, kad tokia mina mane tikrai suras, tykosis manęs, o paskui sudraskys mane į gabalus.

Mes ilgai gulėjom prie kelio.

Skrido sviediniai – raudoni ir oranžiniai.

O paskui mum pasisekė nubėgti prie namų.

Mes parsinešėm malkų!

Polia

1995 metai, kovo 7 diena

Mes bandėm rasti maisto. Ieškojom. Kol ėjom į miesto centrą, klausėmės: jeigu lekia mina arba sviedinys, ant žemės gulėmės.

Susitikom rusę bobutę. Jinai buvo mokytoja. Jinai vaikščiojo po visus sugriautus namus ir rinko knygas. Tik knygas ėmė! Ne daiktus, ne indus. Knygas! Dėjo į ratukus. Verkė ir tvirtino:

– Reikia išgelbėti istoriją!

Neaišku, iš kur, bet visąlaik šaudė.

Mes neradom jokio maisto, bet mama kely man spėjo papasakoti apie Nikolajaus II -ojo

šeimą.

Ypač man įsiminė, kaip caro vaikus vedė sušaudyti, ir jie laipteliais lipo į rūsį.

Aš ėjau ir galvojau, kad vaikus rūsiuose užmušinėja. Dabar tradicija tokia turbūt.

Mes į rūsį tik vieną kartą ėjom. Visąlaik namie buvom, visus apšaudymus.

Jei užmuš, tai nors namuos.

Nekenčiu rūsių.

Polia

1995 metų kovo 11 diena

Suplyšo mano batai. Kojos šlapios. Šalta.

Nėra avalynės.

Ir aš paėmiau ir užėjau į svetimus namus.

Nors ir daviau žodį mamai – neužeiti į svetimus namus.

Bet užėjau batų pažiūrėti.

Aš nepastebėjau, kad rūsio dangtis atidarytas.

Užėjau ir iškart batus pamačiau.

Jie gulėjo ant sofos. Aš į juos pažiūrėjau... ir įkritau. Tiesiai į rūsį.

Bet ne visai į vidų.

Jeigu būčiau įkritus, būčiau numirus.

Kopėčių ten nebuvo, o trys metrai gylis, o apačioj betonas.

Aš rankom užsikabinau už krašto. Išlįsti negalėjau. Jėgų nebuvo. Niekas nežinojo, kad aš ėjau batų ieškot.

Mano net pirštai pabaltavo.

Ir tada užėjo senelis čečėnas.

Aš nusprendžiau: jisai mane nustums į apačią, ir aš ten numirsiu, o jisai man davė ranką. Ir aš išlindau.

– Ko tu čia ieškai? – paklausė.

– Aš norėjau batus paimti, – pasakiau ašai.

– Ne sarmata tau, – paklausė senelis, – vogti?

Aš palikau raudona kaip pomidoras.

– Ne ten tavo kojos eina! Ne tą kelią jos rado! – Garsiai pasakė senelis. – Nuodėmė! Nuodėmė!

– Aš niekada nėjau ieškoti daiktų. Vieną kartą atėjau...

– Bus tau ir už vieną kartą! – pertraukė mane senelis. – Sarmata!

Paskui jisai pamatė, kad aš su suplyšusais batais stoviu. Jisai nuėjo ir paėmė tuos batus.

Metė juos per visą kambarį.

– Še! – pasakė jisai. – Pasiimk. Maniškius bomba užmušė. Dukrelę, anūkus užmušė. Niekas nepareis į šitą namą gyvent. Visi ten! – parodė ranka į viršų.

Aš pasakiau:

– Atleiskit. – Ir išėjau.

Su savo suplyšusiais batukais išėjau.

O paskui bėgte bėgau. Man norėjosi pabėgti. Nuo šaudymo. Nuo namo. Nuo senelio.

Aš pradėjau bėgti ir susidūriau su lavonu. Prieš pusę valandos jo nebuvo. O dabar gulėjo gatvėje. Kokių keturiasdešimties metų vyras. Rusas. Gyventojas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į mane mėlynom akim.

O šalia – kibiras. Jis ėjo vandens...

Turbūt jį užmušė snaiperis.

Mama surado uogienės ir nešė rankinėj:

– Kur tave velnias nešioja? – paklausė jinai.

Mama tuoj man davė į sprandą. Tiesiai prie numirėlio.

Man net akyse pažaliavo.

Labai apmaudu buvo.

– Vien maistą galima imti! – Griežtai pasakė mama.

Mama rado antklodę, kuri mėtėsi gatvėj.

Užklojo numirėlį, ir mes nuėjom namo.

Polia

1995 metai, kovo 12 diena

Oi, kas buvo!

Mes eidavom į cerkvę visada per tiltą. Tiltas pusiau nukrito į upę. Todėl, kad bomba pataikė. Bet per kitą pusę galima eiti. Į kitą upės pusę nueiti.

Dar ten, kur tiltas, – šalia Prezidento rūmai pagriauti ir sugriautas viešbutis „Kaukazas“.

O ant tilto stovi patranka ir kareiviai. Rusai. Ir kėdės stovi, ir sėdi jie ant kėdžių.

Tai dabar jų tiltas.

Tai mes ėjom su mama iki cerkvės ir buvom jau tilto vidury. Ir aš matau: ant kito tilto, kuris toliau, per upę bėga šauktiniai. Aš iškart juos pažinau: jiems ant galvos žali raiščiai.

Jie ėmė šaudyt su tokiu ilgu žaliu vamzdžiu, kurį nešiojas su diržu ant peties.

Ir tiesiai – į mumis! Nuo ano tilto – į šitą tiltą!

Kaaaip driokstelėjo! Ugnis!

Visi pataikė.

Šalia mūsų dar teta ėjo su berniuku – čečėnai. Ir senelis su močiute – rusai. Ir mes. Visi į cerkvę ėjo: ten produktus kartais duoda. Kazokai atveža.

Kaip pradėjo šaudyt!!! Mūšis!

Kareivai pradėjo šaudyt į šauktinius, į kitą tiltą. Patranka didelė! Su ratais!

Jinai šauna, o žemė juda kaip žemės drebėjimas.

Aš gulėjau ir šaukiau iš baimės.

O mama mane už pakarpos nuvilko į sugriautą pastatą – viešbutį „Kaukazas“.

Mes vos ten įlėkėm. Tarp tiltų – mūšis!

Ir žmonės nuo tilto irgi atbėjo į viešbučio griuvėsius. Ten gulėjom ant grindų.

O šaudė stipriau ir stipriau.

Aš taip bijojau! Aš pagalvojau: va mirtis atėjo. Jokios „šiluminės“ minos nereikia. Taip užmuš.

Viešbutis sugriautas. Tiesiog į jį tūkstantį kartų pataikė sviedinai. Sienos kaip rezginys. Po kojom plytos ir krūva pjuvenų iš akmenio. Mes valandas dvi ten gulėjom.

Susipažinom.

Berniukas verkė. Mažas visai. Tetai Asiai ant rankų užsiropštė. Jinai ant žemės gulėjo, jį glaudė.

O senelis Borisas mus ramino. Pasakė, kad kulkos mūsų nepasieks. Juk taip nebūna, kad visus iš karto užmuštų. Kiekvieno – savas likimas!

Paskui mes žiūrim, kad krūva maišų kampe juda! Ten šiukšlės buvo – paketai.

Išlenda keturi kareiviai iš ten. Pasirodo, jie visą laiką ten gulėjo!

Mama jiem:

– Ką jūs čia darot?!

Jie:

– Mes slepiamės. Mes nenorim kariaut!

Jie užsiklojo maišais ir gulėjo. Rusų kareivai.

Senelis Borisas kad ėmė juos barti:

– Ką jūs čia veikiat? Mūšis vyksta! O jūs čia po maišais sėdit!

O kareiviai liesi tokie. Sako:

– Mes nenorim kariaut! Mes namo norim! Namo!

Kada pritilo, kareiviai mus palydėjo iki kito pastato. Mama paprašė jų neperšaunamos liemenės.

– Duokit, – pasakė mama,– vieną neperšaunamą liemenę. Vaikui!

Bet kareiviai nedavė. Patiems, sakė, mažai. Po tris buvo apsivilkę. Bijojo labai.

Mes perbėgom kelią. Užėjom pro langus į kitą namą. O ten išėjimas užverstas. Nėra išėjimo.

Reikia iš trečio aukšto šokti. Atgal neisi: vėl šaudo.

Aš šokau ir nukritau ant daužtų plytų kalno. Labai kojas pamušiau ir rankas nusibrozdinau.

O paskui mane visi šoko: aiktelėjusi šoko teta Asia, pasakiusi keiksmą – mano mama, močiutė ir senelis šoko apačion persižegnoję.

Senelis Borisas tetos Asios sūnų pagavo ore.

Polia

1995 metai, kovo 15 diena

Mansuras buvo atėjęs. Atnešė miltų truputį. Papločiui.

Dabar jis ir jo šeima išėjo iš mūsų.

Dar šaudo, bet jau ne taip smarkiai.

Jie gyveno pas mus, kol smarkiai šaudė.

Mansuras turi draugą. Jisai gyvena gretimam name. Jie visada kartu visur vaikščioja. Ir jie turi draugelę su ilga šviesia uodegėle. Jai koks šešiolika metų.

Aš jos pakęsti negaliu!

Teta Mariam buvo atvažiavusi, paskui išvažiavo.

Kai kurie kaimynai sugrįžo.

Kaimynas iš antro aukšto visą butą užvertė kilimais, nepraeisi.

O teta Valia, Mansuro mama, vakar buvo atėjus ir pradėjo pasakoti, kad viskas bogai.

Jos vyras seniai išvažiavo, o ją su vaikais metė. Išvažiavo į komandiruotę ir nesugrįžo. Susirado kitą, rusę, žmoną. Mama jai pabūrė iš kortų ir pasakė, kad jis vienąkart pareis. Reikia laukti.

O aš parašiau eilėraštį:


Visą gyvenimą svajoju aš

Kaip pasakoj

Per bekraštį vandenyną srūti.

Ir laisva būti.

Nevaržoma būti.

 

Išvysti toly salą slėpiningą,

Kur smaragdo lapija,

Kur krantan pliuškenas bangos.

Ten draugai visi ir visados taika!

Polia

1995 metai kovo 16 diena

Mes gėrėm arbatą, kurią suradom. Jinai raudonam pakely.

Buvo atbėgusi teta Valia, Aliutės mama, jos rūkė cigaretes. Ankščiau mama nerūkė. Tai ją teta Valia mokina!

Aš su mama pykstuosi.

Polia

1995 metai, kovo 18 diena

Mama nukvailėjo. Naktį stipriai šaudė. Aš nešiau spingsulę ir numečiau. Spingsulė – tai skardinė, ten – žibalas ir dagtis dera. Nėra šviesos, nėra dujų. Tamsu ir šalta namuose.

Sprogimas!!! Ir skardinė iš rankų iškrito ir nuriedėjo. Ir grindys užsiderė ir sofa. Viskas.

O vandenio nėra.

Mes vandenio einam prie šulinio ir prie penkiaaukščio. Toli. Ir ten snaiperis dažnai į kojas šaudo. Namuos vandens – vienas kibiras. Mama pylė kibirą ant grindų. Dūmai pakilo. Dūmai!!!! O grindys smirdi ir dega toliau. Ir mes paėmėm kibirą iš tetos Mariam, dar užpylėm. Gaisras!

Vos butas nesudegė. Aš persigandau. O mama mane primušė. Labai stipriai.

O šiandien ryte atitempė prie veidrodžio ir nukarpė mano plaukus.

Mano plaukai buvo žemiau pečių. Kaštoniniai. Jinai mane nukirpo plikai.

Ir pasakė:

– Čia tau bausmė! Reikia būti atidžiai! Tu man parketą sugadinai!

Parkete tik viena lentutė sudegė.

Bet mama neatleido.

Primušė ir plaukus nukarpė.

Aš sėdėjau ir verkiau prieš veidrodį. Smakras taip drebėjo. Man buvo šlykštu žiūrėti į save. Paskui atėjo teta Valia, Aliutės mama, aiktelėjo.

– Tu, Lena, iš proto išsikraustei?! – Pasakė.

Ir man pasakė:

– Kodėl tu pas mus neatbėgai? Mes būtume tave paslėpusios!

Mama paliko pikta ir labai nenormali.

O tetos Mariam nebuvo namuose ir manęs niekas neišgelbėjo.

Dabar aš užsirišau didelę skarą. Kitaip – visi vaikai juoksis ir pravardžiuos mane. Negalima, kad sužinotų.

Polia

1995 metai, kovo 19 diena

Mes ėjom vandens. Prie vamzdžio. Vamzdis toli, už sodų. Ten dar yra upelė Naftinė.

Daug buvo vaikų, moterų. Visi su kibirais ir bidoniukais.

Ten kartais stipriai šaudo su automatais, ir mes krentam ir gulim žolėje.

Mama man neatleido dėl spingsulės.

Kai daug vaikų buvo, jinai priėjo ir nutraukė man skarą.

Jinai pasakė:

– Va kaip aš ją nubaudžiau! Ji dabar plika ir baisi todėl, kad buvo neatsargi ir ugnis nukrito ant grindų!

Ir visi vaikai juokėsi: „Plikše, duokš ragaišį šen.“. Ir kvatojo.

O aš stovėjau ir verkiau.

Ir atrodo, kad geriau mirti, negu gyventi.

Kam aš gyvenu?

Polia

1995 metai, kovo 20 diena

Šiandien gimtadienis. Man dešimt metų!

Aš – su didele skara ir matosi tik veidas kaip matrioškai.

Mama priėjo, apkabino mane ir pasakė:

– Aš pasikarščiavau turbūt. Va, imk...

Ir įkišo nedaug pinigų.

– Čia tau – ledams! – Pasakė jinai.

Ir išėjo su reikalais.

O aš sėdžiu ir galvoju, kad man nereikia tų pinigų. Man nieko nereikia.

Jinai nemyli manęs. Niekas nemyli.

Tęsiu.

Buvo atėjusios teta Valia ir Aliutė. Atnešė senos uogienės iš abrikosų.

Ją galima užtepti ant papločio ir pavalgyti. Tai dovanų.

Polia

1995 metai, kovo 23 diena

Aš žiūriu į veidrodį. Mano plaukai neauga visai!

O mama vaikšto kaip niekur nieko ir dainuoja dainas.

Jinai jau pamiršo spingsulę.

Teta Valia linguoja galva.

Polia

1995 metai, balandžio 2 diena

Mes ėjom į Konservų gamyklą. Ji toli nuo mūsų. Reikia pėsčiom eiti kokias keturias valandas.

Aš, mama, Aliutė ir teta Valia.

Ten buvo galima pasiimti aguročių ikrų. Galiojimo termino nėra, jis pradingo. Bet valgyti galima, jei pakepini. Visi nešasi ir valgo. Ten tūkstančiai stiklainių!!!

Mes irgi ėjom per namus ir sodus keliais tenais.

Ten buvo šimtai žmonių ir korespondentai. Užsieniečiai. Jie šnekėjo nesuprantama kalba. Mama pasakė: jie – iš Anglijos ir Prancūzijos.

Tie dėdės davė man ir Aliutei saldainius!!! Tikrus! Šokoladinius!

Ir išėjo.

Jie kažką fotografavo.

O mes iškart visus saldainius susikišom į burną ir suvalgėm. Oi, kaip skanu!

Mama ir teta Valia paėmė daug stiklainių ikrų. Mes juos kepinsim ant keptuvės.

Tai maistas.

Bet buvo ir baisu.

Kai mes ėjom ten, yra kelias, kur važiuoja mašinos. Tas kelias netoli Konservų gamyklos.

Ten gulėjo žmogus. Ne žmogus, o tokie juodi griaučiai. Nedaug drabužių buvo.

Veidą ir rankas suvalgė šunys. O vidurį valgė, bet ne visai.

O šalimais – sudegęs tankas.

Ir daugiau nebuvo lavonų.

Mama ir teta Valia nusisuko ir praėjo pro šalį. O mes su Aliute pasilikom. Mes stovėjom ir žiūrėjom.

Aš mačiau jo šonkaulius. Jie tokie buvo keisti. Ir drabužių gabalai kaip ir prilipo...

Mama ir teta Valia kad pradėjo ant mūsų rėkti.

Mes nukulniavom toliau. Paskui aš Aliutei sakau:

– O jeigu jis pasijudins?

Aliutė suspiegė.

Atgal nenorėjom eiti tuo pačiu keliu, bet ėjom. Ir vėl aš neišsigandau. Pažiūrėjau.

Guli. Visi eina pro šalį, o jisai guli. Šuo priėjo. Pauostė. Mes jį nuginėm su pagaliu.

Aš pavadinau jį tankistu. Jisai žuvo: turbūt sudegė tanke. Jisai rusas.

Bet kur jo draugai? Kodėl jis guli ant kelio?

Polia

1995 metai, balandžio 6 diena

Oi, ir baisus sapnas!

Tankistas prisisapnavo. Ir, atrodo, jis miręs: visas juodas, sudegęs, o gyvas!

Ir juda. Šliaužia kažkur.

Aš taip šaukiau.

Mamą prižadinau. Mama man dar davė į sprandą.

1995 metai, balandžio 9 diena

Buvom „Berželyje“. Ten eilė buvo.

Davė pakelį su raudonu kryžium.

Aš parnešiau jį namo. Ir žiūriu – ten sūris. Aš taip norėjau sūrio!!!

Aš atsipjoviau gabaliuką. Pakramčiau. Ir fui...

Tai pasirodė muilas.

Aš valgyt norėjau, maniau – sūris. Mama atidarė konservus. Tai troškinta mėsa.

Ir mes valgėm ją iš skardinės su šaukštu.

Polia

1995 metai, balandžio 11 diena

Tokios dulkės. Smirdi, neaišku kuom. Šaudo. Vis karas.

Vėl ėjom į Konservų gamyklą.

Ikrus valgom. Jie šlykštūs, supuvę. Bet teta Valia juos ant keptuvės kepina su aliejum, ir nieko. Galima dažyti paplotį ir valgyti.

Aš jau laukiau, kada pro tankistą praeisim.

Mama ir teta Valia praėjo greitai. Ir Aliutė su jom. Aš kartoniuką tempiausi, kad jį uždengčiau. Kely radau dėžutę, išlanksčiau, kad ilgas kartoniukas būtų.

O jo niekur nėra. Žiūriu – o jis griovy! Kažkas nuo kelio į griovį nustūmė.

Pro šalį mašinos važiuoja, žmonės eina su karučiais pasiimti aguročių ikrų, o jisai griovy guli.

Vargšiukas! Šunys kojytes pribaigė. Skanu turbūt.

Liko tik šonkauliai ir kaulai.

Baisu labai žiūrėti. Bet aš nusprendžiau uždengti kartoniuku.

Mama pamatė iš toli, kaip užrėks:

– Durne! Durne! Eik iš ten!

Aš nežinojau, ką daryt, bet kartoniuką žemyn numečiau. Truputį nepataikiau.

(Griovys su metru gylio.)

Mama pribėgo, griebė mane už rankos. Šaukia:

– Šuo kartoniuko nenusiims, pagalvojai?! Neliesk ir nežiūrėk!

Ir atgal mes nėjom tuo keliu.

Atleisk, tankiste.

Polia

1995 metai, balandžio 15 diena

Mes su mama einam į turgelį „Berželis“. Parduodam senelio meškeres, blizges.

Senelis turėjo daugiau nei 200 meškerių, spiningų. Jis buvo žvejys! Volgoj žvejodavo.

Dėdulės perka. Žuvį gaudys. Mes perkam ryžius, makaronus.

Kartais šaudo.

Neseniai buvo toks sprogimas!!!

Susprogdino kareivius mašinoje tiesiai stotelėj. O kiti kareivai taip pradėjo šaudyt. Ir visi iš turgaus „Berželis“ išbėgo. Krito. Visas prekes metė. Mes nubėgom pas vieną tetą į namą, ir ten, daržinėj, sėdėjom. Paskui išėjom namo.

Dar ilgai šaudė.

Aš ir mama gulėjom ant žolės, aš vis galvojau: atskris mina ar ne?

Bet neatskrido.

Namo parėjom. Ten Aliutė ir Vasia, teta Valia ir teta Dūsia. Jie girdėjo sprogimus, sėdėjo koridoriuj. Už mus meldėsi, kad mūsų neužmuštų.

Ačiū!

Polia

1995 metai, balandžio 19 diena

Važiavom su autobusu. Ir – sprogimas. Tiesiog šalia. Žmonės kad pradėjo šaukti!

O aš kad pradėjau verkti. Driokstelėjo šalimais.

Visi išsigelbėjo.

Paskui visi išlipo iš autobuso ir gulėjo ant žolės.

1995 metai, balandžio 23 diena

Velykos!!!!

Aš sergu. Mane teta Valia pavaišino kotletais ir dabar skauda pilvą. Aš guliu.

Teta Dūsia ir teta Valia iškepė sausainių. Visiems davė. Buvo atėjęs kaimynas dėdė Valera. Davė obuolį.

O Vasia atnešė man dovanų saldainį!

Tokia šventė.

Polia

1995 metai, balandžio 24 diena

Visą rytą skaičiau provoslavišką katekizmą.

Paskui – D. S. Merežkovskio eilėraščius.

Man patiko šitas:

 

Ir vėl kaip pirmąją kūrimo dieną

Ramybė ir dausų skaidra,

Lyg žemė – nepažinus sielvarto,

Ir nuodėmės širdy nėra.

 

Nereikia meilės man, šlovės,

Tyloj apyaušrio laukų

Kvėpuoju tartum žolės vėsios,

Skaityt ir tirt nesutinku

 

Dienų, kur praeity, dienų, kur ateity.

Nūn stoviu aš pajautęs daug:

Koks didis džiaugsmas – nemąstyt,

Kokia palaima – negeidaut!

 

Iš rusų k. vertė Indrė Butkutė

Šaltinis:

Полина Жеребцова, Мне жалко солдата. Дневники Жеребцовой Полины, Медведь. Мужской журнал для чтения, 26.10.2012, www.medved-magazine.ru/articles/Dnevniki_Poliny_Jerebtsovoy_Mne_jalko_soldata.2366.html (Žiūrėta 2013 06 05).