Rugpjūčio 3 dienos rytą iš visos Telšių vyskupijos atvykęs jaunimas būriavosi prie Šatrijos kalno, netoli Luokės. Čia 10 val. prasidėjo Žemaitijos katalikiškojo jaunimo diena. Daugiau nei 300 prie Šatrijos kalno susirinkusio jaunimo pasveikinti atvyko Popiežiaus legatas - Budapešto ir Estergomo arkivyskupas, kardinolas Péteris Erdő. Jis kalbėjo apie Krikšto svarbą Žemaitijai, nes būtent per jį ji, o kartu ir visa Lietuva tapo pilnateise ir aktyvia Visuotinės Bažnyčios nare.  Taip pat jaunimą pasveikino Telšių vyskupas J. Boruta SJ.  Malda ir palaiminimu į piligriminę kelionę Varnių link jaunimą palydėjo apaštalinis nuncijus Pabaltijo kraštams arkivyskupas Luigi Bonazzi, jo sekretorius, Telšių vyskupo pagalbininkas vyskupas L. Vodopjanovas OFM, kiti atvykę dvasininkai.

Jaunimas ant Šatrijos kalno giedojo giesmes, meldėsi, o po ganytojų palaiminimo iškeliavo į piligriminę kelionę. Pirmiausia pasiekė Luokę, kurios Visų Šventųjų bažnyčioje apie Krikštą ir tikėjimą jaunimui kalbėjo Kretingos klebonas kun. br. Antanas Blužas OFM, po to jaunimą pietumis vaišino Luokės parapijos tikintieji.

Iš Luokės jaunimas pėsčiomis keliavo į Varnius – istorinę Žemaičių vyskupystės vietovę ir 17 val. po kelionės meldėsi pirmosios 1414 m. pastaytos bažnyčios vietoje šaindien stovinčioje Varnių šv. Aleksandro bažnyčioje. Čia jie šlovino Viešpatį, klausėsi katechezės, ruošėsi 18 val. Šv. Mišioms.

Prie buvusios Varnių katedros Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis su būreliu kunigų iškilmingai sutiko atvysusį Popiežiaus Legatą, Apaštalinį nuncijų Pabaltijo kraštams ir abu Telšių vyskupus. Nuo Varnių buvusios Katedros procesija patraukė į Šv. Aleksandro bažnyčią, kurioje buvo aukojamos Šv. Mišios, vadovaujant Popiežiaus Legatui kardinolui Peter Erdo, koncelebravo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, abu Telšių vyskupai ir būrelis kunigų, Šv. Mišiose patarnavo Telšių kunigų seminarijos auklėtiniai. Sakydamas pamokslą Popiežiaus Pranciškaus Legatas kalbėjo:

„Ką tik girdėjome Evangelijoje Jėzaus Žengimo į dangų epizodą. Kristus iškeliauja, bet nepalieka visiškai vienų savo mokinių. Keliauja, bet patiki savo misiją saviesiems. Keliauja, bet suteikia taip pat jėgos apaštalams atlikti šią misiją. Kuo yra ypatingas Kristaus Žengimas į dangų? Ogi įsitikinimu, kad Bažnyčia, dėka savo gilios patirties su Viešpačiu, ir toliau tęsia visa tai, ką Jėzus buvo pradėjęs. Jėzaus misija, perdavimas Gerosios Naujienos visam pasauliui ir yra tas uždavinys, kurį mokiniai ir Bažnyčia turi toliau vykdyti. Pats Gerosios Naujienos pavadinimas skamba šioje ištraukoje – „Evangelija“. Taigi, ta misija yra šios Evangelijos skelbimas.

Ši Evangelija yra būtina mums, dėl mūsų išganymo. Nes Geroji Naujiena kalba apie išganymą. Todėl šv. Morkus drąsiai rašo, sekdamas Jėzaus mintimi: „Kas įtikės, tas bus išganytas. Kas netikės, bus pasmerktas“ (Mt 16,16). Ar ši eilutė išreiškia mintį, jog tie, kurie dar negirdėjo Evangelijos žinios, kurie negalėjo suvokti aiškiai tikėjimo tiesų, nes jiems galbūt nebuvo aiškiai pateikta, tinkamu ir suprantamu būdu paskelbta, visi tie bus pasmerkti? Ne, Evangelija tikrai to nesako.

Ši frazė taikyta tam tikroms sąlygoms ir reiškia: kam autentiškai, pagal Kristaus valią, ir su visa joje slypinčia galia yra perduodama Geroji Evangelijos Naujiena, tačiau ji atmetama, šitokiam nėra atsivertimo. Bet tos tautos, kurios nuo pat žmonijos sutvėrimo ir taip pat po Jėzaus Kristaus įžengimo į Dangų gyveno neišgirdusios Evangelijos, arba neturėjusios galimybės jos suprasti, turi pareigą rimtai ieškoti tiesos apie Dievą ir jo valios, ir gyventi pagal tai, “kaip diktuoja sąžinės balsas”. Taip gali pasiekti amžinąjį išganymą. Šitaip mus aiškiai ir pagal katalikiškąją tradiciją moko Vatikano II Susirinkimas dogminėje Konstitucijoje „Lumen gentium” nr. 16, tačiau tuoj pat papildo: „Tačiau dažniau žmonės, piktojo suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui (plg. Rom 1, 21 ir 25), arba, be Dievo gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo kraštutinės nevilties. Todėl Bažnyčia Dievo garbei ir visų jų išganymui uoliai rūpinasi misijų darbu, atmindama Viešpaties priesaką: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15)“. Šioje perspektyvoje popiežius Pranciškus savo Enciklikoje „Lumen fidei” (Nr. 35) mus moko, jog žinant, kad tikėjimas „apibrėžiamas kaip kelias, tai jis liečia ir žmonių gyvenimą, žmonių, kurie nors ir netikėdami, trokšta tikėti, ir nepaliauja ieškoję. Pagal tai, kiek nuoširdžiai atsiveria meilei, ir leidžiasi į kelionę su ta šviesa, kurią pajėgia užčiuopti, jau to nežinodami gyvena kelyje į tikėjimą. Jie stengiasi veikti, tarsi Dievas egzistuotų”… „kas leidžiasi į kelionę, kad darytų gera, jau prisiartina prie Dievo, ir jau yra jo   pagalbos stiprinamas”. Dėmesys netikintiems, kad juos pakviesti į Kristaus tikėjimą, yra krikščioniškos misijos dalis.

Atviras tikėjimas ir krikštas – tai didinga realybė, kurią švenčiame. Ir už tai esame dėkingi šioje lietuvių žemėje. Tai dieviškoji dovana, kuri ir šiandien mus įpareigoja. Nes mūsų tikėjimas pats iš savęs yra misionieriškas. Dėl to Evangelijos pabaigoje randame misijinę pasiuntinybę. Apmąstant mūsų pačių istoriją ir mūsų tikinčiųjų protėvių, tėvų ir tikėjimo mokytojų istoriją, prisimena pasakojimas iš Apaštalų darbų: apaštalai, suimti dėl skelbtos Kristaus Gerosios Naujienos, buvo Viešpaties angelo išlaisvinti. Jis atvėrė jiems kalėjimo duris, išvedė laukan ir pasakė: „Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius“ (Apd 5,20). Istorijos Viešpats mums atvėrė duris. Taip pat mums dovanojo laisvę praktikuoti mūsų tikėjimą. Ir ši dovana skirta ypatingam tikslui. Turime skelbti Evangeliją visam pasauliui. Su visais esančiais šalia mūsų turime pasidalyti pačia brangiausia mūsų gyvenimo dovana, t. y. mūsų tikėjimu, mūsų meile Kristui.

Prieš keletą metų turėjau galimybę apsilankyti Lietuvoje, kad įvertinčiau katalikiškos teologijos mokymo padėtį. Galėjau konstatuoti rimtą praeities palikimą, lygiai kaip ir džiaugsmą bei drąsaus ir atsidavusio tikėjimo atgimimo dideles pastangas.

Būtent šiais metais švenčiame ir kitą sukaktį: 1700 metų nuo Milano edikto paskelbimo, krikščioniškos religijos laisvės pradžią Romos imperijoje. Taip pat ir ši epocha buvo pilna didelių išbandymų ir galimybių, taip pat ir didelių gundymų. Bažnyčios tėvai, iškilūs šventieji, vyskupai, kunigai, pasauliečiai parodė kaip įmanoma panaudoti laisvę, kad ši pasitarnautų autentiškesniam, žmogiškesniam, solidesniam ir sąmoningesniam asmeniniam ir bendruomeniniam gyvenimui. Tačiau to meto susirinkimų nuostatai mini ir gundymus bei klaidas. Intelekto gundymai, kurie kartais dėl puikybės ar dėl užsispyrimo tam tikrais atvejais pastatė į pavojų tikėjimo ir meilės bendrystę. Pastebime ir tam tikro Romos imperijos funkcionierių mentaliteto įsiskverbimą į Bažnyčią. Kai kurie būdami dvasininkais pradėjo užsiiminėti verslu, kiti tiesiogiai kreipdavosi į imperatoriaus teismą, kad pagreitintų savus dalykus to nežinant nei sostinės vyskupui, nei kitiems kolegoms.  Bet Bažnyčia žinojo, kad ir santykiuose su Valstybe turi vadovautis meilės ir atsakomybės bendryste. Taip pat netrūko aukštų valstybės tarnautojų, kurie bėgdami nuo su jų viešąja veikla susijusių įsipareigojimų, norėjo tapti dvasininkais, kad atsikratytų praeities gyvenimo sunkumų.

Taigi su laisve visad ateina didelės galimybės ir dideli pavojai. Vienas iš labiausiai pamiltų ir pamėgtų vėlyvosios senovės šventųjų buvo Šv. Martynas Turietis (316-397), gimęs dabartinėje Vengrijoje ir miręs Prancūzijoje. Jis pamynė romėniškosios aristokratijos papročius, kurie plito taip pat ir tarp vyskupų. Tačiau gerbė savo kolegas, buvo labai dėmesingas vargšams, užsidegęs išsaugoti ir pagilinti tikrąjį tikėjimą. Tuo pačiu buvo žmogiškas ir supratingas tiems, kurie mąstė skirtingai.

Brangūs broliai ir seserys, ir šiandien stovime Kristaus misijinės pasiuntinybės akivaizdoje. Esame dėkingi už tikėjimo ir krikšto malonę, už mūsų priklausomumą Bažnyčiai. Esame dėkingi už tikėjimo šviesą. Esame dėkingi už sunkius metus, kurie paskatino kai kurias kartas ieškoti ir išsaugoti mūsų tikėjimo ir žmogiškųjų vertybių esmę. Metai, kurie būtent dėl daugybės trūkumų išmokė tikintį žmogų būti dosniu ir ištikimu net kankinystės kaina. Jauskime atsakomybę dalintis savo tikėjimo patirtimi ir su tais mūsų broliais, kurie gyvena kitose pasaulio dalyse, ar su tais, kurie gyvena čia, tarp mūsų, bet galbūt yra abejingi, ar dar neprisilietę prie tikėjimo patirties.   Dar kartą kartoju. Nes ir šiandien Kristaus mokinių uždavinys yra misija Lietuvoje, misija Europoje ir misija visoje žemėje.

Dievas telaimina Lietuvą! Žemaičių Kalvarijos Krikščioniškų Šeimų Karaliene, melski už mus! Visi šventieji Lietuvos kankiniai, melskite už mus! Amen.“

Po Šv. Mišių, kuriose dalyvavo apie 500 jaunų žmonių, giedojo Kretingos pranciškoniškasis jaunimas. Po jų buvo surengta agapė ir koncertas. Po koncerto iš Varnių jaunimas autobusais vyko į Telšius, kur miesto amfiteatre klausėsi roko operos „Prisikėlęs“.

Į vakare vykusį koncertą – roko operą „Prisikėlęs“, režisuotą Nerijaus Petroko, atliekamą žymių Lietuvos dainininkų bei Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinio choro „Cantate Domino“ suplaukė keletas tūkstančių žmonių. Vakaras buvo pradėtas menine programa, mintimis apie tikėjimą ir jaunimą dalinosi Kretingos parapijos klebonas kun. Antanas Blužas OFM, o po koncerto į visus kreipėsi Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi ir Telšių vyskupo augziliaras vyskupas L. Vodopjanovas OFM.