Kunigas Alfredas Puško

Rugpjūčio 10 d. vakarą Utenos rajone, Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje, vyko renginys iš ciklo „Dvasinės atgaivos vakarai“, kurio metu kunigas Kęstutis Dvareckas iš Vilniaus pasidalijo mintimis apie krikščionišką kančios sampratą bei jos patirtis žmogaus kasdienybėje.

Po šio liudijimo Lietuvos edukologijos universiteto choras „Ave vita“ atliko vieno žymiausių šiuolaikinių kompozitorių Karlo Jenkenso 2005 metais sukurtą „Requiem“. Į šį įstabų savo dramatiškumu bei muzikinėmis variacijomis kūrinį kompozitorius įpynė japonų vaikų sukurtas haiku eiles bei japoniškos muzikos motyvų, atspindinčių gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklus.

Pilnoje Leliūnų bažnyčioje įspūdingai skambėjo ne tik choro balsai, bet ir senieji, prieš metus naujam gyvenimui prikelti bažnyčios vargonai, kuriais tą vakarą grojo jaunas vargonininkas Rimvydas Mitkus.

Ilgais plojimais bažnyčioje susirinkę žmonės vakaro pabaigoje dėkojo muzikantams už dar vieną nepakartojamą ir jaudinamą dvasinės atgaivos vakarą.

Prieš metus muzikos vakarus Leliūnų bažnyčioje pradėjęs rengti entuziazmo nestokojantis klebonas Alfredas Puško tvirtina, kad tik pradėjus ką nors daryti savo rankomis gali sulaukti bendruomenės palaikymo ir viltis, jog ir patys mažiausi darbai su Dievo palaima gali duoti gausių vaisių.

Prieš šį, jau ketvirtąjį šiais metais dvasinio žodžio bei muzikos vakarą, „Bernardinai.lt“ pakalbino kunigą Alfredą Puško, kurio telefonas viso pašnekesio metu net kaito nuo skambučių, o klebonas ramiai derino paskutinius artėjančio vakaro rūpesčius ir dalijosi savo penkerių metų klebonavimo patirtimi mažoje, bet gyvybe alsuojančioje, parapijoje.

Papasakokite, kaip gimė sumanymas rengti tokius vakarus Leliūnų bažnyčioje, kur gražiai dera dvasinis žodis bei muzika.

Pernai baigėme remontuoti mūsų bažnyčios vargonus, tad ta proga surengėme tris sakralinės muzikos vakarus. Tokia buvo visiškai natūrali pradžia. Šiemet norėjosi tai tęsti, juolab, 2013 m. mūsų vargonai kaip tik mini savo šimtmetį. Kadangi bažnyčia tokia erdvė, kurioje susirenkama dėl santykio, visų pirma žmogaus ir Dievo, nusprendžiau, kad šiuose vakaruose neužtenka vien muzikos, reikia skelbti ir Evangeliją.

Švęsdami Tikėjimo metus, į mūsų bažnyčioje rengiamus dvasinės atgaivos vakarus, susirenka ne tik vietinė bendruomenė, tačiau atvažiuoja žmonių ir iš Utenos bei kitų vietovių. Į vieną tokių vakarų susirinko per 500 žmonių – daugiau nei per šv. Kalėdas ar šv. Velykas... Tad labai svarbu, jog vakaruose skamba ne tik muzika, bet ir žodis, paliečiantis klausytoją, suteikiantis jam minčių apmąstymams ir palydintis jo kasdienėje kelionėje.

Sakote, pradžia buvo nuo vargonų...

Ne, vargonai tik viena iš sudedamųjų veiklos dalių. Matote, kai atsikėliau čia prieš penkerius metus, darbo buvo apsčiai – pradžioje aptvarkiau keletą klebonijos kambarėlių, tada pakeitėme bažnyčios langus, nudažėme stogą, aptvarkėme fasadą, apmūrijome vieną begriūvantį bažnyčios bokštą, šiemet tvarkome kitą, taip pat reikėjo tvarkyti ir kitas dvi bažnytėles, kuriose klebonauju... Tad visi darbai vyksta kompleksiškai, pamažu tvarkantis, kur rankos pasiekia.

Antrais klebonavimo metais ėmėmės ir vargonų. Žinojome, kad tai labai geri, puikios vokiečių firmos vargonai, tik šiek tiek apleisti – teko pakeisti variklį, sutvarkyti dumples, išvalyti vamzdžius ir atitinkamai suderinti. Tokio aukšto lygio vargonai mūsų krašte buvo pirmieji, ir šiuo metu jiems nėra lygių. Neseniai pas mus lankėsi svečiai iš Vokietijos, jie dalyvavo viename iš vakarų ir labai gerai įvertino mūsų vargonų skambesį.

Gyvenate ir darbuojatės tokiame mažame kaime, tiek darbų nudirbote, rodos, lyg didmiestyje...

Kai vyskupas prieš penkerius metus paskyrė mane čia klebonauti, sakė, siunčia tik keleriems metams, nes nėra čia darbo... Kai atvykau, sekmadieniais į bažnyčią susirinkdavo gal penkiolika žmonių – maža bendruomenė... Bet aš pagalvojau, kad ir mažame kaimelyje galima padaryti daug. Viskas priklauso nuo intencijos – jei manaisi esąs didelių gabumų žmogus ir viliesi savo didelius darbus nudirbti tik gavęs solidžią parapiją, tačiau rankos nusvyra mažoje bendruomenėje, vargu ar tavo darbai išties bus ko nors verti. Tačiau jei ateini puikiai suvokdamas, jog ir čia privalai sėti Dievo žodį, mylėti žmones, ir nesvarbu – šimtai jų ar vos keliolika, vis tiek esi atsakingas už jų tikėjimo kelionę...

Taip ir pradėjau. Visų pirma subūriau jaunimo chorą, tada pamažu ėmiausi remonto, palaipsniui ir sielovados veikla, patarnavimai žmonėms.

Žinoma, ne viskuo esu patenkintas, ypač liūdina mažas parapijiečių aktyvumas. Juk jei visa parapija kas sekmadienį ateitų į bažnyčią, mes visi vos tilptume. Dabar, tendencijos išlieka panašios, kaip ir visoje Lietuvoje – bažnyčią lanko apie 15–20 proc. žmonių. Visi kiti yra katalikai, mane puikai priima per lankymus, vaišina ir gerbia, bet verčiasi be bažnyčios. Tad darbo man čia tikrai netrūksta – vos spėju suktis...

Iš kur pas jus tiek entuziazmo visa tai daryti?

Entuziazmas – pati kunigystės prasmė. Aš mėgstu savo darbą, o jei mėgsti, tuomet gali... Kiekvieną rytą pabudęs džiaugiuosi, jog esu kunigas, todėl atsakingai ruošiuosi pamokslams, kiekvieną kartą stengdamasis pasakyti kai ką naujo, su džiaugsmu patarnauju žmonėms, lankausi pas juos, nes tai daryti gera. O kai gerai jautiesi, norisi padaryti dar daugiau. Viskas labai paprasta...

O ar turite pagalbininkų?

Vienas kitas pagalbininkas yra, tačiau rimtos komandos žmonių, dirbančių petys į petį, suburti kol kas nepavyko. Vargonininkė ir zakristijonas atvyksta iš Utenos, patarnautojai bei keli parapijiečiai, choristai padeda atlikti svarbiausius ūkio ar parapijos darbus. Tačiau kaime paprastai vis tiek lieki vienas ir tempti tenka ant savo pečių. Kartais tai būna labai sunku... Bet per sielovadą, patarnavimus, paprastą bendravimą bei bendrus darbus, įmanoma užmegzti santykius, tik tam, matyt, reikia daugiau laiko.

Tačiau netgi ta vienatvė neišmuša Jūsų iš vėžių?

O kokį pasirinkimą aš turiu? Jokio. Negi užsidarysi klebonijoje kartodamas, kad viskas čia blogai. Man tiesiog reikia dirbti tai, kur esu pašauktas. Ir dažniausiai į viską pavyksta pažvelgti pozityviai. Kartais pagalvoju, jei per penkerius metus galima padaryti tiek, tai ką būtų galima nuveikti dar per kitus penkerius... Metų pabaigoje darau metinę ataskaitą ir visada pats stebiuosi, kad iš kažkur da vis atsiranda lėšų nudirbti svarbiausius darbus, nors rinkliava per sekmadienio šv. Mišias nesiekia kelių šimtų litų. Dievui laiminant – viskas įmanoma.

Dabar eidamas per bažnyčią matau, kad neliko kampelio, kurio nebūčiau lietęs savo rankomis. Tokie, rodos, paprasti dalykai ne tik džiugina, bet įkvepia ir toliau darbuotis, taip pat yra ir užkrečiamas pavyzdys kitiems žmonėms. Parapijiečiai, matydami, kad tu realiai dirbi, o ne tik šneki, pamažu patiki, jog mes kartu kažką gražaus galime nuveikti. Pavyzdžiui, dabar remontuojame vieną iš bažnyčios bokštų, reikės atsiskaityti su darbininkais, tad per sekmadienio šv. Mišias informavau parapijiečius apie esamą situaciją, o kitą sekmadienį jie jau atnešė surinkę pusę sumos. Žinoma, dažniausiai tenka išlaidas dengi iš savo kišenės. Tačiau dabar jau žinau, kad ir mažame kaimelyje, kur maža bendruomenė, įmanoma gražiai tvarkytis, rengti vakarus, koncertus ar keliones, tik svarbiausia – pradėti tai daryti...

Kita vertus, kai klausiate apie išmušimą iš vėžių, galiu pasakyti, kad mano kelias į kunigystę nebuvo lengvas, būta kliūčių. Pamenu, ne sykį prašiau maldoje, jei, Viešpatie, aš būsiu kunigas, galėsiu važiuoti į Sibirą, dirbsiu ten ir būsiu laimingas... Tokį turėjau pasiryžimą. Matyt, per tą sunkumą mano kunigystė tapo brandesnė ir dabar nebaisūs jokie darbai...

Parengė Gediminas Kajėnas