2011 metų gruodžio mėnesį Vilniuje pradėjo veikti Vilniaus miesto viešoji žydų biblioteka. Kaip sekasi jau antrus metus dirbančiai bibliotekai, paprašėme papasakoti jos vadovą Žilviną Beliauską.

Vilniaus žydų viešosios bibliotekos atsiradimas susijęs su daugeliu sutapimų ir malonių netikėtumų. Iš pradžių, pasakojo Bernardinams.lt Ž. Beliauskas, jis netgi netikėjęs, kad tokia biblioteka galėtų įsikūnyti ir dar taip greitai, per du metus:

„Viskas pernelyg gerai skambėjo, kad taptų realybe. Procesui pajudėjus, vis nerimaudavau, kad projektas tuoj tuoj „užlūš“. Didelei mano nuostabai, viskas vyko palyginti lengvai ir po dvejų metų susirašinėjimo, derinimo biblioteka ėmė veikti. Tiesa, pačiam idėjos sumanytojui bibliofilui Wymanui Brentui taip neatrodė. Jis vis išgyvendavo, kad viskas labai ilgai užsitęsė. Juokais sakydavau jam, žiūrėk, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus taip pat steigia savo vardo biblioteką Kaune, ir ji atsidarys tik po trejų metų, o tu nori, kad tavoji atsidarytų jau rytoj“.

Vilniaus žydų viešosios bibliotekos idėja buvo grynai W. Brento sumanymas. Ž. Beliauskas prisiminė iliustratyvius rašytojo ir poeto Sergejaus Kanovičiaus žodžius, jog šiame sumanyme yra tam tikras dados momentas:

„Susipažinęs su W. Brentu, pamačiau išsekusią, frustruojančią asmenybę, nusikamavusią nuo dėl organizacinių nesklandumų neįgyvendintų pastangų įkurti biblioteką bendradarbiaujant su žydų bendruomene. Tuo metu Brentas buvo įstrigęs su savo 5 tūkst. knygų nežinomam laikui, kaip baudžiauninkas dirbdamas ir gyvendamas viename Vilniaus hostelyje. Kodėl kaip baudžiauninkas? Reikalas tas, kad jo knygas nešildomose patalpose, prie Halės turgaus, sutiko sandėliuoti tol, kol jis dirbs tame hostelyje.

Evgenios Levin nuotrauka

O istorijos pradžia buvo tokia. Iš karto reikėtų pasakyti, jog prancūziškas pasakymas cherchez la femme („ieškok moters“) Vilniaus žydų bibliotekos atveju puikiai tinka. Ž. Beliauskas:

„1995 metais W. Brentas atvyko į Maskvą iš Rostovo prie Dono, kur buvo vedęs ir gyveno. Atvažiavo į Rusijos sostinę pasiieškoti knygų, mat buvo knygius: kurį laiką jomis prekiavo, savo gimtame San Diege dirbo bibliotekoje. Atvažiavus į Maskvą, jam pasipainiojo kažin kokia turistinė brošiūra apie Vilnių. Atvykęs į Vilnių, jis miestą įsimylėjo ir ėmė atvažinėti čia kiekvienais metais. Vilniuje jis susipažino su viena itale, tapo draugais. Po kurio laiko Brentas vėl grįžo San Diegą (beje, ten išsivežė ir katiną iš Užupio), o ten jį aplankė italė. Kažkokiame Meksikos miestelyje ji darė žurnalistinį tyrimą apie vieną vietos žydų bendruomenę. Tuo tarpu Brentui beprekiaujant knygomis pasipainiojo kažin kokia žydiška vaikiška knygutė. Taip jis susidomėjęs žydiškomis knygomis ir ėmęs jas rinkti.“

Jau minėta draugė kartą W. Brento paklausė: „Jeigu tu taip myli Vilnių, domiesi žydų kultūra, renki žydiškas knygas, kodėl tau ten neįsteigus Vilniaus žydų bibliotekos?“ Netrukus Brentas užsisakė konteinerį, sukrovė į jį savo surinktas knygas (apie 5 tūkst. tomų) ir atsigabeno jas į Vilnių steigti bibliotekos. Neturėdamas nei patirties, nei pinigų, nei išmanymo, kaip tai turėtų būti padaryta:

Evgenios Levin nuotrauka

„Galima suprasti žydų bendruomenę, kuriai visa tai galėjo pasirodyti gana keista. Ateina žmogus iš niekur, „iš gatvės“, veik neturintis kompetencijos, pats ne žydas ir sako: „Sveiki, mano vardas Wymanas Brentas, aš noriu Vilniuje steigti žydų biblioteką.“ Jis nieko neturėjo išskyrus, jo akimis, gerą idėją, ir viskas. Tačiau būtent čia slypi visas šios istorijos stebuklingumas.“

Tuomet jiedu ir susipažino. Ž. Beliauskas ėmėsi koordinacinio darbo, visais įmanomais būdais reklamavo šią idėją, rašė, posėdžiavo. Anot jo, svarbu buvo tai, kad apie idėją jau žinojo Seimo narys Petras Auštrevičius ir stipriai palaikė Žydų bibliotekos projektą. Paklaustas, kodėl jiems pasisekė, Ž. Beliauskas išskyrė keletą veiksnių:

„Visų pirma, tai W. Brento entuziazmas, jo investicijos bei ryšiai visame pasaulyje. Jis gaudavo daug įdomių knygų iš įdomių žmonių, o tai buvo geras argumentas jo veiklos labui. Šios dovanos rodė, kad idėja turi palaikymą, kad knygų daugės, jei tik bus, kur jas padėti. Dar vienas svarbus momentas buvo politinė parama. Andriui Kubiliui – pats jis, kaip žinoma, garsaus literatūros profesoriaus sūnus – nereikėjo ilgai aiškinti apie šio projekto privalumus, kaip ir tuometiniam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui. Surengėm keletą idėjos pristatymų visuomenei, kurie puikiai pavyko. Po apskričių reformos atsilaisvino įvairių patalpų, todėl galėjome pasirinkti, kur norėtume įsikelti. Pasirinkome tinkamo bibliotekai suplanavimo patalpas Gedimino prospekte, nors jos buvo labai apleistos.“

Evgenios Levin nuotrauka

Bibliotekos koncepcija, pasak bibliotekos vadovo, rutuliojosi susirašinėjant. Aiškėjo vizija, kad tai turėtų būti ne vien tik biblioteka, bet ir gyvybingas kultūrinis centras. Tuomet kilo klausimas: prie ko tą biblioteką būtų galima prijungti? O gal daryti atskirą? Steigti atskirą įstaigą krizės sąlygomis (procesas vyko būtent tada, kai visur reikėjo taupyti), būtų buvę įžūloka. Bet filialą prie kitos didelės bibliotekos – paprasčiau:

„Didelę pagalbą mums suteikė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, kuri prisiėmė papildomų ūkinių ir administracinių įsipareigojimų. Jie geranoriškai leidžia mums veikti tarsi būtume atskira biblioteka. Iš tolesnių sėkmių serijos: pinigų remontui atsirado, kai prokuratūra, radusi pažeidimų, kuriam laikui sustabdė Valdovų rūmų statybą. Liko nepanaudotų lėšų, kurių dalį Kultūros ministerija skyrė mums. Taip 2011 metų gruodžio mėn. mes jau galėjome surengti oficialų atidarymą, kuris vyko aukščiausiu lygiu. Renginyje dalyvavo ir pats Premjeras, Kultūros ministras, garbūs parlamentarai, diplomatai, Inna ir Michaelis Rogachi, atstovaujantys savo fondą, na ir, žinoma, pats Wymanas Brentas. Lankytojams durys atsidarė 2012 metų vasario mėnesį.“

Evgenios Levin nuotrauka

Šiuo metu bibliotekoje knygos baigiamas katalogizuoti, kad jos taptų prieinamos skaitytojams per visuotinę LIBIS ir pačios bibliotekos paieškas. Biblioteka stengiasi gauti ir naujų knygų, tačiau tai nėra taip paprasta - steigiant biblioteką nebuvo prašoma lėšų naujoms knygoms įsigyti. Komplikacijų kyla, jei reikia susimokėti muito arba transportavimo mokestį, kad ir iš Klaipėdos uosto.

Paklaustas, kokiu pagrindu komplektuojamas knygų rinkinys (šiuo metu bibliotekoje jų - 7 tūkst.), Ž. Beliauskas sako, jog visos knygos vienu ar kitu aspektu siejasi su žydų istorija, kultūra, kalba, geografija, kulinarija ir t.t. W. Brentas į savo kolekciją žiūrėjo labai plačiai, joje įsiteko ir Stievenas Spielbergas su savo „Juros periodo parku“:

„Mes praktikoje ši spektrą susiaurinome. Svarbus Vilniaus žydų bibliotekos prioritetas – litvakų kultūra. Stengiamės, kad lentynose atsirastų kuo daugiau retų knygų apie tai. Pritarkime Romualdo Ozolo kita proga išsakytai Seime minčiai, kad istorijos reikia visos, todėl laukiame ir sovietmečiu išleistų knygų apie sionizmo kritiką ir pan. Beje, mums vis dar trūksta žydų bibliografinės klasikos, teologinių ir istorinių knygų. Šią spragą tikimės po truputį užpildyti su geradarių rėmėjų ir konsultantų pagalba“

Evgenios Levin nuotrauka

Tuo tarpu kultūrinio centro užduotį Vilniaus žydų biblioteka įgyvendina su kaupu. Čia vyksta daugybė renginių, kurių, pasak Ž. Beliausko, gal net netipiškai bibliotekoms gana daug:

„Šiuo atžvilgiu tikrai pagerinome A. Mickevičiaus bibliotekoje vykstančių renginių statistiką. Rengiame diskusijas, susitikimus, knygų pristatymus, filmų peržiūras, dailės parodas ir t. t. Vilniaus žydų biblioteka – atvira įvairioms nuomonėms vieta, jei jos pateikiamos kultūringai ir argumentuotai. Štai visai neseniai vyko JAV ir Lietuvos istoriko Sauliaus Sužiedėlio paskaita apie Holokaustą, taip pat diskusija šia tema“.

Žydų istorija Lietuvoje plačiam dialogui itin tinkama dėl savo senumo ir dramatiškumo. Ž. Beliausko žodžiais tariant, šviečiamąja ir terapine prasme – ji atskleidžia ištisus klodus. Ypač tiems, kurie išaugo sovietmečiu nieko nežinodami nei apie žydų kultūrą Lietuvoje, nei tragišką bendruomenės likimą Antrojo pasaulinio karo metais:

„Žydų kultūra buvo prarasta, sunaikinta ir jos jau neatkursi, tačiau galima ją prakalbinti ir sugrąžinti į gyvenimą, į mūsų kultūrą. Aš sakau taip: žydai, kovodami dėl savo istorinės atminties, kryptingai ir profesionaliai dirbdami, savo istoriją išsikapstys, o mums, lietuviams, būtų nedovanotina apie ją nesužinoti ir vėl – kaip iki karo – palikti paraleliniame pasaulyje. Kita vertus, ir žydams likti izoliuotiems nebeišeis. Istorinis vyksmas mus tarsi nukreipė vienus į kitus, supynė į viena, todėl į žydų kultūrą Lietuvoje mes turime žiūrėti kaip į Lietuvos kultūros dalį, o ne kaip buvo įprasta XIX amžiuje ieškoti vien tik savo išskirtinumo, atmetant tai, kas ne mūsų.“

Ž. Beliausko akimis, ekskliuzyvinė strategija prieš pusantro šimto metų, kai lietuvių tauta tik naujai kilo iš užmaršties ir konsolidavosi, turėjo prasmės, tačiau dabar, kai identitetas jau įgautas, jis drąsiai gali būti daugiau inkliuzyvinis nei eksliuzyvinis.

„Lietuviškoji tapatybė yra daugiau nei šiaudinė skrybėlė Rumšiškių etnografiniame muziejuje, ir kažin ar yra prasmės išsikapstyti kokią nors pagonybės šaknį, sėdėti ją apsikabinus, kad galėtum vadintis lietuviu. Tapatybė yra nuolatinis kūrybinis procesas, o ne konservacinis procesas. Juk visą laiką būsime (ir buvome) veikiami kitų įtakų, svarbu atsirinkti pačias geriausias. Tikimės, kad mūsų biblioteka padės paklibinti tą surūdijusią matricą, kai manoma, jog tai, kas „kitoniška, yra nežmoniška“.

Kalbėjosi ir parengė Zigmas Vitkus