Prieš kurį laiką vienas pažįstamas studentas įdėjo į Facebook‘ą įdomų vaizdo įrašą apie introvertus. Kaip pašėlusiam, sakančiam viską, kas tik šauna į galvą ekstravertui tas įrašas man pasirodė informatyvus – ir kiek stebinantis. Ne todėl, kad Amerikos visuomenė liaupsina ekstravertus už jų komunikabilumą – įdomiausia man pasirodė šio argumento išvada: visuomenė verčia introvertus tapti ekstravertais, jei šie nori, kad jiems sektųsi. 

Šis vaizdas remiasi įžvalgomis iš Susan Cain knygos: „Tyla: Introvertų galia pasaulyje, kuris negali nustoti kalbėjęs.“ Pasak autorės, šiame mūsų perdėm ekstravertiškame pasaulyje būtent introvertai yra nuvertinami. Ji pastebi, kad pastarieji dažnai turi apsimesti esantys ekstravertiškesniais, kad jiems nusišypsotų sėkmė, nes didžioji mūsų visuomenės dalis įsivaizduoja sėkmę kaip ekstraversiją. Manau, ji teisi. Juk galiausiai mūsų visuomenė vertina charizmatinę lyderystę ir skatina žmones „išlysti iš savo kiautų“ bei susidraugauti su supančiu pasauliu.

Introversija ir ekstraversija – šiuos du žodžius girdėjau, vartojau ir net miglotai supratau, dar prieš skaitydamas knygą. Tačiau reikėjo ją perskaityti, kad suvokčiau, kiek dar daug atradimų manęs laukia.

Šiais laikais šios sąvokos tapo plačiau žinomos veikiausiai po to,  kai jos imtos naudoti Myerso-Brigs asmenybės teste, tačiau iš tiesų pirmas apie tai ėmė prabilo psichologas Karlas Jungas. Pagal jo pirminį apibūdinimą ekstravertas tai asmuo, kuris linkęs skirti didesnį dėmesį aplinkai, tuo tarpu introvertas linkęs labiau susitelkti į vidinius dalykus.

Kitas būdas apibūdinti šiuos tipus susijęs su energijos šaltiniu – kam asmuo skiria energiją ir iš kur jos semiasi. Ekstravertai ieško socialinių veiklų, kurios jiems suteikia energijos, o ilgi vienatvės periodai juos sekina. Tuo tarpu introvertus ta pati socialinė situacija vargintų, ir jiems reikėtų pabūti tyloje ir ramybėje, kad atgautų jėgas. Man pačiam reikia penkių bičiulių draugijos, besišnekučiuojančios prie pietų stalo, kad pakraučiau savo baterijas tam ilgam vienatvės laikui, kurį turiu skirti filosofinių knygų skaitymui.

Introvertai ir ekstravertai taip pat skiriasi ir pagal tai, kaip jie tvarkosi su informacija. Nenuostabu, kad ekstravertai linkę tai daryti išoriškai, o introvertai – viduje. Taigi ekstravertams reikia susidaryti sąrašus, aptarti su draugais, net pasikalbėti su savimi – kad susidėliotų savo gyvenimų faktus. Introvertas linkęs viską apsvarstyti viduje, jam peržiūrėti ar „išbandyti idėją“ išoriniame pasaulyje, diskutuoti.

Statistiniai duomenys labai skiriasi – kai kas sako, kad introvertų yra apie 25% žmonių, kiti išskiria apie trečdalį žmonijos. Kai kuriose srityse jie labai vertinami ir apdovanojami. Pvz., kai dėsčiau mokykloje, be manęs ir kito mokytojo (kuriam buvo pasakyta, kad mes per daug kalbam – tikriausiai tai buvo tiesa), visi kiti kolegos buvo introvertai, ramiai ir atsidavusiai dirbę savo darbą.

Kitas, galbūt netikėtas, dalykas man buvo sutikti daugybę introvertų tarp pašauktojo gyvenimo asmenų, vienuolių ir dvasininkų. Tikriausiai tai neturėtų stebinti („ką? dauguma žmonių, atsidavusių maldai turi būti ramūs? keista...“) – tačiau mane tai apstulbino.

Kai daugybė introvertų gyvena ekstravertų pasaulyje, taip nutiko, kad tapau ekstravertu, gyvenančiu introvertų pasaulyje. Tai suteikia man išskirtinumą – kartais atstovauju mažumai, o kai kuriais atvejais esu daugumos atstovas. Dėl to nujaučiu, kad galėčiau suartinti, būti tam tikru taikos pasiuntiniu tarp šių dviejų žmonių tipų. Ir ėmiausi šios užduoties. Taip gimė 10 idėjų, susipynusių, taikos pasiuntinio sukurtų pastebėjimų – juos atradau gyvendamas kaip ištremtas ekstravertas. Galiausiai, norėdamas padėti savo esktravertiškai asmenybei visa tai geriau perprasti, savo vaizduotėje sukūriau introvertą, kuriame susilieja daugybės mano introvertiškų draugų savybės. Pavadinkime jį Styvu.

O štai ir sąrašas.

***

1. Faktas apie introvertą: jei Styvas su manimi nekalba, dar nereiškia, kad jis pyksta. Kartais introvertai tiesiog tyli. Ne dėl to, kad jie ką nors norėtų nubausti, ne dėl to, kad pyktų, tiesiog šiaip. Turėjo prabėgti keli metai jėzuitų bendruomenėje, kol nustojau svarstyti, ar Styvas ant manęs supyko, jei baigiantis dienai nuėjo į savo kambarį pabūti vienas. „Ką aš pasakiau ne taip?“ Nieko. „Kodėl Styvas pyksta ant manęs?“ Jis nepyksta, jam tiesiog reikia šiek tiek laiko pabūti vienam.

2. Faktas apie introvertą: Styvas gali būti vakarėlio siela ir vis tiek bus introvertas. Reikia pamiršti populiarius apibrėžimus, kurie tam prieštarauja. Introvertai iš tiesų gali būti vakarėlio siela. Jie gali būti stiprūs lyderiai. Ekstravertai gali sėdėti tyliai ir dirbti nuošalumoje. Esmė ne ta, kad tam tikrus dalykus atlikti mums pavyks ne taip natūraliai, čia svarbu, iš kur mes semiamės jėgų ir kas jas atima.

3. Faktas apie ekstravertą: aš nesu stipri asmenybė. Vieną dieną mums bevaikštinėjant Styvas man pasakė: „Tu esi stipri asmenybė, Matai“. Pamatęs mano pakeltus antakius (ir iš karto paprašytas paaiškinti), jis pasakė, kad taip yra dėl to, jog aš nesivaržau pasidalinti savo nuomone – ar prašytas, ar neprašytas. Buvau apstulbęs. Sakyti bet ką, kas tik šauna į galvą, man yra taip natūralu, kaip kvėpuoti. Taip yra ne dėl to, kad norėčiau valdyti pokalbį ar vertinti kažkieno kito nuomonę; tai greičiau dėl to, kad man būdingas tam tikras įgimtas troškimas pasidalinti tuo, ką galvoju.

Tačiau imu suprasti, kad kažkam, kas neturi tokio troškimo, galiu atrodyti labai stiprus. Tiesą sakant, rodžiau kitam draugui ankstesnę šios esė versiją, kai jis pasakė: „Tu tikrai esi stipri asmenybė, Matai“. Dar nespėjus jam iki galo ištarti šių žodžių, aš jau leptelėjau: „Būtent tai pasakytų introvertas.“ Ups.

4. Faktas apie ekstravertą: beveik niekada nereikia kreipti dėmesio į pirmą dalyką, kurį pasakau. Kaip ir dauguma ekstravertų, pirmieji žodžiai, išskrieję iš mano burnos, tai pirmas žingsnis apsvarstyti kažką, ką jaučiu. Kartais tai pavojinga: yra nutikę, kad pirmąsyk pagalvojau apie kažkokį dalyką, tik jau garsiai apie tai prašnekęs. Noriu pasakyti, kad kol kažkokia mintis nepasiekia išorinės aplinkos, tol ji nėra tikra. Juk taip? (Kartu su keliais bičiuliais ekstravertais sukūrėme sistemą, kuri padėtų kitiems suprasti, ar tai ką mes sakome, yra dar tik svarstymo stadijoje,  ar tai jau priimamas sprendimas. Taigi, po gerai apgalvoto sprendimo, mes sakome „pypt“. Pavyzdžiui: „Einam valgyti mėsainių“ reiškia „aš galbūt noriu mėsainio, bet lygiai taip pat man tiktų kinų virtuvės patiekalai ar pica. Ko tu norėtum?“ O pasakymas „einam valgyti mėsainių, pypt“ reiškia: „gerai apsvarsčiau – noriu suvalgyti mėsainį; tai galutinis atsakymas“. Tai padeda, nors kartais sulaukiu keistų žvilgsnių).

Beje, atradau, kad sakydamas tokius dalykus kaip „čia tik bandymas“ ar „aš tik svarstau garsiai“ , padedu žmonėms suvokti, kad dar kažką bandau sudėlioti. Dažnai mano pirmi ištarti teiginiai nėra tiesos skelbimas, o dar tik pradžia atrandant tiesą.

5. Faktas apie introvertą: net jei sėdi tykiai, Styvas iš tikrųjų manęs klausosi.

Kai aš, būdamas ekstravertas, ko nors klausausi, parodau tai išoriškai. Linktelėdamas galvą, sakydamas „mmm, hmm“ ar muistydamasis kėdėje – darydamas ką nors, kas padeda priimti ir įvertinti informaciją. O Styvas gali nieko nedaryti... ir vis tiek klausytis. Visi mes klausomės skirtingai. Žinau tai, tačiau... Tad sakau visiems introvertams – žinokite, kad kai mes stengiamės iš jūsų išgauti atsaką, mes nesistengiame elgtis globėjiškai, - mes tiesiog nesuprantame, kaip jūs galite klausytis, jei nieko nesakote. Iš tikrųjų. Jei Styvas neparodo jokio ženklo, kad jis kreipia į mane dėmesį, aš veikiausiai pasakysiu ką nors tokio: „žinai?“, „supranti?“, „ar tu dar gyvas?“.

6. Faktas apie ekstravertą: aš manau, kad visi žmonės yra ekstravertai.

Tikrai, aš taip manau. Tačiau panašu, kad Styvas gali taip manyti apie introvertus. Gal tai tiesiog dar vienas pavyzdys, kaip giliai šie dalykai mumyse įsišakniję. Beje, kartais Styvas pažiūri į mane taip, lyg sakytų: „Kodėl, po galais, tu kalbi apie tai garsiai? Ar negali viso šito tiesiog pasilaikyti sau?“ Atsakymas: ne, aš negaliu.

7. Faktas apie introvertą: Styvas mano, kad visi pasaulyje turėtų būti introvertai. Jis iš tiesų taip mano. Tačiau kaip kad mano introverto draugo gyvenimas taptų žymiai paprastesnis, jei aš tiesiog nutilčiau, taip mano gyvenimas taptų daug paprastesnis, jei Styvas svarstytų garsiai. Esmė ta, kad galiausiai abu mes sutinkame, jog mums geriau išlaikyti skirtybes. Jei mes abu mėginame suprasti, kokiu būdu kitas susitvarko su informacija ir kam eikvoja energiją, mes ne tik galime mokytis vienas iš kito, tačiau ir susitikti pusiaukelėje. Kartais aš galiu nutilti, leisdamas kitiems kalbėti ir išreikšti save. Taip pat ir Styvas kartais gali labiau atskleisti, kas vyksta jo viduje.

8. Faktas apie ekstravertą: man reikia ramybės. Kai nutariau tapti jėzuitu, turėjau atlikti 30 dienų tylos rekolekcijas – tai labiausiai apstulbino daugelį mano draugų. Po to, kai pasakydavau, ką ten veikiau, visi kaip vienas šūktelėdavo: „Kaip tu galėjai išbūti tyloje 30 dienų?!?“ Paprastai: man reikia tylos meto. Kaip kad visi mes galime „išsisemti“, taip pat galime ir persitempti. Kai per daug jėgų skiriame išorinei aplinkai, galime iššvaistyti jėgas. Kai pernelyg susikoncentruojame į vidinius dalykus, galime nutolti, izoliuotis.

9. Faktas apie ekstravertą: nesu prieštaraujanti asmenybė... ar bent jau galiu ja nebūti.

Kitas netikėtas dalykas, nutikęs pirmomis mano jėzuitiško gyvenimo dienomis: man buvo pasakyta, kad kartais galiu daryti neigiamą įtaką bendruomenei (galėčiau pridurti – bendruomenei, kurią sudaro vien introvertai). Kodėl? Nes kai mane kas nors imdavo varginti, aš pasidalydavau tuo su kuo nors... ar su visais. Taip, kartais tai gali būti naudinga, tačiau kai kada žmonėms (turbūt ir man) reikia apgalvoti dalykus savo viduje, prieš pasidalijant apie tai su aplinkiniais. Iššūkis man – rasti tinkamus būdus iškrauti neigiamą energiją ir neužsibūti ties neigiamais dalykais. Geroji šio reikalo pusė: paprastai, kai susidoroju su negatyvizmu, jis išnyksta. Deja, jei man nepavyksta iki galo, gali baigtis taip, jog aplinkiniams paliksiu nemažai įvairaus pobūdžio „mėlynių“.

10. Faktas apie ekstravertą ir introvertą: aš esu ekstravertas, Styvas – introvertas, tačiau mes abu galime rinktis.

Bet kokios asmenybės „inventorizacijai“ būdingas ir tam tikras neigiamas aspektas: ji tarsi priklijuoja etiketes, kurios ne visuomet padeda ir kurios gali baigtis skausmingų, asmenybę apribojančių stereotipų susiformavimu. Tai būtų tas pats, jei sakytum: „esu airis, ir tai reiškia, kad mėgstu alų“ ar „esu italas, tad esu labai emocionalus ir kalbėdamas turiu gestikuliuoti“. Nepaisant paveldo ar būdo, kaip mes tvarkomės su informacija bei kam skiriame energiją, turime prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taip, man reikia svarstyti garsiai, tačiau tai nesuteikia man teisės sakyti visko, kas šauna į galvą. Turiu gerai pasirinkti, kada, kaip ir su kuo aš tai svarstysiu. Įskaudinti kitus ir tuomet prisidengti atsiprašinėjimų skydu: „Atleisk, aš esu ekstravertas“, yra taip pat žalinga, kaip niekada nepasidalinti savo jausmais, mintimis ar svajonėmis su kita siela, slepiantis už savo introversiško būdo. 

***

Kai kas svarsto, kiek iš tikrųjų naudingi šie terminai. Ar jie tik įspraudžia mus į stereotipų rėmus, ar gali padėti geriau suprasti vieniems kitus? Mokytis gyventi suvokiant, kokiu būdu žmonės tvarkosi su informacija ir kaip bendrauja vieni su kitais – tai vienas vertingiausių dalykų, kurių mane išmokė jėzuitiškas ugdymas.

Susan Cain apibendrina tai maždaug taip:

Gerai įsižiūrėk, ką turi savo lagamine (šia metafora ji apibūdina asmenybę) ir kodėl tu tai ten dedi. Taigi, ekstravertai, galbūt jūsų lagaminai irgi yra pilni knygų, o gal jie pilni šampano taurių ar parašiutininkų įrangos. Kad ir kas ten būtų, tikiuosi, jog išimate tuos dalykus pirmai progai pasitaikius ir apdovanojate mus savo energija ir džiaugsmu. O jūs, introvertai, tikriausiai jaučiate poreikį saugoti savo lagaminų vidų labai rūpestingai, ir tai yra gerai. Tačiau tikiuosi, kad retsykiais – tik retsykiais – atversite savo lagaminus, kad kiti žmonės pamatytų, kas juose, nes pasauliui reikia jūsų ir tų dalykų, kuriuos jūs nešatės.

S. Cain įžvalgos ir apskritai asmenybės ištyrimas yra naudingi įrankiai. Jie suteikia mums naują požiūrį į kitus ir į save. Jie drąsina mus pamėginti pažvelgti į pasaulį kito akimis ir rūpintis viso pasaulio Styvais (ir Matais) taip, kaip jiems to reikia; o ne tik taip, kaip mums patogiau.

Pagal „The Jesuit Post“, vertė Dalia Žemaitytė