Psichiatrė Vilma Andrejauskienė

Vilniaus priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė – viena žymiausių šios srities specialisčių Lietuvoje. Jai teko gydyti šimtus nuo įvairių priklausomybių kenčiančių žmonių. Pokalbių su šia specialiste cikle daugiausia dėmesio skyrėme atskleisti tam, kaip priklausomybė užnuodija tarpusavio santykius, dar kartą primindami, jog ši liga tarsi virusas yra ne vieno žmogaus, bet visos šeimos liga.

 TV ciklą parengė Kostas Kajėnas ir Andrius Navickas

 

Taip pat siūlome kiek adaptuotą ir sutrumpintą pokalbio su specialiste tekstinę versiją.

 Mes, psichoterapeutai, kalbėdami apie priklausomybės ligas, skiriame keturis lygmenis: kokie yra ligos padariniai sveikatai, kokie padariniai tarpasmeniniams santykiams, kokių problemų liga sukėlė socialinėje plotmėje ir kokią įtaką ji turi asmens finansinei situacijai. Šioje problemų klasifikacijoje akcentuojama ne tai, kas, su kuo, kiek ilgai ir kaip buvo vartojama, bet žiūrima į tai, kokios žaizdos jau padarytos, kaip reikia jas gydyti, kokių metodikų, specialistų derėtų pasitelkti. Nors mūsų pokalbiuose prašėte daugiau susitelkti į antrąjį lygmenį – priklausomo žmogaus ir jo artimųjų santykius, tačiau noriu pabrėžti: jei galvodami apie sveikimą apsiribotume tik vienu lygmeniu, galiausiai tektų srėbti neišsipildžiusių lūkesčių ar priekaištų viralą. Pokyčiai ir gijimas būtinas ne tik kurioje nors vienoje, bet visose srityse.

Iš esmės galime sakyti, kad kiekvienam ligoniui geriausia vieta – ligoninė, kur juo galima geriausiai pasirūpinti. Čia gydytojas gydo, seselė prižiūri, artimieji lanko ir atneša įvairių vaišių, net ir tokių produktų, kurių neįperka įprastai. Gydymo ligoninėje procesas baigiasi, ir žmogus grįžta namo. Priklausomybės atveju grįžta ne sveikas, bet pradėjęs sveikti žmogus. Labai dažnai tokiam žmogui grįžus iš gydymo įstaigos, namai virsta ligonine, kur artimieji pasiskirsto funkcijomis, kas bus seselė, kas prižiūrėtoja, kas dar kuo. Tai sukelia įtampą. Jei tai tęsiasi savaitę ar dvi, tai šeima gali mobilizuotis ir tai ištverti, tačiau, jei tai tęsiasi savaitėmis, mėnesiais, tai tampa nepakeliama. Tuo labiau kad patys artimieji turi įvairių problemų, žaizdų, kurias sukėlė gyvenimas šalia priklausomo žmogaus. Maža to, kartais šeimos nariai tampa dar didesni ligoniai nei pats priklausomas asmuo.

Dažnai tenka stebėti situaciją, kai priklausomą asmenį pas mane atlydi jo artimieji. Klausant, ką jie šneka, kokie yra jų lūkesčiai, norisi sakyti: „Pala, bet jūs patys turite susirūpinti savimi, nes patys sergate.“ Jei taip pasakyčiau garsiai, artimieji įsižeistų, nes jie įsitikinę, kad vienintelė jų problema yra priklausomas žmogus, ir dabar mes turime jį imti ir „pataisyti“, grąžinti sveiką ir gražų. Tada viskas bus puiku.

Turime suprasti, kad, ar kalbame apie reabilitaciją, ar poreabilitacinį laikotarpį, viskam reikia saiko ir kantrybės. Jei priklausomybė ir su ja susiję pokyčiai formuojasi daugelį metų, tai ir sveikimui reikia laiko, nes greitai niekas neatsistato. Taip pat dar ilgam lieka ir liekamieji reiškiniai.

Kitas dalykas – labai svarbu, į kokią šeimą sugrįžta priklausomas žmogus po reabilitacijos. Ką šeimos nariai darė per visa tą laiką, kol jis gydėsi? Ar jie keitėsi patys? Labai dažnai artimieji apimami tarsi paralyžiaus, blaškosi, nežino, ką daryti, ir netyčia daugiau pakenkia nei padeda. Tenka sakyti tiesiai šviesiai, kad didele procentine dalimi priklausomus asmenis prie vartojimo sugrąžina būtent artimųjų baimės ir klaidos.

Sveikiausia artimųjų reakcija, kai  atlydi man ar kitam specialistui, į kurią nors reabilitacijos įstaigą, priklausomą asmenį: atsitrauk ir netrukdyk, stenkis gyventi savo gyvenimą ir spręsti savo problemas. Aš sakau artimiesiems: dabar priklausomas žmogus priklauso man, ir taip bus pagal sutartį 8 mėnesius. Šią sutartį aš pasirašau ne su artimaisiais, bet su pačiu priklausomu žmogumi, ir dabar mūsų reikalas, kaip tvarkysimės. Kai kurie artimieji džiaugiasi tuo ir sako: tik imkite ir turėkite, kiti bando kištis, „padėti“. Net tenka bauginti: ar norite, kad jūsų vaikas ar vyras ir toliau vartotų? Jei nenorite, tai klausykitės manęs ir pasitikėkite tuo, ką sakau.

Problemiška tai, kad toli gražu ne visada artimieji sugeba išgirsti ir suprasti tai, ką sakau, nes būna jau gerokai pasistūmėję kopriklausomybėje (netiesioginėje priklausomybėje).  Ne kartą įsitikinau, kad lengviau išeiti iš priklausomybės į sveiką priklausomumą, nei iš kopriklausomybės, nes čia tenka dorotis su iššūkiu: ar aš galiu ir noriu suteikti kitam žmogui daugiau savarankiškumo? Ar aš iš tiesų noriu, kad jis būtų savarankiškas? O gal man jo nesavarankiškumas yra patogus, nes tada aš pats galiu pasislėpti nuo savo problemų ir sutelkti dėmesį į kito gyvenimą. O ką man teks daryti, jei kitas žmogus pasveiks?

Mes, psichiatrai, turime posakį: geriau tegu ateina šimtas narkomanų, bet ne hipochondrikas, kuris tarsi daug mažesnis ligonis, bet nenori sveikti. Labai retai esu susidūrusi su nenorinčiais sveikti alkoholikais, narkomanais, kompulsiniais lošėjais, o šeimos nariai labai dažnai nenori sveikti. Nes sveikti – tai keisti savo elgseną. Jie nenori keisti savo požiūrio, elgsenos, nes jie išmokę tam tikrų elgesio modelių ir mano, kad tai vienintelė teisinga jų strategija.

Galima pasidžiaugti, kad jau kuris laikas veikia įvairios savipagalbos grupės priklausomų žmonių artimiesiems. Tai yra gerai, tačiau, kaip ir visos mados, šios grupės labai priklauso nuo to, kas joms vadovauja. Neretai skirtingi lūkesčiai, vaizdiniai sukelia trintis tokiose grupėse ar net skilimus. Turiu pasakyti, kad, mano požiūriu, tokios grupės šiandien dar yra ieškojimų ir repetavimo procese, Negaliu tvirtinti, jog yra tokių grupių priklausomų asmenų artimiesiems lyderių, kurie jau būtų visiškai brandūs ir galėtų tapti kelrodžiu kitiems. Tačiau gerai, kad tokių grupių apskritai yra, gerai, kad jos ieško ir, tikiu, jog po truputį bręsta. Tam tikrą pavojų matau tik tuo atveju, kad tokios grupės nepradėtų siūlyti virusines programas, nes jose sąmoningai vengiama priklausomybių srityje dirbančių profesionalų, o visa atsakomybė tenka patiems apsveikusiems. Tad klausimas: kiek jie iš tiesų yra apsveikę ir sugebėję identifikuoti tas virusines programas, kurios griovė jų gyvenimus? Kita vertus, aišku, niekas nedraudžia tų grupių nariams lankytis pas specialistus ir tikrintis, kaip viskas yra.

Sveikimas – tai naujas užsiprogramavimas, pamatant, kaip neteisingai buvau save nuteikęs, kokia virusinė programa buvo įsimetusi. Savipagalbos grupės tikslas – parodyti jos dalyviams, kas jiems trukdo gyventi, išryškinti problemas, kurias jie ignoruoja ar neigia.

Neretai girdžiu klausimą: ar yra pagalbos priklausomiems ir jų artimiesiems? Tvirtai galiu pasakyti, kad yra daug pagalbos ir labai įvairios. Galima rinktis privačias įstaigas, galima valstybines, galima individualią, galima grupinę terapiją. Tačiau neretai būna, kad patrepsi, patrepsi ir nieko nedaro, tik pyksta, kad viskas esą blogai.

Galiu pasidžiaugti pokyčiais, kurie vyksta per dešimtmetį, palyginus situaciją apie 2000 metus ir dabar. Būdavo įprasta, kad artimieji labai dažnai, net nepaisydami to, jog šalia stovi reabilitacijos bendruomenės nariai, sakydavo priklausomam žmogui: „Jei išbūsi, aš tau nupirksiu mašiną, tai tada atsilyginsim. Tik padaryk ir atsilyginsim.“ Sakydavau: „Jūs nesate paslaugos teikėjai, jūs esate paslaugos gavėjai.“

Dabar ši tendencija nyksta, nes, lyginant su aktyviu šeimos narių dalyvavimu prieš dešimtmetį – kuo daugiau, tuo geriau, kai labai intensyviai eidavo tėvai, aiškindavosi, tuntai jų atgužėdavo, dabar ateina labai nedaug artimųjų. Galimi du aiškinimai: artimieji labai pavargo ir iš beviltiškumo nenori taisyti klaidų. Kita galima išvada – artimieji apsveiko ir dabar sako: „Gerai, duosiu tau adresą, finansiškai padėsiu, palydėsiu, o paskui tvarkykis pats.“ Jei tai apsveikusioji dalis – tai būtų gerai. Pažadų jau nebegirdžiu pastaraisiais metais, o tai gerai, nes jie tik kūrė iliuzijas ir trukdė. 

Parengė Andrius Navickas 

Bernardinai.TV