Rugpjūčio 20 d. minime Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mirties 51-ąsias metines.

Kiekviena epocha turi savo iškiliąją asmenybę – pranašą, apaštalą ar ganytoją. Švyturį, tiesos skelbėją bei liudytoją. XX a. išbandymuose taip pat iškyla skaisti, pati šviesiausia žvaigždė – arkivyskupas Teofilius Matulionis. Tai „nemarus mirtingasis“, Dievo tarnas su neįtikėtinai turtingu vidiniu pasauliu, su visus žmones apimančiais rūpesčiais, svajonėmis, siekiančiomis net pačias šalčiausias širdis.

1990 m. Šventasis Sostas leido pradėti arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylą. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis sudarė beatifikacijos bylos tribunolą. Intensyvios liudytojų apklausos, dokumentų peržiūros, iš kurių akivaizdžiai atsiskleidžia vyskupo kankinio dvasios stiprybė, nenugalima ištikimybė Kristui ir Jo Bažnyčiai, nepaprasta meilė savo ganomiesiems.

Didelė dalis jo gyvenimo – tarsi nuoširdus kreipimasis į tikinčiuosius sunkiais religinio gyvenimo laikais, tarsi šauksmas, noras būti išgirstam ir išklausytam, žinant, kaip svarbu tikėti... Viso pasaulio spauda rašė apie Jo kančių kelius, kilnumą, taurumą, didvyriškumą. Arkivyskupo T. Matulionio asmenybė Lietuvos gyvenime nušvito labai savita, išskirtine šviesa, kuri pasklido ir už Atlanto. Ši šviesa buvo ne mokslinė ar politinė, o asmeninė, moralinė, ryškiausiai spindinti krikščioniškosiomis vertybėmis.

Arkivyskupas T. Matulionis buvo antrasis Kaišiadorių vyskupas. Tai buvo istorinė Lietuvos Bažnyčios asmenybė: tvirtų įsitikinimų, tvirto charakterio, atviras, jautrus, gailestingas, visą laiką savo kraštui linkėjęs šviesos, laimės ir meilės. Net ateistai žavėjosi plačia jo įžvalga, sugebėjimu net pačiuose juodžiausiuose reiškiniuose įžvelgti gėrio krislus. Tris kartus buvo suimtas. Savo kankintojus laikė paklydėliais, o tų, kurie su juo nesielgdavo žiauriai, neniekindavo, nepamiršdavo jiems padėkoti.

Arkivyskupas T. Matulionis gimė 1873 m. Anykščių krašte, Kudoriškių vienkiemyje. Anksti neteko motinos, teko augti pamotės globoje ir glaustis pas močiutę. Ankstyva mamos netektis paskatino Teofilių ieškoti motiniškos paguodos Dangiškosios Motinos Marijos asmenyje. Ir tą motinišką paguodą jis rado, kaip ir popiežius Jonas Paulius II, – abu rėmėsi ir glaudėsi prie Dangiškosios Motinos Marijos širdies. Kad ir kaip buvo sunku, tačiau šeima buvo pavyzdinga, gyveno pasiturinčiai. Nuo mažų dienų T. Matulionis jautė trauką prie knygos, norą mokytis.  Siekti mokslo jam buvo sudarytos puikios sąlygos: ėjo į mokyklą, mokėsi papildomai su korepetitoriais, kurie privačiai ruošė jį į gimnaziją. 

1887 m. T. Matulionis įstojo į Daugpilio realinės gimnazijos II klasę. Tačiau vis labiau jausdamas pašaukimą sielovados darbui, 1892 m. įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Mokslai sekėsi puikiai, tačiau po metų dėl pašlijusios sveikatos ir abejonių savo pasirinkimu iš seminarijos išstojo. Vėliau, sugrįžęs į seminariją, buvo skubiai įšventintas kunigu, nes sveikata negerėjo. 1900 m. kovo 7 d. seminarijos koplyčioje T. Matulionis laikė pirmąsias šv. Mišias.

Jau sielovados kelio pradžioje kunigas T. Matulionis atkreipdavo dėmesį asketinio gyvenimo būdu. Kantriai aiškindavo parapijiečiams Dievo žodį, netoleravo girtavimo, stengėsi pamokyti, patarti, o išpažintis prie jo klausyklos neretai užtrukdavo valandą ar ilgiau. Niekada nereikalavo jokių mokesčių už dvasinius patarnavimus, tenkindavosi aukomis, o iš vargingesnių žmonių neimdavo nė aukų. Jo pasišventimo, uolumo kelias buvo tobulas. Nors kentė nepriteklius, netgi badavo, tačiau nesiskųsdamas nešė kasdienybės naštą. 

Arkivyskupas T. Matulionis yra mūsų tautos šviesos nešėjas, dvasinės stiprybės simbolis. Jis 20 metų buvo kalinamas įvairiuose lageriuose, kentė vidinę ir išorinę tremtį, tačiau nė minutę nesudvejojo, kuriuo keliu turįs eiti. Iki paskutinės minutės jis išliko ištikimas Kristui ir Bažnyčiai. Sunkių išbandymų ir lagerių kančios metu stiprybės jam, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių, teikdavo malda, atsidavimas ir širdies atvėrimas Dievui. Stokodamas žemiško maisto guodėsi dar vaikystėje perskaitytais Išganytojo žodžiais, jog žmogus gyvas ne vien duona.

Birštono sakraliniame muziejuje saugomas arkivyskupo iš duonos nulipdytas rožančius, kurį jis pagamino eilinį kartą ištremtas į lagerį. Tikėjimas buvo stipresnis nei žemiškieji fiziniai poreikiai: jam, dėl tikėjimo kenčiančiam kaliniui, daug svarbiau buvo atsiverti kančioje ir susivienyti su Nukryžiuotuoju bei Jo Motina, nei malšinti fiziologinį maisto poreikį.  „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Šia aksioma visą gyvenimą ir vadovavosi arkivyskupas T. Matulionis. Visų svarbiausia – dvasia, jos pilnatvė, kūnas – antraeilis, tik išorė. Tai buvo pagrindinis jo gyvenimo akcentas, kuriuo jis vadovavosi, kuriam buvo pašauktas.

Antrojo pasaulinio karo metais, apie 1943-iuosius, arkivyskupas T. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ganytoju. Pirmą kartą kreipdamasis į tikinčiuosius, vyskupas vardijo Lietuvai tekusių sunkių išbandymų virtinę, priminė mūsų tautos meilę Dieviškajai Marijai: „Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nebūtų nešiojęs Marijos škaplieriaus ir jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei [giesmė]. Kas norėjo Panai Marijai tarnaut, šventadieniais anksti rytais giedodavo „Rožančių“ ir „Marijos Valandas“. Mūsų šalis iš senų laikų yra vadinama Marijos žeme, ir tuo vardu mes didžiuojamės. O Marija amžiams bėgant mums yra parodžiusi ypatingą savo motinišką globą.  Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros Vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo. Karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę.“

Visą gyvenimą arkivyskupas T. Matulionis kėlė mūsų tautos teikiamą pagarbą Motinai Marijai ir iš Jos patirtą pagalbą. Nuolat pabrėžė, kaip svarbu, kad „neliktų tuščios vietos šiame [pasauly], kad primirštos maldingumo praktikos būtų atgaivintos arba pakeistos joms lygiomis naujomis, bet kad tik neliktų tuščios vietos, kad rožančius netaptų automobilių puošmena.“

1944 metų pradžioje, įkvėptas Mergelės Marijos apsireiškimų Fatimoje žinios ir sustiprintas popiežiaus Pijaus XII pavyzdžio, arkivyskupas T. Matulionis parašė ganytojišką laišką, kuriuo kvietė visose parapijose kalbėti pasiaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai maldą bei kitas maldas, šaukiantis Marijos – Taikos Karalienės pagalbos, kad praeitų karas, sukėlęs tiek blogio, tapęs baisiausia žmonijos istorijos nelaime. Arkivyskupas aktyviai dalyvavo bendruomenių ir parapijiečių gyvenime, šeimas laikė viena didžiausių malonių,  nuolat kvietė jas pasiaukoti Marijos Širdžiai.  Arkivyskupas ragino pamaldžiai lankyti penkis pirmuosius mėnesio šeštadienius, priimti tą dieną Šv. Komuniją, o maldas kvietė skirti intencijai už Taiką ir Tėvynę. 

Kiekvienas šio Dievo tarno kreipimasis ir parašytas laiškas visada buvo kupinas pasitikėjimo Marijos Širdimi, ir nesvarbu, į ką buvo nukreipta žodinė šviesa. Kasdienybėje, o vėliau ir per karą, kuris palietė žmoniją kaip didžiausias maras, kaip tinkamiausią būdą taikai pasiekti arkivyskupas nurodė maldą – tyrą, sklindančią iš širdies, kupiną vilties ir tikėjimo. Arkivyskupas T. Matulionis nuolat pabrėždavo: „Iš tiesų [prisiminkite], – malda yra galingesnė už ginklus.“

Gyvenimo paradoksai buvo akivaizdūs: arkivyskupas T. Matulionis, beginklis, senyvo amžiaus, ligotas, išvargintas tremties ir kalinimo lageriuose, kėlė nepaaiškinamą baimę Sovietų Sąjungos pareigūnams – kariams, savo rankose valdantiems ginklus, turintiems visišką galią paveikti žmones tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tris kartus buvo uždarytas į Rusijos lagerius, išvežtas kuo toliau nuo Lietuvos, kad nebūtų kliūtis, skleidžianti tikėjimo žodį ir kelianti tautiečius. Dėl silpnos sveikatos išvengė tremties ketvirtą kartą, tačiau vidinis atribojimas vis tiek buvo pasiektas – buvo uždarytas Šeduvoje kaip altaristas, paliktas su ribota žodžio ir darbų laisve. 

Arkivyskupas T. Matulionis mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Prieš tai, vasario 9-ąją, minint vyskupo konsekracijos 33-ią-sias metines, popiežius vyskupui T. Matulioniui suteikė arkivyskupo titulą. Tai buvo didžiulis atsidavimo, darbų įvertinimas. Tiesa, jį pripažino tik arčiausiai šio Dievo tarno buvusieji, ne valdžia. 

Paslaptingos ir neaiškios mirties aplinkybės: 1962 m. rugpjūčio 17 d. arkivyskupo bute buvo padaryta krata. Po trijų dienų, būdamas visiškai silpnas, Dievo tarnas mirė. Kalbėta apie paslaptingą injekciją, pagreitinusią arkivyskupo mirtį. Iškilmingai palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

Visiems tikintiesiems arkivyskupas T. Matulionis paliko patį svarbiausią – švento gyvenimo liudijimą, o Bažnyčios istorijoje ir dvasiniame tautos gyvenime – ryškų, neblėstantį pėdsaką.  Tai buvo šventa asmenybė, o jį prisimenančių žmonių atmintyje liko šviesus, taurus, gyvas paveikslas: kuklus ir paprastas, jautria ir kilnia siela matęs Dievo gerumo, Jo Apvaizdos apraiškas ten, kur kiti nepastebėdavo. Savojo „aš“ tiesiog nebuvo arba jis buvo užmirštas. 

Melskimės, prašykime Aukščiausiojo stebuklo, kad šis Dievo tarnas būtų paskelbtas palaimintuoju, iškeltas į altoriaus garbę, nes jo šventumo byla jau pasiekusi Apaštalų Sostą. „Malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi“, – rašė apie šv. Kazimierą arkivyskupas T. Matulionis. Šie žodžiai puikiai atspindi ir patį rašytoją – mūsų laikmečio, mūsų tautos ir mūsų širdžių asmenybę, kurios kukliame paprastume slypėjo šventa, tyra, nuolanki didybė ir pagarba tikėjimui, kuris kitus mylėjo labiau nei save.

Kopijuota © Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Dievo tarnas - www.matulionis.info

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.