Dievas nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš Dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apd 14,17 ).

Vasara prabėgo taip greitai, kad net nesitiki, jog tuoj ruduo. Supratau tą tik vakar, eidama per kiemą, kai papūtė stipresnis vėjas. Tačiau, nepaisant vasaros greitumo, kiek širdies džiaugsmo per ją mums buvo suteikta! Pašventintas kertinis naujų vaikų globos namų akmuo. Į bažnyčią sugrįžo jos statytojų ir parapijos įkūrėjų baronų von Keudell šeimos herbas. Paaugo vaikai. Kai kurie pradėjo vaikščioti, kai kurie – kalbėti. Dar kiti – susikalbėti. Viskas pirmyn. Vyresni vaikai spėjo paatostogauti penkiose stovyklose. Net keturios iš jų – krikščioniškos: Tytuvėnai, Vanagai, Žeimelis, Berčiūnai. Vaikams jos taip tinka, kad į kitas nelabai ir važiuoja. Ir jau planuoja kitos vasaros stovyklų grafiką, kad suspėtų dar daugiau. Ačiū visiems organizatoriams, kurie vaikams ir jaunimui suteikia tiek džiaugsmo ir galimybių. Kartais stovykloje išgirsta giesmė, kurią jie girdi savo bažnyčiose ne kartą, nuskamba kaip pirmąkart. Ir ne kažkur skliautuose, o širdyje. O jei ten pasilieka ir vienas kitas išgirstas bei suvoktas Šventojo Rašto žodis, tada apskritai puiku. Kuo daugiau krikščioniškų renginių – tuo daugiau galimybių, kad tas susivokimas ištiks. Kad ne kažkieno kitų, o mano laikas, Dieve, Tavo rankoj. Ir kad mes kiekvienas esame atsakingi, kad sužibusi Dievo šviesa neužgestų. Taip, kaip šokant ratu susikibus rankomis, nuo kiekvieno pastangų priklauso, ar jis nutrūks, ar ne. Paprasta.

Liepos viduryje Šakių parapijoje svečiavosi per trisdešimt svečių iš Vokietijos, kurių dalis grojo pučiamųjų orkestre. Jie koncertavo ne tik Šakiuose, bet ir Jurbarke, Šilutėje, Vilniuje, Sudarge, vėliau išvyko į Klaipėdą, Kretingalę. Saksonijos žemės evangelikų liuteronų bažnyčios pučiamųjų orkestras, susibūręs į bendrą komandą būtent šiai kelionei. Jie muzika ir giesmėmis papuošė ir pačias vaikų namų kertinio akmens pašventinimo pamaldas. „Seid nich bekümmert, seid nich bekümmert, denn die Freude am Herrn ist eure Stärke! Herrn ist eure Kraft!“ – „Nesirūpinkit, nesielvartaukite, nes džiaugsmas Viešpatyje yra jūsų stiprybė! Viešpats yra jūsų jėga!“. Jų klausantis ir jaučiant, su kokiu džiaugsmu ir vienybe giedama giesmė, tikrai supranti, kad Viešpats yra jėga. Ir ne kažkur, o čia ir dabar. Kiekvieno asmeniškai.

Paskui mums vėl atvežė vaikus iš Sirijos. Berniuką ir mergaitę. Vaikų mamą suėmė, o vaikus, kol rengiami dokumentai dėl galimybės toliau pasilikti Lietuvoje, atvežė pas mus. Pirmą kartą vaikai iš Sirijos su mumis gyveno žiemą, prieš Kalėdas. Tada jų buvo trys. Nuo šiol vaikai, išgirdę, kad atvyks nauji globotiniai, pradėjo klausti ne „kiek jiems metų“, o „kokia kalba jie kalbės“. Gyvenant Šakiuose ir nebe pirmą kartą sutinkant pabėgėlius iš tolimos valstybės, pasijunti, tarsi Lietuvos siena ribotųsi su Sirija. O iš tikrųjų tai tik priminimas, kad mes visi esame daug arčiau, nei įsivaizduojame. Ir tas, kuris toli, iš tikrųjų yra toks pat artimas kaip kiti, tik anksčiau to gerai nesupratome. Laimė, jau po dviejų dienų atvykusieji vaikai vėl buvo su mama. O drauge mus aplankė ir pirmųjų pas mus žiemą gyvenusių pabėgėlių tėtis. Dabar jis su šeima gyvena Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje. Rugpjūčio mėnesį kartu su vaikais nuvažiavome jų aplankyti. Nuvežėme naminių pomidorų, agurkų, šiek tiek daiktų, o jie mus nuoširdžiai priėmė nukrovę stalą savo šalies užkandžiais ir nepaprastai skaniais mamos iškeptais pyragais. Visi kartu pasimeldę sėdome pietauti. O vėliau, kol vaikai žaidė, klausėmės pasakojimo, kaip gyvena krikščionys Sirijoje. Kaip nori ten gyventi, dirbti, melstis, auginti vaikus ir kaip jiems sunku dabar, karo metu. Klausėmės, kaip žmonos brolis buvo supjaustytas gabalais vien todėl, kad tarnavo armijoje. Klausėmės, kaip pusbrolis, bėgdamas nuo karo žiaurumų, plastikiniu plaustu su dar septyniais žmonėmis plaukė jūra ir prisiartinus prie Graikijos krantų bei kareiviams pradėjus šaudyti, kulka pramušė plausto dugną, jis pradėjo skęsti, vyras griebė penkerių metų dukrą ir plukdė ją į krantą, o sugrįžus paimti antros – pusantrų metų, ši jau buvo nuskendusi. Tėvai buvo suimti, uždaryti į kalėjimą ir išleisti tik trumpai – palaidoti jūros išmesto dukters kūnelio. Šios istorijos šių žmonių asmeniškai išgyventos, išjaustos. Nelengva apie tai kalbėtis. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir jie dėkoja Dievui už tai, kad yra. Dėkoja už tai, kad visi esame ir galime bendrauti. Tikisi, kad karas pasibaigs.

Atsisveikinome lietuviškai ir arabiškai. O apsikabinome kaip broliai ir seserys Kristuje. „Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8,10).

Daiva Kalinauskaitė, „Lietuvos evangelikų kelias“ 2013, nr.7-8