Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas kartu su kitais dviem ganytojais Arūnu Poniškaičiu ir Rimantu Norvila bei aštuoniasdešimčia piligrimų iš Lietuvos dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose Rio de Žaneire, Brazilijoje. Klausiame jo, kokių minčių apie jaunimo sielovadą parsivežė iš susitikimo su popiežiumi Pranciškumi, kokiais būdais turėtume perduoti tikėjimo žinią jaunimui ir kur dar reikėtų pasitempti.

Liepos mėnesį dalyvavote Pasaulio jaunimo dienose Rio de Žaneire. Kokių stipriausių įspūdžių atsivežėte? Kokie popiežiaus Pranciškaus žodžiai Jus, kaip ganytoją, įkvėpė labiausiai?

Man stipriausią įspūdį paliko Brazilijos žmonės. Tiesiog neįmanoma nepastebėti jų šilumos ir šeimos nuotaikos. Mus, lietuvius, labai gražiai sutiko Libano parapijos žmonės, kurių kultūros centre mums vyko katechezės. Parapijos savanoriai, kurių buvo net apie trisdešimt, sukūrė tokią nuotaiką, lyg būtume grįžę pas savo šeimos narius. Tai giliai tikintys žmonės, įkūnijantys Kristaus dvasią būti visiems viskuo.

Brazilijoje žmonės gyvena skurdžiau nei Lietuvoje, todėl, atrodo, turėtų būti dar liūdnesni negu mes, nes mūsų žiniasklaida transliuoja, jog kuo mažiau pinigų turi, tuo prasčiau jautiesi. Ten ta taisyklė negalioja – jie spinduliuoja džiaugsmu.

Negalėjau užmerkt akių ir prieš ten esantį skurdą. Popiežius aplankė favelas, vargšų rajonus. Nors žmonės ten turi svarbiausius patogumus – elektrą ir vandens, – bet gyvena labai susispaudę ir skurdžiai, kaip kokiame skruzdėlyne. Daugelis jaunų žmonių, gyvenančių favelose, neturi galimybės mokytis, nes mokslas Brazilijoje labai brangus, ir net apie 250 žmonių konkuruoja dėl patekimo į vieną nemokamą studijų vietą universitete.

Jaunimo dienos paliko jausmą, kad esame didžiulė bažnytinė šeima. Kai pamatai tiek žmonių, kurie nešasi džiaugsmą ir viltį, supranti, kad tai negali būti iliuzinė tikrovė. Jie spinduliuoja tuo, kuo gyvena, ir kai susirenka į vieną vietą, būna tikras Dievo artumo liudijimas. Kai šį Dievo artumo liudija nebe pavieniai žmonės, kaip įprasta, o milijonai, poveikis yra didžiulis.

EPA nuotrauka

Kaip ganytojas naujai išgirdau popiežiaus žinią, kad pagrindinis Bažnyčios rūpestis ir misija yra iš saugių zonų – bendruomenių ir parapijų – išeiti į periferijas, į nepažįstamų žmonių būrį. Kur tik popiežius kalbėjo, šią mintį visur kartojo skatindamas jaunus žmones nebijoti evangelizuoti. Tačiau kalbėdamas vyskupams ir kunigams jis tą ypač pabrėžė, kad Bažnyčioje esame per daug save aptarnaujanti bendruomenė. Turime būti drąsesni išeiti iš komfortabilios zonos į erdves, kurios yra ne mūsiškės.

Kaip galėtumėte trumpai perteikti Pasaulio jaunimo dienose nedalyvavusiam jaunimui, į kokią misiją juos siunčia Bažnyčia?

Bažnyčia siunčia jaunimą į misiją matyti ne tik savo aplinką, bet mąstyti globaliai, išbandyti tikėjimą. Nebūti tik tikėjimo žinios priėmėjais, bet dalintojais. Dažnai dalyvaujame visokiuose seminaruose ir rekolekcijose, kur vien gauname dvasinio peno sau, ir atrodo, kad tikėjimo veikla tuo ir apsiriboja. Bet negali tiktai gauti – turi duoti. Krikštas, kurį esame gavę, nėra tik dėl savęs, bet ir dėl kito.

Taip pat popiežius akcentavo, kad turime būti aiškiai apsisprendę, negalime daryti kompromisų. Tikėjime irgi yra treniruočių aikštelė, kur turime įgauti ir valios, ir jėgos, kad būtume ryžtingi, neišglebę sekdami Kristumi. „Pasirinkite, kuo norite būti, – po Kryžiaus kelio apmąstymo jaunimui pasakė popiežius, – poncijai pilotai ar marijos?“ Mums būtų patogiau eiti per vidurį, bet pasirinkimas yra labai aiškus.

Šios dvi žinios susijusios – kai tampi aktyviu tikėjimo liudytoju, įgauni jėgos ir pats būti radikalesnis, nes matai, kad tikėjimas nėra tik intelektualinės žinios, bet keičia žmonių gyvenimus. Bažnyčia su popiežiumi Pranciškumi drąsina išbandyti tikėjimą praktiškai.

EPA nuotrauka

Rugpjūčio pirmąją savaitę Telšiuose vyko jubiliejinis Eucharistinis kongresas, skirtas paminėti Žemaitijos Krikšto 600 metų jubiliejų. Per šv. Mišias popiežiaus legatas kardinolas homilijoje pabrėžė būtinybę naujai perduoti tikėjimo žinią šiuolaikiniams žmonėms. Kokie, Jūsų nuomone, būtų tie nauji būdai perduoti tikėjimo žinią jaunimui?

Sakyčiau, šiandien tikėjimo perdavimo būdai jaunimui yra patirtis, liudijimas ir savo tikėjimo istorijos atskleidimas. Negalime perduoti tikėjimo tik kaip teorinių žinių, kad ir kokios jos būtų geros ir gilios. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie išganymą, turime kalbėti, ką tai mums reiškia asmeniškai, kokia mūsų patirtis apie tai. Tikėjimo perdavimui šiandien tiesiog reikia šitos dimensijos.

Naujai perduoti tikėjimą, mano supratimu, yra kalbėti iš patirties. Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, šiandien mieliau klausomės liudytojų negu mokytojų.

Manau, kad šiandien reikia ieškoti trumpų ir aiškių sakinių, kurie perteiktų teologinį ir emocinį krūvį, koncentruotą žinią. Šiame greitame amžiuje mes arba gauname greitai ir daug, arba neimame iš viso. Deja, Bažnyčia irgi turi prie to taikytis.

Aišku, turime naudoti ir technologijas, nes žinia dažnai nepasiekia adresato ne dėl to, kad yra bloga, bet dėl to, jog neturi tinkamos pakuotės – vaizdo ar garso formato. Kartais pastebiu, kad žmogus kreipia dėmesį ne į tai, koks turinys, bet į tai, kokia forma. Forma pasidaro tokia pat svarbi, o kartais net ir lemiama norint perduoti turinį. Kaip mes pasakysime, yra taip pat svarbu, kaip ir sakysime. Nekokybiška forma nublankina visą turinį. Jeigu tapome paviršiaus ir antraščių visuomene, tai ir Bažnyčios nariai turime kreipti dėmesį į skelbiamos Gerosios Naujienos paviršių, kuris vėliau nuves ir į gylį. Evangelija turime skelbti kokybiškomis priemonėmis.

Kaip vertinate jaunimo sielovados situaciją Lietuvoje? Kokių matytumėte jos tobulinimo būdų, galbūt remiantis kitų šalių ganytojų pasidalinta patirtimi?

Jaunimo sielovada Lietuvoje jau pradeda įgauti sistematinių bruožų. Pavyzdžiui, Alfa kursas besiruošiantiems Sutvirtinimo sakramentui ir Kairos rekolekcijos tampa nebe atsitiktinės, bet reguliarios. Judame į gerąją pusę, jaunimo sielovada tobulėja, formuojasi jau atlikto įdirbio užnugaris.

Kaip taisytiną trūkumą matau tai, jog trūksta žmonių, kurie dirbtų su jaunimu Bažnyčioje. Pavyzdžiui, klebonai ataskaitose dažniausiai pateikia, kad jų parapijose su jaunimu dirba katechetai. Tačiau jaunimo sielovada visgi yra ne tas pat, kas katechezė. Katechezėje mes kalbame apie jaunimo įvedimą į tikėjimą, teorinius tikėjimo pagrindus, o jaunimo sielovada – tai buvimas su jaunimu. Mums dar labai trūksta suvokimo, kas yra neformalus ugdymas ir kokie jo principai. Neformalus ugdymas siekia padėti jaunam žmogui save išreikšti, išbandyti skirtingose veiklose, skatina jaunimo savivaldą. Bažnyčiai labai reikia jaunimą mylinčių žmonių, kurie padėtų jiems organizuotis, burtis, inicijuotų veiklas. Iš pradžių galvojome, kad sėkmingai veiks schema „jaunimas – jaunimui“, tačiau kadangi jaunimas labai mobilus, sunku rasti pastovesnį žmogų, ilgiau liekantį parapijoje. Tad reikia vyresnių žmonių, kurie stabiliau parapijoje gyvena ir gali dirbti su jaunimu.

Per Pasaulio jaunimo dienas dažnai kaip pavyzdys jaunimui buvo pateikiamas šv. Pranciškus Asyžietis. Jis kadaise troško, kad Evangelija išeitų iš už uždarų konventų sienų ir pasiektų ne tik kilminguosius, tačiau paprastą liaudį. Pranciškonai visad ieškojo būdų, kaip pasiekti paprastus žmones. Kaip manote, ar Lietuvoje Bažnyčia išnaudoja medijų ir interneto galimybes pasiekti bažnyčiose nesilankantį jaunimą?

Manau, kad šiuo metu nepakankamai išnaudojame medijų teikiamas galimybes. Interneto galimybės mus tarsi užklupo staiga ir netikėtai, esame ne visai pasiruošę pereiti su skelbimu į virtualią erdvę. Be to, technologijos kainuoja, čia kitas mus stabdantis aspektas. Tai nereiškia, kad nenorime ar esame nerangūs, bet eiti į medijas yra brangu ir reikia turėti nemažai įgūdžių, kad būtų galima kurti patrauklius norimos perteikti žinios pristatymo būdus.

Galima sakyti, dabar tik pradėjome naudoti internetą, bet dar reikia įdėti daug pastangų, kad ypač Bažnyčioje nesilankantį jaunimą pasiektų Geroji Naujiena. Aišku, galime pasidžiaugti individualiomis iniciatyvomis, gražus pavyzdys yra Beno Ulevičiaus įkurtos „Armijos 777“ forumas internete.

Žinoma, darome tiek, kiek leidžia jėgos, nėra tiek daug tam dirbančių žmonių ir galbūt internetas dar nelaikomas prioritetine sritimi. Ir vyskupijų, ir jaunimo centrų interneto puslapiai yra gan statiški, neturime kuo per daug girtis. Tačiau kalbant apie atokiai nuo Bažnyčios besilaikančio jaunimo patraukimą, internetas yra prioritetinė erdvė.

Pastaruoju metu interneto erdvėje vyko diskusija apie giedojimą per šv. Mišias. Dalis žmonių mano, jog jaunimo giesmės pritariant gitaroms yra pataikavimas naujoms madoms, kurios neugdo jaunų žmonių dvasinės brandos. Koks būtų Jūsų požiūris šiuo klausimu, kaip atvesti jaunimą į Bažnyčią ir juos ugdyti, kad iš vienos pusės jų neatstumtume, o iš kitos – nepradėtume pataikauti?

Mano atsakymas būtų – „ir, ir“. Kai kalbama, kad gitaros nuvertina Bažnyčios perteikiamą žinią, o choralas pateikia teisingai, supriešiname nesupriešinamus dalykus, tokius kaip klasikinį ir liaudies meną. Bažnyčios liturginio giedojimo klasika, choralinė muzika, yra tai, ką turime gražiausio, tačiau negalime ignoruoti, kad yra liaudies išraiškos formų, giesmėmis išreikštų maldų. Manau, kad jos turi turėti vietą Bažnyčioje, nes daug jaunų žmonių buvo patraukti būtent tokių giesmių, kurios jiems prakalbo. Vėliau jie atras ir klasiką. Galima sakyti, kad tai yra įėjimo į Bažnyčią būdas per paprastą ir nuoširdžią liaudies maldos išraišką. Vėliau prisiartinama ir prie tų lobynų, kuriuos Bažnyčia turi saugoti kaip kad klasikinė muzika yra saugoma ir vertinama pasaulyje.

Žmonės klasiką atranda ne iš karto, ne pirmoje klasėje, reikia priaugti iki jos. Jeigu aš iš karto noriu padaryti šuolį prie klasikos, gali būti, kad aš visai prarasiu žmogaus interesą domėtis muzika.

Bažnyčia yra plati, ir kiekvienas laikmetis pasiūlo kažką savito, kas ją praturtina ir suteikia įvairiapusiškumo. Skirtingais istorijos laikmečiais Bažnyčia sprendė tokius klausimus, kurie priešinti klausiant „ar – ar“, atsakymu „ir – ir“. Ir taip, ir anaip. Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, įtraukianti įvairių išraiškos formų. Turime ne susipriešinti, o mylėti kito žmogaus aistrą – tada bus lengviau.

Kalbino Monika Midverytė OFS