Pokalbis su edukologijos mokslų daktare, Vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja dr. Austėja Landsbergiene apie tai, kaip išmokyti vaikus saugiai naudotis mobiliaisiais telefonais.

Užsienio šalyse vaikams mobilieji telefonai dažniausiai perkami nuo 12 metų. Lietuvoje mobilieji gali būti reikalingi jau pradinukams. Kai klausiama klausytojų, kaip moko vaikus naudotis mobiliaisiais telefonais, išgirstama, o kodėl tą reikia daryti? Ką jūs pasakytumėte?

Iš tiesų, jei apsisprendžiame mobilųjį telefoną dovanoti savo vaikui, būtina paaiškinti, koks yra to dovanojimo tikslas  ir ko mes siekiame. Tikslas turėtų būti tas, kad galėtume susisiekti su vaiku, jeigu yra poreikis ir mums rūpi jo saugumas. Telefonas nėra žaidimo aparatas. O kodėl apskritai jo reikia – užsienio šalyse pagal įstatymą draudžiama vaikus iki 12 metų palikti namuose ar paleisti kur nors vienus. Dėl to jiems ir nereikia mobilaus ryšio, nes jie yra su suaugusiu žmogumi, kuris prie savęs turi tą mobilųjį telefoną ir gali susisiekti su vaiko tėvais ar globėju. Tuo tarpu Lietuvoje mes neturime tokio įstatymo ir mūsų vaikai, jaunesni negu 12 metų, dažnai namuose, gatvėje ir į būrelius važiuoja vieni. Dėl to natūralu, kad tėvams rūpi, kur vaikai yra, ką jie veikia, ir jie nori turėti galimybę susisiekti su savo vaiku.

Išties vaikai mobiliaisiais telefonais pradeda naudotis vis anksčiau. Ar yra kur nors nurodoma, nuo kelerių metų jie turėtų jais naudotis ?

Yra rekomendacijų. Ikimokyklinukams tikrai nereikia. Pradinukams, jeigu yra su suaugusiu žmogumi, irgi nereikia. O kuo labiau vaikas savarankiškėja, atsiranda jo paties pažįstamų būrys. Prisiminkime, kai patys buvome vaikai. Na, tada nebuvo mobiliųjų, bet mums labai rūpėdavo pasikalbėti su draugais. Todėl manau, kad poreikis bendrauti yra labai natūralus. Dingus laidiniams telefonams ir atsiradus mobiliesiems, pasikeitė pats  bendravimo ir komunikavimo pobūdis. Bet vaikams, kaip buvo aktualu, taip ir liko.

Kokius saugumo principus vis dėlto turėtų įdiegti tėvai, prieš įteikdami savo mažamečiui mobilųjį telefoną?

Visų pirma telefonas yra skirtas komunikacijai. Dėl to aš manau, kad pirmieji mobilieji telefonai turi būti patys paprasčiausi, kur vaikas tiesiog nuspaudžia mygtukus ir prisiskambina mamai ar tėtei. O tėtė ir mama ar kiti artimieji gali susisiekti su vaiku. Tai turi būti labai paprasta. Antra, reikia šnekėti su vaiku, kad telefonas yra ne žaidimams skirta priemonė. Tai nėra rekreacija. Tai daugiau būdas vieniems pasiekti kitus. Netgi mažiukai pradeda prašyti išmaniųjų. Savaime suprantama, kad jie juos traukia, bet aš manau, kad pradžiai reikia su vaiku šnekėti, kad tai susisiekti, o ne žaidimams skirta priemonė. Trečia, reikia kalbėti su vaiku ir apie saugumą. Kad savo telefono numerio neturėtų dalinti visiems, neturėtų paties telefono duoti pasinaudoti kitiems. Na, lygiai panašiai kaip mes mokome vaikus nebendrauti su nepažįstamais asmenimis, nesėsti su jais į automobilį, neimti saldainių. Lygiai taip pat ir nesidalinti mobiliuoju telefonu, nebent yra kažkokia ypatinga situacija.  Dažnai priėję vyresni paaugliai gali paprašyti mobiliojo telefono ir po to su juo nubėgti. Vaikui daug geriau turėti atsakymus ir žinoti, koks yra saugumas, kam apskritai skirtas telefonas.

O kokį telefoną labiau apsimoka duoti vaikui: paprastą ar išmanųjį?

Aš manau, kad jei mes kalbame apie pradinukus, tada telefonas turi būti kuo paprastesnis. Toks, kur maigomi mygtukai ir atsitikus nelaimei žinotų, su kuo susisiekti. Numeriu 112 gali prisišaukti pagalbos, jeigu jam jos reikia.

Ar svarbu turėti ir priimti programas, leidžiančias mažamečiui apsisaugoti, jeigu jis liktų vienas ar būtų užpultas?

Žinoma. Tai yra svarbu, nes mes vaikui duodame telefoną ne vien dėl to, kad norime jį kontroliuoti. Pagrindinė priežastis yra ta, jog mums rūpi vaiko saugumas. Mes norime žinoti, kad jis yra saugus ir viskas jam yra gerai. Dėl to natūralu, jeigu yra programos ir galimybės, kad vienu mygtuko paspaudimu galėtų pasišaukti pagalbą, tai yra nuostabu. Man prieš keletą savaičių buvo galimybė viešėti Standfordo universitete ir ten netgi universiteto teritorijoje yra tokie kaip stulpai, kur pribėgus ir spustelėjus mygtuką iš karto atvažiuotų pagalba. Netgi tokiems net ne paaugliams, yra priemonė, kaip išsikviesti pagalbą vieno mygtuko spustelėjimu, net jeigu neturi mobiliojo ryšio. O su vaikais, jeigu turime galimybę įdiegti tokią programą, manau, tikrai dėl to yra puiku. Nes nežinome, kas mūsų vaikų laukia gatvėje ar vėlų vakarą žiemą grįžtant iš būrelio.

O kokių kitų pavyzdžių galima perimti iš užsienio, kaip ten vaikai mokomi naudotis mobiliaisias telefonais? Kokia jūsų patirtis, ką sužinojote?

Na, ten teko patirti, kad tikrai vyresni nei Lietuvoje vaikai gauna dovanų mobilųjį telefoną. Rytų ir Centrinėje Europoje jaunesni vaikai būna vieni, todėl ir įsigyja mobiliuosius telefonus. Bet su vaikais iš tiesų yra labai daug kalbama: kad jie nedalintų savo mobiliojo numerio bet kam, kad nesimosikuotų tuo pačiu telefonu, ypač jei yra brangesnis (išmanusis), kad visų pirma telefonas yra skirtas komunikacijai. Ir man taip pat labai patinka tėvų pozicija, kai tėvai perka vaikui patį paprasčiausią telefoną, bet jeigu jis nori išmaniojo ar kitokio, tai gali vasarą padirbėti, užsidirbti pinigėlių ir įsigyti tą išmanesnįjį telefoną.

Iš tiesų Lietuvoje susidariusi nuomonė, kad užsienyje, ypač kai kuriose Europos šalyse, tėvai labai daug dėmesio skiria šiam faktui ir daugiau vaikams aiškina, kokie gali būti privalumai ir kokie netikėti atvejai gali laukti kalbantis telefonu, ypač mažamečiams.

Aš manau, kad dėl to ir verta kalbėtis su vaiku, kokios yra to telefono galimybės, kam jis yra skirtas, paaiškinti jo galimybes ir grėsmes. Visų pirma mums tai turi būti ne koks nors baubas. Nes dažnai dar tėvų karta bijo išmaniųjų telefonų. Mano, kad jie visiškas blogis. Bet taip nėra. Todėl manau, kad drausdami, atimdami iš vaikų, mes jų neapsaugosime. Vienintelis būdas apsaugoti yra kalbėtis su jais, kad jie turėtų žinių ir supratimą, kaip naudotis išmaniosiomis technologijomis.

Dažnai baiminamasi, kad technologijomis pradėję naudotis vaikai pamirš knygų skaitymą, nebeis su draugais žaisti į lauką ir pan. Kiek šios baimės yra pagrįstos?

Kai atsirado automobiliai taip pat buvo bijančių, kad žmonės nebevaikščios, o vien tik važinės mašinomis, nebejudėsime. Žinoma, yra visuomenės dalis, kuri pradėjo mažiau judėti, bet kita vertus, stebint, kiek žmonių dabar važinėja dviračiais, kiek vakarais išbėga į gatves, neatrodo, kad automobilis buvo pasaulio prakeiksmas ir pan. Tai transporto priemonė, kuri suteikė galimybę kitaip keliauti, veiksmingiau dirbti ir t. t. Lygiai taip ir su technologijomis. Mes jų bijome, nes jos yra naujos, iki galo neištirtos, nepatirtos, ir mes patys su jomis neaugome. Visa tai, su kuo neaugai, atrodo šiek tiek baisoka. Ir dėl to natūralu, kad mes šiek tiek bijome. Bet iš tikrųjų vaikai jau yra „technologijų čiabuviai“. Ir jie auga su jomis, jie jų nebjo. Ir mūsų, kaip tėvų, pareiga  nugalėti savo baimes ir kalbėti apie technologijų privalumus ir grėsmes. 

Interviu parengtas pagal Lietuvos radijo laidoje „Lietuvos diena” vykusį pokalbį.

lrt