Neseniai sostinės centre vidurdienį teko stebėti sceną: moteris tempia už rankos verkiančią, liaudiškai tariant, besiožiuojančią kokių trejų metukų mergytę, savo dukrą. Galiausiai netekusi kantrybės, gerai užsimojusi smarkiai sušeria mažylei per sėdimąją. Negaliu neįsikišti. Atidariusi automobilio langą šūkteliu: „Smurtas prieš vaikus! Nejau nebijote?“ Moteris veikiai suskumba atitarti: „O smurtas prieš tėvus?!”

Pasirodo, vadinamosios „juvenalinės justicijos“ „baubas“ ,esą netrukus vaikai iš vienaip ar kitaip smurtaujančių tėvų be didelių ceremonijų galės būti atimami, baisus ne visiems. Taip pat nesunku ir įsivaizduoti, kaip šis vaikas „auklėjamas“ namuose, jei jam nesibodima duoti į kailį viešumoje.

Kai kam atrodo, kad veiksmingiausia priemonė sutramdyti tokius tėvus yra įvairios nuobaudos ir bausmės. Tačiau ar išties tai išspręs vadinamąją smurto prieš vaikus problemą? Kita vertus, juk tėvai neretai savo vaikus skriaudžia ne iš piktos valios, o dėl nežinojimo ar nemokėjimo, kaip būtų galima šiuos drausminti ir ugdyti kitaip – nežeidžiant jų nei fiziškai, nei emociškai.

STEP grupės – viena šiandien Lietuvoje veikiančių tėvystės įgūdžių ugdymo programų, gyvuojanti keleto entuziastų, dirbančių savanorystės pagrindais, dėka. Tai – moksliškai pagrįsta veiksminga metodika, padedanti tėvams, trumpai tariant, susigrąžinti tėvystės ir motinystės džiaugsmą. Artėjant naujiems mokslo metams, artėja ir naujas STEP tėvų grupių sezonas. Plačiau apie šią programą kalbamės su STEP programos koordinatore Lietuvoje, psichologe dr. Jolita Jonyniene bei Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos prezidente, STEP grupių vadove Rasa Kardaite. Taip pat savo patirtimi šiuose mokymuose dalijasi ir viena buvusi jų dalyvė, trijų mergaičių mama.

Lietuvoje pamažu populiarėja vadinamosios STEP grupės. Kas tai? Kuo ši programa išskirtinė?

Jolita Jonynienė. STEP – tėvų mokymo, tėvystės įgūdžių ugdymo programa, sukurta amerikiečių. Apskritai tėvystės mokymų judėjimas JAV yra prasidėjęs labai seniai, 19 amžiuje. Pati STEP programa buvo sukurta 1976 m., o jos patobulinta versija 1997-aisiais. Ją į Lietuvą atvežė Vytauto Didžiojo universiteto, Socialinių mokslų fakulteto profesorius Royus M. Kernas. Pirmosios STEP grupės mūsų šalyje prasidėjo 2010 m. rudenį.

STEP – tai pavadinimo „Systematic Training for Effective Parenting“ (Sisteminis efektyvaus auklėjimo įgūdžių lavinimas) santrumpa. Šios programos pagrindas yra garsaus JAV psichologo R. Dreikurso knyga „Laimingi vaikai – iššūkis tėvams“, kuri tapo grupinių tėvų susitikimų vadovėliu. R. Dreikursas buvo Individualiosios psichologijos pradininko A. Adlerio mokinys, ir tos adlerietiškos idėjos atsispindi visoje programoje. Tai – demokratiškas auklėjimas, pozityvūs metodai, drausminimas vietoj bausmių, leidimas vaikui pasirinkti tam tikrose ribose ir patirti jo sprendimų natūralias pasekmes, alternatyvų ieškojimas, žinojimas, kaip nesukelti netinkamo jo elgesio.

Pagrindinė idėja, atėjusi iš A. Adlerio psichologijos, yra ta, jog kiekvienas žmogus nori priklausyti – t. y. vaikas nori jaustis priklausantis šeimai ir to siekia įvairiais būdais.

Taigi programos tikslas ir yra ugdyti tėvų įgūdžius pozityviai auklėti vaiką. Programą sudaro septyni susitikimai su tėvais, kurie vyksta kartą per savaitę.

Rasa Kardaitė. Aš patikslinčiau – yra devyni susitikimai, bet septynios temos. Taip yra Lietuvoje.

J. J. Programa yra ypatinga tuo, jog turi labai aiškią struktūrą. Tai reiškia, kad tėvai ateina į kiekvieną susitikimą, atlikę namų darbus – t. y. perskaitę tam tikrą „STEP Tėvų knygos“ skyrių. Taigi atėję į susitikimą jie pirmiausia aptaria namų darbus, skaitytą skyrių, atlieka įgūdžių ugdymo užduotį, o tada vyksta apibendrinimas ir paskiriami namų darbai kitam susitikimui. Kitas, mano manymu, programos privalumas yra tas, jog grupės vadovas nėra ekspertas. Jis neprivalo žinoti visų atsakymų į su bendravimu su vaiku susijusius klausimus, nors tėvai į grupes dažnai ateina recepto: ką man su tuo vaiku daryti? Taigi vadovas visuomet „nuleidžia“ klausimus grupei. Jis yra toks pats grupės dalyvis, ir tėvai, kurie drauge diskutuodami, remdamiesi knyga, atranda atsakymus į rūpimus klausimus.

Labiausiai yra paplitusios trys STEP programos versijos. Pirmoji – 6–12 metų vaikų tėvams. Kita programa – tėvams, turintiems vaikus iki 6 metų. Visų STEP programos versijų idėjos, principai tokie patys, tik kiekviena versija turi atskirą „Tėvų knygą“. Knygose labai daug pavyzdžių, kurie atitinka konkretų vaikų amžių. Dar viena programa yra sukurta paauglių tėvams.

Tėvų grupes pagal STEP programą gali vesti tik mokymus baigę specialistai (pavyzdžiui, psichologai, socialiniai darbuotojai, individualiosios psichologijos konsultantai ir pan.).

Kokia buvo STEP grupių pradžia Lietuvoje?

J. J. Viskas prasidėjo nuo daktaro disertacijos, kurios tikslas buvo ištirti STEP programos veiksmingumą Lietuvoje. Taip pradėjome organizuoti STEP grupes. Vadovų komanda pamažu augo ir gausėjo. Iš tiesų šiandien esama daug iniciatyvų tėvams. Didžiosios daugumos veiksmingumas moksliniais metodais netyrinėtas. STEP programa – moksliniais tyrimais patvirtinta efektyvi programa. Džiaugiamės, kad STEP programos įgyvendinimą Lietuvoje palaiko ir šiuo metu iš dalies finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija (pagal projektą „Pozityvi tėvystė – artimesniam tėvų bendravimui su vaiku“).

Ar šie mokymai veiksmingi, ir ką jie suteikia tėvams, kaip keičiasi santykiai šeimoje?

R. K. Kai gimsta kūdikėlis, visi džiaugiasi, mama laiminga, tačiau laikui bėgant ta motinyste, tėvyste imi nebesidžiaugti. Tad kas gi atsitinka? Ir kai pradedi ieškoti pagalbos – taip, literatūros yra labai daug – tačiau, atrodo, tai neveikia. O STEP iš tiesų yra labai tikslinga programa, kurioje atsižvelgiama ir į vaikų amžių, ir į su juo susijusias problemas, bei siekiama, kad tėvai ir vaikai rastų bendrą kalbą ir kad į šeimą vėl sugrįžtų tėvystės ir motinystės džiaugsmas.

Man vedant STEP grupes, jų veiksmingumas, kurį Jolita įrodė savo disertacijoje, tikrai pasitvirtino. Išties tėvų ir vaikų santykis pasikeičia netgi per tas devynias savaites.

J. J. Ko gero, kalbant apie STEP programos veiksmingumą, svarbiausia tai, kad tėvų, kurie dalyvavo tėvų grupėse, auklėjimo stilius tampa kur kas demokratiškesnis. Kaip žinoma, auklėjimo stilius gali būti autokratinis, demokratinis ir liberalus. Mokslinių tyrimų duomenimis, demokratinis auklėjimo stilius yra palankiausias sėkmingai vaiko raidai.

R. K. Kodėl demokratinis auklėjimo stilius yra siekiamybė? Demokratiniu stiliumi auklėjami vaikai yra atsakingesni, savarankiškesni. Jie geriau susidoroja su gyvenimo iššūkiais, stresinėmis situacijomis, atsakingiau priima sprendimus, labiau pasitiki savimi. Jeigu mano savivertė aukšta, aš taip pat gerbiu ir kitą. Taip pat žmonės, kurie auklėjami demokratiniu stiliumi, geba priimti pasekmes. Jie geba prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

J. J. Man labai patiko vienos mamos iš 6–12 metų vaikų tėvų grupės pasakojimas. Grupėje ši mama pasakojo, kad jos vaikas nuolat klausinėjo, ar ji jį mylinti. Taigi didžiausias jos atradimas STEP programos pabaigoje buvo tas, jog vaikas nustojo kelti šį klausimą. Nes STEP programos siūlomi auklėjimo metodai, elgesys su vaiku rodo pagarbą, besąlygišką meilę jam, kad aš tave priimu tokį, koks esi, tačiau, kita vertus, kartais negaliu priimti tavo pasirinkimo – elgesio.

Kas labiausiai tėvus paskatina ateiti į šias grupes? Kokie motyvai?

R. K. Motyvai labai įvairūs. Vieni sako, kad su vaiku viskas gerai, kol nepaprašai jį ką nors padaryti. Kiti tėvai skundžiasi, jog vaikai su jais nekalba. Treti sako, kad nenori bausti vaikų, tačiau nežino, ką daryti – tai ypač kalbant apie paauglius. Kiti tėvai klausia, kaip bendradarbiauti su vaikais. Kaip suprasti vaiką. Dar vienas motyvas – ką daryti, kad nenutrūktų ryšys su vaiku.

J. J. Dažnas pradinukų tėvų rūpestis, kad jų vaikai visai neįsitraukia į namų ruošos darbus.

Ir ką gi būtų galima tėvams patarti šioje situacijoje?

R. K. Iš tiesų visa STEP programa kalba apie tai. O šioje situacijoje vaiką reikėtų pakviesti bendradarbiauti. Tai galima pradėti nuo šeimos susirinkimo. Susėda visa šeima, ir mama sako: yra darbų, kuriuos turime pasiskirstyti. Tai ir yra kvietimas bendradarbiauti – kaip mes galime kiekvienas prisidėti šeimoje. Tai susiję su vaiko poreikiu priklausyti. Taip pat su vaiku yra tariamasi, kas bus, jei jis neatliks savo užduoties. Tarkime, jei tu neišplausi indų, bus labai daug nešvarių lėkščių, ar tai tiks mūsų šeimai? Lygiai taip pat vaikui leidžiama rinktis – jis tarsi gali plauti indus ir jų neplauti. Bet aš, mama, taip pat galiu kažko nedaryti, tiesa? Taigi čia ieškoma sprendimo nekeliant balso, nebaudžiant vaiko, o randant visiems tinkamas išeitis. Taigi visuose STEP susitikimuose tėvai skatinami bendradarbiauti su vaiku, mokomi jį drausminti bei padrąsinti, kas yra labai svarbu. Kodėl vaikas kartais tiesiog pasirenka geriau nieko nedaryti? Todėl, kad mano, jog tai jam nepavyks. Taigi tėvams labai svarbu jį padrąsinti, kad vaikas gali tai atlikti.

Kalbant apie darbus, susijusius su bendra šeimos gerove, nekyla klausimo, jog vaikai čia turi įnešti indėlį, tačiau ar dera reikalauti iš vaikų, paauglių, kad jie, tarkime, tvarkytų savo erdvę, savo kambarį, nors to daryti nenori?

R. K. Aš nežinau. Čia priklauso nuo šeimos kultūros, šeimos taisyklių, susitarimo. Manau, kad jeigu tėvams trukdo netvarkingi paauglių kambariai, jie turi rasti bendrą sprendimą. Kita vertus, jeigu paaugliams duodu kambarį – aš jais pasitikiu, tai – jų erdvė, ir leidžiu jiems daryti, ką jie nori. Ir išties ateina ta riba, kai jie patys susitvarko. Visų pirma jie pradeda nerasti daiktų, pradeda dvokti maisto likučiai jiems patiems. Tik, žinoma, nėra lengva mamai uždaryti duris ir to nematyti, pasitikint, jog ateis ta riba, ir jie susitvarkys. Aišku, bendroje erdvėje, kur visi esame kartu, yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Ir mes kviečiame vaiką bendradarbiauti. Tačiau ribos ir taisyklės yra nustatomos ne todėl, jog aš taip nusprendžiau, tačiau (apie tai kalbėjo ir A. Adleris, ir R. Dreikursas) tam, kad vaikui būtų saugiau.

Ką daryti, jei šeimoje tėvų nuomonės dėl vaikų auklėjimo nesutampa ar netgi yra visiškai priešingos? Tarkime, vienas jų labai pritaria auklėjimui, siūlomam STEP programoje, o kitas – ne.

R. K. Esama ir tokių šeimų, tačiau aš visada sakau, jeigu vienas iš tėvų pradeda lankyti STEP grupę, šeimoje kažkas pradeda keistis. Ir kitas iš tėvų tai tikrai pastebės. Pastebėjęs, kad lankančiojo grupę santykiai su vaiku pasitaisė, visada sureaguos ir sakys: ir aš taip noriu. Tad nors tik vienas iš tėvų lanko šią programą, visada tai yra geriau nei blogiau.

J. J. Dažnai pasitaikanti situacija, kai per šeimos susirinkimą prie vieno stalo susėda mama, lankanti ar lankiusi STEP programą, su vaikais kalbasi, o tėtis atsisako dalyvauti, motyvuodamas, kad jam susirinkimų ir taip gana, ir žiūri televizorių. Tačiau per antrą, trečią susirinkimą, tėčio kėdė atsiduria vis arčiau, o per ketvirtąjį jis ir pats atsisėda prie bendro stalo. Aišku, būna ir atvirkščiai. Tėtis rengia šeimos susirinkimus, o mama atsisako dalyvauti – į STEP kursus ateina ne tik mamos, bet ir tėčiai (tiesa, jie sudaro tik apie 10 proc. dalyvių). Taip pat žmonės ateina ir poromis, ateina ir močiučių, kurios augina anūkus, ateina globėjų. Taip pat egzistuoja ir STEP programa mokytojams. Tiesa, Lietuvoje mes jos dar neturime, tačiau turime viziją, kad ji taip pat kada nors atsiras (kai atsiras lėšų).

R. K. Nors Lietuvoje STEP grupės yra skirtos tėvams, turintiems konkretaus amžiaus vaikus, tie principai iš esmės yra universalūs ir taip pat nesunkiai pritaikomi santykiams su sutuoktiniu ar bendradarbiais.

Teko stebėti situaciją: miesto centre moteris tempia užrankos verkiančią ir „besiožiuojančią“ maždaug trejų metų dukrytę. Galiausiai netekusi kantrybės iš visų jėgų ranka suduoda jai per užpakalį. Neiškenčiu jos neįspėjusi, jog tai – smurtas prieš vaikus. Tačiau ji suskumba atšauti, kad tai smurtas prieš tėvus...

R. K. Iš tiesų vaikai elgiasi taip, kaip elgiasi jų tėvai. Tad jeigu tėvams „trūksta“ kantrybė, lygiai taip ir tam trimečiui ji „trūksta“. Juk jis mato, kaip tėvai elgiasi, kai jie netenka kantrybės.

Kita vertus, nesakau, kad, pabaigus STEP grupės mokymus, šeimoje nebelieka problemų. Tačiau ima keistis požiūris į jas bei jų sprendimai. Ar aš, mama, pradedu „rėkti“, kai randu nešvarias kojines, ar vis dėlto pasiskaitau STEP knygoje, ką daryti, ir bandau elgtis kitaip? Vieną kartą tai pavyksta, kitą – nepavyksta, ir vaikai mato, kaip tėvai stengiasi, kaip bando rasti kompromisą, ir to mokosi patys bei pradeda naudoti tėvų metodus – kalbėtis, bendrauti, norėti šeimos susirinkimų. Jie pradeda norėti dalyvauti šeimos gyvenime. Dažnai tėvai sako, kad vaikai nenori dalyvauti šeimos gyvenime bei susirinkimuose, tačiau kartais mes, tėvai, jaučiamės viską žinantys dievai, ko vaikas nori ar nenori. Tačiau kai mes esame atsigręžę į vaikus, ir jie atsigręžia į mus.

Vienas STEP programoje lavinamų įgūdžių yra atspindintis klausymasis, į kurį tėvai iš pradžių žvelgia labai skeptiškai. Kai vaikas pyksta, yra nepatenkintas, tėvai dažnai naudoja bausmę, pakelia balsą. Atspindintis klausymasis yra toks, kai tėvai atspindi vaiko jausmus. Užuot aprėkę ar kitaip nubaudę, jie sako: tu esi supykęs, atrodai nelaimingas, kad, tarkime, turi išvalyti grindis. Ir tai labai veiksminga, nors iš pradžių tėvams atrodo netgi kvaila. Dėl ko? – dėl to, kad mes nebuvome taip auklėti. Kai mums reikia įvardyti vaiko jausmą, kažkas mums atsitinka – tarsi užsiklijuoja gerklė. Lengviau aprėkti, nei pasakyti: matau, kad esi nuliūdęs, piktas ar susierzinęs. Ir kai tėvai pamažu tai pradeda naudoti, jie prisipažįsta, kad iš tiesų atsitinka kažkas stebuklinga – vaikas tarsi suklūsta, išgirsta ir padaro, ko yra prašomas.

J. J. Man labai smagu, kai tėvai tuo dalijasi. Pavyzdžiui, jie sako vaikui: „tu esi supykęs“, o vaikas tada sušunka: „ne, aš esu įsiutęs“.

R. K. Arba paaugliai į tėvų pasakymą „tu esi supykęs“, mėgsta atsikirsti: „O ką, atrodau labai laimingas?“ Tačiau tai padeda atslūgti įtampai ir leidžia pasijuokti. Iš karto keičiasi santykis. Lygiai toks pat svarbus yra „aš“ kalbos įgūdžio lavinimas. Tėvai yra raginami vartoti kuo mažiau „tu“ kalbos. Sakyti ne „tu paimk“, „tu atnešk“, „tu žadėjai“, bet sakyti, kaip aš jaučiuosi: „Aš jaučiuosi supykusi, kai per mano ką tik išplautas grindis einama nešvariais batais.“ Arba „aš nervinuosi, kai man nepaskambini, kai užtrunki.“ Nes iš tiesų tėvų jausmai vaikams sukelia tam tikrą reakciją ir, manau, kad jausmų atpažinimas taip pat yra labai svarbus įgūdis.

Kaip tėvams užsirašyti į šiuos kursus?

J. J. Geriausia rašyti man elektroniniu paštu, ir tada aš informuosiu tėvus, kai bus suplanuotos grupės. Grupės vyksta sesijomis du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. STEP programos interneto svetainėje adresu http://www.STEPgrupes.lt rasite visą informaciją bei mano kontaktus. Taigi registruotis galima iki rugsėjo pabaigos. Rudenį kursai paprastai prasideda pirmąją spalio savaitę ir trunka devynias savaites – po vieną kassavaitinį susitikimą.

Ar STEP grupės yra mokamos?

J. J. STEP vadovų komanda iki šiol daugiausia dirbo savanoriškais pagrindais. Džiaugiamės, kad kai kuriems už tėvų grupių vedimą pavyko sumokėti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Pozityvi tėvystė – artimesniam tėvų bendravimui su vaiku“ lėšomis. Tačiau programos dalyviams grupės buvo nemokamos (tereikėjo susimokėti už STEP Tėvų knygą). Visgi artimiausiu metu dalyvavimas STEP mokymuose greičiausiai bus mokamas.

R. K. Būtų idealiausia – ir tai yra mano svajonė, kad STEP grupėms būtų skirti pinigai, ir tėvai gautų šią svarbią informaciją nemokamai. Norisi, kad ir vadovas gautų atlygį, o mama ar tėtis būtų garantuoti, jog neturės papildomų išlaidų ir gaus profesionalią informaciją ir metodiką bei grupėje galės pasidalinti savo rūpesčiais ir pasijusti esantys ne vieni, nes ir kiti tėvai susiduria su panašiomis problemomis. Taigi STEP grupėje tėvai pajunta bendrumo jausmą, pradeda vieni kitus drąsinti, ir tada, rodos, tos problemos sumažėja.

Savo patirtimi dalijasi STEP grupę, skirtą 6–12 metų vaikų tėvams, lankiusi mama:

Kas paskatino užsirašyti į STEP mokymus?

Į STEP grupę nuėjau dėl to, kad pradėjau suvokti, jog man trūksta žinių, kaip elgtis su savo vaiku. Pajutau, kad sunku spręsti iškylančias problemas. Tiesiog aš jai kalbu, o ji manęs negirdi. Ji kalba – aš jos negirdžiu. Taip pradėjau ieškoti įvairių kursų, kurie galbūt padėtų man išspręsti šias problemas. Ir tiesiog mokykloje mokytoja išplatino informaciją apie STEP programą. Aš paskaičiau, ir ji man labai patiko. Pagalvojau, jog tai bus būdas padėti sau. Nes išties jau buvo sunku, reikėjo profesionalios pagalbos.

Ar šie kursai pateisino Jūsų lūkesčius? Ką čia išmokote, kaip pasikeitė santykiai su dukra?

Mano lūkesčiai lankant STEP grupę tikrai buvo pateisinti. Nors iš pradžių grupiniai susitikimai man atrodė nepriimtini, tačiau kursuose pamačiau, kad būtent jie yra labai veiksmingi. Nes kalbėdamas su grupės vadovu, jam pasakodamas, vėliau tu išgirsti ir visų kitų dalyvių istorijas ir supranti, jog nesi toks vienas – neišmanantis, nežinantis. Ir kai kiti žmonės pasakoja savo istorijas, suvoki, kaip rasti būdų spręsti savo problemas. Taigi grupė iš tiesų buvo labai svarbi.

Taip pat buvo svarbu tai, jog turėjome atlikti namų darbus. Ir tai leido žingsnis po žingsnio tobulėti, eiti į priekį. Taigi ta metodika išties buvo labai vykusi. Be to, klausydamasis kitų grupės dalyvių, matydamas jų pažangą, tu nenori „pasiduoti“, likti paskutinis, ir tai verčia judėti drauge su visais pirmyn.

Nors negaliu sakyti, kad mano santykiai su dukra pasikeitė radikaliai, bet keletą dalykų iš šios programos aš tikrai įsidėmėjau. Galbūt anksčiau sąmoningai nesuvokdavau, kad galima taip tą taikyti, gal intuityviai jausdavau, tačiau tik STEP mokymuose pamačiau, jog tai – teisingas kelias.

Pirmas dalykas, kuris man labai padeda bendrauti su vaiku, tai – natūralių pasekmių metodo taikymas. Kai susitari su vaiku, leidi jam pasielgti ir po to natūraliai patirti to pasekmes. Tačiau draugiškai, be jokių patyčių, be jokių: „Aš tau sakiau, kad taip bus.“

Kitas labai padėjęs dalykas, kuris man buvo tikras atradimas, tai – „aš“ kalba, skirtinga nuo „tu“ kalbos, kuri yra kaltinanti. Taigi, užuot kaltinęs vaiką, tu gali pasakyti, kaip pats jautiesi, kai šis elgiasi netinkamai. Ir tada vaikas geriau supras, ką yra padaręs. Nes jeigu pulsi vaiką kaltinti, jis ims gintis ir negirdės, ką jam sakai. Taigi ši problema mano santykyje su vaiku egzistavo, ir STEP mokymai čia labai padėjo.

Dar viena mano ir vaiko santykių problema buvo atsakomybės klausimas. STEP kursai padėjo, kad mano dukra pasijustų atsakingesnė. Aš išmokau identifikuoti, ar iškilusi problema yra mano, ar vaiko, ir leisti pačiam su ja susidoroti, nes dažnai tėvai patys puola spręsti vaiko problemas, taip jį „nudrąsindami“.

Anksčiau turėdavau nuolat priminti dukrai, kad ji ruoštų pamokas, vyko nuolatinė kova, kuri galiausiai mane išsekino. Ir tada aš nusprendžiau taikyti natūralių pasekmių metodą. Pasakiau, kad ji pamokų galinti neruošti, jog tai – jos reikalas. Tiesiog nupasakojau jai, kas bus, jei ji pamokų neruoš, ir nustojau apie tai kalbėti. Kitas mano žingsnis buvo susitikimas su dukters mokytojais jiems papasakojant apie šį metodą ir paprašant bendradarbiauti. Aš jiems pasakiau, jog vaiko neraginsiu ruošti pamokų, kad nusprendžiau atsakomybę už mokymąsi perkelti jam, ir tik ketinu paklausti, ar jam reikalinga mano pagalba. Su mokytojais pavyko susitarti, ir dukrai buvo pasakyta, jog už savo problemas reikia būti atsakingai pačiai. Taigi šis dalykas iš tiesų labai padėjo. Ji pradėjo ruošti pamokas, nes pamatė, kaip sparčiai blogėja jos pažymiai, ir tada sukilo jos ambicijos.

Taigi natūralių pasekmių metodas padeda vaikui suvokti, kad tik jis yra atsakingas už savo gyvenimą, ir kiekvienas veiksmas turi pasekmes.

Kita vertus, praėjus trims mėnesiams po STEP mokymų, suvokiau, kad juose išmokau tik 15–20 procentų, supratau, jog kursų medžiagą – knygą reikia nuolat atsiversti, skaityti ir į ją gilintis. Taigi vieno karto neužtenka.

Kalbino Jurga Žiugždienė