Lenkų kavalerija 1939-ųjų rugsėjį.

1939 metų rugsėjo 1 dieną, nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vienas iš bene geriausiai žinomų šios mėnesį trukusios kampanijos mitų, jog beprotiška lenkų kavalerija su ietimis ir kardais puolusi vokiečių tankus. Kaip buvo iš tikrųjų?

Pourquoi mourir pour Danzig? (Mirti dėl Dancigo?) prieš pat 1939 metų pavasarį Prancūzijoje pasirodęs vieno socialisto paskelbtas politinis šūkis gerai atspindėjo bendrą dviejų stipriausių demokratinių valstybių – Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – gyventojų ir jų valdžių nusiteikimą. Nusileidus dėl Saro, vėliau dėl Austrijos, atidavus Čekoslovakiją ir net nemirktelėjus dėl Klaipėdos, buvo linkstama nusileisti ir dėl „laisvojo Dancigo miesto“, supamo taip vokiečių nekenčiamo „lenkų koridoriaus“, po Versalio sutarties atskyrusio Rytų Prūsiją nuo likusios Vokietijos dalies.

Rugsėjo 1 dieną, ankstyvą rytą, išgriovusi pasienio užtvaras, Vokietijos kariuomenė peržengė Vokietijos – Lenkijos sieną ir ėmė veržtis šalies gilumon. Vesterplatė jau degė. 8 val. ryto pagal senai sudarytas ir vis atnaujinamas sutartis, Lenkija pareikalavo Britanijos ir Prancūzijos nedelsiant pradėti karo veiksmus prieš Vokietiją, tačiau sąjungininkų vyriausybės delsė. Pirmasis (ir paskutinis) prieškario Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkiewicius vėliau prisimins:

„Dvi dienas kaunamės Lenkijoje vieni. O sąjungos? (…) Kaune sklido vokiečių propaganda, kad Vakarų valstybės Lenkiją išdavė. Blogiausia, kad iš Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pasiuntinybių mus kas valandą klausinėja, ar negavome žinių iš Varšuvos, jog fronte, sustabdžius puolimą, mūšiai rimsta.“

Po poros dienų silpnavališko dvejojimo Vakarų valstybės karą Vokietijai vis dėlto paskelbė, tačiau tik rugsėjo 3 dieną (Britanija – apie vidurdienį, Prancūzija – vakarop), o ir po to nebuvo imtasi veik jokių veiksmų. Buvo naiviai tikimasi (ar apsimetama), kad vien karo deklaracija privers Hitlerį sustoti. Sąjungininkai ne visai be pagrindo manė, kad Hitleris bijos kautis dviem frontais.

O Vokietijos armijos puolė neįtikėtinai sparčiai. Rugsėjo 15 dieną jos apsupo Varšuvą ir po dviejų savaičių atkaklių mūšių užėmė. Paskutiniai lenkų pasipriešinimo židiniai buvo nuslopinti spalio pirmosiomis dienomis, vyriausybė pasitraukė į užsienį. Lenkija buvo nugalėta ir pagal dar iki karo, rugpjūčio 23 dieną, Ribbentropo-Molotovo paktą padalinta kartu su Baltijos valstybėmis (išskyrus sėkmingai 1939-1940 žiemą nuo sovietų apsigynusią Suomiją).

Šiandien vis dar įprasta manyti, kad Lenkijos kariuomenė buvo sutriuškinta, kaip tariamą Lenkijos vyriausybės, kariuomenės vadovybės neveiksnumo ir karinių pajėgų atsilikimo įrodymą, pateikiant faktą, esą lenkų kavalerija ietimis ir nuogais kardais puolusi vokiečių tankus ir tūkstančiais žuvusi.

Šiandien, praėjus 74 metams nuo vokiečių invazijos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, norėtųsi dar kartą pabandyti paneigti mitą apie „beprotišką“ Lenkijos kavaleriją. Istorikų duomenimis, Lenkijos kavalerija organizuotai, gavusi vadovybės įsakymą, niekada nepuolė vermachto tankų. Ne tik lenkų, nė vienai to meto kavalerijai panašios užduotys nebuvo keliamos, nes tai būtų buvusi visiška nesąmonė. Paprastai tariant, to meto kavalerija – tai nelyg raiti pėstininkai, kurie, pasiekę mūšio lauką, kaudavosi pėsti (turėjo ne tik kardą, bet ir šautuvus). Be to, prie kiekvienos kavalerijos brigados buvo priskirtas atitinkamas skaičius šarvuočių, prieštankinių patrankų ir kulkosvaidžių. Tiesa, kavalerija buvo ruošiama staigioms kontratakoms, sparčiai užeiti į priešo užnugarį, tačiau ne pulti tankus ir baksnoti juos ietimis.

Lenkijos kampanijos metu užfiksuota atvejų, kai mūšio lauke vermachto tankai susidurdavo su lenkų kavalerija. Savaime suprantama, jog, judant didelėms masėms žmonių ir technikos, tai buvo neišvengiama. Susidūrę daliniai turėdavo kaip nors prasilenkti. Yra žinoma faktų, kai lenkų kavalerija patekdavo į tankų ir kulkosvaidžių ugnį, (Lenkijos kampanija išties parodė, kad judėjimas arkliais, palyginti su motorizuotų dalių judėjimu, yra ribotas, ypač kai keliai geri), tačiau negalime kalbėti apie jokius planuotus šarvuotųjų dalinių puolimus ietimis ir kardais.

Reikia pasakyti ir dar kai ką. Daugelis per Vokietijos ir Lenkijos karą vykusių kavalerijos atakų (pvz., prie Bzuros upės) prieš pėstininkus ir artilerijos pozicijas buvo sėkmingi. Šis faktas dažnai praleidžiamas, akcentuojant tuos kelis kavalerijos ir šarvuotų dalinių susidūrimus kaktomuša, kai pirmiesiems teko patyrus didelius nuostolius pasitraukti. Kaip ir ankstesniais šimtmečiais, jei pėstininkai ar artilerija dėl kokių nors priežasčių likdavo be priedangos vieni prieš kavaleriją, jie būdavo pasmerkti. Ne viena kartą vermachto pėstininkai paniškai bėgo iš mūšio lauko, kai juos netikėtai užklupdavo visu smarkumu skriejantys lenkų ulonų eskadronai. Kad kavalerija nėra atgyvenusi kariuomenės dalis, parodė 1941 žiemą vykę mūšiai dėl Maskvos ir 1943 m. Stalingrado mūšis. Be to, nereikia pamiršti, jog vokiečių kariuomenėje taip pat buvo nemažai kavalerijos, o didelę dalį pabūklų traukė arkliai.

Tad kaip gimė šis klaidingas įsitikinimas? Iš esmės – tai Gebelso propagandos, norėjusios Lenkiją pateikti kaip beviltiškai atsilikusią šalį ir jos karines pajėgas, darbas. Taip pat (paradoksalu) Lenkijos romantikai, visais laikais mylėję ir mitologizavę kavaleriją. Drąsios, tiesiog bravūriškos, nors ir beviltiškos kavalerijos atakos vaizdinys leido sustiprinti didvyriškos lenkų kovos su priešais naratyvą, kurio šaknų reikėtų ieškoti „sparnuotųjų husarų“ laikais.

Šio mito gimimui iš esmės pasitarnavo vienas rugsėjo 1 dieną įvykęs susidūrimas prie Krojantų, Pomeranijoje. Tądien Lenkijos kavalerija (apie 300 kareivių) atakavo ir išsklaidė vokiečių pėstininkų batalioną. Netrukus lenkų dalinys pakliuvo į vermachto šarvuočių ugnį ir buvo priverstas pasitraukti. Iškart po susirėmimo į mūšio lauką buvo atgabenti vokiečių ir italų korespondentai, kuriems parodė arklių ir žmonių kūnais nuklotą lauką ir tendencingai paaiškino kas ir kaip vyko. Tuo tarpu lenkai 1959 metais pastatė filmą, kuriame pabandė rekonstruoti mūšio eigą, kaip viskas vyko iš tikrųjų.

Lenkijos kariuomenė išties nei strateginiu, nei techininiu požiūriu neprilygo vokiečiams. Prasidėjus karo veiksmams, 38 nepilnos Lenkijos divizijos turėjo atlaikyti 62 visiškai sukomplektuotų priešų divizijų smūgį. Lenkijos artilerija, motorizuotieji daliniai, aviacija (bet ne lakūnai) buvo akivaizdžiai silpnesni nei vermachto, nekalbant apie ginklų skaičių. Tačiau tai vis dėlto nebuvo pagrindinė Lenkijos pralaimėjimo 1939-ųjų rugsėjį priežastis.

Lenkija pralaimėjo iš esmės dėl to, jog nesulaukė žadėtosios pagalbos iš Britanijos ir Prancūzijos. Iki karo parengtuose, ne kartą derintuose ir patvirtintuose planuose nei sąjungininkai, nei pati Lenkija nekėlė sau uždavinio nugalėti vokiečius (nekalbant apie karą dviem frontais dar ir su Sovietų Sąjunga). Ji turėjo sulaikyti priešą dviem trims savaitėms, kad britai ir prancūzai galėtų kontratakuoti. Kaip žinoma, pastarieji to nepadarė. Dėl karinio, politinio ir asmeninio savo lyderių silpnumo. Pourquoi mourir pour Danzig?