Romano „Lazario moterys“ autorę rusę Mariną Stepnovą 2011 metais buvo galima drąsiai vadinti Metų rašytoja. Jos pavardė buvo visuose sezono literatūrinių premijų sąrašuose, o knygos –kiekviename Rusijos knygyne. Nuo rugpjūčio vidurio turime galimybę perskaityti šią šeimos sagą ir lietuviškai – M. Stepnovos romaną „Lazario moterys“ išvertė rašytojas, vertėjas Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“.

Anot rusų literatūrinės spaudos, nuo 2011 metų nė vienas pokalbis apie šiuolaikinę literatūrą neapsieina be Stepnovos pavardės paminėjimo. „Lazario moterys“ (antras jos romanas, pirmas – 2006 m. išleistas „Chirurgas“) – 2012 m. apdovanotas konkurso „Bolšaja kniga“ bronzos premija.

Knygoms, kurias parašė moterys, neišvengiamai priklijuojama etiketė „moteriška proza“. Kaip manote, ar knygos turi lytį? Kuo skiriasi vyrų ir moterų parašytos knygos?

Man atrodo, kad knygų būna gerų ir blogų, kaip ir žmonių, o lytis šiuo atveju neturi reikšmės. Bet tradicija laikyti prozą, parašytą moterų, žemesniuoju žanru, iš tikrųjų egzistuoja. Paprastai etiketes klijuoja kritikai vyrai. Ką daryti? Pamenate „Pokrovo vartus“? „Raižyti ant taurių nugalėtojų vardus – darbas, kuriam reikia pasiaukojimo“.

Kitaip nei dauguma autorių, per metus išleidžiančių po vieną romaną, Jūs nelabai dažnai džiuginate skaitytojus naujomis knygomis. Kiek laiko iš Jūsų atima kiekvienas romanas?

Greitumas – nebūtinai kokybės kriterijus. Galima dešimt metų kamuotis ir rymoti prie prasto teksto, o kai kuriems išties pavyksta kartą per metus pateikti puikią knygą. Aš rašau lėtai, man labai sunku, bet tokia mano asmens savybė. Man regis, vis tiek geriau neskubėti. Rašyti tik todėl, kad tapai madingas ar išalkai, – aklavietė. Skaitytojai tai pajus.

Kaip Jūs rašote? Subrandinate idėją ar imate kurti nežinodama, kur pasuks siužetas ir kaip elgsis veikėjai?

Sprendžiant iš „Kūrybos psichologijos“ kurso, kurį išklausėme Literatūros institute, visi rašo daugmaž vienodai. Pirmiausia sugalvojama istorija, o paskui ji pradeda pati save pasakoti. Anot Puškino, Tatjana iškrėtė jam pokštą – ėmė ir ištekėjo. Visa tai – objektyvi realybė. Bet ne visi mes puškinai. Ir jau nieko čia nepadarysi. Stengiuosi rašyti tokiems kaip aš – stiliaus gurmanams.

Kaip manote, ar literatūrinės premijos objektyvios? Ar tai tikrai Hamburgo sąskaita (tikroji vertė – vert. past.) literatūroje? Ir kaip autoriaus ir knygos likimus paveikia gautos premijos?

Premijas paprastai teikia žmonės, kurie kunkuliuoja literatūrinėje aplinkoje, – jiems nelengva būti objektyviems. Esama politikos, asmeninių santykių, pavydo arba priešingai – autoriteto garbinimo. Hamburgo sąskaita – skaitytojų, o ne kritikų pripažinimas ir meilė. Levas Tolstojus prašė neskirti jam Nobelio premijos, Nabokovas ir Joyce‘as jos išvis negavo. Tai dar ne visas sąrašas. O kai kas renka premijas kekėmis, bet skaityti jo neįmanoma. Žinoma, premijuotos knygos geriau parduodamos iškart po nominacijos, bet tai – rinkodara, o ne meilė. Sprendžia vis tiek skaitytojai.

Ką iš kolegų rašytojų skaitote? Kokios knygos sukrėtė? Arba, priešingai, nuvylė?

Knygų, kurios mane nuvilia, paprastai nebaigiu skaityti – todėl apie jas nekalbėsiu, būtų tiesiog nesąžininga. Labai daug skaitau negrožinės literatūros – mokslo populiarinimo, memuaristikos. Dar dažniau – skaitinėju iš naujo. Kasmet – Levą Tolstojų. Iš tų, kurie šalia, – labai mėgstu Zacharą Prilepiną. Su malonumu stebiu, kaip tobulėja, tvirtėja jo talentas. Lyg sparnai skleistųsi. Didelis malonumas suvokti, kad esi amžininkas rašytojo, kurio knygos gyvens per amžius ir liks literatūros istorijoje. Mėgstu Anną Matvejevą. Puiki rašytoja, gryna, turinti savo ypatingą balsą, visiškai kritikų neįvertinta pagal nuopelnus. Aleksejus Ivanovas, Jana Vagner, Bykovas, Starobinecas, Rubanovas – mes turime daugybę puikių rašytojų, kurie rašo nuostabias knygas.

Kokios muzikos klausotės? Ar turime mėgstamų atlikėjų?

Su muzika mano santykiai sudėtingi, aš jos visiškai neklausau – nebent prieš savo valią. Pernelyg stiprus dirgiklis. Galvoti trukdo, o jausmus – primeta.

Koks spausdintos knygos likimas? Ar popierinės ir elektroninės knygos taps lygiavertės? Ar ateitis priklauso skaitliams?

Viskas bus gerai, kad ir kokios knygos bus – elektroninės, popierinės, nesvarbu. Skaityti ir mąstyti – baziniai fiziologiniai normalių žmonių poreikiai. Tad kol pasaulyje esama normalių žmonių – jie skaitys.

Parengė Lina Juodulė