Vaiko auklėjimas yra labai atsakingas darbas. Nepaisant to kaip ir kiek tėvai tam ruošiasi, skaito knygas, kalba su kitais, analizuoja kitų bendravimą, atėjus laikui ne visada pavyksta būti tobulu tėvu. Visi mes darome klaidų auklėdami vaikus. Jas geriau matome stebėdami kitus. Kai kurių klaidų būtų galima išvengti.

Auklėjimas „šiltnamio“ sąlygomis  

Visi tėvai myli savo vaikus. Dažnai „šiltnamio sąlygos“ atsiranda, kai tėvai nenori, kad jų vaikas patirtų bent kiek nors įtampos. Saugant vaiką nuo aplinkinio pasaulio sukuriama nenatūrali aplinka, todėl trinka vaiko savarankiškumo lavėjimas. Toks vaikas gali būti nebrandus, turėti sunkumų bendraudamas su kitais vaikais ir suaugusiaisiais. Vėliau (paauglystėje) gali išryškėti depresyvus arba priešingai – agresyvus – elgesys patyrus nesėkmę. Toks vaikas nesimoko savarankiškai spręsti sunkumus, gali būti mažiau kūrybingas.  

Tėvai kaip malūnsparniai  

Pernelyg  perdėtai rūpindamiesi vaiku tėvai kaip malūnsparniai, regis, nuolat kybo virš savo vaiko, nė akimirkai nenuleidžia akių nuo jo. Vos tik kas atsitinka, tėvai skuba padėti, net jei nėra reikalo. Panašiai kaip „šiltnaminio“ auklėjimo atveju tėvai stengiasi apsaugoti vaiką nuo blogos aplinkos. Nori padėti vaikui visose situacijose neleisdami suklysti ir pasimokyti iš savo klaidos.  

Paviršutiniškas auklėjimas  

Tėvai nori kuo greičiau išspręsti problemą, su kuria susiduria vaikas. Jie nėra linkę gilintis į iškilusį sunkumą, neklauso, ką sako vaikas. Atrodo, kad tokiems tėvams svarbiausia, kad vaikas nekeltų pernelyg daug sunkumų. Tokių tėvų vaikai gauna dėmesio retkarčiais ir paprastai tada, kai nutinka kas nors negero, pavyzdžiui, kai jų vaikas kieme susimuša su kitu vaiku.   Paprastai tėvai nesigilina į tokio elgesio priežastį – labiausiai norima kuo greičiau atstatyti viską į senas vėžes. Tokio auklėjimo pasekmė – patologiškas vaiko elgesys. Vaikas įgunda atkreipti į save tėvų dėmesį tik tada, kai nusižengia. Dažnai tokie vaikai sunkiai susiranda pastovius draugus, nesugeba bendrauti su bendraamžiais.  

Tėvai kaip draugai  

Bendrauti tėvams  su vaiku kaip su savo draugu nėra blogai, nes vaikas savo tėvuose mato draugą, asmenį, kuriuo gali pasikliauti, kuriam gali pasipasakoti ir pan. Būtina atsiminti, kad nepaisant to, kad mums patinka pakvailioti su vaiku ar pažaisti su juo – esminis mūsų  vaidmuo yra būti tėvais. Tėvai turi būti autoritetu vaikui, privalo išmokyti vaikus būti atsakingus; taigi būtina nubrėžti ribas ir būti pavyzdžiu savo vaikui.   Noras būti vaiko draugu dažniau įvyksta ne dėl vaiko poreikio, o dėl tėvų noro turėti draugą. Blogiausia yra tada, kai tėvai vaiką apkrauna savais rūpesčiais, pasakoja apie savo sunkumus, problemas, santykius su kitais suaugusiaisiais (tai nutinka tėvų skyrybų atveju arba tėvams turint tarpusavio santykių keblumų). Vaikai emociškai nėra tam pasiruošę ir dažnai prisiima kaltę dėl tėvų nesėkmių. Patologinis draugiškumas su vaiku veda į tai, kad vėliau ir suaugęs jis negali atsiriboti nuo tėvų, jaučia atsakomybę už juos.  

Vaikas kaip priedas  

Taip nutinka, kai vaikas yra vertinamas kaip visaverčio gyvenimo priedas. Tokiais atvejais vaikas yra naudojamas kaip įrankis tėvystei įrodyti. Dėl to vaikas turi sunkumų suvokdamas savivertę ir savo tapatumą. Taip auklėjamas vaikas stengiasi patenkinti tėvų lūkesčius, būti geras, gražus, mandagus, nes žino, kad tik toks bus tėvų priimtas. Nesugebėdamas įtikti tėvams (paprastai turtingiems ir užimantiems aukštas pareigas) vaikas gali jaustis nevisavertis.  

„Paranojiška“ tėvystė  

Tokie tėvai turi daug baimių dėl vaiko. Jie perdėtai baiminasi, kad gali kas nors nutikti. Paprastai toks auklėjimas atsiranda dėl pačių tėvų turimų baimių. Šitaip auklėjami vaikai mokosi nepasitikėti aplinka, dažnai patys tampa labai baikštūs. Šiuo atveju tėvų nerimas yra per didelis ir neadekvatus situacijai. Vaikas negali išmokti teisingai įvertinti rizikos. Auklėti pagal „paranojišką“ modelį vaikai paaugę tampa tėvų ir savo baimių „įkaitais“.  

Atstumiantis auklėjimas  

Šis auklėjimo metodas, dar vadinamas abejinguoju auklėjimu, pasižymi tuo, kad tėvams nelabai rūpi vaikų jausmai. Iš pirmo žvilgsnio vaikas gali atrodyti labai prižiūrėtas, dėvintis brangius drabužius, turintis begalę naujausių žaislų, tačiau nuodugniau pažiūrėjus paaiškėja, kad jam trūksta svarbiausių deramam vystymuisi būtinų elementų – rūpinimosi, domėjimosi ir buvimo šalia vaiko. Paprastai tokie vaikai turi daug erdvės veikti ką nori.  

Paradoksalu, bet vaikai, neturintys nustatytų ribų, būna sutrikę, neretai ūmoko būdo, nesugeba atpažinti savo emocijų ir poreikių. Vyresniame amžiuje tokie vaikai dažnai pakliūna į „blogas draugijas“ arba tampa priklausomybių aukomis. Sumaištį jiems kelia neaiški situacija namuose, neaiškūs lūkesčiai ir taisyklių nebuvimas.

Ikimokyklinis.lt logo