Tęsiame tautiečių prisiminimų apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje publikavimą. Buvusių sovietų armijos kareivį (tegu jo vardas liks anonimiškas) kalbina Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Ramūnas Trimakas.

Sovietinio kareivio prisiminimai: apie ką vyrai tyli (I)

Sovietinio kareivio prisiminimai: apie ką vyrai tyli (II)    

Sovietinio kareivio prisiminimai: pastangos pergudrauti sistemą (III)

Kada ir kokiuose sovietinės kariuomenės daliniuose Tamstai teko tarnauti?

1976–1978 m. tarnavau oro desanto pajėgų Vitebsko divizijos 57 pulke. Pirmus pusę metų nuo 1976 iki 1977 m. pradžios, t. y. pavasario, teko tarnauti учебная дивизия (rus. mokomajame dalinyje) Rukloje, tuo metu pagal geležinkelio stoties pavadinimą – Gaižiūnuose. O jau po to – koviniame Vitebsko divizijos dalinyje, parašiutiniame desantiniame batalione, gyvenvietėje Baravucha-1.

Kiek ir kokių anuomet sovietinio oro desanto divizijų būta? Žvelgiant iš šauktinio pozicijos, kurios sovietinio oro desanto divizijos buvo vertinamos geriau, kurios prasčiau? Kuri dislokacijos vieta SSRS teritorijoje laikyta prestižiškesne?

Tuojau pabandysiu suskaičiuoti. Mokomoji divizija buvo viena visai Sąjungai – Gaižiūnų. O kovinių buvo šešios: Lietuvoje – Kauno, Gudijoje – Vitebsko (taigi jau dvi buvusioje LDK teritorijoje; kartu su mokomąja būtų trys – pašnekovas šypsosi, aut. past.), Ukrainoje (buvusioje Rumunijos teritorijoje tarp Dniestro ir Dunojaus) – Bolgrado, Rusijoje – Pskovo, Azerbaidžane – Kirovobado (dab. Giandža) ir Uzbekijoje – Ferganos. Taigi iš viso buvo septynios oro desanto divizijos. Dar buvo oro desanto pajėgų karininkų rengimo mokykla Riazanėje ir kažkokie padriki pulkai ar batalionai Tolimuosiuose Rytuose, apie kuriuos tiek težinau. Spec. būriai ir diversinės grupės rengėsi taip pat, kaip ir desantininkai, tačiau oro desanto pajėgoms nepriklausė; jie (jos) buvo subordinuoti tiesiogiai Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU).

Oro desanto pajėgų (rus. ВДВ - Воздушно-десантные войска, toliau pokalbio metu pašnekovas vartoja sutrumpinimą VDV) divizijų išsidėstymas rodo, prieš ką jos buvo nukreiptos. Pskovo – prieš Skandinavijos ir jos kaimynines šalis. Kauno ir Vitebsko (iš bėdos – ir mokomoji) – prieš Centrinę Europa (taigi pagrindinė kryptis). Bolgrado – prieš Balkanus (įskaitant nepatikimą sąjungininkę Rumuniją ir „neteisingai socialistines“ Jugoslaviją ir Albaniją), Italiją ir, iš dalies – prieš Turkiją. Kirovobado – prieš Turkiją, Izraelį ir tuomet dar šachinį Iraną. Ferganos – prieš Iraną ir Pakistaną. Padriki daliniai Tolimuosiuose Rytuose – iš esmės prieš Kiniją.

Galima sakyti, kad toliau nuo NATO sienų buvusi (ir dabar ten pat esanti) Pskovo divizija buvo tarsi antrasis ešelonas Kauno ir Vitebsko divizijų atžvilgiu, kurios turėtų priimti pirmąjį smūgį. Todėl Pskovo divizija buvo laikoma tarsi elitinė. Kauno ir Vitebsko divizijos buvo laikomos daugmaž lygiavertės, tik Kaunas kaip miestas turėjo papildomą „sovietinių Vakarų“ žavesį. Toliau eitų Bolgrado, arba kaip ją tada vadino, „girtoji“ divizija (nes kareiviai galėjo nusipirkti iš vietinių gyventojų pigaus naminio vyno). Kita būtų Ferganos, o paskutinėje vietoje – Kirovobado divizija, nes jos dalis buvo dislokuota vadinamajame „Mirties slėnyje“ (rus. „Dolina smerti“), kuri gavo tokį baisų pavadinimą dėl maliariją sukeliančių pelkių Kuros ir Arakso tarpupyje. Suirus SSRS, visos oro desanto divizijos iš nerusiškų „respublikų“ buvo perkeltos į Rusijos Federacijos teritoriją.

Diviziją sudarydavo trys pulkai ir keli atskiri batalionai, o pulką – trys batalionai ir kelios atskiros kuopos; tokiu būdu pulke būdavo apie 1200 (iš jų apie 100 karininkų), o divizijoje – apie 5000 karių (iš jų – apie 500 karininkų). Manytina, kad taikos metu VDV vienu metu tarnavo apie 40 000 karių, iš jų – per 4000 karininkų.

Pagal kokius kriterijus buvote atrinktas į minėtus dalinius? Ar pačiam buvo kokia nors pasirinkimo galimybė?

Pagrindinis patekimo į VDV kriterijus buvo šauktinio sveikatos būklė ir vadinamosios „moralinės dalykinės savybės“ (rus. морально-деловые качества). Nepaisant to, čia patekdavo nemažai ir fiziškai silpnų vaikinų arba visiškų liurbių. Nemažai buvo ir tokių, kurie turėjo kriminalinių polinkių. Jei tokie nekonfliktuodavo su karininkais, jie turėjo net daugiau galimybių „padaryti karjerą“ – tapti seržantais, eiti vadovaujančias pareigas (savaime suprantama, tarp šauktinių).

Pasirinkimas buvo vienas – atsisakyti (nes dalis šauktinių bijojo šokti parašiutu). Tokius skirdavo į „antžeminius dalinius“ (rus. наземные части).

Kaip vyko šauktinių atranka sovietmečiu – dabartiniai abiturientai neįsivaizduoja nei sovietinio požiūrio į aštuoniolikmečius, nei elgesio su jais ypatumų.

Atranka vyko ne šauktinių punktuose, o medicininėse komisijose, kurios prieš eilinį šaukimą buvo sudaromos poliklinikose. Paskui atrankos duomenys patekdavo į karinius komisariatus, kurie ir vykdė šaukimą. Į medicinines komisijas įėjo įvairių specialybių gydytojai. Kažko ypatingo neprisimenu, tos komisijos dirbo panašiai, kaip ir medicininės komisijos, kurios tikrina žmonių, norinčių įgyti vairuotojo teises, sveikatą.

Žinau, kad tėvai dažnai papirkdavo komisijos narius, kad jų atžalos nepatektų į ypač atgrasias tarnybos sąlygas, pavyzdžiui, į povandeninį laivyną, arba apskritai išvengtų privalomos karinės tarnybos. Kai kuriems dėl to paskui neleido dirbti pagal jų pasirinktą profesiją, pavyzdžiui, milicijoje, prekybos arba žvejybos laivyne, civilinėje aviacijoje ir pan. Aš tuomet labai didžiavausi, kad tarnausiu VDV (esą labai „kietas“), ir todėl nebandžiau kaip nors pakeisti savo likimo.

Pirmus tris šuolius atlikau prie Naujosios Vilnios esančiame Kyviškių aeroklube. Panevėžio kariniame komisariate man pasakė – tavo sveikatos būklė tinka, štai tokią dieną vyksi į Kyviškes atlikti pirmųjų šuolių.

Kaip jau sakiau, man imponavo, kad esu atrinktas ne į kažkokias kitas, o būtent į elitines oro desanto pajėgas. Tai niekaip nebuvo susiję su politinėmis ar su dar kokiomis kitomis mano pažiūromis. Tai atrodė tas pat, kaip ir darbas bet kurios kitos tuometinės sovietinės įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojų gretose.

Kaip oficiali propaganda pateikdavo tarnybą sovietinėje kariuomenėje? Ir koks požiūris į šią tarnybą buvo Tamstos artimųjų – giminių, draugų?

Propaganda pateikdavo tai kaip „pilietinės pareigos vykdymą“. O žmonės priimdavo tai kaip liūdną neišvengiamybę. Taip tai priėmiau aš pats, taip pat – ir mano aplinka.

Į oficiozinį karinės privalomos tarnybos šlovinimą aš ir mano aplinkos bendraamžiai dėmesio nekreipėme, žinojome, kad tai – nieko nesakanti „pakazūcha“ ir demagogija. Pažįstami dažniau pasakodavo apie tarnybos sunkumus, apie „dedovščiną“ ir kitokias nenormalias apraiškas. Bet kiekvienas iš mūsų galvodavo, kad visa tai nutikdavo kažkam kitam, silpnesniam, o mes gi esame „normalūs“, tai mums viskas turėtų būti gerai.

Ar buvo bandymų išvengti privalomosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje? Ar pačiam teko su tuo susidurti?

Tarp aplinkinių bandymų išvengti buvo. Bet beveik visada tai buvo ne kažkokie ideologiniai pamąstymai, o viso labo noras neprarasti dvejų gyvenimo metų, kurie galėtų būti panaudoti „naudingiau“. Tik labai retais atvejais tai buvo noras protestuoti prieš egzistuojančią santvarką. Toks sąmoningas dar nebuvau.

Norint išvengti paprastai būdavo pasitelkiamos pažintys medicininėje tarnyboje, kas leistų pateikti save kaip fiziškai neįgalų tarnauti kariuomenėje. Man kaip jaunam žmogui tai atrodė nepriimtina, nes tikrai buvau sveikas ir maniau, kad pasikeitus aplinkybėms toks pats sveikas galėsiu būti (kai reikės) ir būsimos Lietuvos kariuomenėje.

Galų gale neturėjau svertų, skirtingai nuo nomenklatūros sūnų, kaip nors tos prievolės išvengti. Net jei to norėčiau.

Atsisakiusių tarnybos sovietinėje armijoje idėjiniais sumetimais nebuvo daug. Mes, jaunuoliai, tokiais žavėjomės, tačiau tėvai dažniausiai juos smerkdavo, sakydavo „kvailys, sugadino sau gyvenimą“, „užtraukė nemalonę savo tėvams“ ir pan. Bet konformizmas būdingas daugumai lietuvių ir dabar.

Nuo ko prasidėdavo tarnyba sovietinėje kariuomenėje? Kaip vyko šis procesas?

Jaunuoliai, baigdami vidurines, profesines technikos mokyklas bei technikumus, gaudavo vadinamuosius „prirašymo liudijimus“. Ir taip pat atsidurdavo rekrutų sąraše. Priemonė to išvengti buvo įstoti į aukštąją mokyklą, kur būdavo vadinamos „karinės katedros“. Baigusieji tas aukštąsias mokyklas jaunuoliai turėdavo atitarnauti pusę metų jau kaip karininkai ir automatiškai po to tapdavo „atsargos karininkais“. Visi kiti turėdavo eiti privalomąją karinę tarnybą (nebent sveikata tikrai neleisdavo). Kadangi nepriklausiau pirmajai kategorijai, automatiškai atsidūriau antrojoje.

Kaip paties gyvenimo kelias klostėsi baigus mokslus ir besirengiant tarnauti sovietinėje kariuomenėje?

Kadangi baigiau mokyklą dėstomąja rusų kalba, pradėjau dirbti ir įstojau į vakarinę, vadinamąją „darbininkų“ mokyklą lietuvių kalba. Tai leido man nutęsti šį klausimą (t. y. šaukimą) metams. Būdamas jau ne aštuoniolikos, o devyniolikos metų, gavau šaukimą į privalomąją karinę tarnybą. Kaip jau minėjau, prieš tai vasarą turėjau atlikti tris pirmuosius šuolius Kyviškėse. Tuo metu man tai atrodė kaip tam tikra atrankos procedūra prieš patekimą į elitinį būsimų kareivių sąrašą. Pradėjus tarnauti taip jau nebeatrodė.

Kokia buvo neoficiali hierarchija tarp skirtingų sovietinės kariuomenės rūšių? Ir kokią vietą minėtoje vertinimų sistemoje užėmė oro desantas? Ar oficialus požiūris skyrėsi nuo neoficialaus? Ar pasitaikydavo susidūrimų tarp skirtingų kariuomenės rūšių atstovų?

Aukščiausią vietą sovietinių kariuomenės rūšių hierarchijoje užimdavo Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) tiesiogiai pavaldžios specialiosios paskirties grupės ir būriai (kitaip sakant, diversantai), bet ten šauktinių nebuvo.

Iš „masinių“ kariuomenės rūšių aukščiausiai buvo vertinami jūrų pėstininkai. Žemesnei, bet vis dėlto tarsi „elitinei“ kategorijai buvome priskiriami mes – desantininkai ir jūrininkai, ypač tarnavę povandeniniame laivyne. Palyginti aukštai buvo vertinama tarnyba karinėse oro pajėgose ir medicininiuose daliniuose – ten buvo mažiau muštro. Toliau eitų raketininkai ir artileristai, panašiai – tankistai ir techninės kariuomenės rūšys: pionieriai, ryšininkai, automobilistai, kariniai geležinkelininkai, kariniai gaisrininkai ir pan. Kaip į visišką prastuomenę buvo žiūrima į pėstininkus („motošaulius“, rus. мотострелки). Na, o žemiausiai kastai priklausė kariniai statybininkai, tarnavę „strojbatuose“. Turiu prisipažinti, kad dažnas iš mūsų, viešai neva niekindamas tuos „strojbatininkus“, iš tikrųjų jiems pavydėdavo, nes mus varinėdavo kaip kokius šunis iki nukritimo nuo ryto iki vakaro (dažnai ir naktimis), o šie atidirbdavo savo darbo valandas ir voliodavosi ant žolytės, ir dar pinigų namo parsiveždavo (nors mokėjo jiems nedaug, taip ta prakeikta valstybė taupė lėšas, nes civiliai už tokius pinigus nedirbtų).

Kaip matome, ta vertinimo sistema buvo ne visai logiška ir, jei taip galima pavadinti, „mišri“, nes visai šalia pagal įsivaizduojamą prestižiškumą rikiavosi (net antpečiai buvo tos pačios spalvos) ir laisvos sekundės neturėję desantininkai, ir tikrai nepersidirbdavę „aviatoriai“ (jie neskraidė, dirbo angaruose, sandėliuose ir pan.)

Dar buvo VRM priklausančios „vidaus pajėgos“ (rus. внутренние войска), kuriuose tarnavę kareiviai paprastai saugojo įkalinimo vietas, konvojavo nuteistuosius ir buvo pasirengę malšinti neramumus (jei tokie kiltų). Jų statusas nebuvo itin aukštas, bet aukštesnis negu pėstininkų.

Dalis šauktinių patekdavo ir į KGB, bet čia buvo jau griežtai individuali atranka – ne medicininių komisijų ir ne karinių komisariatų. Ten patekę nesiafišuodavo ir paprastai likdavo susiję su šia struktūra visą likusį gyvenimą (kaip etatiniai darbuotojai arba kaip nuolatinį atlygį gaunantys informatoriai, kurių buvo kiekvienoje darbovietėje). Aišku, kad jie į kariuomenės rūšių „vertinimo sistemą“ nepatekdavo, bet apskritai KGB buvo bijomasi, o jos darbuotojai – neapkenčiami.

KGB dar buvo pavaldžios tokios „pasienio pajėgos“ (rus. пограничные войска). Jose tarnavę kareiviai galėtų būti prilyginti, pavyzdžiui, „aviatoriams“. Toks palyginti aukštas statusas buvo susijęs su tuo, kad jų „fronto linija“ egzistuodavo ir taikos metu, ir dar su tuo, jog sovietiniais laikais viskas, kas buvo susiję su užsieniu (juk jie savo akimis matė tą užsienį!) buvo įgavę kažkokią paslaptingumo aureolę.

Užsiminus apie užsienį tenka pasakyti, kad ten tarnavę kareiviai buvo laikomi „laimės kūdikiais“, nepriklausomai nuo kariuomenės rūšies, kurioje jie tarnavo. Tai buvo absoliuti siekiamybė. Bet ir čia buvo tam tikra gradacija. Aukščiausiai buvo vertinama galimybė tarnauti Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, kiek prasčiau (nors irgi gana aukštai) – Lenkijoje. Mongolija irgi buvo užsienis, bet jau visai kitoks, todėl aukščiau už ją buvo vertinamos ne tik „Pribaltika“, Maskva ir Leningradas, bet ir Ukraina, Gudija, Moldavija ir Pietų Kaukazo respublikos (išskyrus mano minėtą Mirties slėnį). O prasčiausiai buvo vertinamos Vidurinės Azijos respublikos ir kaip baisiausias variantas – vadinamoji Kraštutinė Šiaurė (rus. Крайний Север). Tokiu būdu tarnybą Mongolijoje (taigi užsienyje, bet be jokios infrastruktūros) galima būtų prilyginti tarnybai kur nors Rusijos europinėje dalyje (nyku, bet „sava“ daugumai kareivių).

Kartais rašoma apie to meto sovietinius karius Angoloje, Etiopijoje ar Vietname, bet ten nebuvo šauktinių – tik karininkai ir liktiniai. O į Afganistaną pulkas, kuriame aš tarnavau, „nukeliavo“ tik po pusės metų po to, kai jau buvau demobilizuotas.

Susidūrimų tarp skirtingose kariuomenės rūšyse tarnavusių kareivių būdavo, bet tik laisvalaikio metu. Štai ir aš „susipažinau“ su kariniais automobilistais (beje, čečėnais) per muštynes kaimo klube, kur mes buvome nuslinkę į šokius...

Pakalbėkime apie nestatutinius santykius sovietinėje kariuomenėje...

Vadinamoji „dedovščina“ pasitiko nuo pirmų dienų, tačiau kas pusę metų ta vyresnių kareivių „priespauda“ mažėjo, kol mano šaukimo kareiviai patys tapo „dembeliai“.

Bet iš tų pirmų tarnybos dienų galiu prisiminti vieną įdomų dalyką, kad karininkas, kuris pamatė kažkokius mano humanitarinius sugebėjimus, paprašė perskaityti paskaitą kitiems kareiviams apie vadinamąją „Литовская ССР“ (rus. "Lietuvos TSR") ir jos istoriją. Turėjau įžūlumo kareivių ir karininkų auditorijoje papasakoti apie pokario pasipriešinimą. Ir paaiškinti, kad tai nebuvo kokie nors vokiečių okupantų pakalikai (kaip tada apie juos buvo sakoma), o žmonės, kurie galbūt ideologiškai klydo (be šitos išlygos kalbėti buvo neįmanoma), tačiau tikrai buvo savo krašto patriotai.

Atrodo, tai atsiliepė ne tik tam karininkui, nes, baigęs mokomojo dalinio kursą, buvau paskirtas ne kaip man buvo žadėta – į Kauno oro desanto diviziją, o į kaimynystėje esančią Vitebsko. Kur ir ištarnavau pusantrų metų.

Ar karininkui kliuvo už jo parodytą iniciatyvumą ir Tamstai pateiktą pasiūlymą perskaityti paskaitą?

Tiksliai nežinau, bet girdėjau, kad to karininko karjera faktiškai baigėsi, nes jis, būdamas jau nebejaunas, buvo perkeltas į žemesnes pareigas. Buvo kviečiamas į tuometinius politinius organus ir jam buvo aiškinama, kokia nesąmonė leisti kareiviui susirinkimo metu tokius dalykus šnekėti. Jo garbei galiu pasakyti, kad jis, prieš tai tarnavęs sovietinėje kariuomenėje Rytų Vokietijoje, pats aiškino kareiviams, jog Lietuvoje jam patinka daug labiau nei VDR, kad čia beveik tokia pati tvarka, kokią jis matė Vokietijoje, bet, skirtingai nuo Vokietijos, čia galima susišnekėti ir rusiškai.

Užsiminėme apie nestatutinius santykius sovietinėje kariuomenėje. Kaip tai konkrečiai pasireikšdavo?

Pasireikšdavo labai paprastai, bet pagrindinis dalykas buvo priklausymas skirtingoms šaukimo grupėms. Kadangi tarnavo keturių šaukimų atstovai, jie buvo atitinkamai vertinami kaip keturių skirtingų kategorijų atstovai. Galbūt galima sulyginti su tam tikra hierarchija sovietiniame kalėjime. Ir taip, ir ne.

Kalėjime priklausymas tam tikroms kastoms vis dėlto buvo susijęs su sugebėjimu pasipriešinti nuožmesniam. Žinoma, ten irgi egzistavo savo „kvalifikaciniai“ reikalavimai. Sovietinėje kariuomenėje, priešingai, prioritetas buvo tavo ištarnautas laikas. Automatiškai vien tik dėl to, kad tu priklausei kategorijai, kurios atstovai jau ištarnavo pusę metų, metus arba pusantrų, jau buvo nulemtas tavo „socialinis“ statusas. Išlygų, žinoma, buvo. Kai kurie sugebėdavo išsikovoti aukštesnį statusą, nepriklausomai nuo ištarnautų metų. Bet tai – tik išlygos.

Šitą „tvarką“ palaikydavo patys karininkai, nes tai padėdavo jiems palaikyti griežtą tvarką ir kontroliuoti situaciją. Pats buvau priverstas ieškoti vadinamojo „penkto kampo“ išvietėje po to, kai garsiai pasakiau, ką aš galvoju. Tai nebuvo susiję nei su vyresnių kareivių tautybe, nei su tikėjimu, nei su jų intelektiniais sugebėjimais – tiesiog išsakiau kitokią nuomonę kažkokiu klausimu.

Žinoma, buvo dar kitokia, atskira hierarchija šitų kategorijų viduje. Bet tai jau priklausė nuo individualybės. Kiek žinau, tai buvo ne tik oro desanto pajėgose, bet ir pėstininkų ar net karinių statybininkų daliniuose.

Išvada – tai buvo sankcionuota aukštesnės karinės vadovybės. Kitaip tai nebūtų išsilaikę dešimtmečiais.

Ar buvo sovietinėje kariuomenėje susiskirstymas pagal tautybę ar kilmės vietą?

Šalia to, t. y. pagal ištarnautus metus, buvo tam tikras susiskirstymas pagal tautybę, religiją ar kilmės vietą. Pavyzdžiui, pirmai kategorijai priklausė slavai (tiksliau pasakius, rytų slavai – rusai, ukrainiečiai ir gudai), bet net ir viduje jų buvo labai aiškus segregavimas. „Teisingieji“ visada buvo patys rusai. Tik paskiau ukrainiečiai ir gudai. Maža to, vakariniai ukrainiečiai jau nebuvo laikomi „savais“. Lygiai tokiais buvo laikomi ir lenkai iš Vilniaus krašto ar Vakarų Gudijos – lyg ir slavai, bet „neteisingi“ slavai, ir dar ne stačiatikiai. Paskui buvo vadinamieji „pribaltai“, kurių iš dalies nemėgo, bet vertino dėl jų dalykinių privalumų. Neutraliai buvo vertinami Pavolgio ir Uralo tautybių atstovai (totoriai, čiuvašai, komiai, mariai etc.) – kaip „jokie“. Kaip rusų kultūros atstovai, bet vis dėlto ne rusai. Panašiai ir moldavai. Į žemesnę kategoriją patekdavo kaukaziečiai (Šiaurės ir Pietų Kaukazo) ir žemiausiai buvo vertinami Vidurinės Azijos tautybių atstovai. Kaukaziečiai dėl to pasipriešindavo, o „azijatai“ buvo visai užguiti.

Ką galėčiau pasakyti apie Šiaurės tauteles – nieko, nes jų tarp mūsų nebuvo. Žydai paprastai savo tautybę slėpė ir „prisirašydavo“ atitinkamai prie sąjunginių respublikų titulinių tautybių atstovų, nes savo tautybės eksponavimas galėjo jiems atitinkamai atsiliepti (tai teko patirti bendraujant su jais). Tas pat pasakytina apie buvusius Pavolgio vokiečius, kurių buvo ne tiek jau mažai. Vertinimų pagal priklausomybę vienai ar kitai konfesinei grupei pasitaikydavo rečiau, nes tais laikais tai buvo tik paraštėje.

Ar dažnai mokomojoje dalyje arba jau Vitebsko divizijoje kildavo konfliktų tarp kareivių? Dėl ko? Kaip jie vykdavo? Kaip reaguodavo vadovybė?

Konfliktų kaskart kildavo. Turėčiau suskirstyti juos į dvi pagrindines kategorijas. Pirmoji – pagal ištarnautą laiką. Be jokios abejonės, tai buvo svarbiausia. Kartais engiami žemesnio ištarnauto laiko atstovai neapsikęsdavo patyčių ir gan brutaliai tam pasipriešindavo. Yra atvejų, kad įvykdavo net susišaudymų kareivinėse, dėl to jie atsidurdavo vadinamuosiuose „drausmės batalionuose“. Yra ir priešingų atvejų, kai valdžia, neapsikentusi, kad galutinai subanditėję vyresnių kategorijų kareiviai, paprastai seržantai, pradėdavo elgtis kaip kriminalinių grupuočių „verchai“ (rus. vadeivos) su „gaidžiais“ (rus. петушня), buvo priversti imtis disciplinarinių priemonių jų atžvilgiu.

Antroji, tai, apie ką mes kalbėjome – tai tautiniai ir kartais konfesiniai skirtumai tarp karių. Labai dažnai tai buvo nuspalvinta pirmuoju kriterijumi, kurį mes paminėjome, t. y. ištarnautu laiku. Jeigu naujai atsiradusi kareivių grupė konfesiškai ir tautiškai skyrėsi nuo dominuojančios, tai sukeldavo jų aktyvų pasipriešinimą net su galimom žmogiškom aukom. Tokiais atvejais karinė vadovybė stengdavosi visaip nuslėpti tikrąsias priežastis, paprastai pataikaudama dominuojančiai daugumai.

Iš esmės kitokių priežasčių nebuvo – nebent kaip žmonių tarpusavio nesuderinamumo pasekmė. Kas buvo ir bus visada.

Tamsta paminėjote konfliktus ir dėl konfesinės priklausomybės. Oficialiai Sovietų Sąjunga, skelbdama tikėjimo laisvę, laikėsi griežtos ateizmo politikos. Koks buvo kariuomenėje požiūris į katalikus, sentikius ar musulmonus? Kaip vertinti stačiatikiai?

Buvo didelis skirtumas dėl formalaus ateizmo ir tikro požiūrio į vienos ar kitos konfesijos atstovus. Realiai vėlgi, nepriklausomai nuo to, ar žmogus buvo tikintis, ar ne. Jeigu žmogus yra ateistas – tuo metu tai buvo jo privalumas ir judėjimo karjeros keliu pagrindas. Jeigu vis dėlto žmogus, gal ir nekonfliktuodamas su sovietiniu režimu, identifikavo save su viena ar kita konfesija, tai, be jokios abejonės, privalumas buvo priklausyti stačiatikių tikėjimui. Net sentikybė vien tik dėl jos konflikto su valdžia dar ne komunistų, o caro laikais jau atrodė daugumai kaip kažkas nenormalaus.

Juolab absoliučiai priešiškai buvo suvokiama mūsų katalikybė. Taip pat jos atmaina – unitų tikėjimas, kurio daugelis dalykų tarsi ir būtų artimi stačiatikybei, bet buvo neapkenčiamas jos pavaldumas Romai. Skersai buvo žiūrima ir į visų atmainų protestantus – liuteronus, kalvinistus, baptistus, adventistus ir kitus. Dėl neapykantos žydams nereikia atskiro komentaro.

Jeigu prisiminsime dar vieną monoteizmo atmainą – islamą – tai galima prisiminti, kad jiems nepalanki ir net priešiška politika taip pat buvo vykdyta dar nuo carinių laikų. Tai jautėme ir sovietinėje kariuomenėje.

Gal galėtumėte papasakoti apie „nestatutinių santykių“, kaip jie anuomet vadinti, papročius – gal buvo susiformavę konkretūs ritualai?

Bent pas mus (kai aš tarnavau) jokių ypatingų ritualų nebuvo. Tiesiog vyresni (turiu omenyje ištarnautą laiką) kareiviai turėjo „teisę“ žeminti ir išnaudoti (permetant jiems savo darbus) jaunesnius. Nežinau – ar jūsų minimos „tradicijos“ buvo tuomet jau sunykusios, ar priešingai – dar nesusiformavusios, bet aš jų neužtikau. O gal tiesiog ne visur buvo vienodai, gal tos „tradicijos“ nebuvo visuotinos...

Nors ne, prisimenu vieną „dembelių“ „pramogą“, kai jie, prisigėrę naktį kareivinėse, vertė jaunus kareivius „vairuoti BMD" (rus. боевая машина десантная, t. y. „kovinė desantinė mašina“) – šliaužioti imituojant dyzelinio variklio urzgesį po lovomis ir stumdyti prieš save gulsčią taburetę... Bet tai nebuvo joks „įšventinimo ritualas“, tiesiog šiaip sau „išsidirbinėjimas“.

Ar skyrėsi tarnavimas mokomajame dalinyje nuo tarnybos koviniame oro desanto dalinyje?

Tarnavimas pusę metų mokomajame dalinyje, o vėliau pusantrų metų Vitebsko divizijoje skyrėsi tik tiek, kiek teko pereiti per priklausymo tam tikroms grupėms (rus. „molodoslužaščij“, „sredneslužaščij“ ir „staroslužaščij“) gradacijas. Jokių kitų kokybiškų lūžių nebuvo įvykę.

Mokomasis dalinys, nors ir buvo Lietuvoje, mes šito niekaip nejautėme, nes buvome visiškai izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio.

Ar esate ką nors išsaugojęs iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje laikų?

Kadangi buvau labai priešiškai nusiteikęs prieš viską, kas buvo sovietiška, komunistiška ir rusiška (tuo metu visa tai atrodė neatskiriama), jokių tokių „artefaktų“ nesaugojau, priešingai – stengiausi juos naikinti net tada, kai tai man nepriklausė (jei būdavo tokia galimybė); šiuo atžvilgiu buvau absoliutus fundamentalistas. Uniformą sudeginau vos išėjęs už dalinio vartų (tėvas buvo atvežęs normalius drabužius); neformavau aš (kaip beveik visi kiti) ir jokių „dembelinių“ (tiksliau – „dembilinių“) albumų ar pan. Dėl šios priežasties nieko tokio neturiu, tik vieną Baravuchos - 1 kaimo fotoateljė darytą „sterilią“ nuotrauką, kurioje esu apsirengęs desantininko išeigine uniforma.

Bet ši nuotrauka turi savo istoriją, dėl kurios aš buvau vėliau tardytas Vitebsko divizijos Ypatingojo skyriaus tardytojo ir vos nepatekau į drausminį batalioną. Jei bus įdomu, galėsiu papasakoti...

Būtų įdomu išgirsti šią istoriją dabar, jeigu Jūs nieko prieš.

Taigi pasakoju. Gaudavau tuomet iš namų lietuviškos spaudos – „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Kultūros barus“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Švyturį“ ir „Jaunimo gretas“. Pastarajame buvo spausdinami adresai „liaudies demokratijos“ šalių jaunuolių, kurie norėjo susirašinėti su Lietuvos jaunimu. Taip pradėjau susirašinėti su viena čeke iš Prahos (paskui po mano tarnybos ji buvo vieną kartą atvažiavusi į Vilnių). Aš tuo metu bandžiau eiliuoti, kaip pasirodė – ji taip pat. Nemokėjau čekiškai, o jinai – lietuviškai, bet abu mokėjome rusiškai, todėl ji atsiųsdavo rusiškus pažodinius savo eilėraščių vertimus, kuriuos aš išguldydavau lietuviškai, o ji tą patį (tik jau čekiškai) darė su mano „poezija“. Taip ir susirašinėjome.

Tarnybos pabaigoje įdėjau aš į eilinį jai siunčiamą laišką tą savo nuotrauką ir užrašiau kitoje pusėje lenkiškai, kad jau greitai ateis laikas, kai galėsiu nusimesti tą „przekliąta uniforma rosyjska“. Dėl viso ko įmečiau tą laišką į pašto dėžutę ne karinio dalinio teritorijoje, o šalia esančiame kaime.

Kurgi tau – po kokios savaitės išbalęs bataliono vadas liepė man skubiai prisistatyti štaban pas pulko vadą. Ateinu, o ten sėdi „trojka“ – pulko vadas, pulko „osobniakas“ (Ypatingojo skyriaus viršininkas) ir divizijos „osobniakas“, atvykęs iš Vitebsko. Rodo man tą mano nuotrauką ir klausia (žinoma, rusiškai) – „Kas tai?“ Sakau – „Tai mano foto“. „O čia kas?“ – klausia atsukęs kitą nuotraukos pusę, kurioje puikuojasi tas mano lenkiškas užrašas.

Na, manau, dabar jau viskas, likus mėnesiui privalomos tarnybos keliausiu aš dabar dar kokiai porai metų į drausmės batalioną (rus. дисциплинарный батальон) kur nors Sibiro taigoje, iš kur galima ir negrįžti...

Jie jau žinojo, kad aš buvau „tampomas“ Panevėžio KGB dar 1973 metais, kai buvau išklijavęs ant stulpų ranka rašytus atsišaukimus (tai irgi atskira istorija, bet su tarnyba Sovietinėje armijoje ji nėra tiesiogiai susijusi), todėl „kompostiravo“ man smegenis gal kokias penkias valandas. Aiškino apie „buržuazinio nacionalizmo“ žalą, apie tai, kaip tie „buržuaziniai nacionalistai“ yra išlaikomi Amerikos imperialistų ir Izraelio sionistų, kaip jie prieš karą engė lietuvių darbo liaudį. Dar baugino, kad tuojau išves mane į plocių, kur bus išsirikiavęs visas pulkas, ir pasakys visiems „kovos bičiuliams“ (rus „soratniki“) – koks aš esu šiukšlė ir išdavikas. „Žinai, kas iš tavęs po to liks?“ – klausė manęs divizijos „osobniakas“.

Ką ir besakyti, jaučiausi tuo momentu tikrai nekaip, todėl apsimečiau atgailaująs, ir viską suverčiau antisovietinei „Amerikos balso“ propagandai. Dar pasakiau, kad tiesiog norėjau pasirodyti prieš tą čekę, bet iš tikrųjų taip „negražiai“ apie „mūsų socialistinę tėvynę“ nemąstau.

Bet baigėsi viskas palyginti gerai (visgi buvo jau kiti laikai). Kagėbistai davė pasirašyti kažkokius lapus, kad suvokiu savo kaltę ir daugiau taip nedarysiu, ir liepė niekam apie tai nieko neaiškinti. Tiesa, išvažiavau namo ne lapkričio mėn., kaip dauguma mano šaukimo kareivių, o tik prieš pat 1979-uosius Naujuosius. Bent tiek man „įspyrė“.

Iš tarnybos laikų daugiau nebelikę jokių artefaktų?

Dar turiu metalinį bareljefą, kuriame pavaizduotas rūstus desantininko „pokas“, lėktuvai, parašiutai ir kitos nesąmonės, ir metai „1977“ (aš irgi tarnavau 1976–1978), bet jį aš gavau iš kažkur jau po tarnybos, ir užrašas jame mini ne mūsų mokomąją „Gaižiūnų“ (iš tikrųjų turėtų būti Ruklos), o kovinę Kauno diviziją, kurioje aš nebetarnavau. Vis vien pasiėmiau tą bareljefą, kaip sakoma, „ant bajerio“, bet tai buvo jau kokiais 1998–1999 metais...

Nežinau, ar tai bus „į temą“, bet dar turiu 1989 metų pabaigoje „Vojenizdat‘o“ (SSRS gynybos ministerijos leidyklos) išleistą brošiūrą „Litovskaja SSR“, kurios viršelyje LSSR herbas puikuojasi ant mūsų... trispalvės fono. Gaila, kad nenusipirkau tada palyginimui tos pačios serijos brošiūrų apie kitas Sovietijos „sąjungines“ respublikas, kuriose buvo pavaizduoti „normalūs“ sovietiniai herbai ir vėliavos...

Dažnai iš kalbančiųjų lūpų tenka girdėti vertinimų, jog dveji tarnybos sovietinėje kariuomenėje metai buvo patys beprasmiškiausiai ir beviltiškiausiai sugaišti, nieko naudingo nedavę, o greičiau atvirkščiai – skatinę asmenybės degradaciją. Koks paties požiūris, žvelgiant iš tolstančių metų perspektyvos? Ar, kas būtų labai įdomu, galėtumėte pateikti tokio sovietinės kariuomenės absurdo pavyzdžių (jeigu tokių būta)?

Kartą susinervinęs jaunas kuopos vadas (leitenantas Surintas / Surint, gudas ar lenkas iš Gardino) varinėjo mūsų kuopą per plocių (rus. плац, t.y. aikštė) gal kokias keturias valandas. Karšta, norime gerti, norime valgyti, norime į tualetą, o jam vis atrodo, jog mes nepakankamai aukštai keliame kojas žingsniuodami, ir kad mes tai darome specialiai, nes jis – beveik mūsų bendraamžis, gal kokių 22 metų amžiaus (esą negerbiam jo).

Tuomet jis liepė mums užsidėti dujokaukes ir taip dar kokią valandą žingsniuoti ratu, dainuojant mūsų kuopos dainą „Не плачь, девчонка“ (rus. „Neverk, mergaite“). Gaila, kad niekas nefilmavo...

Kaip Jūs asmeniškai vertinate sukauptą patirtį tarnybos metu?

Trumpiausias atsakymas būtų toks: „Neigiama patirtis taip pat yra patirtis“, ir tai yra tikra tiesa. Tikrai pastebėjau, kad netarnavę kariuomenėje (ir apskritai statutinėje organizacijoje) vyrai yra kitokie, tarsi jiems kažko trūksta (žinoma, negalima tokių išvedžiojimų suabsoliutinti, nes visada galima rasti ir priešingų pavyzdžių).

Tačiau tiesa yra ir tai, kad galbūt tuos metus galima buvo pragyventi prasmingiau – kažkur mokytis, dirbti ir uždirbti...

Visgi turbūt turėčiau daugiau akcentuoti ne prarastą laiką ir juolab ne patirtas skriaudas (laikas tikrai viską gydo), o tai, kad teko tarnauti svetimiems, tiksliau – amžiniems mūsų civilizacijos priešams. Šiuo atžvilgiu niekaip negaliu ir nenoriu pateisinti tų, kurie vengia tarnybos Lietuvos kariuomenėje – tai jau visiškas išsigimimas. Ir ne tik dėl to, kad tai – tarnyba savai šaliai, kurios tada, prieš 34–36 metus, juk net nebuvo... Net žiūrint be jokio idealizmo, tai yra nepalyginami dalykai – dabar tarnyba vyksta gimtąja kalba, tokia graži ir patogi uniforma, kareivinės kaip kokia sanatorija, puikūs maitinimas, dažnai paleidžia į namus, ir tarnauti reikia tik vienus metus. Galų gale juk Lietuva ne tokia jau didelė – tą pačią dieną gali pasiekti bet kokį jos kampelį, o anksčiau iš kokių Tolimųjų Rytų į namus kareivis turėdavo savaitę keliauti. Ir blogai, kad atsisakėme šauktinių – tai jau kažkoks kariuomenės naikinimas, nes dabar jos beveik neturime. Kaip ir Izraelis, esame priešų (Rusijos administruojamo Karaliaučiaus krašto ir jos satelitės Gudijos) totalinėje apsuptyje, agresija gali prasidėti bet kurią sekundę, todėl visi be išimties vyrai, jei jie nėra neįgalieji su amputuotomis galūnėmis arba sunkūs ligoniai (savanoriškai – ir merginos), privalo išeiti bent minimalų (vienų metų) karinį parengimą. Ar manome, kad savo galvas už mus guldys amerikiečiai, lenkai, turkai ir norvegai, o mes stebėsime visą tai TV ekrane krapštydami nosį?

Kitaip kita lietuvių karta tiks tik gėjų paradams. Kartais atrodo, kad jau dabar tokie (ir panašūs) mus valdo, nes niekam nieko tikro nereikia. Gal ir sunku dabar man būtų pritaikyti tarnybos VDV patirtį, esu per senas, bet tarnybos kitoje, jau lietuviškoje statutinėje organizacijoje patirtį ne tik galėčiau, bet ir norėčiau pritaikyti, bet, kaip jau sakiau, niekam to net nereikia.

Bet čia jau iš kitos „operos“...

Kalbino Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Ramūnas Trimakas