Toks klausimas kaip perkūnas trenkė kažkurią eilinę dieną tarp eilinių pokalbių iš mūsų penkiametės lūpų. Trinktelėjo jis ir dar kelias dienas bei kelis vakarus – su ašaromis ir dar daugiau klausimų. Bandėme kalbėtis, intuityviai dėlioti akcentus ant gyvenimo, o ne ant mirties, tačiau galiausiai vis tiek suabejojau: o iš tiesų, kaip kalbėtis su vaiku apie mirtį? Išvis – ar normalu, kad vaikui kyla tokių klausimų tokiame amžiuje?

Tekstas iš Bernardinai.lt archyvų.

vienatvė

„Mama, ar aš mirsiu?“

Rodosi, kad maži vaikai tikisi, jog tėvai apie mirtį žino viską. Tačiau pažintis su mirtimi ir jos laukimas gali tęstis visą gyvenimą. Ir net atsakymai gali būti skirtingi skirtingais gyvenimo periodais. Deja, bet mirtis vis dar išlieka tabu tema net ir tikinčiose šeimose... Ar patys jūs mėgstate galvoti ir kalbėti apie liūdnus dalykus? Juk neretai stengiamės nerasti atsakymų, galvodami, jog taip apsaugosime vaiką: kol jis nežino, kad žmonės miršta, jis – nemirtingas...

Mažam žmogučiui labai norėtųsi, kad visa, kas jį supa, būtų nuspėjama ir, pagal galimybes, nenutrūkstama. 

Mažam žmogučiui labai norėtųsi, kad visa, kas jį supa, būtų nuspėjama ir, pagal galimybes, nenutrūkstama. Jis visada norėtų gyventi šiame bute su mama ir tėčiu. Ir suvokimas, kad visa tai kažkada baigsis, sukelia tam tikrų išgyvenimų ir klausimų.

O kažkada žmonės mirdavo namuose, apsupti artimųjų. Suaugusieji ir vaikai išgyveno mirtį kartu, liūdėdavo kartu ir vieni kitus palaikydavo. O šiandien mirtis tampa vis vienišesnė. Daug žmonių miršta ligoninėse, senelių namuose, kur jiems garantuojama visa būtina medicininė priežiūra. Bet kur artimieji turi vis mažiau laiko ir galimybių dalytis paskutines gyvenimo akimirkas kartu. Gyvenimo tėkmė tampa vis labiau izoliuota nuo mirties. Nuosekliai mirtis daug kam tampa vis didesne paslaptimi, o kai kuriems net ir baime.

Tiesą sakant, ieškoti atsakymų į pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties klausimus – viena svarbiausių užduočių vystantis asmenybei, padedančių kurti savo santykį su pasauliu. Juk vaikas auga, suvokia pasaulį, stengiasi daug ką jame suprasti, ieško paaiškinimų, taip pat nori suprasti savo gyvenimo perspektyvą. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, tačiau atsakydami klausimas po klausimo į vaiko abejones, jūs mūrijate akmenuką po akmenuko savo vaiko saugumo fundamente.

Paprastai mirties klausimas iškyla 5–6 metų vaikams – tuo metu įvyksta pirmas savo mirtingumo suvokimas.

Įvairūs tyrimai bei psichologų patirtis rodo, jog paprastai mirties klausimas iškyla 5–6 metų vaikams – tuo metu pirmą kartą suvokiamas savo mirtingumas. Būtent šiuo metu plečiasi įsivaizdavimas apie pasaulį ir save jame. Nors, tiesą sakant, tai gali būti labai individualu. Bet įprasta, kad pirmą kartą šia tema vaikas susidomi ketvirtais–penktais gyvenimo metais. Kita vertus, kalbėtis su vaiku apie mirtį verta tik tada, kai jam kyla klausimų. Ir greičiausiai tėvams teks susidurti su pačiais neįprasčiausiais klausimais: vaikai sugeba klausimą suformuluoti labai jau tiesmukai, kartais gal net šokiruojančiai. Tačiau verta suprasti, kad dažniausiai maži vaikai domisi ne tiek su mirtimi susijusiais išgyvenimais, kiek konkrečiomis aplinkybėmis.

Negalima sakyti, kad mes, suaugusieji, žinome apie mirtį viską. Kiekvienas žmogus apie tai galvoja visą savo gyvenimą. Ir visažinystė šiuo klausimu anaiptol nėra išeitis – ir ne todėl, jog gyvendami jūs galite pakeisti savo principus, o tiesiog dėl to, kad jūs taip pat visą laiką esate tapsmo procese.

Štai ką man pavyko sužinoti. Kalbantis su vaikais apie mirtį, geriausia būtų sakyti: „šiuo metu aš galvoju taip“, „aš taip pat apie tai galvoju“. Leiskite vaikui suprasti, kad nesate ekspertas. Kitas svarbus momentas – vaikų negalima apgaudinėti. Klausdamas, „ar aš mirsiu?“, vaikas ieško nusiraminimo, padrąsinimo susidūrus su nepaprasta tema. Atsakant į šį klausimą, nevertėtų tiesiog imti ir atsakyti „taip“.

Negalima sakyti, kad mes, suaugusieji, žinome apie mirtį viską. Kiekvienas žmogus apie tai galvoja visą savo gyvenimą. Ir visažinystė šiuo klausimu anaiptol nėra išeitis.

Kaip kalbėti su vaiku?

Jei nusprendėte su vaiku kalbėtis apie mirtį, verta iš pradžių išsiaiškinti, kaip jis tą mirtį supranta.

Klausimų tiesmukumas neretai gąsdina tėvus ir išveda juos iš pusiausvyros. Apie mirtį šnekėkitės ramiai, atsakydami į VISUS vaiko klausimus: trumpai ir konkrečiai, be išvedžiojimų. Pokalbio pradžiai galbūt natūralu būtų užsiminti, jog joks gyvas žmogus nežino visko apie mirtį, bet kad jūs pasistengsite atsakyti į visus vaiko klausimus.

Klausimo apie mirtį iškilimas vaiko gyvenime tiesiogiai susijęs ir su baimių atsiradimu: tamsos baime ir baime užmigti. Todėl ir į šias baimes reikėtų žvelgti dėmesingai, ramiai, bet rimtai. Ir tai nereiškia, kad turite detaliai „nupiešti“ žmogaus mirties paveikslą ir visus įmanomus baigties variantus. Spalvų sutirštinimas visai nepadės. Kita vertus, kurti iliuzijas, jog gyvensime amžinai, taip pat nevertėtų.

Esminis dalykas kalbantis su vaiku apie mirtį – akcentus dėlioti ant GYVENIMO periodo ir aiškinimosi, kaip gyvenama, kas veikiama, nei kaip tas gyvenimas baigiasi.

Psichologai sako, jog „susidomėjimas“ mirties tema paprastai ilgai neužtrunka ir netgi šiuo etapu ir baigiasi arba iškyla jau tik paauglystėje, maždaug 15–16 gyvenimo metais. Verta susirūpinti, jei vaikas „užstrigo“ mirties temoje ir jam tai kelia nerimą. Tokiu atveju reikėtų pasistengti, užduodant vaikui tiesioginius klausimus, suprasti, kas būtent jį jaudina.

Dar vienas patarimas. Kalbantis su vaiku apie mirtį geriau vengti tokių metaforiškų žodžių kaip „ramybė“, „sapnas“, „išėjimas“. Perkeltinės prasmės gali sukelti painiavią vaikučio sąmonėje, dėl ko vaikai neretai pradeda bijoti užmigti: „Jeigu mirtis panaši į sapną, vadinasi, užmigęs aš galiu ir numirti.“

Kalbantis su vaiku apie mirtį, geriau vengti tokių metaforiškų žodžių kaip „ramybė“, „sapnas“, „išėjimas“.

Beje, kai kalbamės su mažu vaiku, jis ne tiek klausosi mūsų kalbos, kiek gaudo emocijas ir pojūčius. Paprasčiau sakant, 3–4 metų vaikui daug svarbiau ne tai, ką jūs sakote, o kaip. Jei tardami žodžius jūs painiojatės ir jaudinatės, vaikas supranta, jog mirtis – kažkas neaiškaus ir nerimastingo.

Mirtis yra neišvengiamas gyvenimo faktas. Ir jei norime vaikams padėti, mums būtina jiems padėti suprasti, kad kalbėti apie šį reiškinį yra normalu. Ir nors tokie pokalbiai neišsprendžia visų problemų, nekalbėti – vadinasi, dar labiau save apriboti padėti vaikui.

Tyrimai rodo, kad vaikai pereina keletą mirties suvokimo stadijų. Tarkim, ikimokyklinukai paprastai mirtį suvokia kaip grįžtamąją, laikiną ir beveidę. Antgamtinis filmukų herojų atgimimas po sunaikinimo šį įsivaizdavimą tik sustiprina. 5–9 metų amžiaus vaikai pradeda suvokti, kad mirtis – tai pabaiga, ir visi gyvieji miršta, bet jie dar nesugeba priimti mirties asmeniškai. Jie tikisi, kad sugebės jos išvengti savo išradingumo dėka. Nuo 9–10 metų iki paauglystės vaikai pradeda geriau suvokti, jog mirtis neišvengiama, kad visi miršta, ir jiems taip pat tai nutiks. Kai kurie paaugliai pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, kiti – rizikuoti gyvenimu, stengiasi nugalėti baimes, taip bandydami „įrodyti“, jog kontroliuoja mirtį.

Kai kurios vaikų reakcijos į mirtį

Kad ir kaip vaikai bandytų suvokti mirtį bei išreikštų savo jausmus šiuo klausimu, jiems būtinas suaugusiųjų palaikymas.

Tyrimai rodo, kad, išgyvendami artimųjų mirtį, vaikai dažnai jaučia kaltę. Jie galvoja, jog kažkokiu būdu tapo mirties priežastimi. Tarkim, gal jų blogos mintys privedė juos iki mirties. Kai kurie vaikai mirtį gali priimti kaip bausmę. Todėl kartais gali būti naudinga vaikui paaiškinti mirties aplinkybes.

Išvada paprasta: kad ir kaip vaikai bandytų suvokti mirtį bei išreikštų savo jausmus šiuo klausimu, jiems būtinas suaugusiųjų palaikymas, patarimai, atsakymai. Dėmesingas išklausymas gali mums padėti geriau suprasti, kaip būtų tinkamiausia reaguoti į vaikams kylančias problemas.