Paraštinės mintys po susitikimų su Dalai Lama XIV

Abortai yra žudynės. Be jokių išlygų. Taip teigė Jo Šventenybė Dalai Lama XIV Lietuvos politikams Seime. Tą patį jis patvirtino ir susitikime su visuomene Vilniaus rotušėje.

Abejoju, kad jį išgirdo abortus (pagal Dalai Lamą – žudymą) įteisinančių įstatymų propaguotojos – Tibeto grupės Seime vadovė Dalia Kuodytė ar Marija Pavilionienė, kurios vyras kaip Vilniaus universiteto rektorius 2001 m. pasirašė  kvietimą antrajam Dalai Lamos vizitui į Lietuvą. Paprastai politikai iš tokių moralinių dvilypumų bando išsisukti aiškindami, kad valstybė atskirta nuo Bažnyčios ar religijos, taigi ir nuo jų pasaulėžiūros, todėl jie valstybės valdyme turi atstovauti visiems piliečiams, taip vis besiplečiančias žmogaus teises iškeldami virš visokių religinių apribojimų. Paprasčiau sakant, matome tokią savotišką veidmainystės prieš save ir visuomenę formą, kai politikai, prisiekdami prašo Dievo (įdomu, kokio?) pagalbos, tačiau savo religines nuostatas išpažįsta tik laisvalaikiu, nes darbo metu jie persikūnija į liberalus, socialdemokratus ar konservatorius ir patys ima spręsti, kas valstybės (tam tikros žmonių bendrijos) mastu yra dorybė ar nuodėmė, kas nebelaikytina žudymu, ištvirkavimu, nes tai tiesiog žmogaus (šiuo atveju – tikrojo dievo) – teisės.

Jeigu Dievo nėra – viskas leistina š– nuodėmės, moralės ir pomirtinės bausmės sąvokos nebetenka prasmės – taip dar prieš šimtmetį komunistinį ateizmą ir jo pasekmes išpranašavo Fiodoras Dostojevskis. O štai šiandieniame Vakarų pasaulyje mes regime jau kitokią šio reiškinio metamorfozę – Dievas yra, bet jis uždaromas tokiame siaurame visiškos tolerancijos kiaute, kai visi Dekalogo apribojimai pateikiami kaip atgyvena ir priešprieša beribėms žmogaus teisėms.  

Kadangi seniausioje iš šiuolaikinių pasaulinių trijų didžiųjų religijų – budizme (pagal įvairius šaltinius budistais save laiko nuo pusės milijardo iki milijardo pasaulio gyventojų) ir krikščionybėje (šią religiją išpažįsta per 2 mlrd. gyventojų) pagrindinės nuodėmės, už kurias susilauksi pomirtinės bausmės, yra tapačios, buvo labai įdomu, kaip Dalai Lama vertina tibetiečių vienuolių savižudybes – per pastaruosius dvejus metus protestuodami prieš Kinijos terorą Tibete susidegino jau daugiau kaip šimtas vienuolių. Juolab kad mums, lietuviams, šis skaudus klausimas labai aktualus: jis susijęs ne tik ugnimi paženklinta Romo Kalantos auka, bet ir su šimtais sąmoningai susisprogdinusių partizanų, taip užsitikrinančių, kad patekus į sovietinių okupantų rankas dėl žiaurių kankinimų neišduos kovos draugų.

Šiuo metu iškiliausio budizmo pasaulio atstovo (sakoma, kad jis vienintelis praktikuoja visas tibetietiško budizmo tradicijas ir yra visų jų mokytojas) – Dalai Lamos vertinimu, viskas priklauso nuo savižudybės motyvų – jei tai daroma be pykčio ir egoizmo, dėl visuotino gėrio, jis tokią auką (savižudybę) pateisina. Nors Dalai Lama tiesmukai ir nepareiškė, bet iš jo pasisakymų buvo galima suprasti, kad  dėl kilnaus tikslo gali aukoti tik save, bet ne kitą – nei dar besimezgančią, tegul ir nusikalstamu prievartiniu būdu pradėtą naują gyvybę, nei žudant kitatikius kokiame „šventame“ kare ar islamo radikalų - savižudžių teroro aukas.

Neteko girdėti (gal pražiopsojau), kad dėl savižudybės, kaip baisios nuodėmės, galimų išimčių kaip nors ryškiau būtų pasisakiusi Katalikų Bažnyčia, bet tikiuosi, kad jos paaiškinimas būtų panašus. Bent jau Lietuvos katalikų Bažnyčia nėra pasmerkusi nei pokario partizanų, tarp kurių būta ir kunigų, nei Romo Kalantos savižudiškos aukos.

Nobelio Taikos premijos laureatas abiejuose susitikimuose su visuomene pabrėžė, kad visos didžiosios religijos (jis paminėjo, kad šeši milijardai Žemės gyventojų yra tikintys, o vienas milijardas yra ateistai – sunku būtų kaip nors patikrinti šiuos duomenis) veda į gėrį ir dvasingumą, taip pat ir islamas (šios religijos išpažinėjų yra apie pusantro milijardo). Pasak Dalai Lamos, didžiausia žala religijoms daroma tuomet, kai prisidengiant jų vardu siekiama egoistinių tikslų – turtų ar valdžios arba kai nukrypstama į religinį kraštutinumą, savo religiją iškeliant aukščiau kitų religijų, taip siekiant jas sumenkinti ar net sunaikinti.

Aš pats šiuo metu kovoju prieš savo prisirišimą prie budizmo, netikėtai pareiškė Dalai Lama XIV, nepatikslindamas, kaip jis tą konkrečiai daro, nes tiek jo kalbos apie visų – žmonių, gyvūnų, augalų Vienį, apie žmogaus dieviškumą čia ir čia (rodė į protą ir širdį), pagaliau jo visa išvaizda aiškiai demonstravo jį esant tik budistu.

Beje, per savo ankstesnius vizitus į Lietuvą 1991 ir 2001 metais Dalai Lama yra pabrėžęs (taip suglumindamas Lietuvos budistus), kad geriausių dvasinių rezultatų galima pasiekti praktikuojant tradicinę savo krašto religiją, nes tai lemia daugybė – paprotinių, istorinių ar net geografinių priežasčių (tuomet su jam būdingu žaismingumu pajuokavo, kad bepigu atsiduoti ilgalaikėms induistinėms ar budistinėms meditacijoms karštoje Indijoje, kai nereikia sukti galvos, kaip išgyventi lietuvišką šaltą žiemą, ir kur vaismedžiai auga ir be žmogaus pastangų).

Kas lėmė Dalai Lamos siekį pažvelgti į savo gimtąją religiją šiek tiek iš šalies? Noras suprasti kitus? O gal priverstinis daugiametis gyvenimas ne Tėvynėje (Indijoje) bei dažnos ir ilgos kelionės po kitų tikėjimų kraštus?

Dalai Lama prisipažino, kad jei jam reikėtų rinktis tarp kapitalizmo ir socializmo, jis būtų socialistas, nes dabartinis kapitalizmas vis labiau serga priklausomybe nuo pinigų. Jis prisiminė, kad po komunistinės imperijos griūties lankydamasis Čekoslovakijoje sakė prezidentui Vaclavui Havelui, jog buvusios socialistinio lagero valstybės galėtų surasti naują vidurio kelią tarp Vakarų kapitalizmo ir Rytų komunizmo. Manau, kad ši Dalai Lamos svajonė negalėjo išsipildyti todėl, nes jam sunku buvo įsivaizduoti, kaip teorinis K. Markso socializmas skyrėsi nuo praktinio bolševikų komunizmo – realybėje tai buvo tik kiek modernesnis feodalizmo modelis, kai visą valstybės turtą tik formaliai valdė visi piliečiai, o iš tiesų - vienas generalinis sekretorius (Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ar Gorbačiovas), padedamas jo nomenklatūrinės partijos su visom jų spec. represinėmis struktūromis, spec. parduotuvėmis, spec. automobiliais, spec. vilomis ir visomis kitomis privilegijomis bei faraonų garbinimo tradicijas primenančiais vadų plakatais, paradais ar mauzoliejais.  

Ir dar vienas labai ryškiai visose Dalai Lamos kalbose pabrėžtas akcentas – tai ekologija – rūpestis dėl viso pasaulio, visos žmonijos išlikimo. Neatsakingos, savanaudiškos žmogaus veiklos padarinys – pasaulio atšilimas daro labai stiprų poveikį Tibeto plokštikalniui. Tibeto dvasinis vadovas kvietė Lietuvos politikus atvykti į Tibetą ir išsiaiškinti, kiek Tibeto plokštikalniui padaryta žalos ir kaip būtų galima stabdyti šį pusiausvyrą praradusį procesą, nes Tibeto plokštikalnis – tai daugelio Kinijos ir aplinkinių valstybių upių ištakos, todėl nuo jo likimo priklauso daugiau kaip 1 milijardo žmonių likimai - taip taip, Kinijos gyventojų likimai.

Arba įsivaizduokite, kad milijardas indų įsigyja po automobilį – kas tada ištiks Indiją, Žemę? Ir kur tuos automobilius reikės padėti? O kas bus, kai greitai mūsų bus jau 10 milijardų, – retoriškai klausė Jo Šventenybė Dalai Lama XIV.

Įdomu tai, kad Dalai Lama neminėjo Budos vardo ir nieko konkretaus nekalbėjo apie budizmą, pabrėždamas, kad jis pats stengiasi ir kitus savo bendražygius kviečia būti moderniais vienuoliais, kurie išsaugo savo tapatybę, bet keičiasi ir nuolat seka mokslinius atradimus. Nekalbėsiu jums apie vidinius nušvitimus, tiesiog kviečiu pasidomėti naujausiais moksliniais atradimais apie kūnų spinduliavimą, visatą ir kitus dalykus. Toks tibetiečių dvasinio lyderio kalbėjimas atrodė lyg akibrokštas, lyginant ankstesnį tūkstantmetį tibetiečių gyvenimą ant  vadinamojo geografinio pasaulio stogo, aukščiausiais kalnais ir įvairiais draudimais saugojant savo unikalią, giliai dvasinę kultūrą nuo likusio pasaulio įtakos ir besivystančios civilizacijos.           

P. S. Šio, trečiojo, vizito į Lietuvą metu Dalai Lama kalbėjo ir atsakinėjo į klausimus nebe taip konkrečiai, daugiau apibendrinimais, plačiai nukrypdamas į šalį, todėl bent jau man didesnį įspūdį darė jo bendra laikysena – žvilgsnis, gestai, mimika, įtaigus žemo tembro balsas, lyg kokia tibetietiška mantra, paveiki skaidri nuotaika ir šelmiškas juokas. Tiek susitikime su politikais, tiek su kultūros atstovais jis pabrėžė nebesąs Tibeto politinis vadovas, todėl nenori plačiau kalbėti apie Kinijos ir Tibeto santykius, sakė, kad šią 400 metų tradiciją (kai dvasinis vadovas buvo ir politinis lyderis) prieš dvejus metus jis nutraukė savo valia ir su palengvėjimu, ir todėl dabar su visais bendrauja tik kaip vienas iš 7 mlrd. Žemės gyventojų.

Turiu prisipažinti, kad kai 2011-aisiais išgirdau apie Dalai Lamos pasitraukimą iš politinių vadovų (iš Tibeto karalių – turbūt taip būtų tikslu pasakyti mūsų terminais), maniau, kad tai tiesiog gudrus politinis manevras prieš Kinijos komunistus, leisiantis Dalai Lamai laisviau keliauti po pasaulį ir susitikti su kitų valstybių vadovais. Tačiau po šio jo vizito į Lietuvą ši nuomonė pakito. Atrodė, kad Dalai Lama, nors ir sakėsi esąs geros sveikatos, yra tokio amžiaus ir tokios dvasinės brandos, kai išminčiai vis labiau skęsta savo dvasinėse gelmėse, nebeskirdami daug dėmesio oratorinei išraiškai, kai giliems dvasiniams atradimams išreikšti vis mažiau lieka tinkamų žodžių ar net paties noro tai ištarti garsiai.

Ir todėl su liūdesiu tenka pripažinti, kad tai buvo jau paskutinis Dalai Lamos XIV vizitas į Lietuvą.