Spalio 4 d., penktadienį, tą pačią dieną ir valandą milijonas vaikų susiburs maldai. Pasaulio Fatimos apaštalavimo associacija (World apostolate Fatima) jau 11 kartą kviečia kunigus, tėvus, katechetus ir mokytojus suburti vaikus Švč. Sakramento adoracijai ir maldai už savo bei viso pasaulio šeimas. Joanitas kunigas Antoine Thomas CSJ daug prisideda prie vaikų adoracijos skleidimo pasaulyje. Siūlome jo straipsnį, kuriame aiškinama šios praktikos reikšmė ir svarba. Už vertimą dėkojame Šv. Jono kongregacijos seseriai Martai Marijai.

Šio straipsnio tikslas nėra pateikti naują krikščioniško ugdymo metodą ar naujų vaikų katechezės gairių, ar kokios nors revoliucingos pedagoginės prieigos, kuri šio tūkstantmečio vaikus tikrai atvestų pas Kristų. Norėtųsi atskleisti, ką Šventoji Dvasia gali nuveikti pakrikštytų vaikų sielose, kurie atranda eucharistinę adoraciją ir kontempliatyviąją maldą.

Mes teisėtai galime kelti klausimą, kodėl reikia vaikus įvesdinti į eucharistinio Kristaus Artumo slėpinį. Ar jie gali ką nors suprasti? Ar galime pamatyti kokių nors to vaisių?

Mano vienuolikos metų asmeninė patirtis su besimeldžiančiais amerikiečiais, australais, nikaragviečiais vaikais parodė neįkainojamą adoracijos naudą ir svarbą. Ši patirtis verčia klausti: kaip vaikai tampa jautrūs ir dėmesingi Jėzaus buvimui Ostijoje net tuomet, kai jie vos pažįsta sakramentus? Ar eucharistinė adoracija nėra privilegijuotas būdas vesti vaikus nuo pat jų ankstyvo amžiaus į vienybę su Dievu, taigi į šventumą? Be abejo, šios praktikos negalima laikyti būtinybe, nes eucharistinė adoracija yra dieviškųjų priemonių pobūdžio. Tačiau Dievo gailestingosios meilės šviesoje galėtume čia įžvelgti dar vieną būdą, kuriuo Jis nori mums atsiduoti.

Dažniausiai iškylantys klausimai ir prieštaravimai

Vaikų adoracija sukelia įvairių klausimų bei prieštaravimų daugelio žmonių širdyse bei protuose. Pasistengsime išskirti svarbiausius.

- Jei Mišių auka yra krikščioniškos liturgijos viršūnė, tai kodėl reikia vesti vaikus į eucharistinę adoraciją, prieš tai neperteikus svaraus mokymo apie tai, kas yra Mišios ir Eucharistija? Pats Jėzus niekada nemokė apie eucharistinę adoraciją, tik apie „garbinimą dvasioje ir tiesoje“ (plg. Jn 4, 23). Jis tik prašė valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują. Vadinasi, dalyvavimo Mišių aukoje pakanka, kad priimtume amžinąjį gyvenimą ir kryptume amžinybės link.

- Atrodytų, kad netinka mokyti vaikus žemai parklupus nusilenkti prieš Eucharistiją. Reikia vengti šio gesto, būdingo musulmonų maldai, kad nekiltų painiava vaikų ir suaugusiųjų sąmonėje. Mes juos galime tik papiktinti, nes tai neįprasta krikščioniškoj liturgijoje.

- Ar galima tikėtis, kad maži vaikai bus ramūs ir garbins Švč. Sakramentą tyloje, kai daugelis iš jų nesugeba išbūti ramiai per Mišias. Nereikia varginti vaikų per daug dvasiškais dalykais, nei versti juos melstis ilgų maldų, jei jie to nenori.

Atrodytų, kad netikslinga ir netinka vaikus vesti garbinti Jėzų Ostijoje.

Į visus šiuos prieštaravimus galime atsakyti paties Jėzaus žodžiais, atskleidžiančiais, kad pats „Tėvas ieško garbintojų“ (plg. Jn 4, 23) ir primygtinai apaštalų prašo, vadinasi, tai skirta visiems krikščionims ugdytojams: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mt 19, 14). Nepamirškime, kad paskutiniai du popiežiai ragino vaikus įvesdinti į eucharistinio Jėzaus slėpinį.

Nauja praktika Bažnyčioje

Nuo 1975 metų Katalikų Bažnyčioje plačiai išsiplėtojo praktika adoruoti Jėzų Ostijoje. Bet ar vaikai buvo pakviesti? Žinoma, kad šeimos, vienuolinės bendruomenės ir katalikiškos mokyklos sudarė sąlygas daugeliui vaikų iš naujo atrasti ne vien sekmadieninių Mišių svarbą, bet ir skirti laiko Jėzaus adoracijai Švč. Sakramente. Tačiau tai nevirto plataus masto praktika visoje Bažnyčioje. Tuo tarpu Paryžiaus Monmartro bazilikos vaikų adoruotojų grupelė būrėsi jau nuo seno.

Šiandien komunikacijos priemonių dėka vaikų adoruotojų grupelių sparčiai gausėja. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose daugelis parapijų bei katalikiškų mokyklų prašo padėti reguliarų eucharistinės adoracijos laiką įtraukti į vaikų religinio ugdymo programas. Be kita ko, keletas tūkstančių vaikų per metinius eucharistinius kongresus įvedami į eucharistinę adoraciją ir vyskupijose tai atneša viltingų atgarsių.

Vaikų adoracijos laiko struktūra turi būti labai lanksti. Keturmetį, septynmetį ar vienuolikmetį vaiką mokome ne vienodai. Su pačiais mažiausiaisiais pakaks praleisti penkiolika minučių, o pusvalandį - su vyresniaisiais. Svarbiausia, nepaisant laiko trukmės, kad visų amžiaus tarpsnių vaikai turėtų tokią patirtį: taip priartėti prie altoriaus, kad būtų kuo arčiau Jėzaus Ostijoje tiek savo kūnu, tiek dvasia.

Pradžioje liturgijos vedėjas pasmilko smilkalais, kurie primena išminčių auką Kūdikėliui Jėzui Betliejaus prakartėlėje, ir pakviečia vaikus tyliai žemai nusilenkti tikėjimo ženklan Jėzaus akivaizdoje.

Taip pat jis gali priminti apie mūsų Mamos Marijos artumą, buvimą tarp vaikų, kuri garbina kartu, todėl pasiūloma sukalbėti vieną Rožinio slėpinį.

Maldos susitikimo eigoje kas dvi-penkias minutes pasikartoja tylos, žodžių, giesmelių intarpai. 

Kai nuščiūva tyla, vaikai gali žvelgti į Ostiją arba žemai nusilenkti;

kai klausomasi Jėzaus žodžių, jie priima Dievo slėpinį ir Jo meilę; keletas minučių mokymo apie Įsikūnijimo slėpinį padeda suprasti Jo svarbą;

meditatyvios, paprastos ir trumpos, paremtos Šv. Raštu ištraukomis, giesmelės padeda įsiminti Jėzaus žodžius;

ir galiausiai – prieš pabaigos palaiminimą vaikai gali išsakyti savo užtarimo, prašymo ir dėkojimo maldas.    

Nuo triukšmingų padūkėlių prie romių vaikų

Suaugusieji, ypač tėvai, dažnai nustemba ir kartu žavisi, kai pamato, kai jų padūkėlis vaikas bėga koplyčios link maldos susitikimui. Daugelis vaikų gana greitai geba nurimti ir tyliai melstis Jėzaus akivaizdoje, be dvejojimų nusilenkti iki žemės, nes žino, kad Jis yra čia, pasislėpęs Duonos pavidale. Mes negalim nesistebėti kaip stipriai Jėzus patraukia vaikus prie savęs, ateinančius su Juo susitikti, pakrikštytus ar nekrikštytus, ir suteikia jiems tikėjimo Jo artumu bei meile.  

Tiems tėvams, katechetams ar krikščionims ugdytojams, kurie abejoja vaikų gebėjimu melstis tyliąja malda, naudinga išgirsti keletą liudijimų, atskleidžiančių Šventosios Dvasios veikimą vaiko sieloje.

Vieną sykį maža šešiametė mergaitė išbuvo dvi valandas koplyčioje. Kai jos paklausė, ar tu visą laiką meldeisi, ji atsakė: „Pradžioje aš sukalbėjau visas savo maldeles, o kai pabaigiau, aš tyliai sėdėjau ir leidau, kad Dievas būtų mano širdyje.“

Vienas vienuolikmetis berniukas pasiliko pusvalandžiui priešais Švč. Sakramentą. Kai jis išėjo iš bažnyčios, nuoširdžiai prisipažino: „Tiesa, aš norėjau išeiti pasivaikščioti, bet likau arti Jėzaus, kad Jam būtų smagu.“

Trylikametė mergaitė, pradėjusi lankyti vaikų adoruotojų grupelę Peoria 1996 m., man parašė padrąsinantį laiškutį: „Dėkoju jums, kad davėte man ir mano šeimai vaikų adoruotojų grupelę. Kai jūs pradėjote šią grupelę, aš visiškai nenorėdavau eiti į bažnyčią po pietų adoracijai. Bet dabar tai yra mano visos savaitės šviesos spindulys.“

Tie suaugusieji, kurie netiki, kad vaikas gali trokšti būti vienas ir tyliai melstis, tepasiklauso vienos mamos liudijimo: „Viena vakarą aš įžengiau į savo trimetės dukrelės kambarį, kad kartu pasimelstume. O ji paėmė mano ranką ir liepė išeiti: „Reikia leisti žmogui pabūti vienam, kai jis meldžiasi.“

Štai dar visas pluoštas vaikų liudijimų apie tai, ką jie patiria, atranda ir kas jiems patinka per eucharistinę adoraciją.

„Aš jaučiu savo širdy naują meilę, anksčiau aš nežinojau, ką reiškia garbinti, aš visiškai nemokėjau nurimti ir būti tylus.“

„Jėzau, tu esi mano geriausias draugas, aš noriu adoracijos kiekvieną dieną.“

„Tai, kas man patinka per adoraciją, yra tos tylos akimirkos, kai aš galiu kalbėtis asmeniškai su Jėzumi, kuris yra čia, veidu priešais mane.“

„Palyginti su Mišiomis, per adoraciją aš galiu daugiau laiko praleisti su Jėzumi, Jį garbindama ir mylėdama.“

„Adoracijos dėka tapau laimingesnė bei ramesnė.“

„Man patinka kalbėti su Jėzumi ir klausytis Jo.“

„Adoracija yra ypatinga tuo, kad vaikų širdis meilės pripildo Šventoji Dvasia.“

Vertė s. Marta Marija