Antrojo Vilniaus knygų festivalio metu ne tik pardavinėjamos knygos ar rengiami koncertai. Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre „Titanike“ susirinkę akademikai, leidybos sektoriaus ir valstybinių institucijų atstovai penktadienį svarstė, kokia yra Lietuvos leidybos politika. Atviroje diskusijoje dalyviai kėlė opiausius šio verslo klausimus, dalinosi įžvalgomis, ką reikėtų keisti, kokiais prioritetais remtis, kokios yra elektroninės leidybos perspektyvos.

Diskusijoje dalyvavo vyriausioji LR Prezidentės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė, Seimo narė prof. habil. dr. Marija Aušrinė Pavilionienė, kultūros ministro patarėja dr. Erika Furman, kultūros viceministras Darius Mažintas, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas, Vilniaus dailės akademijos leidyklos direktorius dr. Marius Iršėnas, R. Paknio leidyklos vadovas Raimondas Paknys, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojai prof. dr. Remigijus Misiūnas, dr. Arūnas Gudinavičius, spaustuvės „Kopa“ direktorius Saulius Mudėnas. Diskusiją vedė žurnalistas Andrius Tapinas.

Pačioje renginio pradžioje prof. dr. R. Misiūnas bendrais bruožais apibūdino esamą Lietuvos leidybos politikos situaciją. Anot jo, jeigu ją suprasime kaip dokumentais reglamentuotą veiklą, leidybos politikos mūsų valstybėje nėra. „Kaip mūsų politikai žiūri į knygą, geriausiai iliustruoja visai nesenas įvykis, kai siūlymas sumažinti PVM mokestį buvo triukšmingai atmestas“, – teigė prof. dr. R. Misiūnas. Jis pabrėžė, kad ne visai aiški valstybės politika lietuvių literatūros sklaidos užsienyje atžvilgiu. „Mes dalyvaujame daugybėje mugių, bet nelabai aišku, kodėl mes taip veržiamės į antrarūšes muges, akcentuodami, jog jos yra antros pagal dydį po Frankfurto“, – kalbėjo profesorius. Kita bėda – bibliotekos. Pasak mokslininko, jos lieka podukros vietoje. Tai, kad joms knygos perkamos pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, atsiliepia prastai bibliotekų būklei. Netobulas ir Autorių ir gretutinių teisių įstatymas. Prof. dr. R. Misiūnas mano, kad, kaip ir kiekvienoje šalyje, šį įstatymą reikia tvarkyti, nes skaitmeninė leidyba kelia vis daugiau iššūkių. Apibendrindamas jis iškėlė didžiausią leidybos verslo problemą – knygų prekybą. Įstatymiškai leidybos monopolio nėra, tačiau, profesoriaus nuomone, reali situacija kitokia. „Kalbama, kad gerų knygų nėra. Jos leidžiamos, tik, deja, sunkiai patenka į knygynų lentynas. Užėjęs į knygyną dažnai matai, kad jame dominuoja dvi, trys leidyklos. Jei Vilniuje dar gali rinktis, tolstant nuo didžiųjų miestų, probleminė situacija aštrėja“, – įsitikinęs prof. dr. R. Misiūnas. Savo įžangą Vilniaus universiteto dėstytojas pabaigė konstatuodamas, kad leidybos politikos neaiškumas prisideda prie to, kad patys leidėjai skaldosi. Dabar šalyje yra net trys leidėjus vienijančios asociacijos.

Remdamasi tyrimais, V. Būdienė pabrėžė, kad leidyba užima gan didelę ekonomikos dalį. Su autorių ir gretutinėmis teisėmis susijusių industrijų sukuriama pridėtinė vertė 2010 metais siekė daugiau nei 5 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Iš trijų sektorių, žiniasklaidos ir leidybos, programinės įrangos ir duomenų bazių kūrimo bei reklamos, leidyba užima didžiausią dalį. „Ji svarbi ir kaip kultūros sritis. Norėčiau priminti, kad 2012 metais Prezidentė buvo susitikusi su leidėjais, rašytojais ir Kultūros ministerijos atstovais, tuometiniu ministru Arūnu Gelūnu. Ir dabartiniam ministrui ji net du kartus priminė, jog vis dar neturime Nacionalinės literatūros programos. Ji turėtų būti. Ši programa liestų ne tik autorius, bet ir bibliotekas, sklaidą bei rinkodarą“, – savo poziciją dėstė vyriausioji LR Prezidentės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais.

Paklausta, kodėl Lietuvoje nėra leidybos politikos, prof. habil. dr. M. A. Pavilionienė atsakė, kad apskritai šalyje nėra net kultūros politikos, ką jau kalbėti apie leidybą. „Kultūros, mokslo, švietimo klausimai Seimo darbotvarkėje paprastai surašomi gale, kada salėje beveik nelieka žmonių“, – piktinosi Seimo narė. Daug jos kritikos sulaukė ir rinkėjai, balsuojantys ne už savo sričių profesionalus. Anot jos, dėl to, kad rimti žmonės neina į politiką, jog vyriausybės keičiasi per dažnai ir pamiršta gerus viena kitos darbus, situacija ir yra tokia liūdna.

Dr. M. Iršėnas teigia, kad vadovėlių leidyba labai apleista. „Jeigu dėstytojas parašo kokį vadovėlį, tarkim, „Dizaino pagrindai“, Kultūros ministerija neparems, nes tai nesusiję su Lietuvos kultūra. Mokslo taryba taip pat neskirs lėšų, kadangi jiems atrodys, jog tai nerimtas akademinis darbas“, – sakė Vilniaus dailės akademijos leidyklos direktorius. Pasak jo, tokie darbai yra remtini, jie svarbūs dėstytojams, jų gebėjimui perduoti savo patirtį.

Raimondas Paknys, Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos „LiMViLA“ atstovas, įtaria, jog, skirstant pinigus, galbūt ne viskas vyksta skaidriai. Kultūros ministerijai jis siūlė surengti per metus paremtų knygų ekspoziciją, kartu parodant ir valstybės duotas lėšas.

R. Jokubauskas mano, kad, aptariant leidybos politikos problemas, pirmiausia reikėtų galvoti, kam iš viso leidžiama knyga. Pasako jo, žmonių, norinčių skaityti, skaičius tirpsta. Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas ragina susimąstyti, dėl ko taip yra. Emigracija? Žmonės, gyvenantys užsienyje, kažkaip randa galimybių skaityti lietuvišką žodį. Galbūt kalta vartotojiška kultūra. Vyriausybė, R. Jokubausko teigimu, turėtų rūpintis, kaip skatinti žmones skaityti. Kita leidybos politikos problema – masinis vadovėlių ir uždavinynų kopijavimas mokyklose ir universitetuose.

A. Tapinui paprašius išskirti po vieną svarbiausią leidybos politikos prioritetą, diskusijos dalyviai ėmė vardyti savo pasiūlymus. Buvo užsiminta, kad vertėtų grįžti prie valstybės užsakymų leisti tam tikrą literatūrą. Taip pat kalbėta apie griežtesnę monopolių priežiūrą, originalios lietuvių akademikų kūrybos rėmimą, pakartota Nacionalinės programos vizija, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama skaitmeninei leidybai, skatinamas noras mokėti už jos turinį. Be to, raginta supaprastinti meno leidinių leidybos rėmimą.

Dr. Erika Furman priminė, kad politiką formuoja ne vien politikai. Ji kvietė visus „Titaniko“ salėje sėdinčius leidybos verslo atstovus aktyviai bendradarbiauti kuriant politines programas. Anot jos, Kultūros ministerija atvira naujoms idėjoms, tik leidėjai patys turėtų būti aktyvūs. Į priekaištus dėl lėšų skirstymo neskaidrumo ji atsakė taip pat. Tegul kultūra besirūpinantys žmonės siūlo ekspertus, kurie ir spręstų, kam tuos pinigus panaudoti. Pasak kultūros ministro patarėjos, kuriant bendrą leidybos politiką, svarbiausia dialogas.

Išanalizavę leidybos politiką Lietuvoje, diskusijos dalyviai ėmėsi svarstyti elektroninės leidybos klausimus. Įžanginį žodį tarė dr. A. Gudinavičius. Esamą situaciją jis iliustravo statistika. Per metus spausdintų knygų išleidžiama apie 3,5 tūkst. skirtingų pavadinimų. Tie, kurie nori skaityti skaitmenines lietuviškas knygas, iš viso gali rinktis tik iš 1,5 tūkst. kūrinių. Jo nuomone, leidėjai bijo elektroninių knygų, nes yra įsitikinę, jog iš to neuždirbs, nors JAV pavyzdys rodo ką kita. Egzistuoja rimta pasiūlos problema. „Auga nauja karta. Ji mėgsta skaityti skaitmenines knygas, bet, nesant pasirinkimo, arba iš užsienio perka angliškas knygas, arba eina į juodąją rinką“, – apibendrino Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas.

D. Mažintas skaitmeninę leidybą vertino teigiamai. Jis pabrėžė, kad, atsiradus spalvotai televizijai, žmonės nuogąstavo, kad tapyba išnyks, tačiau šiais laikais jos abi puikiai sugyvena. Pasak kultūros viceministro, tokiu pat principu turėtume rasti nišą elektroninei leidybai. Kita Kultūros ministerijos atstovė pranešė, jog ministerija dabar inicijuoja naują, spalio mėnesį vyksiančią diskusiją apie autorių teisių modernizavimą. Joje bus svarstoma, kaip, skaitytojams suteikiant geresnę prieigą prie skaitmeninio turinio, tobulinti kūrėjų interesų apsaugą.

Į diskusiją įsiterpė ir jos vedėjas A. Tapinas. Esamą situaciją jis apibūdino taip: leidyboje pirminis ir galutinis šaltiniai, rašytojas ir skaitytojas, abu lieka nepatenkinti. Anot jo, rašytojas už parašytą knygą per mėnesį gauna 250 Lt honorarą, o skaitytojas knygyne mato knygą, kurios vertė 50 Lt. Elektroninė leidyba iš esmės keičia verslo modelį, kadangi knyga vartotoją pasiekia tiesiogiai.

R. Jokubauskas įsitikinęs, kad elektroninė leidyba verta dėmesio, ir leidyklos juda ta linkme. Tačiau jis nuogąstauja dėl valstybės žmonių pozicijos. Ji galvoja apie skaitytoją, bet ne apie autorių. Ketinimas gerinti elektroninių knygų prieigą bibliotekose gražus, bet nenaudingas leidėjams. Valstybė turėtų labiau rūpintis, kad autorių ir leidėjų teisės, platinant skaitmeninį turinį, būtų tinkamai ginamos. „Šiandien mes turime tokį mechanizmą, kad už popierinių knygų platinimą bibliotekose valstybė autoriams kompensuoja. Apie leidėjus niekas iš viso nešneka. Leidėjas, išleidęs knygą, investavęs pinigus, pardavęs ją bibliotekai, už jos naudojimą nieko negauna“, – dabartinę situaciją aiškino Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas.

Diskusijai pasibaigus, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoja prof. dr. Aušra Navickienė visus susirinkusius pakvietė pratęsti pokalbį. Rugsėjo 26–27 dienomis Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) vyks tarptautinė konferencija apie tradicinę bei skaitmeninę leidybą mažoje šalyje.

Parengė Izabelė Švaraitė