Rugsėjo 15 d. Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“ vykusiame Vilniaus knygų festivalyje leidykla „Homo liber“ pakvietė į Valdo Gedgaudopoezijosknygos „Stiprėjanti juoda“ sutiktuves.

Knygos sutiktuvių dalyviai klausėsi paties poeto skaitomų eilėraščių įrašo. Apie poetą ir jo knygą kalbėjo poetų grupės „Svetimi“ (1991–1994) dalyviai: Evaldas Ignatavičius ir Alvydas Šlepikas (jis paskaitė ir eilėraščių iš naujosios knygos), poeto draugai ir artimieji Julijus Lozoraitis, Dalia Laučytė-Gedgaudienė.

Siūlome Julijaus Lozoraičio, žurnalisto ir teatro apžvalgininko, pastaruosius keliolika metų gana sistemingai bendravusio su Valdu Gedgaudu, pasamprotavimus apie pomirtinę jo poezijos knygą „Stiprėjanti juoda“.

Nebūdamas poezijos specialistas, nesiryžtu ir nematau galimybės kažką pridurti daugiau poetinės teorijos lygmeniu, nei knygos baigiamajame straipsnyje pasakė poetas Romas Daugirdas. Iš jo išsakytų minčių man ypač tiko teiginys apie tą „mainstreamą“, su kuriuo poetas Valdas Gedgaudas buvo principinės kūrybinės priešpriešos pozicijoje. Manyčiau, kad priešprieša „mainstreamui“ buvo Valdo gyvenimo moto ne tik poezijoje, bet ir viskame, kur reiškėsi jo galinga kūrybinė, ir, nepabijosiu to pasakyti, – davinčiška asmenybė.

Ligšiolines Valdo Gedgaudo knygas, tik jas gavęs, išsyk perskaitydavau iš karto – tarsi įdomų detektyvą. Jo eilėraščiuose girdėdavau ne tik pažįstamas Valdo intonacijas, bet ir atpažindavau mūsų su juo minėtas temas, įvaizdžius ir žodžius, šalia viso to praturtinančius mane niekad negirdėtais rafinuotais ir svaiginančiais terminais. Jo eilėraščiai būdavo tarsi svetingos durys į poeto pasaulį su visais jo garsais, spalvomis, atmosferomis ir vėjais. Tai buvo pasaulis be komforto, bet jame buvo labai daug gryno oro, tarsi kvėpuotum pilna krūtine, stovėdamas veidu į jūrą. Garsai skambūs, ryškūs, tai čaižūs, tai melodingi. Spalvos grynos, ryškios, kontrastingos. Ir nuolat skambančios pažįstamos melodijos, kurių nė negalėčiau įvardinti, o Valdas tikrai jas puikiai pažinojo.

Tačiau su šia paskutine jo knyga susiklostė visai kiti santykiai. Palyginti su ankstesnėmis, ji yra ypatingai šilta – matyt, ir kitų į ją įdėjusių daug triūso ir širdies žmonių dėka. Ir tuo pat metu ji atrodo labai sunki – jos turinio svarumo ir svarbumo prasme. Nes tai paskutiniai poeto žodžiai, kitų jau tikrai nebebus. Ir visa tai, ko jis jau niekada nebesulauks – ir jo galvos nepapuošę ąžuolo vainikai, ir neįteikti garbingi apdovanojimai, ir neišgirstas amžininkų pripažinimas, ir nenuskambėję nuoširdūs ir įmantrūs komplimentai, – visa tai tarsi užveria šita nuostabi balta ir tokia sunkiai svari knyga.

Valdo knygos man būdavo tarsi kaip ir savotiškas gidas – netgi tiesiogine, geografine to žodžio prasme. Įžengus į jo eilėraščių pasaulį, ne tik iš paminėtų vietovardžių, bet ir iš asociatyvių detalių galėdavau nesunkiai atpažinti, kurioje vietoje, miesto gatvėje ar gamtos kampelyje, būdavo užgimęs tas ar anas jo eilėraščio „krislas“. Bet su šia paskutine pomirtine jo knyga atsitiko visai kitaip.

Savo gėdai turiu prisipažinti, kad, nepaisant visų pastangų, kol kas dar neįstengiau perskaityti visų iki vieno šios knygos eilėraščių. Kažkas man nuolat trukdė „įvažiuoti“ į jos vidų. Vis nesisekė atrasti kažkokių slaptų durų, o spynai – ypatingo rakto.

O raktas, pasirodo, buvo knygos skyrius, pavadintas „Stotys“. Prisiminiau, kad vieną iš pastarųjų labai spalvingų rudenų mums besikalbant telefonu, Valdas netikėtai pranešė, kad savaitgalį jis praleido, lankydamas Vilniaus Kalvarijų stacijas. Valdą pažinojau kaip teisingą kataliką, bet toks jo poelgis, o ypač tai, kokiu balsu jis apie tai pranešė, tąsyk gerokai nustebino. Tuomet apie jo ligą dar nieko nežinojau.

Skaitydamas atkreipiau dėmesį, kad eilėraščių cikle „Stacijos“ taip pat minimas ruduo. Pajutau, kad mano paieškos krypsta teisinga linkme. Todėl neatidėliodamas susikroviau kuklų kelionmaišį ir šiomis dienomis iškeliavau į žygį po Vilniaus Kalvarijų stacijas, taip sakant, „Valdo pėdomis“.

Čia nėra vieta ir nėra galimybių pasakoti visų to žygio peripetijų; tik pasakysiu, kad tai nebuvo paprastas memorialinis pasivaikščiojimas. Tai buvo vienas stipriausių manųjų pastarųjų dvasinių išbandymų, iš kurių išėjau gerokai kitu žmogumi, nei buvau prieš tai. Visas šis kelionės siužetas, susijęs ir su Valdu, ir jo kančiomis, ir su Jėzaus kančių keliu, ir su visa krūva asmeninių išgyvenimų, tikrai vertas atskiro apsakymo, ar apysakos, ar kino scenarijaus, artimo arba Felinio, arba Antonionio, arba Puipos filmų stiliui.

Manyčiau, kaip ir daugybė kitų panašių mano siužetų, jie taip ir liks tik virtualioje tikrovėje, nepasiekę popieriaus ar ekrano. Paminėsiu tik vieną ištisinę siužeto liniją, iš esmės pakeitusią šio žygio esmę ir sukūrusią naują jo turinį.

Tai vėlgi susiję su Romo Daugirdo minėtu „mainstreamo“ reiškiniu.

Tasai „mainstreamas“ iš pradžių pasireiškė kaip keisti garsai ir triukšmai, staiga anachroniškai nuskambėję po rudeninę miško šventyklą. Tai buvo itin nemalonūs garsai, panašūs į tuos, kuriuos kadaise skleidė Lagerio Prižiūrėtojas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas“, pro megafoną įsakmiai manipuliuojantis kitais personažais. Tik čia pro megafoną sklido skardūs poteriai ir skambios giesmės, lenkų, gudų ir lietuvių kalbomis, ir netrukus mane miško takeliu pasivijo visas maldininkų „mainstreamas“, daugiau panašus į krišnaitų transinę trepsenančią rikiuotę, nei į romią katalikų ritualinę eiseną. Iš dviejų didelių tarsi kibirai garsiakalbių virš eisenos galvų sklido visa gožiantys ir gniuždantys „mainstreaminiai“ garsai… Stengiausi, nuskubėti pirmyn, bet ši maldininkų minia rodės vis vijosi iš paskos… Kelionė po stacijas virto į kamuojančias lenktynes su skardenančiu per visą mišką „mainstreamu“…

Siužetas turėjo daug ir kitų nukrypimų ir detalių, bet tai, kas buvo mano numatyta ir nuspėta, vis dėlto įvyko. Durys buvo surastos, raktas tiko, ir spyna atsirakino. Stovėdamas ant Jeruzalės bažnyčios kalvos ir žvelgdamas į kapų slėnį perskaičiau paskutinį knygos, eilėraštį – „Stiprėjanti juoda“, – kuriame Valdas žvelgia nuo tos pačios kalvos, į tą patį slėnį…

Sunku išsakyti žodžiais, ką pajutau, bet, kita vertus, tai galima ir nesunkai atspėti.

Supratau, kad priešprieša „mainstreamui“, kurį Antonas Čechovas yra įvardijęs puikiu neišverčiamu rusišku žodžiu „пошлость“, ir kurią taip skaudžiai išgyveno Valdas, yra kiekvieno didelio poeto kančių kelio neatskiriama dalis.

Ir kad balta kaip Kalvarijų stacijų koplyčios knyga „Stiprėjanti juoda“ iš tikrųjų yra paskutinė poeto Valdo Gedgaudo gyvenimo, kūrybos ir kančių Kalvarijų stacija.

Ačiū visiems, kas ją pastatė.