Mano pareiga viešai pasakyti, kad Raimundas Ivanauskas, dabar teisiamas neva kaip D. Kedžio padėjėjas, valstybei sunkiausiu kūrimosi metu buvo savanoris, atliko pavojingas užduotis, rizikavo savo gyvybe, negaudamas už tai jokio atlygio, – sako Nepriklausomybės akto signataras, buvęs politinis kalinys, vienas iš Savanorių sąjungos kūrėjų, Seimo narys Algirdas Patackas. 

Pone Algirdai, Jums teko sunkiomis valstybei ir kiekvienam savanoriui aplinkybėmis pažinti dabar žmogžudystės organizavimu Garliavos pedofilijos byloje kaltinamą Raimundą Ivanauską?  

Nežinau, ką Raimundas Ivanauskas yra padaręs toje Klonio gatvės istorijoje, čia teisėsaugos institucijų reikalas, tačiau mano pareiga paliudyti viešai, kad sunkiausiu valstybės kūrimosi metu jis buvo padorus žmogus, patriotas, kuris aukodavo savo laisvalaikį, savo lėšas, rizikavo gyvybe, gindamas valstybę. Normalus, žmogiškas teismas turėtų į tai atsižvelgti.

Gal galėtumėt apie tai plačiau?

Man teko dalyvauti kuriant Lietuvos kariuomenę nuo pat jos ištakų – Sąjūdžio Kauno žaliaraiščių (Sąjūdžio apsaugos būrių, – D. S.) susibūrimo. 1990-aisiais paskelbus nepriklausomybę  viena iš labai rimtų bėdų buvo apsauga – valstybė, kuri neturi fizinės jėgos apsiginti, ilgai negyvens. Sovietine milicija pasitikėti negalėjome – prisiminkim B. Makutinovičiaus istoriją (B. Makutinovičiaus vadovaujamas milicijos spec. būrys grobė ginklus, užpuldinėjo Lietuvos pasienį, atkuriamas valstybės institucijas – D. S.). Todėl labai reikėjo savanorių, kurie viską metę eitų ginti valstybės. Pagrindinį apsaugos branduolį sudarė sportininkai iš sovietmečiu susikūrusių pogrindinių Kyokushin karatė ir kultūristų būrelių – Atgimimo laikotarpiu jie legalizavosi į oficialias sporto federacijas. Kauno kultūristai jau nuo seno turėjo tokią patriotinę dvasią – pavyzdžiui, per „kalantines“ Kaune (turima omeny jaunimo susidūrimus su milicija po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais, – D. S.) su milicija labiausiai ir plakėsi pogrindiniai kultūristai. Kaune sovietmečiu vos ne kiekviename rūsyje buvo po klubelį, kur rinkdavosi tokia ne visai sovietinė publika. Pogrindiniame kultūrizme vyravo mintis ne prisipumpuoti, bet siekti estetikos, harmonijos. Tas pat buvo ir su karatė – ši sporto šaka buvo draudžiama (karatė treniruotės buvo leidžiamos tik okupacinei valdžiai tarnaujančioms KGB, jaunųjų dzeržinskiečių struktūroms, – D. S.), o kas draudžiama – jaunimui patinka, todėl Kaune buvo ir pogrindinių karatė būrelių.  Tačiau pogrindžio karatistai savo veiklą pirmiausia pradėdavo nuo filosofijos (mintis – kaip vanduo, mintis – kaip mėnulis ir t.t.) – kol šitų dalykų neįsisavindavo, tol apie jokius kovinius veiksmus nė kalbos nebūdavo. Todėl pirmieji apsaugos vyrai iš karatistų ir kultūristų federacijų turėjo ne tik čia (rodo į rankos raumenis, – D. S.), bet ir čia (rodo į galvą, – D. S.).

Šiuos savo gyvybe rizikavusius savanorius mes paprastai prisimename tik minėdami Sausio 13-ąją, kaip parlamento gynėjus, tačiau jie juk dirbo nuo pat nepriklausomybės atūrimo – saugojo tuometį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, kai kuriuos ministrus, atvykusias užsienio valstybių delegacijas, budėjo prie svarbių objektų ir pan. Oficialių etatų tada nebuvo, tad visą šį labai svarbų ir rizikingą darbą jie dirbo nemokamai, pamainomis, su savo mašinomis. Mano ryšys su šiais sportininkais buvo per Rolandą Razulevičių (diplomuotą matematiką, vėliau dirbusį patarėju Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijose, šiuo metu verslininką) – jis yra puikus Rytų kovų žinovas.

Ryškiausias epizodas, susijęs su to laikmečio apsauga, buvo Sausio 13-osios išvakarėse iš KGB gauta informacija, kad Šiaurės miestelio (okupacinės kariuomenės bazavimosi vieta Vilniuje, – D. S.) karininkai organizuoja V. Landsbergio nužudymo operaciją, pasinaudojant vienu iš neva jų užverbuotu apsaugos vyruku. Pradėjom sukti galvas: nuo kada KGB teikia tokias paslaugas, ką reiškia ši jų pametėta informacija – gal jie nori, kad mes išformuotume visą apsaugą, nori sukelti mūsų gretose sąmyšį? Sausio 11-ąją nusprendėm aplink V. Landsbergį sudaryti du apsaugos žiedus: vienas, kaip ir buvo anksčiau – iš Valstybės apsaugos departamento, o antrasis buvo glaudžiai apsupęs AT pirmininką. Tą antrą žiedą kartu su R. Razulevičium sudarėme iš jau minėtų sportininkų, kurie gerai pasirodė saugant valstybę nuo pat Kovo 11-osios. Šito apsaugos žiedo veiklą koordinavau aš. Taip 9 paras ir vaikščiojom visi kaip katinai – aš nesitraukiau nuo V. Landsbergio daugiau kaip per kelis metrus, o apsaugos žiedas – taip pat šalia. Šitame žiede vienas apsauginių buvo ir R. Ivanauskas, jau pasižymėjęs saugant valstybę, gražiai nuaugęs, stilingai apsirengęs vyrukas.

Tame vidiniame apsaugos žiede apskritai visi vyrai buvo inteligentiški, neatitinkantys standartinio įsivaizdavimo, jog sportininkas – tai iškart „mordobojus“ (snukiadaužys, – D. S.), kojasvydis. Nežinau nė vieno iš tos apsaugos karatisto ar kultūristo, kuris vėliau būtų patekęs į kriminalą, kažkaip kitaip nusivažiavęs – atvirkščiai – šiandien jie gabūs verslininkai, solidūs vyrai, iš valdžios nieko neprašantys ir savo nuopelnų nekaišiojantys piliečiai. Net nežinau, ar Raimundas Ivanauskas turi Sausio 13-osios medalį. Žinau tik, kad jis dainavo Petro Bingelio chore (vienas garsiausių Lietuvos chorų, – D. S.), turėjo labai retą balso tembrą.

Teisiškai tie kaltinimai R. Ivanauskui įdomūs – juk teisme nėra įrodyta, kad žudė būtent D. Kedys, pagaliau ir kaltinimai prieš R. Ivanauską ir buvusius policijos vadovus paremti ilgai tylėjusio, keliskart teisto M. Žalimo parodymais, kuriuos jis vėliau keitė, neva žurnalistas V. Gaivenis jį buvo primokęs, kaip kalbėti. Visgi kaip reagavote išgirdęs, kad štai tas pats padorus savanoris, solidus choristas Raimundas Ivanauskas įtariamas padėjęs Drąsiui Kedžiui ruošti žudynes?

R. Ivanausko atveju neaišku, ar jis iki galo žinojo, ką D. Kedys planuoja. Okupacijos metais pogrindyje  taip būdavo: ateina bendražygis ir paprašo – tą ir tą reikia padaryti – ir darai, nors dažnai net nežinai kokiam konkrečiai reikalui.  Ir net neklausi – kuo mažiau žinai, tuo mažiau išpliurpsi. Žinai tik, kad padedi teisingam tikslui.

Linčo teismai prasidėjo Amerikoje, kai, piliečių manymu, valstybė nevykdė teisingumo. Pogrindžio legenda  Algirdas Petrusevičius, ne kartą kalintas už antisovietinę veiklą, vienas pirmųjų savanorių, Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, prieš keletą metų taip pat teistas už tai, kad neva banditų skriaudžiamam draugui parūpino ginklą.  Ar A. Petrusevičiaus, R. Ivanausko atvejis (jei pasitvirtintų) nereikštų, kad vyrai, kurių pasiaukojimo dėka mes ir turim valstybę, nesulaukę jos teisingumo, beje, ne savo, o savo draugų atžvilgiu, nusprendžia ieškoti to teisingumo patys? Ir kaip šiuo atveju su Dekalogo penktuoju įsakymu – nežudyk?

Tai rimta kario dilema: tarp vyriškos ištikimybės, garbės, teisingumo siekio ir tarp galimybės padaryti nuodėmę. Draugui nelaimėje turi padėti, bet negali daryti nuodėmės – sąmoninga žmogžudystė yra labai sunki nuodėmė. Tačiau sakau sąžiningai – nežinau, ką daryčiau, jei mano vaiką prievartautų, apie tai informuočiau visas valstybės institucijas, o jos nusisuktų. Lengva teisuoliškai iš šalies postringauti, kol pats tiesiogiai nesusiduri su tokiais atvejais.  

Dėl A. Petrusevičiaus jau esu sakęs: tai labai ryžtingas vyras, jis daug ką gali, bet pats jis net zuikio nenušautų. Kita vertus, tokie žmonės kaip A. Petrusevičius, negali likti abejingi kito nelaimei. Tai kario dvasios žmonės. Todėl A. Petrusevičius ir budėjo Klonio gatvėje, todėl jį  tą tragišką gegužės 17-osios rytą Klonyje ir apstumdė, purškė į akis dujas, tampė už tuščios rankovės (A. Petrusevičius lageryje neteko rankos, – D.S.), išvadino seniu ir kitaip žemino. 

O Jūs pats kaip atsidūrėte tarp Klonio gatvės budėtojų?

Po pirmo nesėkmingo bandymo pagrobti mergaitę iš jos gimtų namų. Tuomet nebegalėjau likti abejingas – turėjau kažką daryti. Negalima su vaiku taip elgtis – tik kryžiuočiai plėšdavo vaikus ir išsiveždavo. Tada mes, Savanorių kūrėjų sąjungos Kauno skyrius, nusprendėme nesikišdami nei į vieną pusę pasistatyti vagonėlį Klonio gatvėje ir stebėti, kad prieš vaiką nebūtų naudota prievarta (nenaudoti prievartos prieš vaiką nurodė ir teismas, – D. S.). 

Tas pirmas prievartos naudojimas prieš mergaitę sujaudino nemažai šviesuomenės – Klonio gatvėje pradėjo lankytis kunigai, ypač įsitraukė Robertas Grigas, menininkai. Taip iš Klonio gatvės minios susiformavo bendruomenė, neabejinga kito skausmui.

Labai džiaugiuosi, kad ten buvome, kad išlaikėme iki galo, todėl dabar galime liudyti. Kas ten nebuvo – neturi jokios teisės vertinti. Tokiuose dalykuose negalima pasitikėti nei žiniasklaida, nei kažkieno pasakojimais – tai turi išjausti pats. Ateiti į vietą, pajusti ir pats sau išsiaiškinti, kas yra kas.

Taip pat turim prisiminti, kad Lietuvoje nuo seno egzistavo paprotinė teisė: palikti vaiką ten, kur jis augo – kaimas neleistų plėšti vaiko ir per prievartą kažkur išvežti. Dabar panaši situacija bręsta ir Prienų rajone: dvi poros pešasi dėl vaiko, tas vaikas jau ilgai gyvena pas vienus, bet kiti taip pat jo nori, ir vėl viskas krypsta policijos link. Bet ten sukilo kaimas ir neleido vaiko išvežti. Gerai, kad šiuo atveju pasitaikė žmoniškesnė antstolė, tačiau drama dar nebaigta. Jei nesustabdysim tos besiformuojančios teisinės praktikos – grobti vaikus – tai kuo virsime?

Visom prasmėm baisioje Garliavos byloje už įvairius kaltinimus teisiamas ne vienas patriotas, valstybės kūrėjas – apie savanorį  R. Ivanauską jau kalbėjom, nuo policijos nukentėję Vyčio kryžiaus ordininkas Algirdas Petrusevičius  ir 1972 m. „kalantinių“ dalyvis dailininkas Rimantas Radišauskas teisiami už neva nepaklusimą policijai pernai, gegužės 17-ąją, daktarė Laima Bloznelytė-Plėšnienė – už neva melagingus parodymus (L. Bloznelytė viešai pasakojo, kad jos kabinete pedofilija įtariamas A. Ūsas L. Stankūnaitės ir jos dukros akivaizdoje rodė lytinius organus ir prašė medicininės pagalbos). Jūs Seime viešai prisiekėte, jog profesorė Laima Bloznelytė-Plėšnienė, šešių vaikų mama, tikrai nemelavo, nes tai ypatingos garbės žmogus. Ar ne per drąsu – juk nebuvot šalia, nematėt?

Laimos tėvas Mindaugas Bloznelis buvo vienas iš 1941 m. sukilimo Kaune aktyvistų, vėliau antinacinių ir antisovietinių judėjimų dalyvis, politinis kalinys, todėl jo dukrą Laimą pažįstų dar iš tų pogrindžio prokatalikiškų žygeivių, iš tų išbandytų žmonių, iš to etnoso branduolio. Aš tikrai guldau galvą už ją – tai nuostabus žmogus, sukūrusi puikią šeimą. Ji kietas, tvirtas žmogus, ji ir kaip gydytoja yra labai stipri. Tai paliudytų daug kauniečių. Žinau, kad jeigu Laima taip pasakė, vadinasi, – taip ir buvo.  

Gerai – L. Bloznelytė nemeluoja, bet gal ji apsiriko?

Jokiais būdais. Laima yra nepaprastai atsakingas žmogus. Jei jai būtų nors šešėlis abejonės, ji būtų tylėjusi.  

Algirdai, Jūs buvęs disidentas okupuotoje Lietuvoje, vėliau ryškus sąjūdietis Atgimimo laikotarpiu, o galiausiai - Nepriklausomybės signataras. Kas vyksta valstybėje, kad Jūsų bendražygiams keliamos bylos ne už kokius savanaudiškus tikslus, o kaip okupacijos laikais - už siekį teisingumo, kurio neužtikrina gausios valstybės institucijos?

Tą dieną, kai sužinojau, kad Garliavos mergaitę išvežė į užsienį, perdaviau per savo kolegas Seime tokį savo vertinimą: „Nebeatpažįstu LIETUVOS, jos valstybės, už kurios atkūrimą dėjau parašą. Pagrobta mergaitė, paslėpta nuo artimųjų ir visuomenės, pagaliau išvežta nežinia kur. Ir visa tai padaryta valstybės vardu, valstybės rankomis, paklūstant Blogio jėgoms ir joms diriguojant. Tokiu būdu valstybė buvo padaryta bendrininke nusikaltimo prieš mažą vaiką, kuris tiek juridine, tiek teologine, moraline prasme yra pats sunkiausias. Bendrininke, deja, tapo ir tauta, visuomenė, kuri tą lemtingą rytą neišėjo į gatves. Tad šis nusikaltimas turės sunkiai nuspėjamų pasekmių tiek tautai, tiek valstybei.“

Kalbėjosi Dalius Stancikas