2013 m. „Naktigonių“ akimirkos Klaipėdoje

Nakčiai vėl susilyginus su diena, Klaipėdoje pražygiavo dar vienos, jau septintosios, „Naktigonės“. Savaitgalį ir pirmadienį trukusi literatūrinio teatro ir muzikos šventė atgaivino lietuviškų vakarų tradicijas, priminė mūsų kalbos turtingumą ir grožį, iškilias Didžiosios ir Mažosios Lietuvos asmenybes.

Patyliukais žmonės grūmėsi su naktimi. Juk tokia, anot rašytojo Jurgio Gliaudos, ir yra naktigonė. „Jį reiškia budėjimą, o kartu naktigonė subtiliai paliečia dienos bėgyje neliečiamas temas. Toms temoms gvildenti reikia neįprastų aplinkos sąlygų“,  – apžvelgdamas Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį kalbėjo J. Gliauda.

Jau patį pirmąjį, šventės atidarymo, vakarą pasidarė aišku, koks bus „Naktigonių“ tonas. Gerlacho palėpėje. pristatant Lietuvos televizijos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sukurtą dokumentinį filmą „Europos dinozauras“, paprastai ir aiškiai pasakyta, kuo svarbus ir ypatingas mūsų Didysis lietuvių kalbos žodynas. Net šimtą metų rengta knyga, tarsi lietuvių tautos enciklopedija, saugo mūsų kultūrinį ir kalbinį paveldą. Be jokio patoso, nepataikaujant jaunajai kartai taip būdingai „bet kokiomis priemonėmis sudomink“ kultūrai, pasidžiaugta nacionaliniam identitetui svarbiais pasiekimais. Jaukioje palėpėje žmonių susirinko nedaug. O ko tikėtis, jei negriaudėjo elektrinės gitaros, nemušė būgnai, nesproginėjo fejerverkai? Apsieita be trimitų, be skambių kalbų, be „Trijų milijonų“ ir kvailų, atseit „Už Lietuvą“, šūkių.

Šiame name gyveno...

2013 m. „Naktigonių“ akimirkos Klaipėdoje

Šeštadienį ir sekmadienį „Naktigonėse“ pirmą kartą surengtas įvairių atminimo ženklų apvaikščiojimas. Pastovėta ne tik prie namų, ant kurių kabo bronzinės lentos su iškaltais svarbių žmonių veidais. Ekskursantų priešakyje lyg lagaminą tempdamas ant ratukų pritvirtintą kolonėlę, žygiavo šventės organizatorius, aktorius, režisierius, kompaktinių plokštelių leidėjas Sigutis Jačėnas. Sustodavo jis ir prie visiškai paprastų, pilkų, vietomis jau byrančių pastatų, ant kurių, deja, nėra, bet turėtų būti, koks nors praeities pėdsakas. Kodėl? „Kad prisijaukinčiau miestą ir tapčiau už jį atsakingas“, – paaiškina S. Jačėnas.

Kaip žmogus turi dvi kojas, taip uostamiestis turi du paminklus – Martynui Mažvydui ir Kristijonui Donelaičiui. Šie du rašytinės lietuvių kalbos pradžią žymintys ženklai tapo pirmojo pasivaikščiojimo atspirties taškais.  Pasirodo, apie savo miesto paminklus mes daug ko nežinome. Kad ir monumentali Herkaus Manto skulptūra. Net 12 metų statytas paminklas iš pradžių vadintas tiesiog Sargybiniu. „Tai apibendrintas karys, iškaltas iš granito. Atidengimo metu kažkam išsprūdo, kad į Herkų Mantą panašus. Bet, kai nėra portreto, nėra jokio dokumento, kiek to panašumo iš tiesų yra, mes negalime pasakyti. Tačiau galime ir taip vaizduoti“, – šypsodamasis pasakojo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas, menotyrininkas Petras Šmitas.

Aplankyta ir Antano Venclovos atminimo lenta. Jo žodžiais himno niekas negiedojo, nebumbėjo, kad „prie sovietų buvo geriau“. S. Jačėnas susirinkusį žmonių būrelį mokė tolerancijos ir supratimo. A. Venclova parašė ir gražių, ir tikrai neblogų eilėraščių. Be to, už rūstų veidą ant namo sienos, ko gero, daug svarbiau tai, jog čia gimė ir gyveno genialus poetas Tomas Venclova. Sovietinio paveldo „apžiūrą“ pratęsė stabtelėjimas Salomėjos Nėries gatvėje. Vieno namų rūsyje įrengta memorialinė KGB tardymų kamera. Joje, pasak S. Jačėno, 1946–1991 metais kankinti Lietuvos patriotai.

2013 m. „Naktigonių“ akimirkos Klaipėdoje

Traukdami pro Vytauto Didžiojo gimnaziją, netikėtai lyriškai nukrypome. Aktorius Aleksandras Šimanskis, eidamas pro nieko neišsiskiriantį gyvenamąjį namą, liūdnai pabrėžė, kad ir čia turėtų blizgėti nors mažytė atminimo lentelė. Šiame name gyveno poetas ir pedagogas Paulius Drevinis (tikroji pavardė Drevinskas). Tuometinėje Kristijono Donelaičio vidurinėje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija) jis ilgus metus dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Iš būrio ekskursantų išėjo buvusi jo mokinė. Ji su ilgesiu prisiminė, kaip, net ir baigę mokyklą, mokiniai, sugužėję į jo mažytį butuką, visi kartu gerdavo arbatą.

Sekmadienį iš tiesų supratau, kad į mano miestą atėjo ruduo. Saulė, kažkokio niekšo įžeista, pasislėpė, atšiaurus kasdienis vėjas juokėsi veldamas žmonių plaukus. Bet atkaklūs tie klaipėdiečiai. Net tokiu oru trynė grindinio plyteles, ieškojo nematytų, pamirštų  ar tiesiog tyčia neaptiktų miesto garsenybių paliktų pėdsakų.

Savaime suprantama, kad Centrinio pašto pastatas – uostamiesčio pasididžiavimas. Ne vien dėl raudonų plytų, žalių vartų ar beveik gotikinio fasado. Ant jo sienos įamžintas žymus prūsų astronomas Augustas Argelanderis. Gimęs tuometiniame Memelyje (taip kadaise vadinta Klaipėda), 1822 metais baigė Karaliaučiaus universitetą, dirbo įvairių Europos šalių observatorijose. Su bendradarbiais jis sudarė Šiaurinio dangaus atlasą, į kurį įtraukė 324 198 žvaigždžių koordinates. Architektūros paminklas puikuojasi dar viena atminimo lenta. Taip pagerbtas Henrikas Radauskas. Tarpukariu kaip žurnalistas ir laidų vedėjas  jis dirbo radiofone. Poeto garbei aktorė Virginija Kochanskytė perskaitė jo eilėraštį.

2013 m. „Naktigonių“ akimirkos Klaipėdoje

Turtinga ta Liepų gatvė. Čežindami rudeninėmis spalvomis pasipuošusius medžių lapus, ekskursantai pagerbė 25 metus Klaipėdoje praleidusį keliautoją ir poliglotą, vertėją, poetą, Mažosios Lietuvos šviesuolį,  „Nemunyčių“ kūrėją,  žodžių „Lietuvninkai esame mes gimę, lietuvninkai turime ir būti“ autorių Jurgį Zauerveiną. Akmenyje įstrigęs, kiekvieną dieną jis sveikina praeivius.

Gal dabar uostamiestyje ir nesilanko Vokietijos prezidentai, ministrai ar jų patarėjai, tačiau miesto Rotušė mena laikus, kai joje gyveno karališkoji Prūsijos šeima. Atminimo lenta pasakoja, kaip, traukdamiesi nuo Napoleono armijos, šiame pastate apsistojo karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė. Architektas Adomas Skiezgelas susirinkusiesiems priminė ir kitą su Klaipėda surištą pasaulinę garsenybę. Savo sandėlius joje turėjo vokiečių verslininkas, archeologas mėgėjas Henrikas Šlymanas. Nežinantiems paaiškinu. Šis vyras atkasė Trojos miestą. „Jam reikėtų nors ir mažą ženklą, kad ir knechtą kokį pastatyti“, – įsitikinęs A. Skiezgelas.

Daug ko dar nesuminėjau. Visų mažų ir didelių paminklėlių, visų artistų ir kitų nusipelniusių žmonių, neturinčių savo lentų. Pasiklausius ekskursijoje dalyvavusių aktorių, susidaro įspūdis, kad kiekvieną senamiesčio namą reikėtų papuošti kokiu nors atminimu.

Dainuojame laiškus pajūriui

„Naktigonių“ vakarai tęsėsi Kurpių gatvėje. Smėlis, vandens nugludintų akmenėlių mozaikos, ledo žvakidės, arbata ir XVII-XVIII amžių sandūros burlaivio korpusas – tokiame fone skambėjo poezija ir dainos. Klajojančius naktigoniečius jaukiai priėmė galerija-arbatinė „Pajūrio laiškai“.

2013 m. „Naktigonių“ akimirkos Klaipėdoje

Šeštadienį Klaipėdoje viešėjo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė, etnologė hum. m. dr. Daiva Šeškauskaitė ir aktorius Petras Venclovas. Kartu jie atliko „Rudens lygės (lygiadienio) vakarotuvių“ programą. D. Šeškauskaitei kankliuojant, griežiant smuiku ir grojant gitara, aukštaičių tarme P. Venclovas skaitė humoristinius eilėraščius.

Sekmadienį arbatinę apgaubė miglos. S. Jačėnas pristatė savo pirmąjį kūrybos vakarą. Jau po visko, S. Jačėnas man prisipažino labai jaudinęsis. Ir tikrai, jam stovint prieš sėdmaišiuose kopose įsitaisiusią auditoriją, mačiau, kaip, rodant jo išleistus poezijos kompaktus, ieškant pasižymėtų ir iš anksto paruoštų eilėraščių, virpėjo jo rankos. Neslėpsiu, žavu, kai tokią sceninę patirtį turintis žmogus vis dar jaučia tokią pagarbią baimę.

Pasirodymas „Pilnatis arba Viskas yra miglų migla“ labiau priminė susitikimą, bičiulių pašnekesį, kelionę per prisiminimus nei konkrečią ir atkaltą muzikinę programą. „Gal ir ne tą sukalbėjau pradžioje, ką turėjau. Bet, vėlgi, pagalvojau, kitą kartą pakalbėsiu kitaip. Bent dainas padainavau tas, kurias norėjau“, – atsiduso „Naktigonių“ organizatorius.

2013 m. „Naktigonių“ akimirkos Klaipėdoje

S. Jačėnas kalbėjo daug. Bet kaip įdomu klausyti! Jis pasakojo kaip pirmakursius režisierius paėmė į kariuomenę, kaip raišas jis klajojo po stepes, kaip baigę kurso draugai, tarp jų ir Ilona Balsytė su Aidu Giniočiu, išsiskirstė, vėliau įkūrė kūrybinį „Keistuolių teatro“ kooperatyvą. Užsimerkęs, žmogus, galėjai matyti bačkoje dainas traukiantį trimetį S. Jačėną, nesėkmingai dviveidžių kartą užauginti bandžiusius sovietinius mokytojus, Marijampolės aktorių bohemą. „Vikipedijoje“ šito nerasi.

„Naktigonių“ iniciatorius ketina sukurti autobiografinį monospektaklį, kurio forma – kūrybos vakaras. Režisierius jį praplės, pabaigs ir veš po Lietuvos kaimus. „Rimtai. Ministerija man stipendiją skyrė. Žmonėms priminsiu, kad dar esu, kad ne vien Skambučiu mane pravardžiuoti galima. Kartais dainuoju ir paskaitau“, – ateities planus dėstė jis.

Banalu, bet, kaip ir viskas šiame pasaulyje, literatūrinio teatro ir muzikos šventė baigėsi. Pirmadienio vakarą Gerlacho palėpėje, sveikinant Lietuvos ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą, „Naktigonėms“ tartas viltingas „Sudie“. Jo pjesę „Gimusi valdyti vyrus“ įtikinamai skaičiusiems aktoriams rašytojas, žurnalistas ir fotografas Sigitas Krivickas įteikė naujausią savo knygą „Antroji ranka: likimų trilogija“. Renesansiško kvapo suteikė Klaipėdos jaunimo centro senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dolce musica“ šokėjai ir muzikantai. Vėliau rožės, padėkos žodžiai, vėl gėlės ir kitos dovanos. Graži atmosfera. Lietuviška. Linkiu, kad ir kitąmet jos nepritrūktų.

Nuotraukų autorė – Izabelė Švaraitė