Jeanas – Lucas Marionas – prancūzų filosofas ir teologas, dėsto Katalikiškame institute, Paryžiuje, ir Teologijos fakultete, Čikagos universitete. Per savo karjerą buvo ir kardinolo Lustiger patarėjas, Popiežiškosios tarybos narys. 2008 metais jis buvo priimtas į Prancūzijos akademiją, kurios nariai vadinami „nemirtingais“. Tačiau pagrindinė šio mąstytojo stichija – knygos. Visos jos skirtos filosofinei ar teologinei problematikai. Jis į religinio gyvenimo problemas žvelgia, pasitelkdamas šiuolaikinių filosofų idėjas. Rugpjūčio pabaigoje filosofas davė interviu „La Figaro“, kurį nusprendėme kiek sutrumpinę perteikti ir lietuviškai.

Kas Jums šiandien teikia vilties?

Turiu pripažinti, kad šiandien mums, šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės gyventojams, nėra daug pagrindo vilčiai. Nebetikime ekonominio vystymosi sėkme, švietimo sistema byra, paversdama į enciklopedines žinias susitelkusius universitetus profesinėmis mokyklomis, vykdančius vis „naujus projektus“ ir melžiančius jiems pinigus. Mes nebetikime, kad rytojus bus šviesus. Šis bendras pasitikėjimo deficitas yra didelė grėsmė demokratijai, nes pastaroji remiasi atstovavimu. Mums atstovauja išrinkti žmonės, ir toks atstovavimas neįmanomas be pasitikėjimo. Tai, kad vyksta Europos Sąjungoje, kur nesėkmingai diegiamos vis naujos valdymo struktūros, tegaliu vadinti visiška nesėkme.

Tai, kas vyksta, neturi analogo praeityje?

Veikiausiai taip. Kadangi žmonės nepasitiki savo atstovais, jie stengiasi pakeisti visuomenę, primesdami jai reformas „iš viršaus“. Kadangi jos vyksta be konsultacijų su žmonėmis, į jas dažniausiai žmonės žvelgia įtariai, ir tai sudaro palankią dirvą gimti populistinėms iniciatyvoms. Jos kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Kita vertus, galima į dabartinę situaciją pažvelgti ir pozityviai. Pirmą kartą nuo Prancūzijos revoliucijos laikų dabartinės katastrofos nemaskuoja kokia nors socialinė utopija ar kuri nors labai populiari ideologija.

Dabartinis europietiškas konformizmas leidžia tai, kad ilgą laiką buvo uždrausta (homoseksualizmas, prostitucija). Kartu kuriami vis nauji draudimai – draudžiama mąstyti ir kalbėti tai, kas netinka politinio korektiškumo normoms. Toks draudžiantis, tvirkinantis konformizmas irgi išgyvena krizę. Jau dabar jam meta iššūkį politinis islamas. Net jei jis gyvuos neilgai, netrukus atsiras naujų iššūkių visiškai apsinuoginusiam vartotojiškumui, kuris yra tapęs vyraujančia Vakarų ideologija. Pavyzdžiui, kas prieš keletą mėnesių galėjo pagalvoti, kad brazilai gali sukilti prieš FIFA (tarptautinės futbolo federacijos) merkantilizmą ir suabejoti didžiulių išlaidų, rengiantis pasaulio futbolo čempionatui, tikslingumu. Visi galvoja, kad dėl mylimo futbolo brazilai pasiruošę bet kam.

Ko galime tikėtis iš tokio pobūdžio protestų?

Šiandien klausimas ne tas: ar mes esame krizės stadijoje? Turime klausti tik apie tai, kurioje jos stadijoje esame ir kokia išeitis įmanoma. Tačiau tiek Europos Sąjungos, tiek JAV politinis elitas mums kartoja, jog jokios krizės nėra, ir tai tik laikini sunkumai.  Esą pakanka pritaikyti įprastus gydymo metodus – fiskalinę discipliną, socialinių išlaidų mažinimą, naujus bankų ir biržų reguliavimo metodus – ir viskas bus gerai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje per pastaruosius rinkimus žmonės patikėjo tokio gydymo galimybe. Ką gi, jau tris dešimtmečius kartojame absurdišką šūkį, kad nėra tokios problemos, kurios nesudorosime, jei tik ilgai ją bandysime spręsti.

Apie kokią krizę Jūs kalbate?

Tai ne kas kita kaip nihilizmo krizė, kurią vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche paskelbė dar XIX amžiaus pabaigoje. Jis sake, kad ši krizė tęsis mažiausiai du šimtmečius. Šis nihilizmas – tai esminių vertybių – tiesos,laisvės, brolybės, net pačios tikrovės – nuvertinimas. Jų nuvertinimas neišvengiamai veda prie Dievo neigimo. Europoje jos klestėjimo laikotarpiu vertybės sudarė neginčijamą stuburą. O dabar apie jas kalbama televizijos naujienų laidų maniera, tarsi tai būtų paties žmogaus sukuriami dalykai. Taigi pats žmogus tampa vertybių šaltiniu ir vertintoju, jis tampa arbitru ir pats sau. Tai reiškia, kad žmogus gali save visiškai nuvertinti, numoti ranka į žmogaus orumą. Kai žmogus pradeda pretenduoti į Dievo vietą, labiausiai nukenčia jis pats. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į tai, kad mes apie pasaulio tautas kalbame kaip apie reikšmingas ir nereikšmingas, kaip tas, kurios įtrauktos į pasaulinius procesus, ir tas, kurios yra nuošalyje, ir esą mums neįdomios ir nesvarbios. Su jomis gali vykti bet kas. Žmogaus gyvybės savaiminė vertė išnyko, teliko instrumentinis vertinimas.

Pasirodo, kad gyvybę galima sunaikinti, motyvuojant ekonominiu tikslingumu, pavyzdžiui, pačioje jos pradžioje ar pabaigoje. Blogiausia tai, kad abortus ir eutanaziją leidžiantys įstatymai net vadinami pažangiais. Puikus pavyzdys, kaip žmogus, tapęs savęs vertintoju, nuvertina žmogaus gyvybės vertę.

Vienas iš abortų gynėjų argumentų – moteris turi teisę elgtis su savo kūnu kaip tinkama.

Tačiau mes nesielgiame su savo kūnu, kaip su mums išoriniu daiktu. Niekas negali organizuoti savo gimimo. Taip pat nė vienas žmogus neturėtų kontroliuoti ir to, kas jam nepriklauso – savo mirties. Abortai ir eutanazija – tai dramos, o ne laisvės. Tai klaikūs prisipažinimai – prisipažinti, kad nori išsilaisvinti nuo savo paties gyvenimo naštos, nuo savęs kaip naštos – tai klaiku.

Kaip galima ištrūkti iš šio nihilizmo?

Šiandien tai, ką F. Nietzsche vadino valia valdyti, reiškiasi per ekonominio augimo kultą. Mes gaminame, gaminame, be pabaigos, be ribų, svarbiausia – be tikslo.

Tačiau ar ekonominis augimas nepadėjo išgyventi milijardams žmonių besivystančiuose kraštuose, gelbėjo juos nuo skurdo, nesukūrė vidurinės klasės?

Ši sistema veikia, tačiau ji reiškiasi taip, kad nauji ekonominiai „tigrai“ vejasi senuosius per XIX amžiaus kapitalizmą, Kitaip sakant, per kapitalo kaupimą, eksploataciją ir įsiskolinimą žmonėms, taip pat per didžiulę ekologinę katastrofą. Pati mintis, kad nuostabi ateitis ateis pas mus per kinišką modelį – absurdiška iki grotesko. Reikia būti siaurai mąstančiu technokratu ar sužvėrėjusiu bankininku, idant taip galėtum teigti.

Ar ne perdėm pesimistiškai vertinate?

Tai, kad atskiros šalys vaduojasi iš skurdo – gerai. Tačiau kokia to kaina? Afrika nebegali apsirūpinti produktais. Lotynų Amerika praranda miškus. Persų įlankos valstybės, turtingos naftos, grobia prabangos dalykus, kuriuos mes joms gaminame. Turtų vis daugiau, tačiau jie nesukuria civilizacijos, neįtvirtina pagarbos žmogaus orumui. O žodžio laisvė – ar iš tiesų ji tokia tvirta šiandienos pasaulyje? Net ir Vakarų valstybės tiesiog skandina mus beprasmybių ir melagysčių tvane. Mokyklose sąmoningai nuvertinamos tos disciplinos, kurios skatina kelti klausimus apie gyvenimo prasmę. Totaliai puolama šeima, nes ji dar atsispiria valstybės kontrolei bei ekonominiam diktatui. Apeliuodami į valstybės ir religijos atskyrimą, bando religijos laisvę uždaryti privačioje sferoje – melskis tyliai, kaip nori, tačiau tik savo namuose.

Ar tai nėra naujos vergovės sistema?

Taip. Marksas aprašė fizinę eksploataciją, kai naudojamas žmogaus kūnas. Šiandien pagrindinė dvasinė eksploatacija. Žmogus paverčiamas negalvojančiu vergu – gamintoju bei, kas ne mažiau baisu, negalvojančiu vartotoju. Aš netikiu, kad kur nors Holivude ar Volstryte yra gauja piktavalių žmonių, kurie viską režisuoja, Tačiau akivaizdu, jog mes vėl einame į vergų valstybę. Apie tai ne kartą perspėjo popiežius Pranciškus. Šiandien mūsų visuomenės susiduria ne tiek su skurdo, kiek su vergovės iššūkiu.

Mano galva, mums šiandien itin svarbu išsaugoti istorinį šeimos ir kultūros rezervą, kuris dar gali leisti priešintis vergovės mentalitetui. Tačiau, užuot tai darę, mes neatsakingai eksperimentuojame su šeima. Tai, kas vyksta Prancūzijoje, įteisinant gėjų santuokas – beprotybė. Visos tos reformos, ar jos būtų sumanytos dešinėje, ar kairėje, siekia vieno – kurti beveidę vartotojų visuomenę.

Parengė A.N.