Įsibėgėjant naujiesiems mokslo metams kalbamės su Šv. Juozapo katalikiškos mokyklos vadove Rūta Šalkauskiene apie tikėjimo vietą šiuolaikinės mokyklos gyvenime, tikėjimo santykį su švietimu ir niekaip neišsprendžiamų smurto bei patyčių problemų priežastis.

Matome skirtingus Bažnyčios santykio su švietimu istorijos etapus. Katalikų Bažnyčia buvo ta, kuri vienuolių rankomis užsiėmė švietėjiška veikla, steigė mokyklas ir universitetus, nes suprato, jog dėl prigimtinio asmens orumo žmogus turi teisę į auklėjimą. Vėliau, dėl knygų deginimo istorijos ir kitų aplinkybių, ji buvo aplipdyta „tamsuolės“ stereotipais. Dabar tikėjimas ir religiniai simboliai atvirkščiai – stumiami iš švietimo sistemos ir mokyklų kaip svetimkūniai. Ką švietimo sistema praranda atsisakiusi krikščioniškos pedagogikos ir kokius principus katalikai mėgina grąžinti į mokyklas?

Po Romos imperijos žlugimo visą ugdymo sistemą perėmė Bažnyčia. Be krikščionybės indėlio Europa šiandien nebūtų tokia, kokia yra dabar. Universitetai gimė iš krikščioniškos kultūros. Skaičiau gražią mintį, kad išstūmę Dievą iš švietimo įstaigų, išstūmėme iš mokyklų visą įmanomą žmogiškumą. Tai buvo kalbėta Jungtinių Valstijų kontekste, smurto protrūkių ir susišaudymų mokyklose akivaizdoje.

Reikėtų kelti klausimą, ką reiškia Dievo buvimas mokykloje, ką duoda Jo įsileidimas į mokyklą, šeimą, visokius santykius. Viena vertsu, mokytis galima ir be Dievo – skaityti, vaidinti, tapyti, skaičiuoti... Tačiau Dievo buvimas mokslui suteikia esminį turinį. Pirmiausia mes esame santykio žmonės, todėl Dievo įsileidimas į santykius, į mokyklą, suteikia veiklos pagrindą, leidžia pamatyti artimą žmogų kitomis akimis, kad bendraklasis, mokytojas ar mokinys nėra priemonė tikslams pasiekti, bet yra Dievo labai mylimas asmuo. Šis žvilgsnis gimdo abipusę pagarbą.

Popiežius Pranciškus enciklikoje gražiai sako, kad visuomenė teigia, jog jeigu nori tikrosios šviesos, gali kliautis tik mokslu, o tikėjimo šviesa yra nuvertinama, nors ji yra pamatinė ir be jos visos kitos šviesos tik epizodinės. Jis rašo: Mūsų laikais manoma, kad antikinėms visuomenėms tokios [tikėjimo] šviesos pakako, tačiau naujiesiems laikams, suaugusiam žmogui, besididžiuojančiam savo protu ir trokštančiam naujaip tirti ateitį, ji netinkama. Tad žmogus atsisakė ieškoti didžiosios tiesos, kad galėtų tenkintis nedideliais šviesuliais, šviečiančiais tik akimirką, bet negebančiais parodyti kelio. Todėl neatidėliotinai būtina atgauti tikėjimui būdingą šviesą, nes jo liepsnai užgesus, pritems ir visi kiti šviesuliai. (Lumen Fidei, 1, 2, 4). Todėl manau, kad katalikiškos mokyklos turi svarbią misiją grąžinti švietimui visuminį matymą, o ne viską matuoti ekonominės naudos rodikliais.

Kartais juokaujame, kad į katalikišką mokyklą vaikai turi ateiti nelakstantys, nesistumdantys, nesiaiškinantys santykių, negriebiantys vienas kitam už rankos. Ne, vaikai ateina tokie patys, ieškodami savo erdvės, aiškindamiesi savo padėtį grupėje. Svarbiausia, kaip mes reaguojame į jų veiksmus, paieškas ir kaip sprendžiame iškylančias problemas. Santykis su Dievu leidžia atpažinti esminius dalykus – kaip galiu būti su kitu žmogumi, kaip su juo sutarti. Manau, kad Dievo eliminavimas ne tik iš mokyklų, bet ir mūsų gyvenimų, atneša aibę problemų – smurto proveržių, patyčių mokyklose... Tikiu, kad žvelgimas į kitą kaip į Dievo kūrinį sumažintų šių problemų mastą.

Pijus XI enciklikoje Divini illius magistri, išleistoje 1929 m., rašė, kad katalikų šeimos turi vaikus leisti į katalikiškas mokyklas ir tik nesant tokiai galimybei, privalo gauti vyskupijos ordinaro leidimą leisti atžalas į valstybinę mokyklą. Nepraėjo nė šimtas metų ir matome, kaip kardinaliai pasikeitė tikrovė. Pavyzdžiui, Vilniuje, kuriame gyvena per 600 tūkst. žmonių, tėra trys katalikiškos mokyklos. Jose visose kartu sudėjus mokosi apie 1200 mokinių. Žinome, kad šios mokyklos negali patenkinti visų norinčiųjų mokytis jose poreikių. Šis poreikis rodo, kad žmonės tebeieško fundamentalių vertybių.

Šiandien katalikiška mokykla turi būti ta, kuri mato žmogų kaip visumą, kaip unikalų ne tik tada, kai jam viskas sekasi, bet ir kai sunkiau sekasi mokytis ar bendrauti. Bažnyčia turi išmokti skaityti laiko ženklus, kuo gyvena visuomenė ir šeimos. Manau,kad jos misija apima gerokai plačiau negu tik vaiką, sėdintį suole. Katalikiška mokykla yra gera erdvė, kuri gali pasiekti atokiau nuo Bažnyčios esančius žmones, jaunas šeimas ir nešti Gerąją Naujieną.

Skeptikai iškart atsakytų, kad dabar, XXI a., žmogaus teisės yra pažengusios ir be tikėjimo vertinamas žmogaus orumas, o pasaulietinėse mokyklose siekiama išugdyti visavertį pilietį. Dokumentuose tartum viskas egzistuoja, švietimo sistemos tiksluose yra siekis išugdyti visavertę asmenybę. Tad kur mes čia užstringame?

Taip, popieriuose ir švietimo gairėse viskas surašyta gražiai, bet, kaip mėgstu sakyti, teoriškai arklys, o praktiškai nesikelia. Viską galima gražiai ir struktūruotai išguldyti popieriuje, bet...

Baigęs 12 klasių mokinys gauna brandos atestatą. Tačiau ką reiškia branda ir kokia asmenybė yra brandi? Rastume aibę apibrėžčių ir, deja, remdamasi asmenine pedagogine praktika galiu pasakyti, kad realybė yra liūdna. Ne kartą diskutuojant su dvyliktokais apie tai, kas yra brandus žmogus, jie tvirtindavo, kad jiems iki to dar toli, jog dalis jų iki tol apskritai nemąstė apie tai, kas yra branda.

Mūsų abiturientai sugeba išspręsti sudėtingiausias užduotis, turi labai gyvybingą verslumo dvasią, bet kad, pavyzdžiui, galima su draugu pasidalinti bandele ar pakeliu traškučių, atrodo ne taip paprasta. Aišku, hiperbolizuoju ir ironizuoju, tačiau matau, kad tarp teorijos ir praktikos yra begalinis atotrūkis. Iš vadovėlių santykių neišmokstame, jie yra perduodami ir kuriami. Kada jį kurti, kai reikia išeiti visas programas, paruošti vaikus egzaminams? Nėra kada. Santykio nebuvimas mokykloje duoda liūdną gaidą. Be abejo, mums reikia įgyti gerą išsilavinimą, bet tai nėra vienintelis ir svarbiausias tikslas. Taip, mokykla turi mokyti, tai jos pirminė paskirtis, bet kartu ji turi ugdyti asmenį.

Jau buvote užsiminusi apie tris katalikiškas mokyklas Vilniuje. Krikščionių mokykla Pilaitėje ir Versmės gimnazija priima vaikus nuo pirmos klasės, Jėzuitų gimnazija – nuo penktos... Kodėl nutarėte įkurti ir Šv. Juozapo mokyklą? Ar paskatino vietų trūkumas kitose mokyklose, ar buvo ir daugiau paskatų?

Vietų trūkumas tikrai nebuvo pagrindinė priežastis įkurti Šv. Juozapo mokyklą. Kiekviena katalikiška mokykla Vilniuje turi savo veidą, ieško savo vietos ir ją atranda.

Pagrindinė priežastis buvo noras parodyti mokyklą kaip naujosios evangelizacijos erdvę, kaip vietą, kurioje galima gyventi Evangelija ir bręsti, kur palaikomas glaudus santykis tarp mokytojo, vaiko ir šeimos, kur galima kurti dialogo kultūrą. Šiandien aibė problemų mokyklose kyla dėl to, kad nebesikalbame, nebedrįstame įvardyti jausmų. Svarbu, kad visos pusės galėtų kalbėtis tarpusavyje ir ieškoti tinkamo sprendimo būdo.

Visur yra problemų. Ten, kur susitinka žmonės, visada iškyla sunkumų, nesusipratimų, iššūkių. Klausimas tas, kaip mes jas sprendžiame. Manau, kad katalikiška mokykla gali spręsti jas pozityviai, siekti dialogo. Nesakau, kad tai yra lengva, bet šiandien to tikrai labai stinga.

Puikiai žinome aplinkos realybę – vaikai ir paaugliai yra gan žiaurūs. Ar ugdymas savotiškomis „šiltnamio sąlygomis“ nepadarys meškos paslaugos, kad vaikai bus pažeidžiamesni pasaulietinėje aplinkoje?

Ne vienas autorius ir įžvalgus asmuo, tyrinėjęs mokyklas, sako, kad yra laikas, kai vaikas turi subręsti tinkamoje aplinkoje. Tada, kai jis subręsta, atlaikyti iškilusius iššūkius tampa gerokai lengviau.

Jau ne pirmą kartą girdžiu mintį, kad katalikiškoje mokykloje neva sukuriama šiltnaminė erdvė, ir vėliau vaikai nemoka gyventi. Iš karto drįstu paprieštarauti. Neįmanoma sukurti šiltnamio ten, kur yra būrys vaikų, nes jie ateina iš skirtingų aplinkų, iš savo šeimų, atsineša skirtingų bendravimo įgūdžių, nuotaikų. Neatmeskime ir visos televizijos ir kitų medijų įtakos. Čia taip pat kunkuliuoja gyvenimas. Ko čia tik nebūna, kai reikia išmokti susikalbėti, dirbti kartu, atsiprašyti... Nėra čia šiltnamio, nes yra žmonės, vaikai. Svarbu tai, kaip mes jiems padedame įveikti tuos kivirčus. Jeigu vaikai įgyja patirties, kaip teigiamai spręsti problemas, kalbėtis, o ne trenkti atgal, manau, tai yra įdirbis, kuris vėliau leis jiems gyvenime konstruktyviai spręsti daug sudėtingesnes problemas.

Galime kartą per metus pasikabinti plakatą „Savaitė be patyčių“, nusipinti pačias gražiausias apyrankes „kokie mes draugiški“, bet prabėga savaitė, ir viskas tuo pasibaigia. Taip, buvo atkreiptas vienkartinis dėmesys, bet į santykius dėmesį turime kreipti kasdien. Tad, gink Dieve, nepavadinčiau katalikiškos mokyklos „šiltnamiu“, bet greičiau rimta santykių kalve.

Minėjote, kad pasaulietinėse mokyklose nėra kada kurti santykio – reikia paruošti vaikus egzaminams. Katalikiškoje mokykloje lygiai taip pat reikia išstudijuoti visas programas, išmokti būtinas disciplinas. Kaip pavyksta tai suderinti – neskubėti ir būti laiku?

Pasirinkome šiek tiek kitokį darbo grafiką. Mūsų pradinė mokykla yra atvira iki pusės šeštos vakaro, ir tvarkaraštis bei dienos ritmas sudėliotas taip, kad užtektų laiko. Yra metas, kai einame koja kojon su programomis, vaikai įgyja akademinių žinių, o yra metas neskubant pavalgyti, pasimelsti, pažaisti, pabūti gamtoje. Visa tai sudaro visavertišką ugdymą, brendimą. Mokykla yra nedaloma gyvenimo dalis. Juk šeimoje nebūna, kad sakytume: „dabar mokysimės bendrauti“, o „dabar virsime vakarienę“. Ne. Gyvenimas susipina per visas veiklas. Lygiai taip pat vyksta gyvenimas ir mokykloje.

Daugelyje mokyklų dirba puikių pedagogų, kurie būtų linkę skirti daugiau laiko santykiams, bet klasėse yra tiek daug mokinių, kad tai tampa sunkiai įmanoma, o viskas remiasi finansavimu. Kaip jums sekasi mokyklai augant ir daugėjant mokinių skaičiui skirti dėmesio kiekvienam vaikui?

Dar esame maža mokykla ir po truputį augame. Stengiamės išlaikyti kokybę ir mažas klases, dėl to staigiai nedidiname mokinių skaičiaus, nepriimame per daug žmonių. Mūsų siekis – kad klasėje būtų nedaug, šešiolika ar septyniolika vaikų. Mokytojas, dirbdamas su mažiau vaikų, turi geresnes sąlygas kurti ir pastebėti kiekvieną. Juolab kad mokykloje dirba daug žmonių – mokytojai, popietiniai auklėtojai, savanoriai. Tai tikslingas siekis ir dirbame, kad jį įgyvendintume.

Su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais pradedate naujuosius mokslo metus?

Pirmiausia visada džiaugiuosi kiekvienu dirbančiu mokytoju ir entuziazmu, su kuriuo mačiau juos ruošiantis naujiems mokslo metams. Taip pat pradėjome kurti mokyklos biblioteką. Džiaugiamės, kad galėsime padėti vaikams atrasti knygą ir išmokti ja naudotis. Dėkoju šeimoms, kurios atveda savo vaikus į mūsų mokyklą, už pasitikėjimą. Visa tai atrodo nieko originalaus, tačiau tai pamatiniai džiaugsmai, aplankantys kiekvieną rugsėjį. O apie sunkumus net nesinori kalbėti.

Kalbėjosi Monika Midverytė OFS