Katanijos universiteto Sicilijoje mokslininkai archeologai pasodino vynuogyną, remdamiesi romėnų tekstuose rastomis rekomendacijomis. Derliaus jie tikisi po ketverių metų, o vyną gamins pagal Vergilijaus poemoje „Georgikos“ esančius aprašymus. „Mes sužinojome, kad romėnų vyno darymo technika Sicilijoje buvo naudojama dar prieš kelis dešimtmečius“, – sakė vienas iš tyrėjų Mario Indelicato. Gražu. „Georgikų“ vynas atgimsta. Deja, dabar nepamenu, ar kokį įdomesnį receptą iš lietuvių literatūros klasikos galima išpešti. Gal netgi išeitų knyga – „Gaminame pagal lietuvių literatūrą“? Tik kad maistas, bijau, šiuolaikiniams skrandžiams būtų per sunkus, o gėrimai per prasti.

Suomiai geria, estų literatūra klesti?

Pratęsdamas šią temą noriu papasakoti, kaip ištroškę suomiai remia estų kultūrą ir literatūrą. Estijos literatūros rinka labai maža, bet ji klesti. Prie to prisideda ir mažmeninė prekyba alkoholiu – minios suomių vis dar plūsta į šią šalį, ieškodamos pigesnių gėrimų.

Dalis mokesčių už alkoholį pinigų patenka į Estijos kultūros fondus – „Eesti Kulturkapital“ fondas didžiąja dalimi gyvena iš alkoholio, tabako ir lošimo mokesčių. Pagal estų įstatymus, 3,5 procento alkoholio ir tabako akcizų ir 43 procentai lošimų mokesčių pajamų turi būti skiriami kultūros fondui. Pernai ši suma sudarė 12,7 milijonus eurų iš alkoholio ir tabako akcizų, bei apie 3 su puse milijono iš lošimų. O pajamos už alkoholio ir tabako pardavimą pernai Estijoje išaugo net šeštadaliu.

Estijos knygų leidybos bumas buvo 2008-aisiais. Tais metais buvo išleista 4700 pavadinimų knygų. 2012-aisiais šis skaičius siekia 4000, bet tai vis tiek daugiau nei Suomijoje. Pasak tyrimų, 84 procentai į Estiją atvykstančių suomių perka alkoholį ir tabako gaminius. Jie iš šios šalies išsiveža 28 milijonus litrų alkoholio. Jei toks kiekis gėrimų būtų įsigyjamas pačioje Suomijoje, valstybė gautų apie 300 milijonų eurų. Tiesa, Suomijos kultūrai iš to greičiausiai nebūtų jokios naudos, nes pajamos iš šių dalykų Suomijoje neskirstomos.

Lenkijoje – beveik kaip pas mus

Aptarę estus, galime pereiti prie lenkų leidybos padėties. Pasak lenkų leidybos rinkos tyrimų bendrovės „Biblioteka Analiz“, pajamų iš leidybos mažėja, nors pernai buvo išleista 10 procentų daugiau naujų knygų nei prieš metus. Pelningiausia knyga Lenkijoje, kaip ir visur kitur, tapo E. L. James „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“, jos buvo parduota daugiau nei 500 tūkstančių egzempliorių.

Susirūpinę mažėjančia knygų leidyba, Lenkų knygų rūmai (PIK) siūlo bent laikinai nustatyti fiksuotas knygų kainas. Ši idėja turi tiek šalininkų, tiek priešininkų. Pastarieji tvirtina, kad tokia naujovė atribos leidybos verslą nuo laisvosios rinkos.

Lenkų leidėjai mano, kad daugiau galimybių šiais laikais išgyventi turi mažos ir nedidelės leidyklos, jos lanksčiau prisitaiko prie pokyčių, jų struktūra lankstesnė, jos gali greičiau užpildyti pelningas nišas.

Tiesa, skaitytojų Lenkijoje mažėja. Gal dėl to kaltas ir 2012 metais įvestas 5 procentų PVM knygoms. Anksčiau Lenkijoje jis buvo nulinis. Kita leidėjų bėda – interneto piratavimas. 15 Lenkijos leidėjų padavė į teismą vieną žinomiausių lenkų interneto bylų saugyklų „Chomikuj.pl“, kaltindama ją autorių teisių pažeidimu. Leidėjai tikisi padaryti įtaką „Google“ ir nori, kad korporacija pašalintų šios saugyklos pavadinimą iš savo paieškos sistemos. Kol vyksta bylinėjimasis, „Chomikuj.pl“ lieka vienu populiariausių ir lankomiausių lenkų interneto adresų.

Literatūriniai pasimatymai ir žaidimai

Kol leidybos verslas bylinėjasi ir rauda, rašytojai turi naują užsiėmimą. Vasaros pabaigoje pasirodė naujas kompiuterinis žaidimas „The Novelist“ (Prozininkas). Jo sumanytojas Kentas Hudsonas (vienas iš „BioShock 2“ – tai, tikiu, ką nors sako žaidimų mėgėjams) kūrėjų teigia norėjęs sukurti ramesnį, bet gyvenimą primenantį žaidimą. Pagrindinis žaidimo veikėjas – romanų rašytojas Danas Kaplanas, gyvenantis su žmona ir sūnumi. „Šiame žaidime nelaimi ir nepralaimi. Jo metu tenka atsakyti į keletą gyvybiškai svarbių klausimų ir daugiau sužinoti apie savo paties vertybes. Na, o pabaigoje galbūt esi parašęs vieną geriausių pasaulyje knygų, bet tave paliko žmona, o vaikas pagarsėjo mokykloje kaip mušeika. Taip gali nutikti, jei pasirenki karjerą, o ne šeimą. Ir atvirkščiai“, – sako K. Hudsonas.

Tad žaidėjui tenka spręsti, kas svarbiau – darbas, meilė, pareigos, šeima, rašomas romanas... Nežinai, ar tokį žaidimą žaisti imsis kasdien, in real life jį žaidžiantys rašytojai. Na, o paprastam žmogui pabandyti galima. Galbūt tai pagilins supratimą apie rašytojo darbą.

Internetinis literatūros puslapis „The Omnivore“ siūlo kitą pramogą – jis suveda poras pagal jų literatūrinius pomėgius. Ieškantieji draugo ar draugės ir norintieji įdėti savo skelbimą į puslapį turi atsakyti į keletą klausimų: kokia buvo labiausiai gundanti jų perskaityta knyga, kokį autorių galėtų įsimylėti ir ką dabar skaito. Susidomėjusieji – rašo elektroninį laišką ir pakviečia į pasimatymą.

Pasak „The Omnivore“ įkūrėjos Fleur Macdonald (kuri teigia kartą metusi vaikiną, nes pamatė jį skaitantį prastą Vergilijaus vertimą), jau įvyko ne vienas sėkmingas pasimatymas. Trokštantys pasimatymo asmenys pozuoja su mėgstamiausia knyga rankose ir rašo štai tokius tekstelius: „Dvidešimt penkerių metų bibliotekininkė Nataša iš Vaitčepelio mėgsta pagyvenusius vengrus vyrus.“ Kiti bando atrodyti itin protingi ir cituoja menkai žinomus prancūzų poetus.

Macdonald sakosi, kad susilaukė ir nemenko JAV gyventojų susidomėjimo ir ketina plėsti savo pažinčių tarnybą į šią šalį.

Knygų žiurkės utopija

Įsivaizduokite miestą, kur kiekvienas statinys susijęs su knygų leidyba, kur visi žmonės dirba panašų darbą, kur gatvėje esantys ženklai skelbia: „Knygų kavinė „Gražūs žmonės“, kur leidėjai sumoka už specialius autobusus, atvežančius darbuotojus į darbą. Sveiki atvykę į Pietų Korėjos Paju Knygų miestą.

Šis miestas buvo sugalvotas 1989 metais grupės leidėjų, norėjusių sukurti pavyzdinį su knygomis ir jų leidyba susijusį miestelį, kuriame darbuotojai dirbtų harmoningos, prie aplinkos priderintos architektūros pastatuose. Valstybei remiant, miestelis buvo pradėtas statyti 2001 metais. Dabar jame – 150 pastatų, kuriuose įsikūrusios 200 leidyklų, įskaitant įtakingiausias šalies leidyklas „Mun Hak Dong Ne“ ir „Chang Bi“.

Tai žavus, ramus, medžiais apsodintas miestelis, pilnas leidėjų biurų, mažų smagių knygynėlių ir išradingų kavinių. Po jį vaikščiodamas jautiesi tarsi būtum patekęs į didžiulį stalo žaidimą apie knygų leidybą ar į kokį nors su knygomis susijusį kibucą. Viename iš pastatų įsikūręs vaikiškų knygų knygynas, kavinė, o aplink pastatą nutiestas mažutis veikiantis geležinkelis. Kitas pastatas skirtas senovinei spausdinimo įrangai, kurią galima išbandyti. Trečiame surinktos visos JAV išleistos ir JAV–Korėjos karui skirtos knygos.

Paju įsikūręs už 20 kilometrų į šiaurę nuo Seulo, netoli Šiaurės Korėjos sienos. Jame dirba daugiau nei 10 tūkstančių žmonių. Miestas padalintas į tris didelius rajonus: Leidybos, Spausdinimo ir Paramos. Visas miestelis priklauso Pietų Korėjos Kultūros, sporto ir turizmo ministerijai.

Miestelyje kasmet rengiamas festivalis, per devynias dienas jame apsilanko pusė milijono lankytojų, įvyksta apie du šimtus susitikimų su autoriais. Paju taip pat turi savo apdovanojimus, teikiamus Azijoje leistoms knygoms, Azijos rašytojams, Azijos knygų dailininkams, leidykloms ir redaktoriams, „prisidėjusiems prie Azijos leidybos kultūros vystymosi ir plėtros“.

Miestelyje lankėsi ne vienas žymus užsienio rašytojas, tarptautinėje Abu Dabio knygų mugėje Paju yra pelnęs „Geriausio technologijų kultūroje panaudojimo“ apdovanojimą.

Miestelis ketina plėstis ir priimti daugiau nei 30 kino kompanijų, animacijos studijų ir TV kompanijų. „Mes kviečiame šiuos žmones įsikurti Paju, kur nuoma daug mažesnė nei Seule. Taip pat tikimės bendrų kino ir literatūros projektų, kūrybinės energijos“, – sakė Paju festivalio sumanytojas Sangas Lee.

Miestelio ir jo patirtimi žavisi vis daugiau vakariečių. Galbūt jis taps pavyzdžiu įkurti panašių miestelių ir Europoje. O kol kas rytais ir vakarais ramiomis Paju gatvėmis važinėja pilni leidyklų darbuotojų autobusai...

Pasaulio literatūra – per metus

Britų rašytoja Ann Morgan išsikėlė sau neįtikėtiną užduotį – per metus perskaityti po knygą iš kiekvienos pasaulio šalies. Štai kokia jos patirtis.

„Maniau esanti kosmopolitė, bet peržvelgusi savo knygų lentynas supratau, kad jose – keletas indų rašytojų romanų, kelios australų ir Pietų Afrikos rašytojų knygos ir beveik nėra vertimų. Todėl nusprendžiau, kad 2012 metais pabandysiu perskaityti po vieną knygą iš kiekvienos pasaulio šalies (195 Jungtinių Tautų pripažįstamų šalių ir Taivano)“, – rašo Ann Morgan.

Ji įkūrė tinklaraštį „A Year of Reading the World“ (Metai, perskaityti pasauliui) ir nusprendė paprašyti pasaulio skaitytojų pagalbos.

Ann teigia susilaukusi neįtikėtino atsako. Žmonės siuntė jai knygų iš savo šalių. Turkmėnistano ir Panamos rašytojai patys atsiuntė jai dar nepublikuotus savo knygų vertimus. „Kadangi vertimai sudaro tik 4,5 procento visų Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje išleidžiamų knygų, gauti angliškų versijų buvo labai sudėtinga“, – sako Ann.

Ji sako, kad sunkiausia buvo gauti prancūziškai ir portugališkai kalbančių Afrikos šalių literatūros. Ann teko skaityti neišleistus rankraščius, o su San Tomės ir Prinsipės literatūra ji susipažino tik tada, kai savanorių komanda iš JAV ir Europos išvertė jai į anglų kalbą rašytojos Olinda Beja apsakymus.

„Padedama talentingų rašytojų, aš atradau tai, ką keliautojai patiria labai retai: persikėliau į žmonių, gyvenančių labai toli nuo manęs mintis, pamačiau pasaulį jų akimis. Jų papasakotos istorijos yra daug galingesnės nei tūkstančiai žinių pranešimų, jos pakeitė mano mąstymą. Aš supratau, kad nesu atskiras asmuo, esu per visą pasaulį nutiesto tinklo dalis. Abstrakčios vietos žemėlapyje virto gyvybės pilnomis šalimis, egzotiškos vietovės tapo artimos“, – rašo Ann.

Mums, žinoma, labiausiai rūpi, ką ji skaitė iš lietuvių. O skaitė ji angliškai išleistą 19 lietuvių moterų antologiją „No Men, No Cry“. Pagyrė ten esančius Birutės Jonuškaitės, Ugnės Barauskaitės, Editos Nazaraitės, Laimos Vincės ir Paulinos Pukytės tekstus. Susižavėjusi paminėjo Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ ir Giedros Radvilavičiūtės esė.

„Tik mane stebina, kodėl tokios keliaujančios ir tiek emigrantų turinčios šalies literatūra taip menkai verčiama? Gal antologijos padės, nes Europos Sąjungos apdovanojimas už literatūrą šios šalies nė kiek nepagarsino. Na, tik laikas parodys“, – rašo autorė.

Jei kam įdomu – štai tikrai puikus Ann Morgan tinklaraštis, o čia – jos nuomonė apie lietuvių literatūrą.

Geriausios vokiečių knygos

Rugsėjo pradžioje buvo paskelbtas vieno svarbiausių Europos literatūros apdovanojimų – Deutche Buchpreis, trumpasis sąrašas. Paprastai šis apdovanojimas įteikiamas prieš prasidedant Frankfurto knygų mugei. Sąraše – šeši romanai. Trumpai juos pristatysiu.

Hamburge gyvenantis 48 metų rašytojas, žurnalistas ir vertėjas Mirko Bonne savo penktajame romane „Nie mehr Nacht“ (Daugiau jokios nakties), pasakoja apie vyro ir jo penkiolikmečio sūnėno kelionę į Normandiją. Jis čia atvyko piešti tiltų, kurie 1944 metais buvo svarbūs sąjungininkų kariuomenei. Tačiau vyras taip pat stengiasi užmiršti sesers, su kuria jį siejo itin artimi ryšiai, savižudybę.Tai romanas apie sielos ir kraštovaizdžio randus, apie istoriją ir asmenines tragedijas.

Vieno žinomiausių dabartinių vokiečių rašytojų, Georgo Büchnerio apdovanojimo laureato, Reinhardo Jirglio romanas „Nichts von euch auf Erden“ (Nieko iš jūsų Žemėje) – pats neįprasčiausias. Tai mokslinės fantastikos knyga, pasakojanti apie mūsų planetą 23-ajame amžiuje, apgyvendintą žmonių, kurie dėl tam tikro genetinio defekto vis yra taikūs ir apsnūdę. Visa valdžia išsikraustė į Marsą ir gyvena gigantiškuose požeminiuose miestuose. Jiems dirba didžiulė vergų armija, kurios užduotis – paversti Marsą gyvenamu. Bet netrukus Marso gyventojai sugalvoja pavergti taikią, beišmirštančią Žemę. Keista, įdomi knyga.

Leipcige gyvenančio Clemenso Meyerio romanas „Im Stein“ (Akmenyje) vaizduojamas niūrus prostitučių ir sutenerių pasaulis. Romanas gana drastiškas, išsamūs aprašymai supinami vidiniais monologais, sapnais. Tai romanas apie naktinį gyvenimą, gyvenimą gatvėse, apie purvą ir pinigus. Autorius laikomas vokiečių literatūros enfant terrible, 2008 metais jis pelnė Leipcigo knygų mugės apdovanojimą.

Vengrų kilmės rašytoja ir vertėja, Ingeborg Bachmann apdovanojimo laureatė Terezia Mora laikoma viena iš šio sąrašo favoričių. Jos romano „Das Ungeheuer“ (Monstras) veikėjas kompiuteristas Dariusas Koppas praranda darbą, vėliau nusižudo jo žmona. Dariusas nugrimzta į apatiją. Norėdamas jos atsikratyti, Dariusas nusprendžia perskaityti vengriškai rašytą žmonos dienoraštį ir palaidoti jos urną su pelenais. Tik jis nežino kur: Vengrijos miestelyje, kur ji gimusi, Budapešte ar Ararato kalno papėdėje? Taip Dariusas leidžiasi į ilgą kelionę. Tai romanas apie tiesos ir savasties paieškas.

43 metų Marion Poschmann visų pirma laikoma poete. Savo romane „Die Sonnenposition“ (Saulės padėtis) ji pasakoja apie apgriuvusius barokinius rūmus Rytų Vokietijoje. Juose, žinoma, įsteigta psichiatrijos ligoninė. Pagrindinis veikėjas – šios ligoninės gydytojas palūžta, paslaptingoje avarijoje žuvus draugui. Jį ima persekioti šeimos, pastato, pacientų istorijos ir visa buvusios padalintos šalies istorija. Romanas vadinamas poetišku, kupinu fantastinių asociacijų pasakojimu.

Paskutinioji sąraše – dainininkė, apsigynusi daktaro darbą iš viduramžių poezijos, Monika Zeiner. Ji – vienintelė debiutantė šiame sąraše. 600 puslapių Monikos romane „Die Ordnung der Sterne über Como“ (Žvaigždžių išsidėstymas virš Komo) pasakojama apie Berlyną ir Italiją, muziką ir meilės trikampį, apie senus draugus ir išdavystę.

P. S.

Pradėsime nuo garsų. Pasiklausykite vienintelio Raymondo Chandlerio balso įrašo. Čia jis diskutuoja su Ianu Flemingu. Chandleris mirė praėjus septyniems mėnesiams po šio įrašo. O štai čia Charlesas Bukowskis dalija patarimus jauniems vyrams. Taip pat galime apžiūrėti rašytojų kambarius ir pasiskaityti apie naujausias jų knygas. O štai kokios 20 Holivudo žvaigždžių mėgstamiausios knygos: Antonio Banderasas renkasi „Don Kichotą“, o Angelina Jolie – „Drakulą“. Važiuosiantiems ar ketinantiems apsilankyti Niujorke – puikus ir išsamus gidas po literatūrines šio miesto vietas. Na, ir pabaigai – stilingiausi literatūros žmonės. Tikiuosi, sugaišite laiko.

P.P.S. Ir kiek liūdnesnė žinia – nuo šiol „Kronikos“ pasirodys vieną kartą per mėnesį, kiekvieno mėnesio pabaigoje.