Spalio pradžioje keliuose Lietuvos miestuose vėl prasidės „Alfa“ kursas. Tikriausiai neabejodami galime teigti, kad ši iniciatyva nepaprastai sėkmingai pasklido po įvairius Lietuvos miestus, atsiliepdamas į nemenką jaunų ir suaugusių žmonių poreikį susipažinti su krikščionybės pagrindais. „Kaip manote, kokia yra šių kursų sėkmės paslaptis?“ – paklausėme Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyne gyvenantį kunigą Marcą-Antoine Bechetoille OP bei vieną iš bendradarbių Rolandą Pupinį.

Br. Marcas-Antoine: „Alfa“ kurso sėkmės paslaptis ta, kad iš tiesų nėra kursas, ar bent ne tik! Kai kalbame apie kursus, paprastai įsivaizduojame paskaitas ar mokymus, iš kurių galime semtis žinių, šiuo atveju apie tikėjimą. Be abejo, kursas atsako į pagrindinius klausimus apie tikėjimą: kas yra Jėzus, kodėl jis mirė ir t. t. Tačiau, kurso esmė yra ne tiek žinios, kiek mėginimas sau atsakyti, o ką aš darau su tomis žiniomis? Kai pasisavinu žinias, kaip jos daro įtaką mano gyvenime?

Todėl svarbiausia kurso dalis, mano galva, yra nebe mokymas o diskusija, kuri vyksta po to, grupelėmis, ir per kurią kiekvienas gali laisvai išreikšti savo nuomonę, kelti klausimus, tiek teorinius, tiek ir praktinius. Galų gale gali pats geriau suprasti, kuo jis tiki, ir kokie esmingi jo gyvenimui yra tie klausimai.

Žvelgiant dar giliau, tikėjimas reikalingas ne tam, kad tapčiau teologijos specialistu, o kad gilinčiau savo santykį su Dievu. „Alfa“ kursas to neužmiršta, todėl jo programoje yra ir maldos mokykla. Maldai skiriame šiek tiek laiko kiekvieną vakarą, o savaitgalio susitikimas kurso vidury – taip pat proga patirti artumą su Dievu maldoje.

Pasikartosiu, „Alfa“ kursas yra kur kas daugiau negu kursas: jeigu jis „pavyksta“, leidžia patirti ne tik tai, kad Dievas yra, bet ir kad Jis nori su manimi bendrauti. Tampa pirmu žingsniu atsakyti į tą kvietimą.

Kas buvo šių kursų sumanytojas? Kodėl jų reikėjo?

Rolandas: „Alfa“ kursas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, centriniame Londono rajone, Bromptone, Švenčiausiosios Trejybės anglikonų bažnyčioje XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje. Pirminis kurso tikslas buvo neformalioje aplinkoje naujiesiems krikščionims pateikti pagrindinius krikščionybės principus. 1990 m. buvęs teisininkas Nicky Gumbelis perėmė kurso vedimą. Jis pastebėjo, kad toks kursas galėtų būti naudingas nelankantiems bažnyčios žmonėms, ir adaptavo medžiagą šiai klausytoju grupei. Po 1990 m. „Alfa“ kursas ėmė sparčiai plisti Didžiojoje Britanijoje ir už jos ribų. Vis daugiau bažnyčių ir bendruomenių atrado šio kurso vertę perteikiant esmines krikščionybės tiesas neformalioje aplinkoje.

Šiuo metu 166 šalyse kasmet vyksta daugiau nei 55 500 kursų. „Alfa“ kursas skirtas VISIEMS, kurie nori geriau pažinti krikščionybę: netikintiems, abejojantiems krikščionybės tiesomis, tiek tiems, kurie praktikuoja krikščioniškąjį tikėjimą. 

„Alfa“ kursas Lietuvoje daugiausiai vyksta katalikų bažnyčiose, yra remiamas ir palaikomas vyskupų. Kai kuriose parapijose šiame kurse dalyvauja žmonės, kurie ruošiasi sakramentams.

Rolandai, šiuo metu jūs organizuojate „Alfa“ kursus kartu su Vilniaus dominikonais, tačiau, kažkada juose pats dalyvavote kaip klausytojas. Kaip pasiryžote ateiti į pirmą susitikimą? Kodėl likote? 

Į „Alfa“ kursą Vilniaus Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje prieš šešerius metus mane pakvietė draugė, dabar jau mano žmona. Ji jau buvo tikinti ir kaip tik baigusi šį kursą.

Iš pradžių ji man pasirodė keista, nes pasakė – aš esu krikščionė. Keista, pagalvojau, niekada nebuvau sutikęs krikščionio iš arti, o tuo labiau su juo kalbėjęsis.

Viena vertus, religija, o ypač krikščionybe domėjausi jau seniai, tiesa, iš mokslinio intereso. Nebuvau baisiai nusistatęs prieš, tiesiog man buvo įdomu, kodėl žmogus tiki, ko jis ieško, kodėl jis remiasi Dievu, o ne savimi, iš silpnumo, kvailumo, baimės?

Iš pradžių ji man pasirodė keista, nes pasakė – aš esu krikščionė. Keista, pagalvojau, niekada nebuvau sutikęs krikščionio iš arti, o tuo labiau su juo kalbėjęsis.

Užsimezgė pokalbis, kurio detalių čia smulkiau neminėsiu, tačiau ta diena mane privertė susimąstyti. Iškilo didžiulis klausimas: ką toks nuostabus žmogus, kuris tiki, tyra ir atvira širdimi gali veikti su tokiu žmogumi kaip aš? Ar įmanoma krikščionio ir nekrikščionio draugystė?

Tuo metu turėjau išlikusių pasekmių dėl ankstesnių savo santykių, kurios krikščioniui iš tiesų sudarė sunkumų būti su manimi. Pradėjau domėtis gyvuoju tikėjimu, išgirdau apie Alfa kursus, draugė padrąsino nueiti. Atėjau.

Galiu pasakyti, kad buvo įdomu, įdomu kaip mokslininkui, įdomu diskutuoti, klausytis kitų minčių. Kurso metu įtikėjau į Jėzų Kristų, gal skamba kaip bepročio kliedesys, bet tai tiesa. Pasirodo, ne man vienam taip yra atsitikę (juokiasi).

Kodėl likau? Yra keletas priežasčių, kurias įvardiju kaip dieviškąjį ir žmogiškąjį argumentus. Dieviškasis argumentas mielam skaitytojui gali pasirodyti kaip kvailystė, kažkokia šizofrenija, bet pabandysiu paaiškinti pavyzdžiu. Pradėjau lankyti vairavimo kursus ir vairavimo instruktorius pasakė, kad vairuojant turi pasikeis ir tavo žvilgsnis. Matysi tokius dalykus ir situacijas, kurių anksčiau nematei, ir, kas baisiausia, tu jau niekada nebeturėsi pėsčiojo žvilgsnio – net ir eidamas šaligatviu, į aplinką žvelgsi kaip vairuotojas. Niekada nevairavus, tokie žodžiai gali pasirodyti nesąmonė ir aš sau sakiau, na ką tu, čia gal kitiems taip atsitinka, bet man tai tikrai ne. Bet deja, taip atsitiko.

Panašiai ir su tikėjimu. Kartą įtikėjęs, jau negali į pasaulį žvelgti kitaip. Žmogus yra Dievo šventovė ir krikščionybė sako, kad meilė auga, kai ja dalinies, kad esame Dievo dalininkai ir aktyvūs veikėjai kuriant Dievo karalystę. Jėzaus raginimai skelbti Dievo karalystę gal kai kam skamba beprotiškai, nesuprantamai, bet tikiu, kad yra skaitytojų, kurie supranta apie ką čia kalbu.

Žmogiškasis argumentas – tai kada sutinki džiaugsmą, pilnatvę, norisi juo dalintis su kitais žmonėmis. Norisi, kad ir kitiems būtų gera, atrastų džiaugsmą, viltį tiek kasdienybėje, tiek kančioje. Kai prisimeni, koks suspaustas buvo tavo gyvenimas, ir žinai, galbūt, sprendimo raktą, tai kas tu toks esi, kad slėptum nuo kitų? Nė vienas iš mūsų neateiname į „Alfą“ kursą, kaip švari lenta ar šventasis.

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris neretai net nekelia klausimo apie Dievą, mano, kad tikėjimas, bent kol kas, jam nereikalingas?

Br. Marcas-Antoine: Man atrodo, jog nemažai jaunų žmonių ieško nuoseklumo savo gyvenime, jie nori, kad jų gyvenimas, jų darbas, jų santykiai su kitais atitiktų jų įsitikinimus. Jie puikiai supranta gyvenimo unikalumą ir vientisumą. Tikėjimo žvilgsniu, tai yra iš tikrųjų tiesos troškimas, tiesos ieškojimas. Ieškant gyvenimo tiesos, yra labai normalu kad vaikystės katekizmas pasirodo nebepajėgus išspręsti tų klausimų, o kartasi tarsi net visai nereikalingas, nes ten tarsi viskas iš anksto aišku, įkalinamas protas tam tikrose dogmose.

„Alfa“ kursas gali būti puiki proga atrasti, kad tikras tikėjimas nėra lyg gerai išmokta pamoka, o iš tiesų atitinka tiesos, nuoširdumo, nuoseklumo reikalavimus. Kad tie reikalavimai yra net labai sveiki kriterijai norint įvertinti savo tikėjimą.

Taip pat kursas leidžia suprasti, kad įgyti daugiau žinių apie savo tikėjimą nereiškia apsunkinti savo sąžinę naujomis taisyklėmis, bet atvirkščiai, kuo daugiau supratimo turėsime apie tikėjimo tiesas, tuo laisviau galime jose susiorientuoti. Jeigu tikėjimas atrodo tarsi labirintas, verta turėti bent žemėlapį, kad neįsirėžtume į sieną!

Kaip vyksta užsiėmimai? Kokios pagrindinės temos liečiamos? Kas juos veda?

Rolandas: Kursas trunka 10 savaičių. Susitinkama kartą per savaitę vakarais. Po šešto susitikimo paprastai dalyviai išvyksta visam savaitgaliui (arba visai dienai) į išvyką. Kurso pabaigoje tradiciškai vyksta atviras šventinis vakaras.

Kiekvieno susitikimo metu klausomasi mokymo, bendraujama vaišinantis arbata, diskutuojama grupelėse.

Temos nėra paslaptis ir jos būtų tokios:

Kas yra Jėzus?

Kodėl Jėzus mirė?

Kaip įmanoma tikėti?

Kodėl ir kaip turėčiau skaityti Bibliją?

Kodėl ir kaip aš meldžiuosi?

Kas yra Šventoji Dvasia?

Ką veikia Šventoji Dvasia?

Kaip galiu būti pripildytas Šventąja Dvasia?

Kaip galiu pasipriešinti blogiui?

Kaip Dievas mus veda?

Kodėl ir kaip turėčiau papasakoti kitiems?

Ar Dievas gydo šiandien?

O kaip su Bažnyčia?

Kaip minėjome, tai yra „Alfa“ kursas – pradžia. Mes susipažįstame su krikščionybės pamatais. Kurso metu nesvarstome Marijos nekalto prasidėjimo ar dangun ėmimo dogmos, ar Filioque problemos, nors diskusijose paliečiame labai daug temų.

Kursus veda broliai dominikonai: Marc-Antoine, Pijus, dominikonai tretininkai, žmonės, anksčiau baigę „Alfa“ kursus. 

Susidomėjusiuosius kviečiame į pirmą susitikimą Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje spalio 9 d. (trečiadienį) 19 val. (po vakaro šv. Mišių).

Alfa kursas, Vilnius 2013 spalis

Bendravo Saulena Žiugždaitė