Grupė „Arbata“ ką tik išleido naują, jau ketvirtą albumą „Kiekvienas teisus“, kuriame skamba 10 „arbatiškų“ dainų įrašytų per dvejus metus. Šia proga pokalbis su grupės lyderiu, dainų autoriumi ir atlikėju Andriumi Zalieska-Zala.

4:2 – toks dabar tavo išleistų albumų su „Arbata“ ir solo santykis. Kaip nutinka, kad vienoms dainoms reikia grupės skambesio, o kitoms užtenka gerokai mažiau?

Nėra vieno aiškaus apibrėžimo, kodėl taip nutinka. „Arbata“ – yra grupė žmonių, su kuriais nuolatos dirbu ir kuriu, čia užgimsta įvairios idėjos, kurias kartu ir įgyvendiname. Tačiau paprastai mano galvoje kyla daugiau minčių, ir jos ne visos yra įdomios šio kolektyvo žmonėms. Tad dalykai, netinkantys „Arbatai“, lieka už „Arbatos“ ribų ir kraunasi šone, kol galų gale susikaupia tiek, kad nori nenori su jais turi kažką daryti. Paprastai šalia visada atsiranda kūrybingų žmonių, kuriems tie dalykai pasirodo įdomūs, ir mes imame kažką daryti. Tie žmonės – gitaristas Aurimas Driukas ar smuikininkas Tadas Dešukas – neprisiliečia prie „Arbatos“, jų visai kitoks kvėpavimas, kitokios mintys, todėl su jais ir dainos kitokios. Tačiau pirmenybę teikiu „Arbatai“. Tai akivaizdu ir žvelgiant į tavo paminėtą statistiką (juokiasi).

Albumai, įrašyti šalia „Arbatos“, yra šiek tiek „kreivi“, tai yra mes leidžiame sau išdykauti, išradinėti savo dviračius ir pasiutiškai linksmintis. O „Arbata“ – lyg kumštis, čia daugiau tvarkos, tradicinio susigrojimo.

Žinoma, pačios dainos gal labai ir nesiskiria, nes jos visos mano sukurtos, o nuo savęs nepabėgsi... Bet muzikos požiūriu dainų skambesys arba apgrojimas su „Arbata“ ir minėtais keliais muzikantais galutinis variantas yra kitoniški dalykai. Jei grupė jaučia, kad daina gali suskambėti su mūsų sudėtimi – gitara, klavišiniais, akordeonu, bosu ir būgnais – tuomet ieškome tinkamų sprendimų, o jei ne, tuomet arba daina tiesiog numiršta, arba atsiranda kitoje plotmėje. Juk ne viskas, ką padarau, turi išlikti: būna, sukuri dainą, groji metus, gal kelerius, o paskui užmiršti. Anksčiau dėl to stipriai jaudindavausi, o paskui supratau – geros dainos išlieka, o prastos – pasimiršta.

Tai „Arbatoje“ nesi lyderis despotas, reikalaujantis groti visas tavo dainas? Kaip apskritai sugyvena grupė, burianti skirtingus žmones?

Per tuos dvylika metų, kai gyvuoja „Arbata“, buvo visko, tačiau mes subrendome ir dabar matome, kad nėra jokios prasmės pyktis, tai tiesiog kvaila. Mūsų nesieja jokie finansiniai ar net kūrybiniai įsipareigojimai daryti tai, ko kažkas iš mūsų nenori. Žinoma, meluočiau sakydamas, kad visiems grupės nariams šimtų procentu patinka viskas, ką darome. Ne. Tiesiog bandome surasti visus mus tenkinančius kompromisus, kad grojimas drauge teiktų džiaugsmą. Jei jaučiu, jog ši daina kaip tik labai tinka „Arbatai“, tuomet prašau pabandyti dar sykį, drauge paieškoti gerų sprendimų, kad daina suskambėtų. Kol kas mums tai pavyksta – štai jau ketvirtą albumą įrašėme (juokiasi).

Grupė „Arbata“

Šį albumą įrašinėjote dvejus metus. Kodėl taip ilgai užtrukote? O gal neilgai?

Na, tai priklauso nuo kuriančio žmogaus asmenybės. Puikiai žinai, kad yra muzikantų, per metus išleidžiančių po kelis fantastiškus albumus. Tai labai šaunu. Pavyzdžiui, Leonidas Fiodorovas iš „Aukcyon“ šiemet jau išleido du albumus ir abu netikėti, nepakartojami ir superiniai. Bet tuos albumus jis kuria su skirtingais žmonėmis. Jei įrašinėtų tik vienas, manau, greitai išsisemtų. O kai groji su skirtingais muzikantais, skirtingomis sudėtimis, skirtingų stilių atlikėjais, tuomet jų mąstymas veikia ir tave patį. Man rodos, tik taip ir įmanoma atitrūkti nuo to, ką darei prieš tai, ir čia yra galimybė atrasti kažką netikėto. Tai ir yra kūrybos džiaugsmas.

Per šiuos dvejus metus būta įvairių pasikeitimų, tačiau galutinis rezultatas mane labai džiugina, nes albumas pavyko vientisas, kaip nė vienas prieš tai buvęs. Anksčiau mums prikaišiodavo, kad šokinėjam per stilius ir vis neapsisprendžiame, ką grojame. Tiesą sakant, mes seniai apsisprendę – nesilaikome jokio stiliaus, o albumuose norėdavom parodyti, kad grojame ir tą, ir aną ir mums tai labai gražu... (juokiasi). O šį kartą mes nieko niekam nenorime parodyti, tiesiog grojame kaip pavyksta ir, atrodo, jog tai skamba. Žinoma, laikas parodys, kurios dainos pamažu nueis užmarštin, bet dabar džiaugiuosi, kad viskas pavyko gana neblogai.

Ar pavyko išvengti kartojimusi ir žengti dar nepramintu keliu, ar vis dėlto „Arbata“ albume bus atpažįstama nuo pirmojo akordo?

Įrašinėjant surepetuotas ir gerai nušlifuotas dainas mūsų bičiulis ir garso operatorius Germanas Skoris lyg tarp kitko užsimindavo: „Chebra, gal ne mano reikalas, bet tokią aranžuotę jau girdėjau, gal vertėtų pagalvoti kažką naujo...“ Kartais tokius dalykus pačiam labai sunku pastebėti, ypač, kai esi pačiame kūrybinio proceso įkarštyje. Tad jau įrašų studijoje seniai sugrotoms dainoms ieškojome naujų sprendimų ir, tiesą sakant, man dabar mieliau klausytis tų naujai skambančių dainų, nes tai ir buvo netikėtas bandymas eiti dar nepramintu taku. Tačiau kalbant apie visą albumą, nemanau, kad kažką sugalvojome iš esmės nauja. Jis gan nuspėjamas. Šiuo atžvilgiu likome ištikimi lengvo rokelio žanrui ir nuoširdiems tekstams.

Kodėl šiam albumui prireikė tokio protingo pavadinimo?

Albumo pavadinimas yra didžiausias iššūkis grupės gyvenime (juokiasi). Tai tikrai labai sudėtingas uždavinys. Pavadinimas turi ne tik sujungti visas dainas, bet ir tikti visiems muzikantams. Žinoma, galima eiti lengviausiu keliu ir albumą pavadinti pagal vieną kurią įsimintiną dainą. Šį variantą iškart atmetėme, bet ne todėl, jog albume nėra įsimintinų dainų, bet todėl, kad kiekvienam muzikantui įsimina skirtingos (juokiasi). Tad vieną vakarą susėdome su grupės nariais ir gurkšnodami arbatą kalbėjomės, ką daryti. Yra albume tokia daina „Man visko“, kurios priedainyje skamba tokie žodžiai: „Kiekvienas teisus, bet tegul eina kiekvienas kas sau.“ Kažkam šovė mintis – tai tie žodžiai, kurių ir reikia. Kiekvienas teisus – tai mums tinka visomis prasmėmis.

Kodėl šiandien muzikantams vis dar kyla noras leisti albumus, jei, praėjus vos kelioms dienoms po jų pasirodymo, galima tai rasti internete?

Albumai yra leidžiami ir bus leidžiami dar ilgai, juk tai apčiuopiamas daiktas: gali jį turėti, padovanoti, tai reprezentuoja grupę ir yra savotiška vizitinė kortelė.

Kiekvienas albumas turi savo veidą, nes muzikantai galvoja kaip jį apipavidalinti, o tai juk taip pat kūrybos procesas. Galų gale net pats kompaktinės ar vinilinės plokštelės klausymo procesas yra savaip ritualizuotas. O ką reiškia keliolika gigabaitų muzikos tavo kompiuteryje? Jų beveik ir nėra. Jau nekalbant apie pačios muzikos kokybę.

Čia galima kalbėti ir apie tam tikrą mąstymo būdą. Gali sukurti dainą ir iškart ją viešinti internete. Bet man albumas – tam tikra gyvenimo atkarpa. Būtent toje dainų visumoje atsispindi minčių, jausmų, patirties eiga. Tad albumas savotiškai įrėmina mano nueitą kelią. Tai bene svarbiausias dalykas. Manau, kad po šiais žodžiais pasirašytų dauguma muzikantų. Albumai – tai atskaitos taškas, vertinant muzikanto ar grupės kūrybos kelią.

O koks tau pačiam buvo šis etapas?

Geras. Labai geras. Muzikos požiūriu nieko naujo, netikėto lyg ir nesukūriau, bet atradau save kitaip. Dabar jau žinau kryptį, kur link visa tai darau ir judu. Tai man ypatingai brangu.

Andrius Zalieska-Zala

Kas tau apskritai yra kūryba?

Tai eiga, ėjimas. Jei nekurčiau, manau, jausčiau vidinę tuštumą ir turėčiau sugalvoti kitą veiklą. Gal būčiau sportininkas – daugiau judėčiau, kad mažiau reikėtų mąstyti (juokiasi). Dabar, jei kažko nesukuriu, jaučiuosi prastai. Tai ir savotiška terapija – galimybė išsikalbėti, išsipasakoti. Kurdamas gali žaisti, flirtuoti. Kai parašau ką nors juokinga, visų pirma smagu man pačiam... Tai padeda gyventi.

Tau kūryboje svarbu šviesa ir pozityvus žvilgsnis į pasaulį, net koncertuose dainuoji dažniausiai su šypsena lūpose. Iš kur tai?

Man rodos,tai įgimta kiekvienam žmogui, tik vieni nori tai matyti, kiti ne. Taip pat tam reikia ir pastangų, darbo su savimi. Per kiekvieną koncertą žmonėms sakau – jei jūs nepasidarysite sau šventės čia ir dabar, neprisiversite pažvelgti kitaip, tuomet nieko ir nebus, kad ir kaip gražiai mes grotume, kad ir kiek energijos švaistytume. Taip žvelgti į pasaulį, man rodos, kur kas lengviau, taip man ir norisi žiūrėti.

Apskritai kiekvieno muzikanto, aktoriaus, artisto, kiekvieno žmogaus pareiga pasaulį daryti šviesesnį. Nors šiuolaikinis menas dabar dažniau siekia žiūrovą sukrėsti, provokuoti... Taip yra, bet tai ne man. Aplink tiek daug visokio š..., bet man mieliau prie to nesiliesti. Žinoma, tai nereiškia, kad manęs tai neveikia ar mano galvoje vien gražumai – visko ten pilna. Ir kūryboje įvairių dalykų prasprūsta. Tačiau čia svarbu, kokius ginklus naudoji. Net ir banalybę gali pasakyti labai gražiai, ir tai suskambės visai ne banaliai.

Minėjai, kad namuose turi nemažą fonoteką. Kokios muzikos pats dabar klausaisi?

Vieno bičiulio dėka neseniai pradėjau daugiau klausytis džiazo. Tai labai praturtina. O šiaip nuolatos grįžtu prie muzikos tų grupių, su kuriomis užaugau arba prie grupių, kurias girdėjau paauglystėje, bet dar nebuvau joms subrendęs. Viena tokių grupių – „Aukcyon“. Domiuosi ir naujienomis – būtinai perklausau naujausius darbus tų grupių, kurių kūrybai nesu abejingas. Iš tokių džiaugsmų – naujausias „Muse“ albumas.

Turiu bičiulių, kurie ištisai siunčiasi naujų įrašų ir nespėja jų klausytis. Žinoma, galima gyventi ir taip, bet kam. Man neįdomu muzikos kaupimą ir klausymą paversti sportu. Kas iš to, kad mano kompiuteryje yra, tarkime, 6 GB muzikos. Ką su tuo daryti? Kiek laiko reikia turėti, kad perklausytum tiek muzikos? Aš, pavyzdžiui, perklausau du kartus albumą, ir jei jis man nepatinka, padedu į šalį. O jei patinka – klausau nesustodamas kelias savaites ar dar ilgiau. Tačiau nuolatos grįžtu prie mano širdžiai brangios muzikos.

Groji ir bardų koncertuose, festivaliuose. Kaip tavy dera ta roko ir bardiškoji jausena? Juk negali nematyti skirtumų tarp šių scenų. Viena yra groti, kai matai, jog tavo muzika išjudina ir net fiziškai veikia klausytojus, jie nenustygsta vietoje ir visai kas kita – sėdinčioji publika, rimti veidai, tas mąslumas...

Mano pradžia buvo su „Arbata“, o tai reiškia rokenrolą, tūsą, draivą, šventę tikrąja to žodžio prasme. Geras koncertas – kai jauti, kad publika šėlsta drauge su tavimi – šoka, dainuoja, šaukia. Čia viskas aišku ir gali net fiziškai justi bendrystę. Kai pradėjau groti vienas, supratau, kad dainos, kurias groju su „Arbata“, tokiems soliniams koncertams net netinka. Šoką patyriau suvokęs, kad tokio publikos atsako kaip roko koncertuose čia nebus. Žmonės santūriai paploja tau baigus groti vieną dainą, ir tiek – tokia kultūra (juokiasi). Neretai tokiuose koncertuose jaučiuosi lyg ir ne savo vėžėse, nes man scenoje norisi išdykauti, o tas klausytojų rimtumas tiesiog pribloškia.

Dabar, jau turėdamas šiokios tokios patirties, į tai reaguoja gan ramiai, nes į bardiškos muzikos vakarus susirenka kitokia publika, ir jie pasitenkina ramiu sėdėjimu ir susikaupimu klausydamiesi atliekamos muzikos. Galima ir taip – kiekvienas teisus (juokiasi).

Kalbino Gediminas Kajėnas

Albumo „Kiekvienas teisus“ pristatymo koncertai:

  • Rugsėjo 28 d. – Vilniuje, Brodvėjaus Pube

  • Spalio 4 d. – Šiauliuose, POGO Bare

  • Spalio 11 d. – Kaune, PuntoJazz Palėpėje

  • Spalio 12 d. – Panevėžyje, Tauros Lofte

  • Spalio 25 d. – Klaipėdoje, Žvejų Bare (akustiškai)

  • Spalio 26 d. – Kretingoje, Britanija Rock Pub (akustiškai)