Europos integracijos projektas buvo grindžiamas įsitikinimu, jog Europą sugriovusius karus sukėlė nepriklausomos nacionalistinės valstybės. Ginčytasi, kas buvo kaltas dėl šių modernių konfliktų: Napoleonas Bonapartas? Otto von Bismarckas? Prancūzų revoliucionieriai? 1848 metų revoliucija? Reakcionieriai ir monarchistai? Klemensas von Meternichas? Charlesas Maurice‘as de Talleyrandas? Giuseppe Garibaldi? Johannas Gottliebas Fichte? Richardas Wagneris? Liudvikas XIV? Kad ir kur ieškotume kaltininko, pokario žmonių akyse iškilo nacionalizmo demonas, amžinai priešiškas Apšvietimo dvasiai. Dėl šio antinacionalistinio mito Europos integracija buvo suprasta kaip vienpusiškas procesas, kaip vis auganti vienybė, kontroliuojama centralizuotos struktūros. Stiprėjantis centras turėjo silpninti savarankišką valstybių galią.

Kitaip tariant, politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis. Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, yra daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, kadangi tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą. Taigi matyti, kad politinis procesas krypsta link centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų bei teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais. Dabartinės krizės metu Europos elitas, kurį iš esmės sudaro prancūzų ir vokiečių valdantieji sluoksniai, prisiėmė sau teisę nušalinti demokratiškai išrinktas valdžias Graikijoje ir Italijoje ir į jų vietas pasodinti savo vietininkus. Tuo tarpu Vengrija yra spaudžiama pasiaiškinti dėl priimtų įstatymų. Akivaizdu, kad politinis procesas juda link imperialistinės valdžios, todėl nacionalizmo priešybė nėra Apšvieta, o greičiau dar viena imperija. Vienintelis imperijos kūrimo stabdis – nacionaliniai Europos žmonių sentimentai.

Kaip anglas ir Romos civilizacijos gerbėjas, negaliu sakyti, kad esu nusistatęs prieš imperijas. Tačiau reikia atskirti geras jos formas nuo blogų. Gera imperija saugo vietinius papročius, o bloga imperija bando sunaikinti ne tik juos, tačiau ir lojalumą savo valstybei, sukurdama niekieno nekontroliuojamą centrinę valdžią. Europos Sąjunga turi ir gerų, ir blogų bruožų. Vienas didžiausių jos defektų yra tas, kad ji neturi europiečių pripažinimo. Visąlaik maniau, Europa – tai civilizacija, susidedanti iš skirtingų valstybių.

Nacionaliniai sentimentai paprastiems europiečiams yra beveik vienintelis motyvas, skatinantis aukotis dėl bendrojo gėrio

Politinei Europos klasei nepatinka nacionaliniai sentimentai, todėl stengiamasi juos demonizuoti, praktiškai bet kokiai jų raiškai priklijuojant fašizmo, rasizmo ar ekstremizmo etiketę. Pastaruoju metu Vengrija kaip tik yra atsidūrusi puolimo centre, kadangi esama vyriausybė iškėlė nacionalinio tapatumo ir nacionalinių sentimentų svarbą. Tokia Vengrijos politika iššaukė stiprią reakciją iš ES.
Reikia pabrėžti, kad nacionaliniai sentimentai paprastiems europiečiams yra beveik vienintelis motyvas, skatinantis aukotis dėl bendrojo gėrio, vienintelis įsipareigojimo šaltinis. Taip pat nacionaliniai sentimentai yra vienas iš tų dalykų, kurių nei nusipirksi, nei parduosi. Tiesa, remiantis Philipu Bobbittu reikia pabrėžti, kad paskutinių karų pasekmė buvo nacionalinių valstybių virsmas „rinkos valstybėmis“. Tokia valstybė suvokiama kaip komercinė firma, siūlanti gėrybes mainais už mūsų įsipareigojimą, o tauta yra redukuojama į individų, siekiančių savo interesų, visumą. Visuomenei, gyvenančiai tokiomis sąlygomis, tampa sunku suprasti pasiaukojimo svarbą. O juk pasiaukojimas yra ilgalaikių bendruomenių sąlyga: to politikai ir reikalauja, ir tikisi sulaukti.

Žinoma, moderno sąlygomis ne visi pripažįsta lojalumą tautai. Sajidas Kutbas, Egipto Musulmonų brolijos lyderis XX a. šeštame ir septintame dešimtmečiuose, teigė, kad nacionalinis lojalumas – stabmeldystės forma ir kad tik vienintelis Alachas vertas mūsų paklusimo. Galime matyti, kad šitos idėjos tiesiogiai sąlygojo faktą, kad Artimųjų Rytų valstybės po Osmanų imperijos žlugimo turėjo problemų siekdamos stabilumų. Europos valstybės, savo ruožtu, niekada nepritarė tokiam teokratiniam absoliutizmui, kurį atmetė pasirašius Vestfalijos sutartį. Ilgainiui europiečiai priprato prie savarankiškų valstybių ir susikūrė mentalitetą, trukdantį bet kokioms imperialistinėms ambicijoms.

Tai tapo akivaizdu stebint dabartinę ES. Europos politikai jau nebegali apeliuoti į civilizacijos pamatą – krikščionybę, – kuri buvo atvirai atmesta Europos teismų. Europos Komisija puola tariamai nacionalistinę Vengrijos vyriausybę todėl, kad ji savo konstitucijos preambulėje Vengriją įvardijo kaip „krikščionišką tautą“, tačiau šiam terminui oficialiame Europos žodyne vietos nebėra. Be to, žvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus, matyti kryptingas krikščionybės diskriminavimas, paskatintas veikiausiai to, ką įvardytume neatitikimu esamam Europos projekto ideologiniam pamatui.

ES Konstitucinės sutartys paliko nuošalyje krikščionių tikėjimą bei moralę. Galima sakyti, kad iš „viršaus“ buvo primestas „mažumų kultas“, tapęs tarsi priekaištų europiečiams dėl jų savitų bruožų. Šis kultas visiškai nepadėjo imigrantų bendruomenėms prisitaikyti prie aplinkos. Oficiali multikultūralizmo politika greičiau sunaikino daug to, kas buvo gero nacionalinėse kultūrose, ir paskatino pakeisti krikščioniškąjį paveldą nykiu materializmu.

Oficialaus multikultūralizmo rezultatas yra kultūrinis aklumas. Tai yra nesugebėjimas atpažinti kultūrinių skirtumų, pastebimų visame žemyne ir įaugusių į nacionalinių tautų savitus bruožus. Taigi euro architektai negalėjo įvertinti valiutos įvedimo į Graikiją pasekmių. Turiu omenyje graikų norą perkelti savo skolas Vokietijai ir tą lydinčią mąstymo logiką, kad kuo toliau yra kreditorius, tuo mažiau lieka įsipareigojimo grąžinti skolas. Europos elitas taip pat nesuvokė, kad Graikijoje ir, tarkime, Baltijos šalyse, įstatymai, įsipareigojimai ir suverenumas suprantami skirtingai. Graikijos visuomenėje, kuri pripratusi prie kleptokratinių vyriausybių, sąžiningiausias būdas išeiti iš ekonominės krizės yra paimti iš kiekvieno po lygiai. Galiausiai eurokratai nematė, kad bendros valiutos įvedimas sukels nepasitenkinimą ir pasipiktinimus tarp tautų.

 Bendros Europos projektas pasmerktas subyrėti ir su savimi nusmukdyti mūsų žemyną

Kodėl euro architektai nesuvokė šitų dalykų? Atsakymas slypi pačiame europietiškame projekte. Jei jie suprastų kultūrinės ypatybes, tai būtų tolygu pripažinimui, kad Europos projektas yra iš principo neįmanomas. Žinoma, viskas būtų gerai, jeigu turėtume alternatyvų projektą dabartiniam. Tačiau esmė ta, kad Europos Sąjunga buvo kuriama be jokio „Plano B“. Bendros Europos projektas pasmerktas subyrėti ir su savimi nusmukdyti mūsų žemyną. Problema ta, kad Europos elitas nesupranta to, todėl skendi iliuzijose ir tuščiose ambicijose.

Europos elitas mums bando įteigti, kad jau kelis amžius pastebimi skirtumai tarp protestantiškos šiaurės ir katalikiškų pietų žemyne neturi jokios ekonominės įtakos. Panašiai ignoruojami skirtumai tarp bendrinės teisės ir Napoleono kodekso, taip atstumiant britus ir danus, kuriems įstatymas buvo daugiau socialinis, o ne politinis produktas. Taip pat nekreipta dėmesio į skirtumus tarp romėnų ir Osmanų teisinio palikimo, teisinių bei korupcijos kamuojamų valstybių. Politinis elitas nekreipia dėmesio į skirtingas darbo kultūras, primesdamas neprotingus bendrus standartus iš centro. Eurokratai ignoruoja ir unikalias Vengrijos istorines patirtis – šoką, patirtą pasirašius Trianono sutartį (po I pasaulinio karo sudaryta sutartis, nustačiusi sąjungininkų taikos sąlygas nugalėtai Vengrijai – vert. past.), išskirtinę šios valstybės kultūrą, neprisitaikiusią romų mažumą, nesiliaujančią kovą prieš islamistų dominavimą. Viskas yra vertinama pagal Europos Teisingumo Teismo (ETT) ir EŽTT vienpusiškus standartus, kuriuos priimantys teisėjai nėra atsakingi už savo sprendimus ir kurių nediskriminavimo ir nepaliaujamai artimesnės sąjungos kūrimo politika yra nukreipta sunaikinti lojalumą savo valstybėms, tradicinės šeimos moralę ir kitus įprastus gyvenimo būdus. Nenuostabu, kad ant tokių pamatų statoma imperija greitai tampa nestabili.

Man atrodo, kad mes galime išgelbėti Europą, jeigu sugrąžinsime Charleso de Gaulle‘io „skirtingų tautų Europos“ koncepciją, kurią iš esmės palaidojo Jeanas Monnet.. Žinoma, nebūtų lengva panaikinti dabartinį teisinį reguliavimą, išskleistą 180-yje tūkst. acquis communautaire (ES valstybių bendrų teisių ir pareigų visuma – vert. past.) puslapių. Nebūtų lengva pakeisti Europos teismų rolę ir politinių Europos institucijų kompetencijas. Tačiau visų sunkiausia – susitarti, ką reiškia nacionalinis suverenumas. Pavyzdžiui, dabar konservatorių politikai Didžiojoje Britanijoje dažnai kalba apie galių susigrąžinimą iš Briuselio, lyg ta galia buvo pagrobta ir lyg ją būtų galima lengvai susigrąžinti. Tai lyg Menelajus, galvojantis, jog grįžus iš Trojos su išlaisvinta Elena gyvenimas Mikėnuose bus toks pat, kaip anksčiau. Kaip senais gerais laikais.

Ištrauką iš Rogerio Scrutono teksto „The Need for Nations“ išertė Tomas Matulevičius

Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 14

Antra dalis – kitame mėnraščio numeryje

Dešiniosios minties centras