Jonas Basanavičius (A. Jurašaičio fotografija, 1907).

Homines historiarum ignari semper sunt pueri

Kovo 11-oji ir vasario 16-oji – kiekvienam patriotui puikiai žinomos datos. 1990 metų kovo 11-ąją dieną buvo atkurta 1918 metais lietuvių tautos atstatyta ir demokratiniais pagrindais besiremianti Lietuvos valstybė. Kaip ir viskas aišku. Taip ir turi būti! Vis dėlto dera pažymėti, jog istorinių faktų masinis žinomumas nebūtinai reiškia gilesnes politines, kultūrines refleksijas. Atidesnio skaitytojo dėmesį turėtų patraukti klausimas: kaip atsirado 1918 metų Lietuvos valstybė?
Šiuo tekstu nebus siekiama pateikti išsamų ir visą apimantį lietuvių tautinio atgimimo vaizdą. Bus mėginama parodyti svarbų aušrininko, gydytojo Jono Basanavičiaus (1861–1927) indėlį lietuvių tautiniame atgimime.

Jono Basanavičiaus reikšmė nėra išsemiama jau vien tuo faktu, kad jis į „Aušrą“, leistą 1883–1886 metais, parašė per 60 straipsnių ir buvo pirmųjų 5 numerių redaktorius. Ne straipsnių kiekis ar kalbos dailumas nusako rašančiojo ypatingumą, bet gyvenimiškas tekstų turinys. Kokį turinį savyje neša daktaro tekstai, rašyti „Aušroje“? Gebėjimą kelti strateginius tautinio atgimimo uždavinius.

1861–1864 metai – lūžio taškas Lietuvos istorijoje. 1861 metais buvo panaikinta baudžiava – valstiečiai atpalaiduoti nuo lažo darbų. Tai ne vien ekonominė reforma, bet ir politinis veiksmas. Šiuo apgalvotu carinės valdžios žingsniu lietuvių valstiečiai atpalaiduoti nuo sulenkėjusių bajorų ekonominės bei kultūrinės įtakos. 1864 metais, po nepavykusio sukilimo, panaikinta ir lotyniška abėcėlė bei įvesta „kirilica“. Taigi atvertas kelias rusiškosios kultūros įtėkmei į lietuvių sielas. Po sukilimo uždaromos parapinės mokyklos, o bažnyčios verstos cerkvėmis. Taigi čia regimas jau net ne kultūrinis rusinimas, bet ir tautos dvasinės gyvasties naikinimas.

Pasak Juozo Brazaičio, buvo ,,sunaikinti ištisi kaimai – žmonės ištremti, sodybos sudegintos (Ibėnai, Užpaliai, Miškaičiai). Konfiskuoti 1,794 dvarai, uždaryti visi vienuolynai ir jų žemės nusavintos, iš Žemaičių vyskupijos ištremti 66 kunigai, kitiem atimta judėjimo laisvė ir susižinojimas su Roma, likviduotos visos nevaldinės (daugiausia parapinės) mokyklos, užginta tikybos mokyti lietuviškai, uždrausta lotyniškais rašmenimis spauda (1864), kad įstiprintų rusiškąjį alfabetą, dvasią ir pravoslaviją; pagaliau, iš žemėlapio ištrintas Lietuvos vardas, pakeitus į „Šiaurės vakarų kraštą“ (Sievero-Zapadnyj Kraj).“[1]. Be jokios abejonės, buvo siekiama visiškai sunaikinti lietuvius, paverčiant Lietuvą carinės Rusijos administruojama teritorija, teturinčia geografinį statusą.

Lietuvių kalba

Štai šią grėsmę ir pamatė įžvalgesni lietuvininkai, apie 1870–1880 metus studijavę carinės Rusijos universitetuose. Vienas iš jų buvo ir pats Basanavičius, 1875–1879 metais Maskvos universitete studijavęs mediciną. Pirmutinė grėsmė tautiniam lietuvių savitumui, anot daktaro, susijusi su lietuvių kalba. „Aušros“ prakalboje jis rašė: „Tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypačiai dėl to, jog daugumas lietuvių, parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas.Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba!“[2]. Tiek valdžios įstaigose, tiek mokyklose įsitvirtino svetimos kalbos. Kur Basanavičius matė šios problemos sprendimą? „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis. Tarp tokių teisybių pirmutinė būtų ta, kad Lietuvoj lietuviai mokslą ir apšvietimą l i e t u v i š k o s e mokslinyčiose gautų. Šiandie mes visi gana gerai numanome, jog iškalos (šuilės) su svetimomis mokslo kalbomis daugiausia lietuvius paverčia į svetimus ir atskiria vaikelius nuog jų gimdytojų.“[3]. Labai turininga prakalbos dalis, kuriai net visą knygą galima būtų skirti! Šiais žodžiais daktaras kreipiasi į lietuvių orumą, nuovoką, kad jie, kaip ir kiekviena tauta, turi teisę į savo kultūros kūrimą ir išsaugojimą. Bet tam, kad kultūra klestėtų ir išliktų, reikalinga tautinė mokykla. Tautinė (lietuviška) mokykla yra ta terpė, kurioje skleidžiasi bei išsilaiko nacionalinė kultūra.

Taigi nematome nieko naujo po saule. Ir šiandien mes sprendžiame tuos pačius skaudulius, tas pačias pamatines valstybės gyvenimo problemas. Neturėdami arba per mažai turėdami tautinių mokyklų, nors ir gyvendami sąlyginai nepriklausomoje valstybėje, mes nykstame kaip kultūrinę gyvastį turinti tauta. Nykstame kaip tauta, kuri, anot LR Konstitucijos, yra valstybės suverenas. Koks paradoksas! Ar yra išeitis iš šios keblios padėties?

„Laimingesnio dėl Lietuvos laiko ateinant belūkuriuodami, turime mes patys rūpintis apie savo dabarnykščius reikalus: ką mokslinyčios nedaro, tai mes patys atlikti turime. Kūniško maisto nestokodami, pirmučiausiai tūrime rūpintis apie dvasišką šviesą. O šis šviesos atgabenimas yra tai didei svarbus dalykas!“[4]. Taigi neturėdami tinkamų sąlygų stipriai tautinei mokyklai kurti ir palaikyti, neturėtume apsileisti. Kiekvienas tepradeda nuo savo namų židinio, nuo savo šeimos ir bičiulių rato. Puoselėti lietuvių kalbą mažesnėse bendruomenėse, žinoma, nepamirštant ir tautinės mokyklos idėjos. Mat kalbinis bendrumas tam tikra prasme simbolizuoja bei atvaizduoja ir žmogiškąjį bendrumą, kurį kalbėdami ta pačia kalba toliau bendruomeniškai turime kurti.

Tautos istorija

Istorijos nepažįstantys žmonės amžinai lieka vaikais. Toks būtų lotyniško straipsnio prierašo vertimas. Posakis pasirinktas neatsitiktinai, nes tai yra dar vienas aušrininko keltų tautinio atgimimo uždavinių – tautos/tautinės istorijos puoselėjimas.

„Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, atsižiūrėdamas atgalios, mato ir numano, kas jis yra buvęs ir kuomi tapęs, supranta, kokių savo ypatybių dėlei jis tapęs toks, o ne kitoks; taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandien regime, ir pavedė ją tiems vargams, kuriuose mes gyvename.“[5]

Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvų

Istorija, anot daktaro, tai ne vien žinios apie tai, kas ir kokie mes buvome. Tai nėra vien sąmonės užpildymas tam tikra istorine, nebegyva, informacija. Tautai, tautiečiui praeities įsisąmoninimas teikia tapatybę. Tai ne vien savišvieta. Tai jau visa egzistencija, apimanti kiekvieną asmenį ir kultūrinę, politinę bendruomenę, kurioje tas asmuo būna, su visa jų praeitimi ir labai gyva dabartimi, kuri yra ne kas kita, o labai giliai išgyventa ir suprasta praeitis.

Dar vienas svarbus aspektas. Daktaras Lietuvos istorijos neatskiria nuo Lietuvos žemės. Tai reiškia, kad lietuviška tapatybė nėra kokia nors „išteritorinta“ lingvistinė abstrakcija, bet konkrečioje vietoje vykę konkretūs įvykiai, atlikti konkrečių žmonių. Šiame kontekste didelę reikšmę įgyja nerašytiniai istorijos paminklai. Pripažinkime, nors istoriniai žurnalai, akademinės, istorinės tematikos knygos yra svarbios tautinei, valstybinei sąmonei puoselėti bei palaikyti, bet daugiausiai juos skaito išsilavinusi visuomenės dalis. O kur dar darbininkai, ūkininkai, turintys mažesnes galimybes prieiti prie šalies istorijos?

Šitas istorijos aspektas tampa svarbus ir būsimai Lietuvos valstybei, turinčiai konkrečią teritoriją ir praeitį, kuri toje teritorijoje įvyko. Žinoma, prisideda ir kalbinis faktorius. Naujoji Lietuvos valstybė ribosis tomis žemėmis, kuriose vyrauja lietuvių kalba. Anot istoriko Algimanto Grigaravičiaus, dar negimus „Aušrai“, daktaras Mažosios Lietuvos laikraštyje „Naujasis keleivis“ jau rašė apie lietuvių kalbos ir žemės, kurioje šia kalba kalbama, santykio reikšmę. Cituoju: „Pirmas svarbesnis „Naujajame keleivyje“ J. Basanavičiaus tekstas – „Rubežei ir skaitlius Lietuvių tautos“, kur nurodomos lietuvių, žemaičių ir aukštaičių („kalnėnų“) apgyventų vietų ribos ir skaičius – du milijonai. Straipsnyje išsakyta viena pamatinių jo minčių, kad, priimdami svetimą kalbą, nustojame būti lietuviai, nes kaip kiekvienas gyvas kūnas, dvasiai išėjus, tampa miręs, taip ir žmogus, pametęs gimtą kalbą, amžinai miršta savo tautai.“[6]

Kelių dalių „Aušroje“ ėjusiame straipsnyje „Apie senovės Lietuvos pilis“ daktaras teigia: ,,Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame mūsų garbingų prosenių stiprybei bei pražilusiems mūsų piliakalniams... Guodokime tad savo piliakalnius!Jei kožnas geras ir patogus sūnus godoja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, lietuviai, šios gadynės turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos.“[7] Basanavičius tautos istorijai teikia ir moralinę reikšmę. Ir tai neatsietina nuo tautos tapatybės. Nereikia manyti, jog žodžiai „prosenių stiprybė“ arba „geri sūnūs senovės Lietuvos“ yra parinkti atsitiktinai. Ką Basanavičius daro, tai kuria tautos projektą. Istorija tautai turi teikti savojo orumo pajautimą, skiepyti dorybes ir skatinti mylėti protėvių žemę. Visi dalykai eina kartu. Esame lietuviai, nes kalbame lietuviškai, gyvename protėvių žemėje, taikiai kartu sugyvendami gerbiame savo praeitį, teikiančią mums tapatybę ir išsilaikome tik puoselėdami šiuos dalykus per lietuvišką mokyklą.

Politinis fragmentas

Kaip buvo su valstybingumo idėjos kėlimu? Geopolitiškai tai buvo labai nepalankus laikas (1880–1886). Lietuvą supusios valstybės milžinės – Vokietija iš Vakarų ir carinė Rusija iš Rytų – didesnių konfliktų neturėjo. Maždaug prieš dvidešimt metų įvykęs sukilimas ribojo savarankiško veikimo laisvę. Todėl nestebina ir tas faktas, kad „Aušra“ Didžiojoje Lietuvoje buvo platinama neteisėtai, prieš carinės valdžios valią, o spausdinta Mažojoje Lietuvoje – Tilžėje ir Ragainėje. 1922 metais Panevėžio valstybinėje gimnazijoje viešėjęs Basanavičius štai ką teigė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“[8] Žavintis nepriklausomybės akto signataro (!) nuoširdumas. Basanavičius išpažįsta savuosius ir, kaip jis teigia, tautinio atgimimo bendradarbių veiklos motyvus. Bet, matyt, tuo metu tiek ir tebuvo galima padaryti. Iš lietuvių tautinio atgimimo istorijos žinome, kad anksčiau politinio tautos atgimimo ėjo kultūrinis. Kažin, ar reikėtų šiuos dalykus supriešinti, bet kartu padeda supratimas, kad geopolitinis kontekstas daug ką lemia tautų atgimimo procese.

Taigi trys daktaro kelti tautinio atgimimo uždaviniai ir šiandien nepraranda aktualumo ir svarbos. Pirmas, lietuvių kalbos puoselėjimas bei išlaikymas. Antras, tautos istorijos geografinė, moralinė dimensijos, teikiančios tapatybę laike ir erdvėje įstatytam žmogui. Trečias, tautinės mokyklos koncepcija, įgalinanti tautos išlikimą tiek lingvistiniu, tiek istoriniu, tiek, bendrai imant, egzistenciniu lygmeniu.
Tikiuosi, kad šiame tekste išreikštos mintys pasitarnaus šiandienės Lietuvos kultūrinei, politinei padėčiai apmąstyti. Apmąstyti kultūros ir politikos santykį, lietuviškos kultūros būklę Lietuvos valstybėje ir politinės bendruomenės indėlį į Lietuvos kultūrinio tapatumo išsaugojimą bei plėtrą. Apmąstyti šiuos dalykus istoriniame kontekste, reiškiant gilią padėką aušrininkui, nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.



[1] Juozas Brazaitis, Vienų vieni, 1990. 19 p.
[2] Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai, 1970. 695 p.
[3] Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai, 1970. 696 p.
[4] Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai, 1970. 696 p.
[5] Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai, 1970. 697–698 p.
[6] Algirdas Grigaravičius, Jonas Basanavičius: „Aušros“ link. www.tekstai.lt.
[7] Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai, 1970. 101 p.
[8] Algirdas Grigaravičius, Jonas Basanavičius: „Aušros“ link. www.tekstai.lt.

Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 14

Dešiniosios minties centras