Daugumai liberalizmas atrodo geriausia, o iš tiesų ir vienintelė platforma, kuri įgalina politinius lyderius ir socialines grupes bendradarbiauti ir vykdyti socialinius pokyčius bei politines reformas. Neabejotinai tokia padėtis yra Rytų Europoje, tačiau manau, kad nemaža dalimi tai yra ir šalių, kurias mes vadiname Vakarais, padėtis. Liberalizmas ne tik yra laikomas laisvos visuomenės sinonimu, tačiau ir modernaus pasaulio likimu, pamatine jungiamąja civilizacijos jėga ir vieninteliu politinės kalbos, kuria mes galime susišnekėti, pamatu. Kai Rytų europiečiai išsivadavo ir sovietinės hegemonijos, pirmas dalykas, kuris jiems buvo pasakytas ir kurį dauguma sakė patys sau, buvo tas, kad dabar yra būtina sekti liberalizmo nubrėžtu keliu. Ką reiškė šis „liberalus kelias“, buvo neaišku. Buvo aišku tik tai, kad kiekvienas atviras šios rekomendacijos atmetimas, net jei apie tai vos užsiminta, išprovokuotų nemalonių padarinių tarptautinėse institucijose ir tarptautinėje viešojoje nuomonėje.

Liberalizmas akivaizdžiai yra laisva ir gana miglota sąvoka, padengianti kelias idėjas, kurios ne visada skirtinguose istoriniuose kontekstuose dera tarpusavyje. Liberalizmas apima spektrą nuo radikalaus laisvos rinkos kapitalizmo iki tam tikrų gerovės valstybės modelių, nuo Ludwigo von Miseso iki Johno Rawleso, nuo „Reiganomikos“ iki Europos Sąjungos. Šokinėjimas nuo siauros liberalizmo sampratos prie plataus šio termino ypač polemikoje yra įprasta praktika tiek tarp politikų, tiek politikos komentatorių, tiek visos visuomenės. Būtent tai lemia, kad perteikti liberalizmą tampa itin sudėtinga. Tačiau tai neturėtų tapti svarbia priežastimi atsisakyti daugiau ar mažiau bendro apibrėžimo paieškų. Nuosekliai ir išsamiai apibrėžti tiek socializmą, tiek konservatizmą taip pat yra ne mažiau sudėtinga, tačiau tai niekada nesulaikė kritikų tiek nuo socializmo, tiek nuo konservatizmo ideologijų kritikos.

Leiskite man pasiūlyti savo sukurtą formulę liberalizmui apibrėžti. Liberalas yra tas, kuris laikosi gana seklaus požiūrio į žmogų, visuomenę, moralę, religiją, istoriją ir filosofiją. Jis taip daro manydamas, kad tai yra saugiausia prieiga žmonių bendradarbiavimui organizuoti. Jis neneigia, kad yra galimi gilesni, neprocedūriniai principai ir normos, tačiau mano, kad šie konkrečiai yra galiojantys tik tam tikrose apibrėžtose grupėse ar bendruomenėse. Dėl to jis atsisako tiems principams ir normoms suteikti universalią vertę ir griežtai protestuoja, jei kas nors bando primesti savo įsitikinimus nepaisant to, ar tie įsitikinimai jam pačiam ir visam socialiniam dariniui atrodo teisingi. Liberalai gali turėti išsiskiriančių pozicijų dėl ekonominių laisvių, valdžios vaidmens, tačiau juos jungia įsitikinimas, kad seklios antropologinės, moralinės ir metafizinės prielaidos yra būtina sąlyga laisvei ir taikai. Kiekvienas, kuris nusprendžia šias prielaidas pagilinti, yra laikomas konflikto kėlėju, grėsme taikiai bendradarbiauti. Manoma, kad taip yra atveriamos durys neteisingai diskriminacijai. Ar galime šiandien turėti neliberalius ar net antiliberalius įsitikinimus netapdami geriausiu atveju pajuokos objektais, o blogiausiu atveju autoritarizmo rėmėjais? Ar pamatinių prielaidų seklumas iš tikro yra vienintelis būdas pasiekti liberalius tikslus? Aš manau, kad liberalizmo ir laisvės sutapatinimas, kuris yra toks būdingas moderniems laikams, yra daugiausia be pagrindo. Liberalizmas yra viena iš kelių sistemų, kurių tikslas yra tam tikras pasaulio sutvarkymas. Ar šis sutvarkymas yra geras, ar labiau priimtinas nei kiti sutvarkymo variantai ir kokiu lygiu toks sutvarkymas padidina mūsų laisvę, yra atviri klausimai ir nė vienas neabejotinas atsakymas neatrodo įtikinamas.

Toliau aš pristatysiu penkis argumentus prieš liberalizmą. Kai kurie argumentai bus nukreipti prieš pačią teoriją, tuo tarpu kiti – prieš kai kurias jos apraiškas.

Pirmasis argumentas

Pirmasis ir neatidėliotinas argumentas prieš liberalizmą yra jo kukli pozicija visos žmonijos patirties akivaizdoje. Tariant paprasčiau, liberalizmas kaip teorija yra neįdomus. Platonas, Aristotelis, Dante, Shaekspere‘as ir Dostojevskis nebuvo liberalai. Sunku atkapstyti didį rašytoją, kurį galėtume įvardyti kaip išimtinai liberalą. Kas dar labiau stebina šiame žmogaus ir pasaulio paveiksle, mūsų santykio su Dievu, gamta ar vienas kitu suvokime, yra faktas, kad visa tai buvo suformuluota už liberalios ideologijos ribų. Labiausiai intriguojantys mąstytojai, kuriuos mes laikome priklausančius liberaliajai tradicijai plačiąja šio termino prasme – Kantas, Ortega y Gassetas ar Tocqueville‘is, yra įdomiausi ten, kur jie peržengia liberalios ortodoksijos ribas.

Vienas mąstymo eksperimentas tai tik patvirtins. Įsivaizduokime žmogų, išugdytą išimtinai aristotelizmo, hegelizmo, fenomenologijos ar tomizmo dvasia. Toks žmogus gali būti apkaltintas vienpusiškumu, tačiau jis tikrai galėtų įgyti išmintį pačia tikriausia to žodžio prasme. Dabar įsivaizduokime žmogų, ugdytą tik liberalizmo kūriniais. Toks žmogus niekada negalėtų pasiekti išminties, nes darbai, kuriuos jis studijuoja, aplenkia daugumą klausimų, kurie žmonėms rūpėjo nuo neatmenamų laikų. Liberalas ignoruoja šiuos klausimus arba dėl to, kad laiko juos nesvarbiais, arba, kaip paaiškinsiu vėliau, pavojingais. Mano patirtis su liberalais yra tokia, kad kiekvieną kartą, kai jų kompanijoje iškeliu šiuos klausimus, susiduriu su dvejopa reakcija: arba nenoru diskutuoti, nes klausimai esą yra antrinės svarbos, arba susierzinimu, kuris kyla iš mano pašnekovo įsitikinimo, kad jis klausimo iškeltą problemą išsprendė jau seniai ir nemato priežasties ją persvarstyti.

Svorio trūkumas, kuris yra jaučiamas skaitant liberalų darbus, yra akivaizdus padarinys liberalių prielaidų seklumo, neleidžiančio daryti gilesnių įžvalgų. Tai nereiškia, jog literatūros medis visada yra žalesnis nei politinės teorijos medis ir kad nė vienas poetas ar rašytojas niekada nebuvo konkrečios teorijos atstovas. Problemos šaknis glūdi nuolatinio redukcionizmo programoje, kuri atriboja liberaliąją mintį nuo problemų, kurias žmonės laikė esminėmis savo būtyje. Dilema yra akivaizdi: arba reikia griebtis gilesnių įžvalgų ir tuomet atitolti nuo grynojo liberalizmo, arba likti prie pradinės seklumos ir taip pasmerkti save visiškam nevaisingumui.

Antrasis argumentas

Tai, kas buvo pasakyta iki šiol, gali būti atremta štai tokiu atsaku: liberalizmas nekalba apie fundamentalias metafizines ir antropologines, o tai reiškia žmogaus problemas, nes turi žymiai kuklesnį tikslą. Liberalizmo tikslas yra tiesiog sukurti karkasą, kuriame žmonės galėtų dalyvauti kaip veikiančios, mąstančios ir kuriančios būtybės. Liberalas nori sukurti tokį viešosios tvarkos modelį, kuris būtų pakankamai talpus kiekvienam – tiek aristotelininkams, tiek hegelininkams, tiek tomistams. Kartu siekiama išsaugoti maksimalią įmanomą laisvę. Tai reiškia laisvę visiems, net ir oponentams, trumpai tariant, visiems nepaisant to, kokiu prioritetu jie išsidėlioja problemas ir kaip giliai į jas žvelgia.

Šis atsakas yra gerai žinomas, tačiau aš neteikiu jam daug reikšmės. Mes šiame atsake aptinkame dar vieną sluoksnį problemų, atskleidžiančių, kodėl yra taip sunku komunikuoti su liberalais. Tai veda prie mano antrojo argumento. Liberalai visada mano esantys aukščiau savo pašnekovų ir dėl to jie jaučia nenumaldomą potraukį dominuoti. Jų teiginiai dažniausiai skamba taip: mes nesame suinteresuoti išspręsti kurią nors konkrečią problemą, visa, ko mes siekiame, yra sukurti sistemą, kurioje tu galėtum priimti savo sprendimus. Taip teigdami liberalai pasako du dalykus, kuriuos aš vertinu kaip abejotinus. Pirmiausia jie, neklausdami niekieno leidimo ir jo nė negavę, siekia uzurpuoti vaidmenį būti visuomeninės struktūros architektais. Todėl liberalai visada siekia dominuoti prisiimdami sau visos socialinės sistemos gynėjų vaidmenį ir vaidmenį teisėjų, kuriems neva yra skirta prižiūrėti sistemos veikimo procedūrines taisykles. Antra, jie deklaruoja „neutralumą“ dėl konkrečių sistemos viduje priimamų sprendimų ir nutarimų, tačiau tokio „neutralumo“ iš tikro neįmanoma išlaikyti: neįmanoma kartu būti ir viso ko organizatoriumi, ir kartu susilaikyti nuo tam tikrų realių sprendimų primetimo konkrečiu atveju.

Bent jau nuo Johno Locke‘o liberalai, paskelbę kad visa, kas jiems rūpi, yra individų laisvė, o ne jų pasirinkimo turinys, reiškia kategorišką poziciją apie tai, kaip turi atrodyti valdžia, kaip ji turi valdyti, kaip turi būti organizuojamas socialinis gyvenimas, kaip konstruojamos šeimos, kaip turi veikti mūsų mąstymas, koks turi būti mūsų santykis su Dievu. Jie turi galutinius atsakymus apie tai, kurios institucijos yra aukštesnės, kurios žemesnės vertės, kaip turi būti ugdomi vaikai ir kokius tikslus sau turi kelti mokyklos bei universitetai, kokia yra geriausia bažnyčių ir šeimų struktūra, kokie yra priimtini sutuoktinių, tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių santykiai. Tariama, kad šie atsakymai plaukia iš pamatinių liberalizmo ideologijos prielaidų. Atsakymai „nežinau“ ar „sprendimas yra negalimas“ nėra dažnai girdimi iš liberalų lūpų. Jų sukonstruotoje laisvės sistemoje viskas yra nuspėjama ir atitinkamai reguliuojama.

Šis atvirai deklaruotas siekis susitelkti ties „procedūriniais“, o ne „substanciniais“ klausimais yra viena didžiausių ir veiksmingiausių liberalių mistifikacijų, miklių rankų triukas. Nėra nesubstancialių procedūrų. Kai yra įvykdomi radikalūs pokyčiai, ar tai būtų mokyklų sistema, šeimos gyvenimas, universitetas ar Bažnyčia, nėra nė menkiausio skirtumo, ar šie pokyčiai buvo procedūriniai, ar substanciniai. Liberalai legalizavo abortus, siekia įteisinti homoseksualų santuokas, taip pat ir eutanaziją; jie pakeitė ar rėmė pokyčius šeimos institute, religinėje disciplinoje, mokyklinėse programose, seksualiniame elgesyje. Visi šie veiksmai buvo grindžiami teisiniais ir formaliais, o ne substanciniais argumentais. Tačiau praktinės tokių sprendimų pasekmės socialiniame gyvenime yra akivaizdžios. Liberalizmas ne tik nėra kuklus, jo ambicijos turėti lemiamą balsą yra nenumalšinamos. Tai yra saviapgaulės rezultatas. Socialistai, konservatoriai, monarchistai taip pat yra ambicingi, tačiau jie puikiai žino, kaip giliai jie nori įsiskverbti į visą socialinį gyvenimą ir supranta, kad realybė dažnai priešinasi ideologinėms užmačioms. Tuo tarpu liberalai gyvena saviapgaulės pasaulyje, kur vaizduoja save kaip minkštus ir nuosaikius. Dėl to jie tiki, kad net pats arogantiškiausias kišimasis kažkaip tai nepaliečia moralinės ar socialinės „substancijos“.

Liberalus karkasas, kaip kartais yra teigiama, apsiriboja tik bendra visuomenės struktūra ir palieka erdvės neliberalioms bendruomenės su sąlyga, kad jos paklūsta liberaliems visumos principams. Tačiau toks pažadas, nors jis būtų ir nuoširdus, yra priešingas pačiai liberalizmo prigimčiai. Kai yra padaromo prielaida, kad pamatiniai veikėjai yra individai, o tokią prielaidą daro visi liberalai, tuomet visos bendruomenės, ypač neliberalios, praranda visas privilegijas, kurios gali kilti iš patirties, papročių, tradicijos ar žmogaus prigimties. Liberalai visas bendruomenes laiko tik individų sankaupomis ir būtent individams, o ne bendruomenės, anot jų, reikia liberalų apsaugos.

Dėl to neliberalios socialinės struktūros ir tradicijos, kurios vis dar egzistuoja, yra toleruotinos tik „kurį laiką“ ir yra nuolatos kiekvieną minutę stebimos. Kai laikas tolerancijai baigiasi, neliberali socialinė struktūra nedelsiant tampa išpuolių objektu. Nuolat pasikartojantis to pavyzdys yra liberalų santykiai su Romos katalikų Bažnyčia, kuri arba yra formaliai toleruojama dėl laisvės neliberalams burtis į neliberalias bendruomenes, arba kitu atveju formaliai puolama. Puolimas vėlgi vykdomas tos pačios laisvės vardu, nes esą Bažnyčia kaip neliberali institucija stokoja laisvės. Tačiau, kaip žino kiekvienas, rimtai besidomintis religija, raktas suprasti Bažnyčią glūdi ne organizaciniuose klausimuose, tačiau substancialiuose teiginiuose apie žmogaus prigimtį, metafiziką ir t.t. Bažnyčios gali būti liberalios arba ne, tačiau faktas, kad jos yra liberalios pagal apibrėžimą nepadaro jų geresnių. Priimti Katalikų Bažnyčios egzistavimą, nepaisant jos neliberalios organizacinės struktūros, kaip žmogaus patirties, iš kurios galima mokytis ir gauti naudos, liberalams yra neįmanoma. Jiems tai būtų liberalių principų išdavimas. Mokymasis iš kitų yra tai, ko liberalai niekada nedaro.

Trečias argumentas

Sunku paneigti už liberalaus mąstymo glūdintį moralinį impulsą: išlaisvinti žmones iš priklausomybės, nes priklausomybė žemina. Pirminė priežastis, dėl kurios tampama liberalu, yra siekis sukurti situaciją, kurioje žmogus, vartojant Kanto posakį, yra „išlaisvintas nuo globos“ ir pats tampa suvereniu veikėju. Tačiau kaip atrodytų šis pasaulis, jei žmogus pasiektų šią palaimintą būseną? Į tai liberalai atsako, kad būtent tai yra pasaulis, atitinkantis liberaliąją tvarką. Kitaip tariant, liberalai sumaišo du teiginius apie laisvę.

Pirmasis teiginys yra toks, kad žmonės yra subrendusios būtybės ir jų laisvo veikimo neturi varžyti jokia kita savavališka valia. Antras teiginys yra toks, kad žmonės iš tiesų nori liberalios tvarkos, kuri geriausiai patenkina jų laisvės poreikį. Šie du teiginiai nebūtinai yra identiški, tačiau liberalai neabejoja jų ekvivalentiškumu. Pirmuoju atveju mes esame įsitikinę, kad pasitikėjimas žmonių branda duoda naudos visuomenei kaip visumai, nes kiekvienas asmuo pats gali nuspręsti, kaip geriausiai panaudoti savo gebėjimus. Antruoju atveju reiškiamas įsitikinimas, kad yra viena sistema, kuri kaip visuma gali geriausiai kiekvienam užtikrinti laisvės maksimumą ir kad visiems, kurie vertina laisvę, tokia sistema turi būti siekių objektas. Įvardydami šiuos du įsitikinimus liberalai daro prielaidą, kad kiekvienas, kuris nori laisvės, būtinai privalo norėti ir liberalizmo, ir kiekvienas, kuris nori liberalizmo, turi norėti ir laisvės. Apsiginklavę šia prielaida, liberalai laisvės pažangą matuoja atsižvelgdami į pritarimą jų atstovaujamai sistemai.

Liberalai taip suderina dvi tendencijas, kurios iš esmės yra nesuderinamos: susitaikymą su spontanišku socialinės realybės vystymusi ir troškimą perkeisti visuomenę remiantis a priori žinomais principais. Kadangi šie du dalykai jų sąmonėje yra neatskirti, liberalai tiki, kad ne tik laisvės ateitis priklauso nuo to, ar žmonės pritaria jų siūlomai optimaliai sistemai, tačiau ir tai, kad šios sistemos įtvirtinimas yra neatskiriamas nuo giliausių suverenaus individo troškimų.

Tai, aš manau, paaiškina kitaip nesuprantamą paradoksą: kad modernus liberalų diskursas yra ne laisvės, o būtinybės kalba. Mums teigiama, kad modernybė iš mūsų reikalauja priimti liberalią sistemą ir atmesti viską, kas nėra liberalu. Kiekvienas, kuris mąsto kitaip, turi būti pasiųstas į istorijos šiukšlių dėžę. Niekur kitur šis imperatyvas nėra akivaizdesnis kaip Rytų Europoje. Beveik iš karto po senojo komunistinio režimo, kurio ideologai taip pat tikėjo nepermaldaujamais istorijos dėsniais, žlugimo Rytų Europos gyventojams buvo pasakyta, jog tam, kad būtų sukurtos laisvos visuomenės, jie turi susitaikyti su vienu politiniu modeliu. Tam, kad taptų laisvi, jie turėjo paklusti liberaliai globai. Neturėjo būti tokių nesąmonių kaip eksperimentai, bandymai ir klaidos, mokymasis iš savo pačių patirties ir tradicijų. Mokyklos, universitetai, žiniasklaida, šeimos – viskas turėjo tapti liberalu. Visa tai nereiškė kūrybiško savo laisvės, savo proto, savo patirties panaudojimo, o tik sekimą planu, kuris, kaip teigta, yra privalomas šiandien ir dar labiau privalomas rytoj.

Ketvirtas argumentas

Dauguma liberalų, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, nesiliaudami pamokslauti apie pliuralizmo viršenybę, iš tikro propagavo dualistinę pasaulio viziją: vienoje pusėje jie regi pliuralizmą, o kitoje pliuralizmo antitezę, kurią jie kartais įvardija kaip monizmą. Ši dichotomija, kaip tikima, apibūdina ne tik modernų pasaulį, tačiau ir visą žmonijos istoriją, praeitį ir ateitį. Liberalams teiginys, kad žmonijos dramoje visada buvo du antagonistai – pliuralistai ir monistai – tapo savotiška dogma, akivaizdesne nei 10 Dievo įsakymų. Pliuralistai, savaime suprantama, yra liberalai. Monistai yra ajatolos, Adolfas Hitleris, krikščionys fundamentalistai, islamistai, konservatoriai ir dar daugelis kitų. Tertium non datur. Kiekvienas, kuris nepriklauso pliuralistų, t.y. liberalų, stovyklai, neabejotinai anksčiau ar vėliau atsidurs priešų stovykloje.

Pažvelkime į gerai žinomą, tačiau labai prastą Isaiaho Berlino esė „Dvi laisvės sąvokos“, kur pliuralizmą įkūnija „negatyvi laisvė“, o monizmą – „pozityvi laisvė“. Šioje esė I.Berlinas argumentuoja, kad tie, kurie gina pozityvios laisvės sąvoką, iš tikro siūlo teoriją, kuri pateisina politinį autoritarizmą, veikiausiai net totalitarizmą. Jei kas nors, pavyzdžiui, teigia, kad žmogaus siela susideda iš dviejų dalių – aukštesniosios ir žemesniosios, racionalios ir neracionalios – ir kad pirmoji turi kontroliuoti antrąją, tuomet jis tyčia ar netyčia atveria galimybę, jog tam tikra institucija ar grupė žmonių prisiims sau teisę perimti valdžią ir aukštesniosios sielos dalies vardan primesti kitai grupei, kuri laikoma atstovaujanti tą žemesniąją sielos dalį, ideologinę ar politinę sistemą. Lengva pamatyti, kad čia I.Berlinas vartoja itin slidų argumentą, kuris tokiais atvejais dažniausiai ir pasitelkimas. Šio argumento esmė yra ta, kad monistinės filosofijos esą anksčiau ar vėliau atves prie pragaištingų politinių padarinių įteisindamos diskriminaciją, dominavimą ir kitas lygiai taip pat peiktinas praktikas.

Vienintelė problema dėl šio argumento yra ta, kad vadinamajai „monistų“ grupei priklauso didingiausi ir svarbiausi filosofai, pradedant Sokratu, Platonu ir Aristoteliu ir baigiant Hegeliu ir Husserliu. Ši dualistinė perspektyva diskredituoja tai, kas filosofijoje yra vertingiausia. Stebina tai, kad visa tai yra daroma vardan „laisvės“ ir „pliuralizmo“. Kai ši dualistinė perspektyva priimama kaip legitimi, ji tampa intelektualinio nuosmukio, panašaus į tą, kurį mes kadaise turėjome marksizme, priežastimi. Marksizme visa žmonijos mintis taip pat buvo dalijama į dvi sroves: materializmą, kuris buvo geras, ir idealizmą, kuris buvo blogas. Nėra jokio reikalo studijuoti tai, kas „bloga“, nebent būtų daroma prielaida, kad ši „blogoji dalis“ taip pat turi dalelę to, kas „gera“, t.y. pliuralizmo ar materializmo. Studijuoti „blogąją dalį“ dėl kokių nors kitų priežasčių nei minėtosios dichotomijos įtvirtinimas neturi jokios prasmės.

Tai taip pat paaiškina liberalų tendenciją priimti pozityvius ar negatyvius visa apimančius sprendimus dėl visko, kas vyko praeityje, vyksta dabar, ar vyks ateityje. Liberalai neanalizuoja, ar konkreti teorija yra teisinga ar neteisinga, ar konkreti moralinė pozicija yra gera ar bloga, tačiau tik tai, ar ta pozicija yra politiškai saugi ar ne, t.y. ar konkreti pozicija nėra monistinė ir dėl to pernelyg autoritarinė. Ir kadangi, remiantis tokiu argumentu, niekas išskyrus patį liberalizmą nėra saugu, liberalai mėgsta kištis į svetimus reikalus nuolat perspėdami, peikdami, smerkdami, girdami ar dejuodami.

Penktasis argumentas

Apsėsti diskriminacijos į pavergimo šmėklos, kuri slypi kiekvienoje socialinėje praktikoje, filosofijoje ar moralinėje normoje, liberalai tampa emancipacijos retorikos auka ir yra bejėgiai susidūrę su moderniomis ideologinėmis mistifikacijomis, kurios dažniausiai yra sukurtos nesąžiningai ir remiantis klaidingomis prielaidomis. Per paskutinįjį amžių pasirodė daug ideologijų, kurios skelbia savo kilnius tikslus priešintis neteisingai diskriminacijai. Šiandien praktiškai nėra mažumos, kuri, pasiremdama tomis ideologijomis, negalėtų įtikinamai kalbėti apie tai, kad yra kokios nors grėsmingos diskriminacijos formos auka.

Kas šiandien yra liberalas, o kas ne, yra labai sunku pasakyti, nes emancipacinė retorika yra girdima visur. Grynaveisliai liberalai, kuriems pati svarbiausia yra laisvės idėja, ypač mielai kooptuoja naujas grupes į vis besiplečiančias laisvės kovotojų gretas. Tačiau jų geraširdiškumas ne visada yra atlyginamas tuo pačiu. Tokios radikalios grupės kaip homoseksualų aktyvistai ar feministės neturi jokios simpatijos liberalizmui, tačiau naudojasi juo siekdamos savo tikslų. Iš tiesų šios grupės yra egalitarinės ir iš tikro pamatinė jų vertybė yra lygybė, o ne laisvė. Problema yra ta, kad liberalai negali atmesti šių grupių reikalavimų, nes jie yra paralyžiuoti išsilaisvinimo retorikos ir savo pačių įsitikinimo, kurį vertinu kaip kvailą, kad pasakymas „ne“ šioms grupėms reikštų liberalių įsitikinimų išdavystę. Kartais troškimas kooptuoti kiekvieną gali pasireikšti kaip tokios visuomenės, kuri neturi jokių ribų, vizija. Robertas Nozickas tai vadino utopijų utopija. Tokia vizija gali būti palyginta su parduotuve, kurioje galima įsigyti bet kokią prekę ir kurioje žmonės nėra verčiami pirkti tik tas prekes, kurios yra madingos ar kurias rekomenduoja tam tikras autoritetinga institucija. Šioje parduotuvėje nėra jokių etinių hierarchijų, nurodančių gamintojams, ką gaminti, o pirkėjams, ką įsigyti. Visuomenė, kuri yra kuriama tokios parduotuvės pagrindu, kaip teigiama, turi ką pasiūlyti tiek hedonistui, tiek siekiančiam dvasinio peno, tiek žydui, tiek musulmonui, tiek neraštingam klientui, besivaikančiam malonumų, tiek rafinuotam intelektualui. Šioje parduotuvė rasite tiek pornografiją, tiek Bibliją, tiek Platoną, tiek Staliną, tiek komunizmą, tiek laissezz-faire liberalizmą. Niekam neatimta galimybė rasti tai, ko jis pageidauja. Musulmonai nėra verčiami priimti krikščionybę, homoseksualai prievarta neskatinami vesti priešingos lyties atstovą, vienuoliai nėra atitraukiami nuo absoliuto paieškų, o lupikautojams nuolat neprimenamas Kalno pamokslas. Produktų įvairovė tiesiog eliminuoja neskanių politinių kompromisų poreikį.

Šis požiūris turi dvi problemas. Pirmoji yra konceptualinė. Tokia sistema yra iš esmės egalitarinė, o ne libertarinė, pasaulis be diskriminacijos yra tobulos lygybės pasaulis. Iliuzija yra tikėti, kad egalitarinė logika nelems to, kaip žmonės mąsto konkrečioje bendruomenėje. Visa sistema spontaniškai turės sukurti visus įtraukiančią aplinką, kurioje tikima, kad visi etiniai įsitikinimai yra iš esmės lygūs, nes priešingu atveju aukščiausioji valdžia turės įsikišti, kad primestų visų grupių lygybę iš viršaus. Abiem atvejais mes galime kalbėti apie multikultūralizmo iškilimą. Kai kurie mano, kad tai yra gėris savaime, tačiau iš principo tai reiškia svajonės apie tikrą kultūrinę įvairovę žlugimą. Multikultūralizmas yra arba labai smarkiai reguliuojama sistema arba homogenizuojanti ideologija, kuri savo homogeniškumą slepia pasirinkdama madingas mažumų „kultūras“ – homoseksualus, afrikiečius, feministes. Šioms mažumoms yra lankstomasi ir lankstymasis yra pasirenkamas kaip „atvirumo“ pliuralizmui įrodymas.

Antroji problema yra praktinė. Vis platesnis tiek individų, tiek jų grupių reikalavimų tenkinimas ir tolerancija tokiems reikalavimams sukuria socialinį ir politinį chaosą. Liberalai šioje situacijoje siekia įvesti šiokią tokią tvarką, tačiau praktikoje jie skatina naujas grupes kelti vis naujus reikalavimus ir taip didinti chaosą. Liberalai primena eismo specialistą, kuris bando rasti tokias eismo taisykles, kurios leistų efektyviai važinėti vis gausesniam automobilių skaičiui ir kartu išvengti avarijų. Tačiau šis eismo specialistas kartu yra ir automobilių prekeivis, siekiantis parduoti kiek įmanoma daugiau transporto priemonių. Ši užduotis yra neįvykdoma. Taisyklės yra vis labiau ir labiau visa apimančias, o to kaina yra atotrūkis nuo realybės. Pasekmė yra proporcijų pojūčio praradimas.

Kadaise smurtas asocijavosi su žmonių kankinimu. Dabar jau kalbama apie pliaukštelėjimą vaikui. Kadaise kova už laisvą žodį reiškė kovą už teisę spausdinti Solženicyną. Šiandien laisvo žodžio matu tapo pornografija. Liberalai atrodo tiki, kad laisvę saugančios taisyklės turi būti tokios visa apimančios, kad įtrauktų tiek kankinimų draudimą, tiek draudimą pliaukštelėti vaikui, tiek Solženicyno publikavimą, tiek pornografijos platinimą. Jie neabejoja, kad po tuo glūdintis moralinis principas visais atvejais yra tas pats.

Klasikiniai liberalai kaip Johnas Stuartas Millis tikėjo, kad laisvės lauko išplėtimas skatinant ekscentriškumą galiausiai atves prie žmogaus kūrybiškumo sužydėjimo. Šiandieniai liberalai mažiau domisi kūrybiškumu. Viena vertus, jie yra pedantiški doktrinieriai, nepavargstamai konstruojantys vis sudėtingesnes ir vis labiau abejotinas įtraukimo ideologijas, o kita vertus, jie yra ideologiniai komisarai, kurie įgavo pastebimų galių nutildyti savo kritikus. Nes kiekvienas, kuris nesutinka su jais, yra potencialus kandidatas tapti naujuoju Adolfu Hitleriu.

Parengė Donatas Puslys