Paminklas poetui Pranui Vaičaičiui. R. Ragauskaitės nuotrauka

Po ąžuolu

Atvažiavę į Sintautus, į paminklo poetui Pranui Vaičaičiui atidengimo šventę, pirmiausia apsilankome kapinėse. Čia, mažo miestelio kapinaitėse, ilsisi ir VU profesoriaus, kalbininko, stilisto Juozo Pikčilingio palaikai. Iš savo studijų metų prisimenu jį žilais, trumpai kirptais („ežiuku“) plaukais, pusamžį vyriškį – griežtą, bet nepiktą. Jam tuo metu galėjo būti vos per keturias dešimtis, bet studentams tokio amžiaus žmogus jau atrodo „pagyvenęs“. Prisimenu gražią, taisyklingą jo tartį, mat, buvo „zanavykas“. Paskutinė profesoriaus valia – sugrįžti ten, iš kur kilęs: į savo kraštą, į savo žemę. Neužsiprašė „prestižinių“, nesiveržė į Rasas. Būtų galėjęs gal kur šalia J. Basanavičiaus ar V. Mykolaičio-Putino taikyti. Nusprendė: tegul darbai rikiuojasi šalip kalbos puoselėtojų,„rakstelis“, anot Vaičaičio, atgulė šalia protėvių. Gražesnės vietos, tiesą sakant, ir nesurastum: greta – ne vieną šimtmetį skaičiuojantis ąžuolas.Visa žemė nuklota gilėmis. Kiekvienoje iš jų – po ąžuolą. Jei tik įsismelks į tinkamą dirvą. Žodžiai – kaip sėklos, prisimenu Naujojo Testamento palyginimą. Kalba nėra vien tikrovės atspindys. Ji ir kuria, deja, ir griauna. Žodis – gemalas. Gilės –kaip žodžiai…Kalbos dirvos puoselėtojui padedame rudeninių gėlių – baltų kardelių. Balta spalva nėra elegiška. Nėra elegiškas ir profesoriaus Juozo Pikčilingio atminimas.

Vai lėkite, dainos, iš vargo nupintos“…

Poeto Prano Vaičaičio kapą pirmą kartą pamačiau… dailininkės Gražinos Didelytės miniatiūroje. Grafikos darbelius ji buvo skyrusi daugeliui rašytojų ir poetų: S. Daukantui, Maironiui, V. Mykolaičiui-Putinui, B. Sruogai, J. Grušui, Just. Marcinkevičiui… Ir Pranui Vaičaičiui. Kuo jie buvo artimi dailininkei? Kūryba ar asmenybe? O gal tai nėra atsiejama? Poetui Vaičaičiui skirtoje miniatiūroje vaizduojamas kone autentiškas paminklo vaizdas, prie jo stovi tėvas ir motina, kaimiečių rūbais, veiduose – skausmas. Kapelis apklotas storu sniego patalu, iš jo kyšo tik menkas stagarėlis, primenantis kaulėtą džiovininko rankelę…Ir dailininkės ranka išrašytos eilės: „Vai lėkite, dainos, iš vargo nupintos“… Ant paminklo šių žodžių nėra, jų vietoje – lyra. Elegiškam poetui…

Poetas mirė 1901metais, rugsėjo 21 dieną. Tebebuvo carinės priespaudos metai, bet draugai, pasirūpinę paminklo statyba (po metų, 1902-aisiais jau buvo pastatytas), Prano Vaičaičio vardą ir pavardę išrašė lietuviškais rašmenimis. Detalė. Tik detalė, bet daug pasakanti ir apie poetą, ir apie jo draugus. Apie Praną Vaičaitį kaip to meto visuomenės veikėją, švietėją žinome palyginti nedaug. Jis lieka V. Kudirkos, J. Basanavičiaus šešėlyje. Kiek išsamesnė (įdomiai ir labai populiariai parašyta) yra mokytojo Juozo Klimaičio (beje, mokytojavusio ir Garliavos vidurinėje mokykloje), kilusio iš to paties krašto, dokumentinė apybraiža „Prano Vaičaičio gyvenimo pėdsakais“ (išleista 1994 m.).

Greta poeto kapo – dar vienas, lyg ir bevardis, nes ant paminklo kitos pavardės nėra. Pasiteiraujame giminaičių. Iškilmėse dalyvauja daug jaunosios kartos atstovų, bet mane labiau domina pagyvenusi, inteligentiškos išvaizdos, žilut žilutėlė moteris. Pasirodo, tai Prano Vaičaičio brolio Jono marti, jau perkopusi 90-metį. Jos vyras taip pat buvęs vardu Pranas, šito vardo naujagimiui labai prašiusi poeto sužadėtinė Julija Pranaitytė (poetas Pranas Vaičaitis jau buvo miręs). Antrajame kapelyje ilsisi Poeto motina, mirusi netrukus po sūnaus. Iš trijų sūnų Pranukas buvęs jos mylimiausias. Jam susirgus džiova, motina labai išgyveno, smarkiai pasiligojo, tačiau valios šeimoje neturėjo: tėvas iki pat mirties negalėjo atleisti sūnui už tai, kad tas nestojo į kunigų seminariją. Netekęs materialinės paramos, Pranas sunkiai vertėsi, bet užsispyręs laikėsi savo: išvyko į Peterburgą, ten studijavo teisę ir ją baigė.

Vis dėlto pasijutęs visai prastai Pranas Vaičaitis sugrįžo į tėvų namus. Tuo metu motina, labai darbšti moteris, jau menkai besikeldavo iš lovos, brolis Jonas tarnavo Mandžiūrijoje, Juozas studijavo Seinų seminarijoje, o tėvas, ant J. Klimaičio, buvo pamėgęs karčemą. Pranas gulėjo klėtyje, kurioje anksčiau mėgdavo užsidaręs rašyti, skaityti, svajoti... Vasarą ten būdavo vėsu, gera, bet rugsėjo naktimis – vėsu. Poeto sužadėtinė Julija Pranaitytė, atvykusi su draugais aplankyti Prano, nustėro: poetas badavo, nes tėvas buvo uždraudęs sūnui gardesnį kąsnelį. Julija priprašė, kad Sintautų klebono šeimininkė bent kartą per dieną parūpintų Pranui karšto viralo. Buvo būtina ligonį vežti į sanatoriją, bet trūko pinigų. Dėdė kunigas, parėmęs pinigais, kai Pranukui reikėjo į Marijampolės gimnaziją, dabar atsisakė duoti. Pamatęs merdėjantį sūnų, susigriebė ir tėvas, puolė skolintis pinigų iš giminių, bet jau buvo per vėlu...Pranas užgeso šaltoje klėtyje. Motina buvo per silpna dalyvauti laidotuvėse, juodą sūnaus karstą palydėjo tik akimis... Prašiusi tik vieno – palaidoti greta sūnaus. Taigi abipus paminklo sūnui abu tėvai stovėti negalėjo – tai dailininkės vaizduotė. Tačiau meno kūrinys ne mažiau elegiškas nei Poeto gyvenimas...

Pro kokius vartus įeitum į Tėvynę?

Prie poeto Prano Vaičaičio kapo. R. Ragauskaitės nuotrauka

Bet Poeto kelias nesibaigia supiltu kapu. Įstrigo Sintautų pagrindinės mokyklos mokinių žodžiai prie Poeto kapo: „Jei tavęs paklaustų, pro kokius vartus įeitum į Tėvynę, ką atsakytum? Tuoj šmėkštelėtų išmoktos Prano Vaičaičio eilės: „Yra šalis, kur upės teka…“Jos atidaro duris ne tik į peizažą, bet ir į to krašto žmonių gyvenimą. Yra tokia šalis, taiga, susipažinkite, pasigrožėkite, pajuskite… Poeto žvilgsnis tarsi iš šalies, iš toliau (rašytas Peterburge), kur tuo metu studijavo. Eilėraštis, kaip ir daugelis kitų, tapo daina. Žmonės kaimuose dainuodavo, žodžius priskirdami liaudžiai. Tai ir yra pats gražiausias žmogaus gyvenimo paminklas.

Granitinį paminklą Poetui buvo sumanyta pastatyti 1936-aisiais, skulptorius Vincas Grybas jau buvo padaręs maketą, pradėti rinkti pinigai: vienas iš pirmųjų aukojo prezidentas Antanas Smetona. Tačiau gražius sumanymus įvykdyti sutrukdė ir lėšų stygius, ir prasidėjusi sovietų okupacija.

Rugsėjo 21-ąją suėjo 112 metų nuo Prano Vaičaičio mirties. Sintautuose tą dieną buvo atidengiamas paminklas ne tik savo krašto – visos Lietuvos Dainiui. Šv. Mišias aukojo JE vyskupas Juozas Žemaitis. Įdomus sutapimas – jį krikštijo Prano Vaičaičio brolis Juozas. Nuoširdus, šiltas vyskupo pasakojimas apie Poetą, jo vaikystės metus – pasikalbėdavo su kunigu Juozu. Pranukas buvęs labai tylus, nedrąsus vaikas. Sename, išpuvusiame žilvityje buvo įsitaisęs slėptuvę – ten mėgdavo žaisti pats vienas, drožinėti, svajoti. Mokytis nemėgo, yra buvę, kad pamokas prasėdėdavo ... rugiuose. Bet tėvas žūtbūt norėjo sūnų išmokslinti, kad vėliau taptų kunigu. Pranukas mėgo skaityti, ir kalbos jam gerai sekėsi, bet matematika... Nedėdavo pastangų ją suprasti. Matyt, buvo tylus, bet atkaklus, gal net užsispyręs.

Atidengti paminklą – perkirpti juostelę kviečiami Šakių meras Juozas Bertašius ir paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondo pirmininkas Vidmantas Staniulis. Prieš akis iškyla monumentali skulptūra: atversta knyga, viename puslapyje lengvai įrėžtas Vytis, šuoliuojantis per Laiką, kitame – Poeto bareljefas, lyg pasinė nuotrauka – žvelgiantis tiesiai į mus. Dairausi skulptoriaus. Mano supratimu, jis čia, šią valandą, turėtų „groti pirmu smuiku“. Bet pirmu smuiku groja meras ir „fundatorius“ – iš jo imamas interviu, jam gėlės, abu sėdi svečių suolelyje. Pagaliau, lyg tarp kitko, pakviečiamas ir skulptūros autorius – Juozas Šlivinskas. Savo kalboje jis pabrėžia, kad norėjęs sukurti paminklą ne tik Vaičaičiui, bet ir apskritai laisvam žodžiui. J. Šlivinskas yra sukūręs projektus S. Dariaus ir S. Girėno paminklui, Sausio 13-ajai, J. Miltinio, S. Lozoraičio, generolo P. Plechavičiaus, generolo J. Žemaičio-Vytauto paminklui...Kūrėjui neatsirado vietos tarp gerbiamų svečių, seimūnų ir jų patarėjų. Beje, skulptūros autoriaus pavardės nėra nė šventės programėlėje! Pasakęs keletą žodžių, jis vėl įsimaišo į minią, kurios šią dieną išties gausu. Tad pro kokius vartus dabar, 100 metų praėjus nuo Vaičaičio mirties, įeiname į Tėvynę? Elegiškasis poetas žvelgia ir tarsi klausia. Vien šitais klausimais jie, išėjusieji, kūrusieji ir tebekuriantys, mums ir tėra svarbūs...

Apie šito krašto sūnus ir dukteris

Vienas iš tokių – ir šito krašto vaikas, J. Klimaičio knygoje minimos Girdauskų giminės palikuonis – Vitas Girdauskas. Jis ir vienas iš profesoriaus J. Pikčilingio studentų, taigi, „giliukas“, sudygęs savoj žemėj. Vitas Girdauskas pristato dviejų tomų ką tik išleistą knygą apie Sintautus. Medžiaga buvo renkama keletą metų, knygos redaktorė Vida Girininkienė Sintautų istoriją ir jo žmones pažįsta geriau už pačius sintautiškius. Vitas Girdauskas – vienas iš šios knygos sumanytojų ir sudarytojų, Sūduvos kultūros fondo steigėjas. Tai ir mano kurso draugas, bet pasiplepėjimui laiko nėra, aš net nežinau, kokios oficialios jo pareigos. Visa tai, ką jis daro savo miesteliui – „visuomeniniais pagrindais“. Šventės metu „Santakos“ ansamblis dainuoja Prano Vaičaičio žodžiais sukurtas dainas, skaitomi P. Vaičaičio skaitymų konkurso (kurį irgi organizavo V. Girdauskas) laureatų posmai. Viena iš jų – P. Vaičaičio anūkė Rūta Vaičaitytė.Turbūt ne tik aš, ir kiti ieškome panašumo... Žvitri, smulkaus sudėjimo, labai malonaus balso... Nedidelio ūgio, dailaus veido, noselė nedidelė, akys gilios... Gal ir panaši...

O tėviške, toks mielas kraštas...“

Vaičaičių sodyba. R. Ragauskaitės nuotrauka

Negalime neužsukti į P. Vaičaičio tėviškę, kuri vos už puskilometrio nuo miestelio. Dairomės po gražiai sutvarkytą sodybą. Ją prižiūri ta pati minėta anūkė Rūta Vaičaitytė. Mums bevaikštinėjant po sodą, ji jau ruošia stalą po obelim, vaišins svečius arbata, sūriu ir medum... Jos tėvelis Pranas Vaičaitis (Jono sūnus)šią sodybą atgavo neseniai, anksčiau čia gyveno svetimi, nes Vaičaičiai, kaip pasiturintys ūkininkai, buvo ištremti.

Senasis namas, kuriame gimė ir augo Poetas, buvo dengtas šiaudais, nedidelis, nors žemės Vaičaičiai turėjo per 50 hektarų, geros trobos nebeturėjo iš ko pasistatyti. Jonas, perėmęs ūkininkavimą, perstatė namą – dabar stovi raudonų plytų mūriukas. Perstatyta ir klėtis, kurioje Pranas Vaičaitis turėjo savą kambarėlį – ir miegodavo, ir rašydavo. Iš senosios sodybos liko šulinys ir medžiai, sodinti dar paties P. Vaičaičio. Poetas mėgdavo obelis, beržus, o ypač ąžuolus. Kone visa sodyba apsodinta ąžuolais: dabar jie išlakūs, galingi, brandūs, per šimto metų... Ir skleidžia labai stiprią energiją.

Prisimenu skaitytus J.Tumo-Vaižganto žodžius, esą visoje Lietuvoje pabarstyta tokių sodybų, iš kurių skinda šviesa. Ten gyvenusių žmonių atminimas kviečia susiburti bendraminčius, tampa savotiškais kultūros židiniais. Tad ne tik didieji miestai turi kuo didžiuotis. Mažieji dažnai pralenkia savo atidumu bent kiek iškilesnėms asmenybėms, „sulasioja“ visus, prisidėjusius prie savo krašto kultūros, laisvės, valstybės pamatų tvėrimo. Sintautų akademija, kurią įkūrė profesorius J. Pikčilingis, tęsia darbą: renka medžiagą apie kraštiečius, organizuoja jų pagerbimą, kad ateinančios kartos jaustų pasididžiavimą ir savivertę. Taip jau sutvarkyta , kad iš gilės ąžuolas išauga negreit, bet atmintį saugo ilgai...