Bernardinai.lt pradeda vaizdo pasakojimų ciklą „Skaitymo malonumas“, kuriame kviečiame įvairius Lietuvos žmones pasidalinti savo skaitymo džiaugsmais, knygomis, palikusiomis neišdildomą įspūdį bei mintimis apie tai, kuo jiems šiandien yra svarbus knygų pasaulis.

Pirmoji savo skaitymo malonumais dalijasi profesorė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, monografijų, įvairių studijų, esė knygų, literatūros vadovėlių bei poezijos knygų autorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Neesu tipinė šiuolaikinė skaitytoja visų pirma todėl, kad knygos skaitymas labai susijęs su mano specialybe. Mano gyvenimas visą laiką buvo su knygomis, visą laiką atrodo, kad esu prie knygų ar stoviu priešais knygų lentyną, prie prekystalio ar savo namuose prie knygomis apkrauto stalo. Visur yra knygos, knygos ir knygos. Ir aš tuo džiaugiuosi, nes skaitymas yra kažkas daugiau nei tik knygos paėmimas į rankas, jos įsigijimas, paėmimas iš bibliotekos ar draugo. Skaitymas yra pamatinė žmogaus komunikacinė sritis. Neįsivaizduoju kito būdo, kito kelio, kuriuo žmogus susitinka ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su gyvenimais, intelektualinėmis bei dvasinėmis problemomis. Esu pajutusi, kad vieno gyvenimo patirties neužtenka, kad galėtum aprėpti tam tikrą tau prieinamą gyvenimo visumą. Skaitymas – erdvės plėtimas patirties keliais, kur susitinka su kitoniška patirtimi. Pagaliau, skaitydamas peržengi laiką ir erdvę.

Skaitymo svarbą bei reikšmę gražiausiai, įtikinamai mums liudija dideli autoritetai. Pažiūrėkime Marcelio Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“ kiek kartų ten susitinki su skaitančiu žmogumi ir kiek kartų skaitymas tampa mano sąmonės, vaizduotės dalimi, ką aš imu regėti, kaip skliedžiasi tas pasaulis. Pagaliau M. Prousto esė apie skaitymą – reikėtų ją iš naujo persispausdinti – ji duoda pamatinius skaitymo supratimo būdus, atramas. Ir kaip tik tai, ką jau sakiau – patiriančio žmogaus būseną: aš skaitau patirdamas. Bet ne tik patirdamas tai, kas yra toje knygoje prieš mane, bet tartum iš naujo, kitu būdu patirdamas save – kas yra many, ką aš žinau, kas atsiskleidžia. Toks yra mano profesinis požiūris į skaitymą, kuris giliai many įsišaknijęs.

Žinoma, yra ir kita pusė, kur aš – paprasta skaitytoja, kuri iki šiol nepraranda skaitymo alkio. Artėjant vasarai many įsigilinusi nuojauta, kad štai ateis vasara, rasiu kaime kampelį pavėsyje, turėsiu laisvo laiko ir atsisėsiu su knyga. Aš įsivaizduoju kad tai bus tai, ko aš trokštu, ko noriu ir laukiu šito išsipildymo ir tai iki šiol man išsipildo. Randu šį džiaugsmą, skaitymo malonumą, kurį stengiuosi atskirti, atriboti nuo savo profesinio intereso. Aš nenoriu galvoti kaip čia kas yra, koks tai tekstas, tiesiog noriu jausti skaitymo džiaugsmą, kad jis vestų mane. Žinoma, mano sąmonė jau sugadinta ir reiklumas skaitomam tekstui yra nemažas. Bet ir tą reiklumą stengiuos savyje užgniaužti, norisi skaityti ir tuo džiaugtis.

Norint skaityti, visų pirma, reikia turėti ką. Turiu prisipažinti, kad šią problemą – išrankumą knygai – dabar labiau jaučiu. Pastaruoju metu itin daugėja Amerikos romanų, kuriuos ypatingai pamėgo leisti komercinės leidyklos. Šią vasarą pagalvojau perskaityti vieną tokį romaną. Ir supratau, kad tai yra kitokia literatūra, gaminama nemažo būrio žmonių ir tai rodo keli puslapiai padėkų. Nors tai gaminama ir profesionaliai, tačiau mane stabdo pats gaminimo faktas. Suprantu, kad tai profesionalu, kad taip gali būti ir kai kuriems žmonėms to užtenka, tačiau aš noriu skaityti knygą, kuri buvo parašyta nepardavimui. Žinau, kad knygas reikia parduoti, bet aš atskiriu šiuo dalykus – aš perku knygą, bet ji buvo rašyta nepardavimui. Suprantu, kad tai yra labai aukštas reikalavimas, bet kai negaliu patirti to, tuomet grįžtu prie daug sykių skaitytų knygų. Bet čia, matyt, reikia būti gerokai pagyvenusiam, kad daug kartų skaitytos knygos teiktų džiaugsmą ir kartais dar didesnį nei koks naujas romanas.

Turiu tokią viltį, kad skaitysiu, skaitysiu savo Žemaitę, Joną Biliūną ir gal pasiseks, jei ne man, tai bent kitiems žmonėms, įtvirtinti kad tai yra labai gera, aukšto lygio literatūra.

Tad mano skaitymas taip ir vingiuoja, tarp skaitymo malonumo ieškojimo ir išliekančių įsipareigojimų savajai lietuvių literatūrai.