Malda yra vienas iš tų veiksnių, kurie labai daug pasako apie mūsų dvasinį
gyvenimą. Ir jeigu pasaulyje yra kas nors kas padaro žmogaus veiksmus labiau
sakralius nei malda tai turbūt tik pati meilė, kuri mus įkvepia maldai.

Pamenu, mano močiutė melsdavosi tik iš maldaknygės arba vakarais kalbėdavo rožinį. Mano tėtis turbūt taip niekada ir nebuvo atsivertęs maldaknygės, nors jo malda apsiribojo tik tyliu paburbėjimu panosėje. Aš asmeniškai džiaugiuosi atradęs žmonių, kurie mane įkvėpė maldai, tarp kurių yra jau mano minėta močiutė, taip pat daug kitų. Tai, sakyčiau, yra šventi žmonės, kurie savo vidinius išgyvenimus dovanojo ir pateikė Dievui, taip įsiliedami į artimą ryšį su Juo.

Šventųjų pamokos vis daugiau gilintis į maldos paslaptis ir jas permąstyti yra sveikintinas dalykas, ypač ieškant atsakymų ir pastiprinimo maldos gyvenime. Aš nepaliaujamai semiuosi patirties ir dvasingumo iš šių žmonių, pvz.: šv. Pranciškus Salezas yra sakęs, kad kiekvienas žmogus turėtų melstis pusę valandos per dieną, na nebent kai jis yra labai užimtas, tuomet reikėtų melstis visą valandą. Taip pat kitas šventasis Ignacas Lojola, kuris maldai ir kontempliacijai skyrė labai didelį dėmesį, savo dvasingumą grindė Dievo veikimo ženklams atpažinti ir suprasti. Pasak Ignaco, labai svarbus veiksnys čia yra pasitikėjimas dieviškąją apvaizdą ir jos atpažinimas kasdienybėje. Tik atpažinęs Dievo veikimą ir Jo meilę, žmogus pats įsimyli ir sukurią santykį su Dievu, kuris leidžia jam augti ta dvasia ir labiau suprasti gyvenimo esmę grįsta pasitikėjimu.

Pažvelgus, kaip palaimintoji motina Teresė suprato maldą, galime sakyti, jog ji buvo tikra, kad malda neturėtų būti tik prašymai ar mūsų norai, nukreipti į Dievą, bet labiau tai yra mūsų pačių postūmis Dievo link, mūsų atsakas į Dievo kvietimą tarnauti. Taip pat ji išskyrė maldos vaisius: tylą, meilę ir tarnystę. Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turime asmenišką ir labai privatų bendravimo su Dievu stilių ir nesiginčiju su jumis, jog malda yra labai individualus dalykas, bet ji yra tai, kas žmogų įkvepia gyventi, tikėti ir pasitikėti Dievu, taip pat ir savimi. Tik pagalvok: kada paskutinį kartą meldeisi?

Žmogus šaukiasi Dievo

Žmogui šauktis Dievo nėra nieko keista, o atvirkščiai – priimtina, ypač sunkią
gyvenimo valandą, kai mūsų jausmai rodos veržte veržiasi iš mūsų kūnų į aukštybes, tad turime leisti jiems pasiekti Dievą. Garsus XX a. teologas Karlas Rahneris į klausimą, „Ar tu meldiesi?" atsakė: „Tikiuosi, kad meldžiuosi. Matote, kai aš iš tikrųjų pastebiu, kad yra tiek svarbių ir nuostabių akimirkų mano gyvenime, tai aš pagaunu save mąstant, jog yra kažkas neapsakomas, šventas, ir mylintis, tai slėpinys, kurį mes vadiname Dievu. Ir aš jungiu savo būtį su Juo, susieju ją su šia paslaptimi, kuri yra man kaip pasitikėjimo, vilties ir meilės darinys, tada aš meldžiuosi – ir tikiuosi, kad aš tai darau“ (Karl Rahner, Prayers for a Lifetime).

Kartą teologas Henris Nouwenas, paklaustas, kodėl reikia melstis, atsakė: „Tai yra svarbu, nes tik tuomet tu atsiduri tinkamoje vietoje, kur gali išgirsti, kaip Dievas tave vadina: mano mylimas ar mylima.“ Pritariu Nouweno nuomonei ir taip pat manau, jog turime jaustis mylimi ir svarbūs, kai meldžiamės. Meilė turėtų būti esminė kiekvienos maldos sudedamoji dalis, juk meldžiamės iš meilės kažkam, norėdami padėti. Ir tikiu, kad taip ir yra, turėtume jaustis ne monologo dalyviais, bet greičiau tapti dialogo dalimi, dialogo, kuris artina mus prie bičiulystės su Dievu. Šv. Paulius taip pat drąsina ir ragina mus pirmus augti meilėje: ‚Ir meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu‘(Fil.1, 9).

Labiausiai mane žavi jėzuito t. Pedro Arrupės malda, kurioje jis kalba apie meilę
Dievui, kaip gyvenimo siekiamą postūmį: „Nieko nėra praktiškiau už Dievo radimą,
t.y. kritimą į meilę absoliučiai, galutinai. Tai, ką tu myli, užima tavo vaizduotę, turi
įtakos viskam. Tai apspręs, kas prikelia tave iš lovos ryte, ką tu darysi su savo
vakarais, kaip praleisi savo savaitgalius, ką skaitysi, kokius asmenis pažinsi, kas
sužeis tavo širdį ir kas nustebins tave džiaugsmu ir dėkingumu. Krisk į meilę, lik
meilėje, ir tai nulems viską.”

Mokslininkas ir jėzuitas P. Teilhardas de Chardinas vienija visatos ir maldos modelį kiekvienam, siekiančiam išbaigtumo Kristuje. Jo malda verčia mus pagalvoti apie bendrą ryšį tarp Kristaus ir mūsų: „Kristus dovanoja mums save tikroviškai, dėl milžiniškos Jo meilės savo paskirtiesiems. Ir tai jokiu būdu nėra metaforiškai
išreikšta, jog žmogus gali patirti ir atrasti Dievą, visame ilgio, pločio ir giluminio
pasaulio judėjime. Kad būtų galima pasakyti, tiesiog Dievui, kad Jį myli, ne tik su visu savo kūnu, visa širdimi ir visa savo siela, bet su kiekvienu vienijančiu visatos pluoštu, tai yra malda kuri gali būti pateikta ir laike ir erdvėje“ (P. Teilhard de Chardin, The Phenomenon of Man).

Viešpatie, išmokyk mus melstis...

Atidžiau pažvelgus į visas šias pastabas ir pastebėjimus, mano akys krypsta į Jėzų Kristų. Egzegetai pažymi, kad Jėzus ne tik mokė savo mokinius melstis, bet ir pats ypatingomis progomis ir dažnai meldėsi. Nors vieno žodžio, atitinkančio šių dienų „maldos“ supratimą graikų kalboje nebuvo, vietoje to Naujajame Testamente mes randame tokius atitikmenis kaip: kalbėtis su Dievu, šlovinti ir garbinti Jį. Ypač daug dėmesio skiriama dėkojimui ir garbinimui, tai labiausiai atsispindi Evangelijoje pagal Joną (gr. žodį δοξάζω- šlovinti, garbinti Dievą), o Evangelijoje pagal Luką malda labiau suprantama kaip pokalbis (gr. προσεύχομαι- melstis ar kalbėtis su Dievu).

Luko Evangelijoje randame labai daug vietų, kai Jėzus meldžiasi pvz.: kai Jėzus
pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi (Lk 3, 1–22). Kai reikėdavo priimti sprendimus, jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis (Lk 5,–16). Prieš išrinkdamas dvylika apaštalų, Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui (Lk 6, 12).

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė:
„Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1) Kaip žinome, Jėzus išmoko juos melstis
„Tėve mūsų“ maldos ir netgi pateikia pavyzdį, apie ištvermingą maldą (Lk 11,
5–13).Vėliau apaštalų darbuose pirmuose trijuose skyriuose randame, kad apaštalai meldžiasi ir švenčia Eucharistiją: ‚Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų‘ (Ap.2, 42).

Jau senai pastebėta, kad maldos galia ne tik turi įtakos mūsų psichologinei
savijautai, bet kartu veiksminga ir mūsų artimiesiems, esantiems šalia. Dauguma žmonių man pritartų, kad maldos intencija už kitą teikia akivaizdžią naudą, sumažėja mūsų pačių pyktis, pavydas, o išauga ramybė ir vidinis pasitikėjimas. Žmogaus prigimtis yra šauktis Dievo, deja, ne visi žmonės tai priima ir supranta.

Vis daugiau specialistų pažymi, kad daugėja žmonių, kurie jaučiasi nemylimi ar yra vieniši, vien todėl, kad nesugeba priimti realybės. Paraginčiau nenusiminti, o labiau išsakyti savo vidinius išgyvenimus Dievui. Juk nebylus šauksmas, skriejantis iš mūsų sielos gelmių, ar malda, kurios mus išmokė Kristus, tai yra reikšminga kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Patirkite maldos galią melsdamiesi ir linkėdami kitam gero, tapsite nuolankūs ir pasitikintys ne tik savimi, bet ir Dievu. Net jei ir kils kokių klausimų, nebijokite jų išsakyti ir pateikti maldos forma. Bendruomeninės maldos galią mes jau pastebėjome popiežiui Pranciškui paraginus visus geros valios žmones melstis už taiką pasaulyje. Na, o asmeninę maldą aš palieku jums.