Ignaco Drevnovskio būrys, Sausio sukilimo metu 1863 m.

XVIII a. pab.-XIX a. Abiejų Tautų Respublikoje vykę neramumai ir skaudūs jų nuslopinimai buvo itin reikšmingi tiek mūsų, tiek lenkų tautos istorijai ir valstybingumui. Šiemet švenčiame 150-ąsias 1863 m. sukilimo, dar vadinamo Sausio sukilimu, metines. Lietuviškoje istoriografijoje apie to meto įvykius prirašyta daug, tačiau mažai kur minima pirmoji Kaune įvykdyta egzekucija ir sukilimo liudininkų prisiminimai, kurių gausu lenkiškoje tarpukario periodikoje. O sukaktis įpareigoja papildyti istorijos mozaiką bent viena kita nauja detale.

Tyrinėjant Lietuvos istorijos vingius nedera apsiriboti vien mūsų šalies teritorija. Bet koks praeities įvykis yra labiau ar menkiau susijęs ir su kitomis Europos šalimis. Ne išimtis ir 1863 m. sukilimas. Vienas pavyzdys – Kauno apskrities archyve saugomi dokumentai apie sukilėlių ryšius su Prancūzijos lenkų emigrantais, ten pirktus ginklus. Kitas pavyzdys taip pat iškalbingas: daugelis literatūros tyrinėtojų mano, kad vieno žymiausio XIX a. prancūzų rašytojo Guy de Maupassant’o (1850-1893) kūryboje esama Sausio sukilimo detalių. Romane „Pjeras ir Žanas“ (1888) pagrindinio herojaus draugas – „dėdė Marovsko“, apie kurį sakoma: „Tas senas lenkas – politinis emigrantas, baisingų įvykių savo tėvynėje dalyvis.“ Panašių pavyzdžių galima aptikti ir kitų autorių darbuose.

Nežinia, kas slepiasi už „dėdės Marovsko“ personažo tapatybės, t. y. autorius turi omenyje lietuvį ar lenką, nes lenkais ilgą laiką buvo vadinami abiejų valstybių gyventojai. Kad G. de Maupassant’as turėjo ryšių su Abiejų Tautų Respublikos veikėjais, abejonių nekyla. Biografijoje skelbiama, kad rašytojas bendravo su grafo Felikso Nikola Potockio (1845-1921), Austrijos-Vengrijos ambasados atašė, šeima Paryžiuje. Grafo tėvas išvyko iš tėvynės 1830 m. ir nuo to laiko garsėjo prabangiais namais Friedlando aveniu, tad apie Lietuvoje-Lenkijoje vykstančius neramumus rašytojas galėjo girdėti iš Potockių salone besirenkančios publikos, nes tuo laikotarpiu (kaip ir po 1831 m.) į Prancūziją traukė nemažai sukilimo baigtimi nusivylusių žmonių.

Daugelis lietuvių istorikų, tyrinėdami 1863 m. sukilimą, apsiriboja išimtinai vien gerai žinomais faktais. Skaitant mokslinius darbus kyla klausimas, kodėl tyrimo objektais pasirenkami tie patys herojai, įvykiai, problemos? Geriausias to įrodymas – XIX a. vid. Sankt Peterburge veikusio lituanistinio būrelio, kuriam priklausė ir istorikas Simonas Daukantas (1793-1864), veikla aiškinama gana siaurai: lietuvybės puoselėjimu tarpsukiliminiu laikotarpiu daugiausia rūpinosi tik iš Žemaitijos kilę dvasinės kolegijos tarnautojai, kuriems lietuvių kalba asocijavosi su namų nostalgija. Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į senosios aristokratijos indėlį. Pavyzdžiui, Pranciškus Malevskis (1800-1870), Lietuvos Metrikos Senate direktorius, S. Daukanto darbdavys, matydamas šio pastangas, nukreiptas į tautiškumo puoselėjimą, galbūt sąmoningai suteikė jam galimybę prisiliesti prie Rusijos archyvuose sukauptų dokumentų ir netiesiogiai demonstravo palankumą jaunajai inteligentijai.

Besimeldžiantys sukilėliai, 1863 m. LVIA

Grįžtant prie 1863-ųjų sukilimo ištakų pažymėtina, kad subręsti ekscesui buvo palanki ir politinė Rusijos imperijos situacija. Pralaimėjus Krymo karą bei mirus imperatoriui Nikolajui I (1796-1855), valstybėje ėmė pūsti nauji vėjai. Nikolajus I po 1825 m. dekabristų sukilimo įvedė itin griežtą tvarką – stiprino cenzūrą, biurokratiją bei autokratiją. Visgi po 1831 m. sukilimo didžioji dalis Lietuvos-Lenkijos administracinių ir kultūrinių institucijų liko vietinių gyventojų rankose, ir tai sudarė palankias sąlygas bręsti naujam maištui. Imperatoriaus mirtis sukėlė autokratinės-feodalinės valdžios sistemos krizę ir sužadino apsišvietusios visuomenės dalies viltį, kad reakcijos šalyje susilpnės. 1856 m. amžininkai tai apibūdino kaip „atšilimo“ laikotarpį. Neatsitiktinai garsus liberalios biurokratijos šalininkas kunigaikštis Dmitrijus Obolenskis (1822-1881), tarnavęs Jūrų ministerijoje, dienoraštyje rašė: „Jie (1856 m.) nors ir ryškiai skiriasi nuo ankstesnių metų, kaip prieš prasidedant pavasariui būna dienų, nors dar ir šaltų, bet jau su pavasariniu dvelksmu, įspėjančiu apie prasidedantį atšilimą. Tais metais Rusija alsavo laisvai...“ Naujasis valdovas – Aleksandras II (1818-1881) garsėjo humaniškumu. Šį būdo bruožą puikiai apibudino poeto F. Tutčevo duktė, garsi memuaristė Ana Tutčeva-Aksakova (1829-1889) teigdama, jog „progreso nuojauta buvo imperatoriaus širdyje.“ Jam sėdus į sostą, įvyko didžiausi administraciniai, ūkiniai ir politiniai lūžiai, aneksuotas tautas paskatinę iš naujo kelti laisvės vėliavas. Imperijoje susilpnėjo cenzūra, panaikinti universitetuose įvesti draudimai, nustatytas laisvas pasų išdavimas (1856-1859 m. išvykstančiųjų iš šalies skaičius išaugo net keturis kartus), sumažinta armija ir kt. Šios permainos leido lengviau atsikvėpti ir laisviau kalbėti. Ir kalbėta visur – ministerijose, gatvėse, užeigose, salonuose. Po mirtino sąstingio, kuriame skendėjo šalis, išaušo laikas, kai žodis pavirto realia visuomenine jėga. Viešumas tapo svarbiausiu stimulu ruošiantis ateities reformoms. 1856 m. rugpjūtį Aleksandro II karūnacijos proga paskelbta amnestija poliniams kaliniams, t. y. likusiems gyviems dekabristams, petraševskininkams1 bei 1831 m. sukilimo dalyviams. Taip iš administracinės bei policijos priežiūros išlaisvinta 9 tūkstančiai žmonių. Žinoma, nereikia pamiršti, jog 1861 m. panaikinta baudžiava, kurios baigtis baugino dvarininkus (valstybės veikėjas N. Miliutinas manė, kad tęsiama baudžiava per penkiolika ateinančių metų išprovokuotų valstiečių maištus) bei ardė autokratinės valdžios pamatus. Tad nenuostabu, jog staigių metamorfozių paveiktoje aplinkoje kilo dar vienas maištas. Pavergtos tautos balsai girdisi ir lietuviškos „Giesmės“ pradžioje, kuri 1861 m. patriotinių manifestacijų metu giedota Kaune:

Diewe kurs musu Karaliste szwenta
Per iłgus amźius apsekoj turejej
Kur Ja užłajkiej twirta sawo ranka
Sunkieme wargie gialbetie norejej.
Priesz ta Ałtoriu szaukiem per małone
Tewiszkia musu sugraźink mums Pone.

Pirmoji sukilimo auka

Kletas Koreva – pirmoji 1863 m. sukilimo auka Lietuvoje, LVIA.

Kleto Juliaus Korevos (1837-1863) pavardė lietuviams žinoma mažiau nei A. Mackevičiaus, Z. Sierakausko ar K. Kalinausko. Šis asmuo, sukilimo metais pasivadinęs Skirmuntu, į istoriją įėjo kaip pirmoji sukilimo auka – jis žuvo dar iki atvykstant Michailui Muravjovui-Korikui (1796-1866).

K. Koreva gimė 1837 m. balandžio 25 d. (pagal senąjį kalendorių) iki šių dienų stovinčiame Panevėžiuko dvare (Babtų rajone, netoli Kauno). Jis buvo vyriausias Onufro (1804-1862) ir Konstancijos (mergautinė pavardė Ciškevičiūtė; 1812-1904) sūnus. Kaip skelbia šaltiniai, vaikystę praleido gimtajame dvare ant gražaus Nevėžio kranto gausioje šeimoje (Korevos augino 16 vaikų), kurioje buvo skiepijamos nacionalinės, patriotinės vertybės. Tai, matyt, vėliau ir lėmė herojišką jaunuolio nusiteikimą.

1849-1851 m. K. Koreva lankė Kauno mokyklą, o baigęs ją išvyko į Sankt Peterburgą, kur įstojo į kadetų korpusą. Iš studijų tuometinėje Rusijos sostinėje laikų išliko keletas laiškų namiškiams. Šiuose pageltusiuose puslapiuose atsiskleidžia nuoširdi meilė namams ir tėvynei. Laiškuose K. Koreva aprašė savo įspūdžius tolimame krašte, gyvenimą korpuse, mokslo pasiekimus, įvairias šventes mokykloje ar su bičiuliais. Skųstis tarsi nebuvo kuo, tačiau mintimis vis grįždavo pas artimuosius į gimtąją Lietuvą. Pavyzdžiui, nekantriai laukdavo žinių apie seseris (Antonija Koreva-Goštautienė (1835-1914) ir Bogumila (Boguslava) Koreva-Ćwirko-Godycki (1850-?) vėliau įkalintos dėl dalyvavimo sukilime), džiaugėsi, kad brolis Povilas (1840-1906; dėl tos pačios priežasties ištremtas į Sibirą) įstojo į Polocko korpusą ir t. t.

Užbaigęs studijas įstojo į miškininkystės institutą, kuriame tuo metu daugiausia studijavo kariškiai, ir baigė jį su pagyrimu. Kurį laiką dirbo girininku Rusijos gilumoje, tačiau, išgirdęs apie Lietuvoje vykstančius neramumus, išsirūpino vietą Trakų apskrityje, Vilniaus gubernijoje. Dalyvavo garsiojoje Kauno manifestacijoje. Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas Jokūbas Geištoras (1827-1897) atsiminimuose mini, kad, Kauno parapinėje bažnyčioje per Mišias už penkis žuvusiuosius renkant labdaringas lėšas, vienas iš dalyvavusiųjų, Mikalojus Akelaitis (1829-1887; vėliau Augustavo vaivadijos komisijos padėjėjas), padėjo ant lėkštelės savo žiedą ir laikrodį. J. Geištoras rašo: „Žiedą, kaip jo motinos suvenyrą, išpirkom ir įteikėm nuo mūsų kaip dvigubą prisiminimą, kurį šis tuojau pat priėmė. Laikrodį paragino paleisti loterijon, tačiau Onufras Koreva iš Panevėžiuko nupirko visus bilietus, kad tik vyriausiajam sūnui šį gražuolį (...) laikrodį padovanotų. Šis sūnus buvo pirmoji sukilimo auka Lietuvoje.“

Prasidėjus sukilimui žinios apie įvykius Varšuvoje netruko pasiekti Lietuvos. Vienas pirmųjų į kovą stojo K. Koreva. Paskirtas Trakų apskrities kariniu viršininku, vasario mėnesį jis subūrė pirmąjį sukilėlių pulką Jonavos miškuose. Susidūrimai su carine administracija, carinių finansų rekvizavimas valsčiuose, valdovo portretų naikinimas, carui prijaučiančių dvarininkų dvarų deginimas – Korevos kovos pradžia. Ruošdamasis įkurti paviete antrąjį pulką, iškeliavo į pasirinktą vietą, bet kelyje pateko pasalon ir buvo suimtas. Prisipažinti neskubėjo, apsimetė Vilniaus miestiečiu Ivanovskiu, tačiau jį išdavė rastas pistoletas, kuriuo taikėsi šauti į pareigūną, tad uždarytas į Kauno kalėjimą. Karo teismas, kaip dezertyrą ir valstybės kasos „plėšiką“, nuteisė sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1863 m. kovo 21 d.

Teigiama, kad pasižiūrėti pirmosios egzekucijos susirinko didžiulė minia. Visur aidėjo raudos ir dejonės, lydintys pasmerktąjį į mirties vietą. Pasak amžininkų, K. Koreva iki paskutinės akimirkos išliko drąsus ir ramus. Sargybiniams neleido užrišti akių ir, kaip pridera kareiviui, žuvo žvelgdamas mirčiai į akis. Mirė dabartinėje E. Ožeškienės gatvėje, Žaliakalnio šlaite, netoli akmeninių laiptų. Ši vieta ir vėliau būdavo pasirenkama mirties bausmėms vykdyti. Ten nuo kulkos ar kartuvių žuvo apie 20 sukilėlių, kurių paskutinis – A. Mackevičius.

Gaila, tačiau iki šios dienos K. Korevos atminimas mirties vietoje neįamžintas, juolab kad jis ir po mirties neatrado ramybės. Nužudyto sukilėlio kūnas buvo įmestas į šalimais iškastą duobę, o kavaleristai šviežiai supiltą kapą sulygino su žeme. Pasak Korevų šeimos legendos, padedama gerų žmonių, motina kelis kartus bandė surasti ir perlaidoti palaikus Panevėžiuke, tačiau veltui – aptikti sūnaus kūno taip ir nepavyko. Viskas, kas liko gedinčiai motinai – konfederatka2, kurią kažkam iš egzekuciją stebėjusios minios slapčia pavyko paimti ir perduoti šeimai. 1904 m., mirus Konstancijai Korevai, kepurė buvo įdėta į jos karstą, įprasminant neblėstančią motinos meilę.

Ne visų maištininkų laukė toks likimas. Kauno apskrities archyve saugomas ir sukilėlio Bernardo Jozefovičiaus 1869 m. kovo 30 d. rašytas laiškas motinai Karolinai Jozefovičienei į Kauną. Už dalyvavimą 1863-iųjų sukilime jis buvo ištremtas į Sibirą ir atsidūrė Sivakovos kaime, Užbaikalės apskrityje. Trumpa žinutė kupina nuo šeimos ir tėvynės atplėšto žmogaus ilgesio – beveik kiekvienoje eilutėje kalbama apie namiškius: „Pranešu, kad Aukščiausiojo Dievo dėka esu geros sveikatos, kurios ir jums iš visos širdies linkiu. (...) Kaip ir anksčiau prašau jus rašyti man kuo dažniau, nebūtinai su siuntiniu, nes kiekvienas laiškelis man bus tartum didžiausias džiaugsmas; jūs nepamiršote manęs. (...) Linkiu jums visko geriausio ir širdingai bučiuoju rankeles, papasakokit, kaip laikosi sesuo Kostiuša bei broliai Kajetonas ir Aleksandras, tikiuosi, visiems pažįstamiems parašysit, kad siunčiu pasveikinimą.“

Ištremtiesiems buvo itin svarbu išlaikyti kuo glaudesnius ryšius su tėvynėje likusiais giminaičiais, nes laiškai eidavo ilgai. Per tą laiką tremtiniai pasikeisdavo, dvasiškai sutvirtėdavo – „darbą su savimi kelionės metu“ mini ir pats B. Jozefovičius. Vieną laišką jis siuntė iš Permės (Uralas), kitą gavo jau Tobolske (Vakarų Sibiras), o būsimus prašė siųsti į Čitą (Užbaikalėje). (Prisiminkime, jog ne taip toli, Nerčinske, kalėjo dekabristai, tarp kurių galima atrasti dar netyrinėtų sąsajų su Lietuva.) Toliau B. Jozefovičius vaizduoja kasdienybę: „Dabar esu įsikūręs tartum kareivinėse, lauke už aukštos tvoros, neturintis jokio užsiėmimo, visi, kurių čia yra daugiau kaip 400, gauna po 11 kapeikų dienai ir nusiperka maisto parduotuvėje.“

Nežinia, ar B. Jozefovičiui pavyko sugrįžti namo, nes daugelis tremtyje taip ir sulaukė gyvenimo pabaigos. Šįsyk visuotinė amnestija nebuvo paskelbta net ir po dvidešimt penkerių metų, galbūt baiminantis, jog grįžusieji vėl ims kurstyti sukilimą. XIX a. pab. jau kitokiomis sąlygomis į Sibirą atkeliavę naujieji revoliucionieriai, socialistai, tremties vietose rado gyvenančias deportuotas lietuvių ir lenkų šeimas. Pats Leninas, pietų Sibire praleidęs trejus metus (1897-1900 m.), vėliau prisiminė, kaip šiltai buvo sutiktas buvusio partizano namuose.

Stanislawas Witkiewiczius „Sužeistas sukilėlis“ 1881 m., Varšuvos nacionalinis muziejus.

Liudininkų pasakojimai

Ne vienas 1863 m. sukilimo amžininkas sulaukė laisvos Lietuvos ir noriai dalijosi prisiminimais su lietuvių ir lenkų žurnalistais. Tarpukariu lenkų spauda ragino skaitytojus siųsti prisiminimus, nuotraukas apie Sausio sukilimą, todėl vienokio ar kitokio pobūdžio straipsnių galima aptikti įvairiuose leidiniuose. Įdomių to meto įvykių detalių atskleidžia Stefanijos Łopattos straipsnis lenkų dienraštyje „Chata Rodzinna“ („Gimtoji pirkia“) bei lietuviškoje spaudoje publikuoti knygrišio Štimelio Reiso, Katkevičiaus, Jono Maksimovo ir Motiejaus Stankevičiaus pasakojimai.

S. Łopatta, užaugusi Užusalių dvare, trys mylios nuo Kauno, tarp Karmėlavos ir Turžėnų, aprašė ten vykusį sukilėlių bei caro armijos susidūrimą. Svarbu pažymėti, kad būtent prieš šias kautynes, pasitraukęs iš Užusalių dvaro, į nelaisvę pateko K. Koreva, tačiau apie jį S. Łopatta neužsimena. Ji mini, kad dar prieš mūšį apylinkėse buvo girdėti apie siautėjančius maištininkus, kurie vieną dieną, atvykę prie dvaro, Rusijos įstatymus paskelbė negaliojančiais. Pagal šaltinius tai turėjo būti kovo 2 (14) d., kai Karsakų dvarininko Edmundo Kučevskio (1835-?) vadovaujamas būrys atvyko į Užusalius. Dvaro savininkas J. Akas, prijautęs sukilėliams, parašė žemės perdavimo valstiečiams aktą, tačiau šiems juo pasinaudoti neteko, nes netrukus atjojo rusų pėstininkų kuopa ir kazokų dalinys. Maištininkus įspėjo dvaro valdytojas Radvilavičius (vėliau pats teistas), nuvedęs juos miškan. Ten, netoli dvaro, ir įvyko kautynės, pasibaigusios maištininkų nenaudai. Žuvo penki sukilėliai, kiti buvo suimti arba paspruko. Pasak S. Łopattos, vienas sužeistas maištininkas persirengė moteriškais drabužiais ir šitaip išsigelbėjo. Suimtas ir vadas E. Kučevskis, kuriam skirta 12 metų katorgos.

Pasibaigus grumtynėms rusų vadas leido kazokams „pasilinksminti“. Štai ką toliau rašo liudininkė: „Nėra sunku įsivaizduoti, kas dėjosi, kai barbarai tučtuojau puolė plėšti. Jie netgi ėmė kabinėtis prie jaunų moterų.“ Tai matydama vyriausia autorės sesuo priėjo prie pulkininko ir prancūziškai paprašė pagalbos. Sužavėtas merginos drąsos arba norėdamas pasirodyti kilniaširdis šis davė leidimą moterims persikelti į Kauną. „Mano dėdė (dvaro savininkas – aut. past.) buvo įkalintas, o vėliau ištremtas į Sibirą, o dvaras su visu turtu konfiskuotas. Mano brolis taip pat buvo ištremtas, prikaustytas prie vežimo, kuriame netrukus mirė.“ Tačiau ir apsigyvenus Kaune niekas nesikeitė.

Gana trumpai šiuose atsiminimuose blyksteli A. Mackevičiaus mirtis. Žemaičių vadas pakartas netoli S. Łopattos namų ir, kai buvo vedamas, aplinkiniai langai „lūžo“ nuo smalsuolių. „Kazokai jojo priekyje; vienas jų prijojo prie mūsų lango ir trenkė rimbu į langinę, uždarydamas – visgi per plyšį matėme, kaip narsuolis be kepurės ėjo visus laimindamas.“ Įdomu, jog A. Mackevičiaus egzekuciją liudininkai pateikė skirtingai. Štai Š. Reisas teigė, kad kunigas prieš mirtį paprašė parūkyti ir šį norą kazokai išpildę. O M. Stankevičius pasakojo taip: „Žmonės kalbėjo, kad tarp jų (suimtųjų – aut. past.) yra sukilėlių vadas, generolas Mackevičius. Bet smalsuoliai jo iš sukilėlių būrio išsikirti negalėjo, nes Mackevičius vilkėjo civiliniais drabužiais. Matėme, (...) kaip prie kartuvių privedė apie 30 metų amžiaus liesą, aukštą vyrą (Š. Reisas mini jį buvus juodais ūsais ir neskusta barzda – aut. past.). Žmonių būryje pasigirdo šūksniai: „Mackevičius! Mackevičius!“ Kaip ir K. Korevai, kazokai A. Mackevičiui akių neužrišo. Jo mirtis sutraukė didžiules minias, nors rusai ir draudė prisiartinti prie vietos, kur stovėjo kartuvės.

Amžininkai sutinka tik dėl vieno – Kaunas 1863 m. buvo griežtai saugoma zona. Jame, anot liudijimų, stovėjo 3-9 kalėjimai. Reisas pasakojo: „Pirmasis buvo Ukmergės gatvės plente, netoli Žemaičių gatvės. (...) Antras (...) Kanto gatvėje, prie Nemuno, kur dabar yra ugniagesių rūmai. (...) Trečias, (...) dabartinis, Mickevičiaus gatvėj. Kai prasidėjo sukilimas, tai Kauno senamiestyje paprasti namai irgi buvo paversti kalėjimais. Vienas (...) buvo skirtas Seimo gatvėje, dabartiniuose Mergaičių gimnazijos rūmuose, (...) antrasis – Daukšos ir Vilniaus gatvių sankryžoje, kur anksčiau buvo Faino popieriaus krautuvė.“ Dera paminėti, jog pastarajame po sukilimo įsikūrė garsus milijonierius Vasilijus Zacharovas, nes vietiniai vengė į jį keltis dėl niūrios praeities. Dar vienas kalėjimas – Laisvės al. Nr. 36 (dabar Nr. 54) kieme, įvardytas seniausiu alėjos statiniu, kuriame sukilimo metu veikė vieno rusų pulko štabas ir buvo teisiami maištininkai (nugriautas 1939 m.). Reisas ir Katkevičius pasakojo, jog apie egzekucijas pranešdavo būgnų gausmas, o žuvų turguje gaisrinės vežimu atvežtus maištininkus ant „juodai dažytos skrynios, kurią tuomet visi vadino ešafotu“, plakdavo rykštėmis.

Visgi sukilėlių nuotaikos išliko pakilios. Kalbėta, kad senamiestyje esančiame kalėjime suimtieji pro langus mėtydavo vaikams monetas, prašydami nupirkti tabako.

Būta ir linksmesnių istorijų. S. Łopatta pasakoja apie dviejų kunigų, Stakino ir Zafkevičiaus, pabėgimą. Tai įvyko Didįjį Ketvirtadienį, iškart po Mišių, kai kunigai, persirengę žvejais, stebint liudininkams, sėdo valtin ir išplaukė žemyn Nemunu. „Po dviejų mėnesių policija gavo laišką iš kunigo Stakino su „padėka“, kad ši leidusi jam išvykti į Ameriką.“ Tuose pačiuose atsiminimuose randame ir pabėgimo priežastį. „Kunigą Stakiną valdžios institucijoms apskundė davatka, kuri per išpažintį prisipažino norinti priimti stačiatikybę ir ištekėti už ruso. Natūralu, kad kunigas Stakinas, kaip katalikiškų sielų ganytojas, nepritarė šiam ketinimui, todėl ir „nusipelnė“ bausmės...“

1863 m. sukilimas paliko kruviną pėdsaką mūsų šalies istorijoje – pasiglemžė šimtus gyvybių, skaudžiai sužalojo tautos dvasią, bet vilties atkurti SAVO valstybę taip ir neužgesino. Tai patvirtina ir Kaune skambėjusi „Giesmė“ skelbė: „Sugraźink mumis senowes twirtibe / Duok gausus wajsius małoningas Tewe...“


1 Petraševskininkai – rusų literatūrinis-diskusinis būrelis, telkęs pažangiai mąstančiuosius (pvz., jam priklausė ir rašytojas Fiodoras Dostojevskis). Jiems vadovavo M. Petraševskis. Išsklaidytas 1849 m.

2 Konfederatka – ketursmailė kepurė, naudota įvairiuose lenkų kariuomenės daliniuose. Tokį pavadinimą gavo dėl XVIII a. Baro konfederacijos narių dėvėtų kepurių.