Apie šių metų spalio 2–4 dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento (ULD) suorganizuotą seminarą užsienio lietuvių bendruomenių, lietuviškų centrų ir organizacijų atstovams, dirbantiems kultūros srityje, norisi pradėti rašyti ne nuo jo pradžios, o nuo pabaigos.

 „Jūs pradėjote matyti mūsų akimis“, – paskutinę seminaro dieną atsisveikindama su renginio organizatoriais ištarė Švedijos Lietuvių bendruomenės atstovė Edita Saaf. Ji prisipažino anksčiau nemačiusi realaus kelio, kaip jos bendruomenė galėtų dirbti su Lietuva, bet po seminaro pajutusi, jog „kalnas ir Mahometas vienas prie kito pajudėjo“. Dar svarbiau yra tai, jog panašiai jautėsi didžioji dauguma iš 35 seminare dalyvavusių užsienio lietuvių, atstovavusių 28 šalims.

 Šiandien bet kuris seminaras, skirtas užsienio lietuviams, vienu iš pagrindinių savo tikslų įvardija galimybės pasidalinti gerąja patirtimi bei pabendrauti suteikimą. ULD seminaras nebuvo išimtis ir – kur kas daugiau. Nes seminaro dalyviai – ne tik kultūrinius renginius užsienio lietuviškuose telkiniuose organizuojantys žmonės, bet ir tuo pačiu lituanistinių mokyklėlių mokytojai, lietuvių tautinių šokių ar dainų ansamblių, chorų vadovai, lietuviškų leidinių redaktoriai bei žurnalistai, savo kraštų LB valdybos, tarybos ar skyriaus nariai, vicepirmininkai, sekretoriai, o žiūrint į juos Lietuvos akimis, mūsų šalies kultūros ambasadoriai užsienyje.

 Todėl pirmą kartą ULD surengto tokio seminaro dalyvių poreikiai buvo kur kas didesni: ne tik išgirsti, kaip dirbama atskirose bendruomenėse, bet ir kaip bendruomenę įkurti oficialiai; kokiais įstatais vadovautis; kaip pildyti paraiškas paramai gauti; kaip motyvuoti žmones dalyvauti lietuviškoje veikloje; kaip burti savanorius; kaip apjungti skirtingas emigracines bangas bei kartas; kaip patenkinti įvairių poreikių ir interesų turinčius bendruomenės narius; galų gale – iš kur gauti lėšų. Džiugu, jog į didžiąją dalį šių klausimų buvo atsakyta.

 Nors lietuviškos bendruomenės užsienyje yra margos ir gerokai skiriasi viena nuo kitos, kartais atrodo, jog būtų lengviau išvardyti 10 skirtumų, nei panašumų, vis dėlto jas sieja ne vienas bendras dalykas. Tarp tokių reikėtų įvardyti norą burtis ir gyventi bendruomeninį lietuvišką gyvenimą, puoselėti lietuvių kalbą bei lietuviškus papročius ir juos skiepyti jaunoje kartoje, taip pat tinkamai atstovauti Lietuvai savo gyvenamuose kraštuose.  

 Lietuviškos bendruomenės Europoje: panašios ir skirtingos

 Europoje įsikūrusios lietuviškos bendruomenės viena nuo kitos skiriasi ne tik savo narių skaičiumi, įkūrimo istorija, bet ir savo gyvenamų kraštų ekonomine padėtimi. Čekijos LB atstovė Geda Montvilaitė-Sabaitienė pažymi, jog, kalbėdami apie Europos LB, neturime pamiršti skirtingų dabartinių jų ekonominių sąlygų. Juk, pavyzdžiui, buvusiose Sovietų Sąjungos satelitinėse šalyse atlyginimų dydis tikrai dar neprilygsta Vakarų Europos valstybių atlyginimams, gerokai skiriasi ir kiti ekonominiai rodikliai. Todėl vienos lietuviškos bendruomenės yra finansiškai pajėgesnės, kitos – ne tokios pajėgios.

 Nors Rumunijos sostinės Bukarešto lietuviška bendruomenė, kurią daugiausia sudaro verslininkai ir mišrias santuokas sudarę lietuviai, nėra gausi – vos apie 40 lietuvių, ir neturi oficialaus bendruomenės statuso, ateityje čia gyvenantys lietuviai norėtų veikti kaip visateisė LB. Pasak Raigedos Sterie, šio telkinio variklis yra moterys. Tai jų pastangų dėka Bukarešto lietuviai renkasi lietuviškiems pasisėdėjimams, gamina lietuviškus valgius, puošia Kalėdų eglutes, siekia, kad auganti nauja karta Rumunijoje nepamirštų lietuvių kalbos.

 Bulgarijos LB atstovė Aistė Sabaliauskaitė-Tsachev teigia, jog ir jos bendruomenei skauda lygiai taip pat, kaip ir Rumunijos lietuviams. Pagrindiniai šio lietuviško telkinio iššūkiai yra vaikų motyvavimas kalbėti lietuviškai ir lietuviškumo išlaikymas.

 Pernai 60 metų jubiliejų atšventusios Italijos Lietuvių bendruomenės atstovė, Romos lituanistinės mokyklėlės „Bitutė“ direktorė Rasa Pierbattisti susirūpinusi dėl aukštesnio Italijos lietuvių kultūrinio gyvenimo lygio. Per 60 metų slenkstį perkopusi bendruomenė norėtų, kad kiltų jų renginių kokybė, kad būtų labiau bendradarbiaujama tarp kraštų lietuviškų bendruomenių.

 Olandijos LB pirmininkė Lina Mengotienė įsitikinusi, jog kultūriniai renginiai padeda žmones burti. Tai rodo jos vadovaujamos bendruomenės pavyzdys. Olandijoje gyvenantys apie 6 000–7 000 lietuvių yra labai išsibarstę. Vis dėlto per pastaruosius trejus metus Olandijos LB pavyko įtvirtinti reguliarių renginių kalendorių. Pavyzdžiui, mokslo metų pradžioje dirbama su į Olandiją atvykusiais studijuoti lietuviais studentais; pasak Linos, į vieną lietuvišką renginį neretai susirenka apie 60–70 studentų. Bendruomenės pasididžiavimas yra meno renginys, kuriame dalyvauja Olandijoje dirbantys ir gyvenantys lietuviai menininkai. Ši bendruomenė vis dar neturi lituanistinės mokyklėlės, nors, tvirtina Lina, per praėjusias Kalėdas visi norintieji netilpo į ambasados patalpas. Todėl didžiausias iššūkis šiandien yra mokyklėlės steigimas ir lietuvių kalbos perdavimas jaunai kartai.

 Tokios lietuvių bendruomenės kaip Airija ir Jungtinė Karalystė tikrai nesiskundžia lietuvių, gyvenančių tuose kraštuose, trūkumu. Tačiau jos susiduria su kitais iššūkiais. Tai tų lietuvių įtraukimas į bendruomenę, jų motyvavimas ne tik būti renginių dalyviais, bet ir jų rengėjais, pagalbininkais. Pasak seminare dalyvavusios Dublino LB skyriaus pirmininkės, vienos iš dviejų Dubline veikiančių lituanistinių mokyklų „4 vėjai“ mokytojos Rasos Raižienės, dirbant su tokiomis gausiomis bendruomenėmis ypač sunku pasidaro jas administruoti. Kostas Malinauskas, JK LB atstovas, vieno iš keleto šioje šalyje veikiančių lietuvių liaudies kolektyvų vadovų, džiaugėsi jau ne pirmi metai sėkmingai vykstančiais lietuviškais renginiais JK, tačiau pabrėžė būtinybę neužsidaryti savo viduje ir glaudžiau bendradarbiauti su kitų kraštų bendruomenėmis, jų meno grupėmis.

 Švedijoje bene įdomiausias vietinės LB rengiamas renginys yra jungtinė Švedijos lietuvių menininkų paroda. Kitų metų vasarą Švedijos LB ruošia Europos lituanistinių mokyklų sąskrydžio „Draugystės tiltas“ 10-metį. Pasak Švedijoje gyvenančios Editos Saaf, bus didelė šventė, todėl rengėjai turi nemažai ambicijų, kurioms reikalingi dideli pinigai. Tad bene didžiausias iššūkis Švedijos lietuviams yra kaip, taupant laiką, pasiekti norimą rezultatą, kokių žingsnių reikia, norint sulaukti projekto sėkmės. Editos nuomone, dabartinis paramos iš Lietuvos gavimo kelias yra gana sudėtingas, todėl ji siūlo supaprastinti bent jau atsiskaitymo su Lietuva procedūrą.

 Čekijos LB atstovaujanti Geda Montvilaitė-Sabaitienė pripažįsta, jog bendruomenėje trūksta sistemos, todėl visi jos valdybos nariai dirba tai, ką reikia. Jos nuomone, Čekijos lietuviai nenori savo veiklos apriboti vien susitikimais, jie norėtų daugiau kultūrinių renginių, kurie tuo pačiu padėtų ir pristatyti Lietuvą Čekijoje. Pastebėjusi, jog šiandieninis Čekijos LB bendradarbiavimas su ambasada yra kiek atvėsęs, Geda norėtų tokią padėtį pakeisti – atgaivinti priblėsusį ryšį bei ateityje rengti daugiau bendrų renginių.

 Nedidelė Suomijos Lietuvių Bendruomenė su apie 800 lietuvių telkiasi šalies sostinėje Helsinkyje. Jurgita Kekkonen sako, jog nors aktyvesnių narių šiuo metu yra vos per 60, renginių rengiama daug, kartais net per daug, ir tai daroma su mažu biudžetu. „Visi esame jauni, išsilavinę, todėl norime intelektualaus, naujoviško renginio, – sako Jurgita. – Mūsų bendruomenei nepasiūlysi ‚Klumpakojo‘.“ Todėl Suomijos LB valdybai itin rūpi įvairūs praktiniai renginių organizavimo klausimai: iš kur gauti lėšų, kaip kreiptis į lietuvius kūrėjus, kaip juos prisivilioti ir kaip renginiais garsinti Lietuvos vardą Suomijoje.

 Austrijos lietuvių benduromenės iššūkiai dar kitokie. Tai – kol kas oficialiai neregistruota bendruomenė, bendruomenės susiskaldymas, skirtingi Austrijos lietuvių interesai ir poreikiai. „Norėtųsi suburti Austrijos lietuvius, kad jie savo patirtimi ir žiniomis galėtų padėti Lietuvai“, – sako Austrijos atstovė Laura Petruševičienė. Ji džiaugiasi, jog pirmi žingsniai šia linkme jau žengti. Per paskutinius metus pavyko bendruomenę kiek apjungti, susiskaldžiusius narius privilioti į vieną kitą renginį. Daug dėmesio iš vietos lietuvių ir austrų sulaukė šią vasarą pagal lietuviškas tradicijas atšvęstos Joninės. Ateityje Laura numato ir kaimyninių LB įtraukimą į savo renginius.

 Jolanta Vektorienė pasakoja, jog Lenkijos lietuviai visada palaikė stiprius ryšius su Lietuva. Netrūksta ir Lietuvos dėmesio bei paramos Lenkijos lietuviams. Vis dėlto ir čia yra dėl ko sunerimti: nors ryšys su Lietuva stiprus, spartėja lietuvių asimiliacija, uždaromos lietuviškos mokyklos, o pati bendruomenė pastebimai sensta. Nepaisant to, Jolanta savo atvykimą į seminarą sieja su naujais Lietuvos projektais, skirtais užsienyje gyvenantiems lietuviams, tai pat ryšio su kitų kraštų bendruomenėmis užmezgimu.

 Didelei Vokietijos LB, kurią sudaro kelios kartos, ne visada pavyksta surasti visoms jos grupėms tinkamą ir visų interesus patenkinantį renginį. Todėl, Jurgita Pickel juokauja, jų valdyboms reikia suktis kaip voverėms. Ji pasidžiaugė šią vasarą po 20 metų pertraukos atgaivinta vasaros stovykla vaikams. Ji paragino susirinkusius burtis ir rengti bendrus renginius bei vieniems pas kitus organizuoti meno grupių gastroles.

 Vengrijos LB, oficialiai įkurta prieš 23 metus, yra nedidelė, ją oficialiai sudaro apie 60 žmonių. Nors, Redos Rimkutės-Lorincz duomenimis, lietuvių studentų Vengrijoje yra nemažai, bendruomenė kol kas nesurado būdų, kaip juos privilioti į savo gretas. Trūksta ir motyvacijos dalyvauti lietuviškoje veikloje tarp pačių bendruomenės narių.

 Portugalijoje 2007 metais įkurtą bendruomenę sudaro vos apie 400 lietuvių, beveik visi jie telkiasi Lisabonoje. Dauguma lietuvių yra moterys, ištekėjusios už portugalų, todėl, sako Ernesta Žukauskaitė Monteiro, įprastas Portugalijos lietuvių renginio vaizdas yra toks: visos moterys lietuvės, o vyrai – portugalai. Būtent dėl šios priežasties visi Portugalijos LB renginiai vykta dviem kalbomis. Jaunai bendruomenei atstovaujanti Ernesta neslepia, jog jiems trūksta patirties, kaip rengti renginius, kaip ieškoti lėšų, surasti savanorių.

 Islandijos LB, šiais metais švenčianti penktuosius gyvavimo metus, prasidėjo nuo lituanistinės mokyklėlės, kuri kitais metais minės savo 10 metų gimtadienį. Islandijos LB nedidelė – apie 1 400 lietuvių, tiesa, tik 140 jų moka nario mokestį, t.y. yra oficialūs bendruomenės nariai. Kaip ir daugelyje LB, ir Islandijos bendruomenė laikosi ant moteriškų pečių: jos dirba mokyklėlėje, organizuoja renginius, todėl ieškoma būdų kaip pritraukti ir vyrus lietuvius. Šios bendruomenės atstovė Jurgita Motiejūnaitė pastebi, jog Islandijos lietuviai pageidauja populiarių renginių, kino filmų, koncertų, tačiau daugumą surinktų lėšų „suvalgo“ pasikviestų svečių kelionės išlaidos. Ji šią problemą siūlo spręsti kartu su kaimyninėmis LB. Jurgita apgailestauja dėl Lietuvos kultūros atašė netekimo, kuris ne tik rengė kultūrinius renginius, bet ir atliko koordinacinį darbą tarp bendruomenių.

 12 metus skaičiuojanti Norvegijos LB yra ne tik didelė (apie 120 000 lietuvių), bet ir aktyvi – pasak Gaivos Navickaitės, beveik kiekvienas šalies miestas turi savo bendruomenę; Norvegijoje veikia net 8 lituanistinės mokyklėlės. Todėl svarbiausias Gaivos atstovaujamos bendruomenės tikslas yra suburti visas bendruomenes po vienu skėčiu.

 Danijos LB gali pasigirti itin gausia ir aktyvia lietuvių studentija – čia studijuoja apie 3 000–4 000 lietuvių studentų. Tad ir seminare jai atstovavo studentė, Danijos lietuvių jaunimo sąjungos narė Akvilė Vžesniauskaitė. Danijos lietuviškas jaunimas nesnaudžia: rengia paskaitas, įvairius renginius, vykdo socialinį projektą, prie kurio, Akvilės nuomone, galėtų prisijungti ne viena Europos LB.

 Estijos LB seminare taip pat atstovavo šios šalies jaunimas – Estijos lietuvių jaunimo sąjungos narė Justina Kunickaitė. Nors, pasak Justinos, Estijos LB yra nedidelė, o aktyvių lietuvių – vos sauja, vis tiek norisi veikti ir savo renginiais pritraukti kuo daugiau žmonių. Todėl jai ypač aktualus yra darbo su maža bendruomene klausimas, taip pat ryšio tarp jaunimo ir vyresnės kartos užmezgimas. Nes, pripažįsta Justina, kol kas skirtingos Estijos lietuvių kartos bendros kalbos nesuranda.

 Šiaurės Amerikos lietuviai: skirtingų bangų ir kartų problema

 Senas ir stiprias tradicijas turinčioms Šiaurės Amerikos LB seminare atstovavo dvi Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvės: Rūta Pakštaitė Cole ir Loreta Timukienė, ir Kanados LB atstovė Rūta Kličienė.

 JAV lietuvės kaip pagrindinius iššūkius kultūros srityje įvardijo didelius atstumus, finansavimą ir skirtingas imigracijos bangas bei kartas ir su tuo susijusį skirtingą lietuvių kalbos lygį bei supratimą. Rūta Pakštaitė Cole neslėpė, jog jos vadovaujamos JAV LB Kultūros tarybos renginių neapsimoka rengti finansiškai – įdėti pinigai niekada negrįžta. Didelį rūpestį kelia ir tai, jog Amerikos lietuviai, ypač gyvenantys tokiuose miestuose kaip Čikaga ir New Yorkas, tiesiog skęsta kultūrinių renginių jūroje – jų yra per daug, be to, jie tarpusavyje konkuruoja.

 Loreta Timukienė apgailestavo dėl ryšio su Lietuva palaikymo nepastovumo. Pasak jos, kaskart keičiantis valdžiai Lietuvoje, prieš tai užmegztas ryšys nutrūksta. Tokiais atvejais itin svarbūs pasidaro asmeniniai ryšiai. „Todėl iš Lietuvos pusės norisi konkretesnio, artimesnio ryšio“, – sako Loreta.

 Kanados atstovė atkreipė dėmesį į informacijos apie Lietuvos kultūrą sklaidos stoką. Ji ragina ir toliau ambasadas sudarinėti ypatingų datų ir kultūrinių renginių sąrašus, kad kitų kraštų bendruomenės žinotų, ką ir kada būtų galima švęsti bei pasikviesti į svečius. Kitas Kanados lietuvių lūkestis yra sulaukti Lietuvos paramos tvarkant savo archyvus bei muziejaus eksponatus.

 Pietų Amerikos lietuvius tolina atstumas ir lietuvių kalba

 Pietų Amerikos lietuvių dalyvavimą Lietuvos kultūriniame gyvenime bei tų kraštų lietuviškų bendruomenių gyvybingumą apsprendžia du dalykai: didelis atstumas ir nusilpusi lietuvių kalba. Pasak seminare dalyvavusio Urugvajaus LB atstovo Nicolo Alfonso Modenos Klimo, jo krašte yra apie 50 lietuviškų šeimų, auginančių jau trečią lietuvių kartą. Deja, iš pusės šimto lietuvių kilmės žmonių tik trys ar keturi tekalba lietuviškai. Nicolui antrina Argentinos lietuvis Nicolas Alejandro Cabrera. „Didžiausia problema mums yra išmokti lietuvių kalbos“, – sako jis.

 Todėl šių dviejų kraštų atstovai labai norėtų sulaukti lietuvių kalbos mokytojų savo bendruomenėse. O kol kas jiems belieka remtis JAV ir Kanados Lietuvių Fondų teikiamomis stipendijomis, kurios leidžia bent keliems Argentinos ir Urugvajaus jaunuoliams lietuvių kalbos mokytis vykti į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje arba „Lietuvių namus“ Vilniuje.

 Venesuelos LB pirmininkas, LR garbės konsulas Venesueloje Boris Petraševičius Melynaite ateityje tikisi aktyvesnių kultūrinių mainų tarp Lietuvos ir Venesuelos. Pasak jo, nors jo vadovaujama Venesuelos Lietuvių Bendruomenė yra nedidelė, jos nariai noriai renkasi švęsti lietuviškas šventes.

 Lietuviai Lietuvos rytuose: Pelenės istorija

 Visai kiti rūpesčiai slegia Lietuvos istorinių etninių žemių lietuvius, gyvenančius Baltarusijoje bei Kaliningrado srityje, Rusijos Federacijoje. Breslaujoje mokytojaujanti Aldona Misiūnienė neslepia, jog Baltarusijos lietuvių gyvenimas, palyginti su Europos ar Šiaurės Amerikos lietuvių gyvenimu, tegali būti palygintas su Pelenės istorija.

 Pasak Misiūnienės, Breslaujoje lietuviškos bendruomenės gyvenimas sukasi apie dvi lituanistines mokyklėles, kurių varganą egzistavimą išduoda išdaužti langai, aptraukti plėvele. Vis dėlto, nepaisant tokių sąlygų, Breslaujos lietuviai stengiasi saugoti ir gaivinti lietuviškus papročius, rengdami įvairius liaudies kultūros renginius, į kuriuos įtraukia visą kaimo bendruomenę.

 Pelesos LB pirmininkas Jonas Matiulevičius pabrėžia, jog Baltarusijoje gyvuojančios lietuviškos bendruomenės nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stengiasi išsaugoti istorinį lietuvišką paveldą. Kita vertus, šiame krašte lietuviškos kultūros palaikymas yra glaudžiai susijęs su švietimu. Daugelyje jų bendruomenės gyvenimas vyksta būtent mokyklose. Tačiau bendruomenės ir čia sensta. Pasak Jono, jaunesni, gabesni, veiklesni lietuviai išvažiuoja į Lietuvą ir jau nebegrįžta. „Norime jaunėti“, – Jonui antrina ir Gardino LB pirmininkė Valentina Dulkienė.

 Esant sudėtingai politinei padėčiai šalyje, Baltarusijos lietuviai džiaugiasi gražiu bendradarbiavimu su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis Baltarusijoje, kurios išties daug prisideda prie lietuviško paveldo ir lietuvybės šiose žemėse išsaugojimo ir puoselėjimo.

 Ilgametes lietuvybės saugojimo tradicijas turintys RF Kaliningrado srities lietuviai gali pasigirti ne tik vaisingu bendradarbiavimu su Lietuva bei Lietuvos diplomatine atstovybe jų krašte, bet ir savo pačių iniciatyva bei sėkmingai vykdomais projektais. Seminare dalyvavęs Aleksas Bartnikas papasakojo apie išties turtingą Kaliningrado srities lietuvių veiklą, supažindino su naujausiu jų projektu – pažintinių kelionių į Mažąją Lietuvą organizavimą. Šiais metais, pasigyrė Aleksas, jie priėmė net 14 grupių.

 Jis taip pat pabrėžė diplomatijos svarbą bendraujant su vietos valdžia. Pasak Bartniko, į visas lietuviškas šventes yra kviečiami ir Kaliningrado srities valdžios atstovai. Ir jie kvietimų neatmeta – gausiai juose dalyvauja. „Jeigu randame bendrus sąlyčio taškus su valdžia, mes tik laimime“, – pasakoja Kaliningrado srities lietuvis.

 Ukrainos ir Kazachstano lietuviai

 Į atskirą grupę reikia išskirti seminare dalyvavusias Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano LB. Ukrainos bendruomenę, gyvuojančią 23 metai, persekioja finansavimo problemos. Pasak Dalios Makarovos, Ukrainos LB negali išgyventi tik iš nario mokesčio, todėl turi ieškoti rėmėjų. Kol kas, pasidžiaugė Ukrainos lietuvė, tokių rėmėjų netrūksta. Nemažai bendruomenei padeda LR ambasada Ukrainoje.

 Kazachstano LB pirmininkas, LR garbės konsulas Vitalijus Tvarijonas susirinkusius supažindino su savo vadovaujamos bendruomenės veiklos modeliu. Pasak jo, čia dirbama keturiose srityse: kultūros, švietimo, verslo ir politikos. Nemažai etninių bendruomenių reikalų Kazachstane sprendžiami valstybiniu lygmeniu – tuo tikslu yra sudaryta deputatų grupė. Kazachstano Lietuvių bendruomenei valdžia padeda ne tik simboliškai, bet ir finansiškai.

 Tokia valstybės politika ir stiprus finansinis užnugaris, teigia Tvarijonas, atleidžia bendruomenės narius nuo organizacijos mokesčio, – tam tiesiog nėra jokio poreikio. Užtat didelis poreikis jaučiamas bendradarbiauti su Lietuva, jai atstovauti Kazachstane.

 Kaip jau minėta aukščiau, toks ULD seminaras užsienio lietuviams kultūros darbuotojams surengtas pirmą kartą. Visi jo dalyviai išsakė viltį, jog galbūt tai ne paskutinis toks jų susibūrimas. Nes tie, kurie dirba, turės ir kuo pasidalinti.

 

Dalios Cidzikaitės nuotr.