Kartojame prieš kurį laiką skelbtą vaizdo pokalbį. Kartojame, nes manome, jog jis labai svarbus šiandien.

Žvelgiant į besišypsančią Aistę, sunku patikėti, kad ši mergina net kelis kartus perėjo tamsius depresijos klystkelius. Kita vertus, tiems, kas niekada nesusidūrė su depresija, sunku suprasti, kad tai nėra kaprizas ar valios neturėjimas. Todėl labai džiaugiamės, jog Aistė pasiryžo pasidalinti išgyventos kančios ir kelio atgal į daugiaspalvį gyvenimą patirtimi. Dalintis ją skatina tai, jog gerai prisimena, kaip jai tokių pasidalijimų trūko, kai sirgo depresija. Kita vertus, šie Aistės pasakojimai, tikimės, padės visiems mums geriau pažinti ne tik save, bet ir šalia esančius žmones, kurių skausmo ir problemų mes dažnai nepastebime ar nesuprantame. Pirmoji pasakojimo dalis – apie kelionę į ligą, atimančią gyvenimo džiaugsmą.

 

 

Laidą kūrė Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas

Pateikiame Aistės  pasakojimo stenogramą.

Esu Aistė. Depresiją man pirmą kartą diagnozavo, kai mokiausi antrame kurse. Nuėjau pas savo šeimos gydytoją visai dėl kitų dalykų, buvo migrenos priepuoliai. Jis pradėjo klausinėti: ar gerai miegu, ar gerai jaučiuosi? Atsakiau, kad ne. Tada jis man parašė siuntimą į Psichikos sveikatos centrą. Nuvažiavau į jį, stovėjau didelę eilę pas psichologę, ir ji man davė trijų šimtų klausimų testą. Kai įveikiau visus klausimus, ji peržiūrėjo ir paskelbė, kad man vidutinio sunkumo depresija. 

Man buvo šokas, nesupratau, kas tai yra. Per psichologijos paskaitas buvome kalbėję, tačiau kai kalbi abstrakčiai, tai viena, ir tada nesunku pasakyti – ai, tai liga. Tačiau kai pats į depresiją įpuoli, nebežinai kaip elgtis. Kai sulūžta koja ar ranka, tai gali parodyti kitiems lūžį ir bus aišku, kad sergi. O čia toks vidinis dalykas, neapčiuopiamas.

Man išrašė antidepresantų, tačiau pajutau, kad labai noriu kalbėtis.  Paprašiau, ar galėčiau lankytis pas psichologę. Man parašė nukreipimą, ir vėl teko laukti eilėse,  buvo sunku patekti pas specialistę, buvo labai daug norinčiųjų, o man viskas viduje virė ir netilpo.

Kai pirmus kartus atėjau pas ją, net nežinau iš kur, bet turėjau tokią nuostatą, kad turiu kalbėti pirmiausia apie tai, apie ką mažiausiai man norisi kalbėti.  Tada pradėjau apie svo praeitį, apie savo emocijas. Ji man užduodavo klausimų, verkdavau nežmoniškai, jau pas ją važiuodama apsiverkdavau.  Taip pat išgyvenau tuštumos ir beprasmybės jausmą. Atrodo, kad studijuoju, esu sveika, ko daugiau benorėti, tačiau labai sunki būsena.

Tada supratau, jog negaliu atleisti vienam žmogui iš praeities ir jau dešimt metų nešiojuosi pyktį jam. Nešiojuosi ir dar labiau ant jo ir savęs pykstu, nes esu katalikė ir, buvau įsitikinusi, neturiu teisės pykti. Taip pat, kalbėdama su psichologe, supratau, kad esu labai nesavarankiška, jog man labai sunku priimti sprendimus, bijau atsakomybės ir dar surpatau, kad gyvenimas nepasikeis, jei aš pati nesimokysiu jo keisti ir keisti savo požiūrio į kitus žmones.

Jausdavausi, kad esu pesimistiška. Tai priimdavau ne kaip ligą, bet kaip duotybę. Man emocijos buvo – vieną akimirką galiu žliumbti, kitą akimirką – euforija, paskui – apatija. Tarsi rūke vaikščiojau.

Suvokiau, kad aš negaliu atleisti, jog laikau pyktį ir kad psichologė taip pat už mane neatleis ir man negali padėti žengti atleidimo keliu. Tada supratau, kad turiu nueiti pas kunigą. Simboliška, kad kaip tik per Gailestingumo sekmadienį nuėjau į bažnyčią, palaukiau, kol žmonės po šv. Mišių išsiskirstys ir paprašiau kunigo pasikalbėti. Verkiau, pasakojau visą gyvenimą, kaip mane nuskriaudė, baisiai nuskriaudė, kaip dėl to mano santykiai nesiklosto ir atleisti negaliu. Jis išklausė, sukalbėjo vidinio išgydymo maldą, tada man pasakė, kad mano labai silpnas tikėjimas. Man jo žodžiai buvo šokas. Aš jam atvėriau širdį, nuoširdžiai viską išsakiau, išdrįsau ateiti, o jis man tokius žodžius. Supykau. Paskui  man dvejų metų prireikė, kad priimčiau jo tada pasakytą tiesą.

Kunigas man pasiūlė melstis už tą žmogų, kuriam atleisti negaliu. Tai ir mano malda buvo: „Jėzau, aš negaliu atleisti jam, tai Tu už mane atelsk.“ Negaliu sakyti, kad labai greitai stebuklas įvyko, tačiau po kurio laiko pamačiau, jog galiu kalbėti apie tą žmogų, kalbėtis su tuo žmogumi, nes iki to laiko man tai buvo tiesiog neįmanoma, man net tiesiogiai su juo nesusiję dalykai, tačiau kuriuos kažkaip pati susiedavau, sukeldavo neadekvačių emocijų. Tada jau pagalvojau, kad pasveikau, baigiau gerti vaistus, su psichologe susitikimai baigėsi. Maniau, kad daugiau nesirgsiu, būsiu laiminga, džiaugsminga.

Po poros metų gavau darbą, atsakingas pareigas su geru atlyginimu gerame mieste. Viskas atrodė tiesiog puiku. Pirmą mėnesį ėjau į darbą, buvo sunku, nes reikėjo priprasti prie naujos aplinkos, tačiau galvojau, kad dar truputį – ir priprasiu. Po mėnesio  nepagerėjo, sakiau, kad dar reikia pasistengti, reikia laiko. Tada susiformavo labai ydingi įpročiai, jog darbui reikia skirti visa turimą laiką. Pietų pertrauka taip pat turi būti skirta darbui. Per labai trumpą laiką numečiau labai daug svorio, nes praktiškai nebevalgiau. Vakarais iki išnaktų dirbdavau ir galiausiai pajutau, kad nepavelku kojų. Sakydavau sau, jog dar turiu pakentėti, kol praeis svarbus posėdis ar koks renginys, tačiau jie praeidavo, o niekas nesikeisdavo.

Kokią pusę metų taip kankinausi. Tiek save nuvariau, kad ryte atsikeliu ir žliumbiu, kad reikia keltis. Vakare guliuosi ir žliumbiu, jog nebegaliu užmigti. Žmonių matyti nenorėjau, tai, ką mėgdavau daryti, nebenorėjau, gyventi nebenorėjau.

Buvo labai baisu, nerimo priepuoliai užeidavo, atmintis pradėjo sutrikti, panikos priepuolių išgyvenau.  Dėkui Dievui, kad turėjau šeimą. Rašiau žinutę sesei, kad pasimelstų, nes man labai bloga – jau pati ir melstis nebegalėjau. Skambindavau mamai viduryje nakties ir sakydavau, kad nenoriu gyventi, nes man labai bloga. Ji išklausydavo, kalbėdavausi, kai dabar pagalvoju, koks siaubas ją turėjo imti nuo tokių mano skambučių.

Paskutinis lašas buvo pojūtis, kad man jau viskas tas pat, niekas nesvarbu, aš paprasčiausi nebesikelsiu iš lovos ir niekur nebeisiu. Kaip tik klausiausi radijo laidą apie depresiją ir pripažinau sau, kad man – vėl depresija.

 (Bus daugiau)

 Parengė Andrius Navickas

 

 

Bernardinai.TV