Moderniame gyvenime kinematografas turi daug reikšmės, – daugiau, negu vienas kitas mano. Daugeliu atvejų geras kinematografas konkuruoja su dramos teatru. Be to, jis plačiajai publikai yra prieinamesnis negu teatras. Ir įėjimas yra pigesnis, ir laiko mažiau reikia, ir su rūbais mažiau rūpesčių. Nenuostabu, kad kinematografuose dažnai galima sutikti teatro artistų, ministerių, menininkų ir šiaip jau gyvenimo pirmose eilėse besisukinančių asmenų.

Vieni eina į kinematografus žiūrėti visokių sensacijų, įvairių psichologinių ir technikinių triukų; kiti mėgsta gražius vaizdus, gražias artistes ir artistus ir patį gražų filmos pastatymą; vėl visa eilė ateina erotikos stimulų patenkinti, pasigėrėti naujausiomis madomis, gražiai pasiūtais rūbais. Žodžiu, daugeliu atveju kinematografas yra ir teatras, ir visokeriopo auklėjimosi mokykla. Tiesa, yra nemaža filmų, kurios spekuliuoja nesveikos erotikos jautuliais ir todėl negali būti pavadintos teigiamomis ir visuomeniniu atžvilgiu girtinomis. Bet ne apie tai noriu kalbėti.

Šį kartą noriu tarti keletą žodžių dėl mūsų kinų įrengimo ir jų techniškos pusės.

Kinas yra viešo pobūdžio troba, skirta platesnei publikai. Kaipo toksai jis turi atatikti tam tikrus reikalavimus, kurių pirmiausi yra saugumas ir higiena. Reikia, kad į kiną atėjęs ne tik filma pasigėrėtų, bet kad ir daugiau ar mažiau pailsėtų. Deja, to negalima laukti mūsų senesniuose kinuose, kur nėra geros ventiliacijos, nėra kiekvienai viešai vietai reikalingiausių įtaisymų, kurie kiekviename kultūringame mieste yra būtini, maža šviesos pertraukų metu, troškus oras, apdulkėjusios, apšepusios sienos ir nepatogūs įėjimai.

Kinematografas yra svarbi įstaiga. Reikia, kad ir jo įrengimas nebūtų primityvus, bet kad sektų gyvenimo pažangą. Todėl senieji Kauno primityviškai įrengti kinai turės arba persitvarkyti, arba išnykti. Šalia naujųjų jie mūsų laikinajai sostinei daro gėdą.

Taip prieš aštuonis dešimtmečius Kaune leidžiamame žurnale „Kino naujienos“ aktualiame straipsnyje „Apie Kauno kinematografus“ rašė J. Vikingo slapyvardį pasirinkęs jo redaktorius Vytautas Alseika. Jis prisigalvojo daug slapyvardžių, nes norėjo sudaryti įspūdį, kad turi užtektinai bendradarbių, nors dėl lėšų stokos didesnę „Kino naujienų“ turinio dalį rengė vienas.

Pirmasis „Kino naujienų“ numeris išėjo 1931 m. spalio 23 d., praėjus vos septynioms savaitėms po to, kai, įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti teisę, V. Alseika apsigyveno Kaune. Antraštėje leidinys charakterizuojamas kaip „Savaitinis iliustruotas kino mėgėjų organas“. Savo idėją V. Alseika aiškino taip: „Buvau įsitikinęs, kad Lietuvoje yra tūkstančiai kino gerbėjų, tai negi tūkstančio egzempliorių neišpirks? Iš anksto triumfavau, kad išlaidos bus padengtos, o apie pelną negalvojau. (...) reikėjo pinigų ar bent vekselio. Motina apsiėmė vekselius pasirašyti.“1

Jau pirmajame „Kino naujienų“ numeryje atsirado skyreliai, kurie tapo nuolatiniai. „Šis bei tas“ – žinučių iš kino pasaulio rubrika, kartais pateikianti ir pikantiškesnės informacijos. Trumpų naujienų pluoštelis vadinosi „Žinios iš filmo pasaulio“. Skaitytojų smalsumą tenkino skyrelis „Ar žinote, kad..?“ (jame dažniausiai būdavo „karšta naujiena“ ar pikantiškas faktas iš aktorių gyvenimo) bei skiltis „Kas su kuo..?“ (arba „Amerikos filmo žvaigždžių vedybos ir persiskyrimai“). Repertuaras buvo aptariamas skyrelyje „Kauno kino – teatrų apžvalga“. Medžiaga grupuojama pagal pagrindinius kino teatrus: „Forum“, „Metropolitain“, „Kapitol“, „A. T.“, „Triumf“, „Odeon“.

Straipsnyje apie tarpukario Kauno kino teatrus bus nemažai informacijos ir iš „Kino naujienų“, ir iš kitų anuometinių Lietuvos periodinių leidinių. Citatų kalba netaisyta.

Svarbiausi kino teatrai – Laisvės alėjoje

Tarpukario Kaunas paveldėjo kelis kino teatrus, veikusius iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Šie pirmieji įkurti anksčiau statytuose namuose, vėliau pritaikytuose kino reikmėms. Vėliau kino teatrai projektuoti ir statyti atsižvelgiant į filmų rodymo specifiką, kad atitiktų standartinius technologinius reikalavimus. Kai kuriuos anksčiau veikusius teko uždaryti, kai buvo išleistas įsakas, draudžiantis kino sales rengti antruose pastatų aukštuose.

Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausi kino teatrai buvo išsidėstę Laisvės alėjoje, dar keli veikė Laikinosios sostinės priemiestyje, Šančiuose. Vėliau kino teatrai (anuomet jie vadinti kinematografais) vienas po kito ėmė kurtis Žaliakalnyje (1928 m. „Palladium“, vėliau pervadintas „Banga“, 1932 m. „Hollywood“, 1936 m. „Daina“, 1939 m. gruodžio 31 d. „Aušra“, 1940 m. „Pasaka“), atsirado jų ir Vilijampolėje (nuo 1916 m. „Union“, nuo 1935 m. „Lituanica“). Savo kino teatrą turėjo ir Aukštoji Panemunė – „Aušrą“ (nuo 1928 m., savininkas Leiba Naimarkas).

Moderniausiai įrengtų kino salių gausa Laisvės alėjoje visai netrukdė jų savininkų verslui, nes dauguma tarpukario Kauno kino teatrų turėjo nuolatinę žiūrovų auditoriją, savitą repertuarinę politiką, kurią padėjo vykdyti kino filmų nuomojimo kontoros (jos arba atstovavo stambiausioms užsienio kino kompanijoms, arba tarpininkavo derybose dėl naujausių kino juostų nuomos). Kai kurioms kino filmų nuomojimo kontoroms tiesiogiai priklausė vienas ar keli kino teatrai, tačiau kiekvienos kino salės savininkas savo repertuarą sudarydavo individualiai.

Aišku, būta ir bankrotų, ir konkurencinės kovos aukų. Antai vietoj „Olimpo“ įsikūrusio nedidelio kino teatro „Rambynas“ (vėliau, pasikeitus savininkui, pervadintas „A. T.“) bankrotą, be kitų priežasčių, sąlygojo ir tai, kad kaimynystėje duris atvėrė didelis, modernus kino teatras „Metropolitain“.

Pirmasis tarpukario Kaune įsteigtas kino teatras įsikūrė adresu Laisvės al. 58, buvusiame Vitkind-Rabinovičių name (dabartiniame Laisvės al. 82 name, kuriame yra SEB bankas). Nuo 1919 m. balandžio iki 1931 m. čia veikė kino teatras „Palas“.

Pirmasis tarpukario Kaune specialiai kino rodymo reikmėms skirtas kino teatras vadinosi „Odeon“, 1925 m. pabaigoje įrengtas pagal J. Saleneko projektą, o po 1935 m. įvykdytos rekonstrukcijos pavadintas „Glorija“ (dabar šiame name jau daug dešimtmečių ne tik mažuosius žiūrovus džiugina Kauno valstybinis lėlių teatras). „Odeon“ („Gloriją“) jau galima laikyti moderniu tiek dėl jo anuometinės techninės įrangos, tiek dėl repertuaro politikos ir reklamos periodiniuose spaudos leidiniuose bei patogios žiūrovams kino salės.

Apie tokius patogumus ir estetišką aplinką, kokia buvo „Glorijoje“ bei vėliau statytuose kino teatruose „Metropolitain“ (1929 m. Laisvės al. 41A, dabar pastato likučiai – už Valstybinio akademinio dramos teatro), „Forum“ (1931 m. Laisvės al. 32, dabar 46A), „Kapitol“ (1931 m., Laisvės al. 22, dabar pastatas su buvusio kino teatro „Kanklės“ iškaba), „Daina“ (1936 m., Ukmergės pl. 42, dabar Savanorių pr. 74), „Aušra“ (1939 m. Aušros g. 14A, dabar 18), „Pasaka“ (1940 m., dabar čia veikia laisvalaikio klubas „Nautilus“), „Romuva“ (1940 m., Laisvės al. 36, dabar 54), kitiems tarpukario Kauno kino teatrams liko tik pasvajoti. Kai kurie jų neturėjo net elementarių patogumų (pvz., „Banga“, Aukštaičių g. 5, dabar 9), o Studentų techninės draugijos kino filmų demonstravimo salė „S.T.D.“ (Gedimino g. 36, dabar 40A), dieną virstanti paprasčiausia studentų valgykla, neturėjo net bilietų kasos ir vestibiulio.

Prie modernių kino teatrų negalima priskirti ir nuo 1932 m. veikusio „Hollywoodo“ (Ukmergės pl. 103, dabar Savanorių pr. 137) bei 1930-1931 m. Laisvės al. 39 (maždaug dabartinio Laisvės al. 69 pastato vietoje veikusio „Rambyno“, vėliau pervadinto „A. T.“ (bankrutavo).

1922 m. Kaune veikė penki stacionarūs kino teatrai. 1940-aisiais jų skaičius išaugo iki septyniolikos (neįskaitant salių, kuriose filmai demonstruoti neperiodiškai arba lauko sąlygomis). 1939 m. Kaune buvo šešiolika kino teatrų, bet tada nustojo veikęs „Dailės“ kino teatras, o 1940-aisiais atidaryti du nauji.

Kino cenzūra Lietuvoje

Patį seniausią kino cenzūros atvejį knygoje „Kinas Lietuvoje“ aprašo Vytautas Mikalauskas. 1907 m. kovą rusų kalba leidžiamas laikraštis „Morskaja volna“ („Jūros banga“) su skaitytojais pasidalijo dideliu rūpesčiu: „Karo manieže veikia teatras „Iliuzija“. Žemesnio rango kariškiams rodomi gyvosios fotografijos paveikslai. Paaiškėjo, kad laisvalaikiu už specialų atlyginimą (50 kapeikų nuo žmogaus), surinkus bent 6 rublius, šiame teatre galima pamatyti ir nešvaraus pornografinio turinio paveikslų. Jeigu teatro administracijos veikla nebus kontroliuojama, niekas negarantuos, kad panašiais paveikslais nebus tvirkinami žemesniojo rango kariškiai.“2

Valdžia gana greitai sureagavo į šį pavojaus signalą. Jau 1908 m. laikraštyje „Vilenskaja žizn“ („Vilniaus gyvenimas“) žinutėje „Kinematografų cenzūra“ rašoma: „Negalima leisti demonstruoti paveikslų, prieštaraujančių dorovei ir padorumui, išjuokiančių šventus dalykus, žadinančių maištą arba kitus nusikalstamus veiksmus, ir pagaliau, tų paveikslų, kurie pripažinti nepageidaujamais vietos sąlygomis.“

Formuluotė apie „nepageidaujamus vietos sąlygomis“ filmus buvo labai laisvai interpretuojama. Netrūko ir kurioziškų atvejų. Štai, pavyzdžiui, Panevėžio ispravnikas (apskrities policijos viršininkas) Paškovskis 1913 m. savo mieste uždraudė demonstruoti „Žydės tragediją“, nors šis filmas jau buvo rodytas daugelyje Kauno gubernijos kino teatrų. Tais pačiais metais Vilniaus policmeisteris (policijos viršininkas) išleido tokį įsaką: „Kadangi Vilniaus kinematografuose viešai demonstruojami paveikslai iš nusikaltėlių pasaulio (...) yra vaizdinga to pasaulio nariams mokomoji priemonė, skatinanti juos tobulinti savus nusikaltimo metodus (...), laikau būtinybe įsakyti uždrausti tokios rūšies filmų demonstravimą ateityje.“3

Pirmą kartą kino teatrų nuostatai sudaryti 1911 m. Juos parengė speciali komisija. Nuo šiol filmų likimas priklausė nuo kiekvieno miesto valdininko malonės. Juos galėjo uždrausti gubernatorius, vicegubernatorius, policmeisteris arba ispravnikas.

Kartais vietos valdžiai užkliūdavo ne tik filmai, bet ir seansų metu atliekama muzika. Pavyzdžiui, Vilniaus policmeisteris 1913 m. įsakė tas vietas, kur rodomos pamaldos ar laidotuvių procesijos, rodyti visiškoje tyloje. Kaip vykdomas šis įsakymas, privalėjo sekti pristavai (policijos viršininkai).

Paskelbus Nepriklausomybę, cenzūros atvejų nesumažėjo. Štai 1930 spalio mėn. 25 d. Kauno miesto ir apskrities viršininkas V. Sidoravičius paskelbia „Privalomą įsakymą filmų demonstravimo reikalu“, kurį sudaro penki punktai:

1. Viešai demonstruoti galima tik tokias filmas, kurios iš anksto yra mano peržiūrėtos ir joms rodyti gautas mano leidimas.

2. Mano duotasai leidimas filmai demonstruoti policijos atstovui pareikalavus turi būti jam rodomas.

3. Filmos demonstravimas gali įvykti tik tais pavadinimais ir parašais, kaip buvo man pranešta ir leista.

4. Filmų parašai turi būti taisyklinga lietuvių kalba ir išskaitomai išdėstyti. Kitomis kalbomis parašai leidžiama dėti, bet tik po lietuvių kalbos parašų.

5. Draudžiama leisti į kinematografus jaunesnius kaip 17 metų be tėvų, globėjų arba rūpintojų asmeninės priežiūros, išskyrus tuos atsitikimus, kuomet filma yra leista vaikams rodyti.

Pirmųjų Nepriklausomybės metų kino repertuaras

1918 m. vasario 16-ąją paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, jaunai Respublikai, nualintai karo ir vokiečių okupacijos, trūko lėšų svarbiausioms valstybinėms problemoms spręsti. Todėl apie nacionalinio kino kūrimą dar ilgai negalėjo būti nė kalbos.

Kurį laiką šalies ekranuose demonstruoti carinėje Rusijoje sukurti filmai. Ypač populiarios buvo melodramos su nebyliojo kino žvaigžde Vera Cholodnaja (lietuviškose reklamose vadinta Šaltąja Vera): „Gyvenimas už gyvenimą“, „Brangiosios meilės pasaka“ („Tylėk, nuliūdime, tylėk“). Žiūrovai mielai lankė ir „Auksinės serijos“ filmus, kuriuose atsispindėjo rusų literatūros ir romansų siužetai: „Negeisk savo artimo moteries“, „Aš ir mano sąžinė“, „Dėl Dievo, padėkite jai“.

Bet greitai rusiškus filmus pakeitė plačiu srautu plūstelėjusi Holivudo produkcija. Pradžioje dominavo kriminalinės tematikos filmai („Niujorko paslaptys“, „Paslaptingoji žmogžudystė“, „Pasileidusios moters kerštas“). Vėliau padaugėjo dramų ir „nepaprastai linksmų komedijų“, kuriose, anot S. Kymantaitės-Čiurlionienės, „visi bėga, vejasi, griūna, keliasi, kraiposi, vaiposi, mušinėja kits kitam į veidus (būtinai) ir vėl vejasi ir mušasi“4. Melodramų tematiką taikliai apibūdina kino apžvalgininkas I. Lapienis: „Rodomi įvairių šalių turtuolių išdykavimai: kaip jie iš didelio sotumo siunta, kaip paleistuvauja... Ir ko ten nepamatysi: pusnuoges moteris, cilindruotus ištvirkėlius, girtavimus, slaptas ir viešas paleistuvystes ir t. t.“5 Filmų pavadinimai iškalbingi: „Ydų ir ištvirkimo pasaulis“, „Šių dienų Sodoma ir Gomora“, „Gatvės mergina“, „Nuoga moteris“... Neapsikentę dorovės sergėtojai kaip įmanydami ėmė priešintis tokiam repertuarui. Įvairių ideologinių krypčių laikraščiuose ir žurnaluose pasklido susirūpinimo kupini straipsniai. 1923 m. spaudoje pasirodė atsišaukimas: „Visuomene, Valdžios ir Tautos atstovai, atsigodykite!“6 Jame nurodoma, jog ekranus užtvindę filmai jaunimui daro nepataisomą dvasinę žalą. Atsišaukimą pasirašė daugelis žymių visuomenės veikėjų, profesorių. O Adomas Jakštas (Dambrauskas), konstatuodamas, kad filmai žiūrovo psichiką nuodija labiau negu alkoholis ir nikotinas, siūlė sukurti antikinematografininkų („kino nelankytojų“) draugiją, kurios nariai patys į kiną neitų ir kitus ragintų taip elgtis.

Žinoma, tarp menkavertės komercinės kino produkcijos pasitaikydavo ir vertingų kūrinių. Paminėtini į Prancūziją iš bolševikinės Rusijos pabėgusio buvusio kauniečio Vladislavo Starevičiaus originalūs animaciniai filmai „Varlės reikalauja sau karaliaus“ ir „Lakštingalos romanas“ (1924 m. pavasarį rodyti Kauno „Oazoje“), žymaus amerikiečių dokumentinio kino režisieriaus Roberto Flaherty’o „Nanukas iš šiaurės“ (1924 m. viešėjęs Kauno „Palase“), vokiečių režisieriaus Roberto Wiene’o ekspresionistinio kino šedevras „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1921 m. rodytas „Palase“), amerikietiškos Charlie’o Chaplino komedijos, nuotykių filmai su Douglasu Fairbanksu.

Geriausias – „Forumas“

Baigiantis trečiajam dešimtmečiui paaiškėjo akivaizdus kino teatrų lyderis. Juo pripažintas Laisvės alėjoje duris atvėręs „Forum“. Praėjus vos metams po jo atidarymo žurnale „Kino naujienos“ (1931 m. spalio 23 d., Nr. 1) rašoma: „Tik pernai metais pastatytas kino teatras greitai įsigijo kauniečių simpatijas. Kodėl? Pabandysime į tai atsakyti. Pirma – išorinė ir vidujinė išvaizda, atitinkanti visiems moderniško kino reikalavimus. Erdvi, gerai ventiliuojama salė, apšviesta ne perdaug ryškia šviesa. Bene geriausias Kaune Licht-ton aparatas. Kino lankytojams vietas parodančios grakščios, vienodai aprėdytos bilietininkės (visos, berods, lietuvaitės, ko apie kitas Kauno kino teatrų bilietininkes negalima būtų pasakyti). Visa tai, manome, publikos neatstumia, bet, priešingai, patraukia. Antras dalykas, tai „Forum“ repertuaras. Kino teatrui įsikūrus pradėta rodyti geriausi Amerikos ir Europos filmai. Tos krypties „Forum“ laikosi ir dabar. Užteks čia paminėti tokius „Forum“ pastatytus šedevrus, kaip „Vakarų fronte nieko naujo“, „Marokko“ ar „Meilės paradas“ (1930-1 m. sezonas) ir „Monte Carlo“, „Išgėdintosios sūnus“ ar „Meilės valso sūkuryje“ – šio sezono pradžioje ėjusius. Be to, kino teatras „Forum“ pirmas Lietuvoj parodė geriausią (po Čaplino) pasaulio artistą Morisą Chevalier. Kaip matome, „Forumo“ repertuaras labai vertingas. Kino direkcijai tenka palinkėti ir toliau eiti tąja pačia kryptimi.“

Šiam pagyrimui antrina ir „Diena“: „Iš pasikalbėjimų su kino teatro direkcija aiškiai matosi, kad šio teatro tikslas ne tiek bizniškas, kiek grynai meninis. Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galint žemesnę kainą. Muzikos srityje kino teatras greitu laiku duos Kaunui didelę naujieną: statoma viena iš geriausių ton (garsinio kino – G. J.) aparatūra Kliauk-film. Toksai aparatas teatro direkcijai kainuoja virš 60 tūkstančių litų. Iki šiolei teatre laike seansų griežia simfoninis orkestras, susidedąs iš 10-ties parinkto sastato.“7

Palaimino kunigas Juozas Tumas

Prie „Forumo“ populiarinimo, be jokios abejonės, prisidėjo ir didelį autoritetą turėjęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis net pašventino šį kino teatrą ir ta proga jo erdvioje fojė pasakė vaizdingų palyginimų nestokojusią emocingą kalbą, tuoj pat paskelbtą „Naujojoje Romuvoje“. Spausdiname ją netrumpindami.

Prieš palaimindamas tą naują trobesį ir darbą, kurs čia bus dirbamas, turiu prisipažinti, kad buvo svyruojama, ar dėti savo antspaudą įmonei, kuri mūsų krašte dar nėra laimėjusi doros apaštalavimo vardo. Ir jei buvo pritarta, tai daugiau pasikliaujant Jūsų, Gerbiamieji Iniciatoriai, žinomu katalikišku nusistatymu ir Jūsų gerais norais. Vadinas, už būsimą kinematografo „Forum“ veikimą Jūs būsite atsakingi ne tik valstybės cenzūrai, bet ir tai vyresnybei, kuri Jumis patikėjo. Neduok Dieve, kad užsiviltume!

Ir čia susirinkusi graži publika, manau, laukia iš „Forum“ nešlykščių sensacijų: jų gana duoda jau esamieji daugingi kinematografai, bet ko nauja, ko sveika dvasiai, kas auklėja ir stato, ne kas tvirkina ir griauna. Čia susirinko ne jūsų konkurentai, bet iš širdies Jums palankūs; visi vėlydami, kad „Forumas“ įsigalėtų turtais.

Ir lyg sakyte sako: uždirbama ne vien šlykštynėmis prekiaujant. Jei duosite tikrojo meno ir grožio, publika tai išvys, mielai „Forumą“ lankys, juo džiaugsis patys, reklamuos kitiems ir didins Jūsų pajamas. Ačiū Dievui, negi iš vienų iškrypėlių susidaro mūsų visuomenė: kūnu ir dvasia supuvėlių, sensualistų, kokainistų, alkoholikų ir kitaip save narkotizuojančių tėra mažoji dalis, dauguma – žmonės normalūs, kuriems nereikia aštrių priemonių susijaudinti. Tai ir pamėginkite pirkliauti tikrosiomis vertenybėmis. Aš esu tikras, kad ir materiališkai bus Jums naudingiau, ne tik morališkai.

Gerbiamieji! Susimildami nevarginkite mūsų tautos tuščiomis, jei ir ne šlykščiomis sensacijomis! Atsidėję rinkitės filmas mokslo, gamtos, pasakos, garsiųjų veikalų temomis, kad būtų turininga, kad pamatę turėtų ko ir namo sugrįžę pasakyti. Patys rinkitės, kaip subrendę, nusimaną žmonės, nelaukdami, kad Jus mokytų tie, kurie mažiau išmano, o pastatyti sekti tvarką.

Aš kalbu apie policinę filmų cenzūrą. Mes pykstame už cenzūrą ant valdžios, o patys esame kalti. Argi kalti auklėtojai, kad jie seka mažvaikius, kurie dar nepavaikščioja tvirtom kojom, kurie sergsti, kad jie sau nosies nesumuštų? Jei mes nebe mažvaikiai, jei patys pavaikščiojam, kitų nebenusitverdami, tai elkimės taip, kad cenzūrai nebūtų ko su mumis veikti. Aš manau, kad nėra didesnio užgavimo, kaip kad policininkas atėjęs įsako nusišluostyt nosį. Būkime patys valyvi, tai niekas neužgaus.

Jūs, savo darbo specialistai, gera ir bloga toje šakoje matę, galėtumėte ir turėtumėte kitus mokyti, ne kiti Jus. Reikia pradėti auklėti visuomenę, kad ji pati pagaliau sugebėtų ir kitur „cenzūruoti“ jai tiekiamas pramogas. Buvo gi atsitikimų ir pas mus, kad publika drabstė nekaltą ekraną, kam ant jo rodoma tai, kas nedera. Buvo tai daroma tautiškais motyvais, o turėtų būti daroma ir morališkais motyvais. Bus sveika publikai – kinematografai su tvirkinimais prie jos neprieis.

Taip tatai, Gerbiamieji „Forumo“ vedėjai, visuomenės sveikatos ir savo pačių naudos dabodami, pasiimkite savo uždaviniu misionieriauti kultūrą, pagrįstą krikščioniška dorybe. Jūsų Asmens lyg laidoja, kad taip bus, ir drįstų Jūsų pradėtąjį darbą laiminti. Padėk, Dieve!8

Paskutinis valdžios žingsnis

Kadangi spaudoje dažnai pasirodydavo straipsniai ar net feljetonai apie prastą kai kurių kino teatrų būklę, valdžia pagaliau ėmėsi šio reikalo ir 1940 m. gegužę parengė „Kino teatrams statyti, įrengti ir veikti taisykles“. Jose smulkiai surašyta, kaip turi atrodyti filmams rodyti skirti trobesiai, jų vidaus įranga, saugos ir priešgaisriniai reikalavimai, reglamentuoti administraciniai kino teatro darbuotojų veiksmai, kad lankytojams būtų patogu. Apibrėžtos ir žiūrovų mandagaus elgesio taisyklės („laukiamuosiuose kambariuose ir salėje negalima triukšmauti, švilpauti, šūkauti, garsiai kalbėti ir vaidytis. Lankytojai turi žiūrėti švaros, nemėtyti ant grindų maisto liekanų, papirosų nuorūkų, nespjaudyti ir t. t. Lankytojai kino teatre turi nusiimti kepures ir skrybėles ir neturi grūstis“). Paskirtas miesto ar apskrities gydytojas turi kontroliuoti, kad kinuose nebūtų parazitų. Neliko pamiršti ir cenzūros reikalavimus budriai sergintys prievaizdai. Jiems skirtas šis taisyklių punktas: „Pirmoje ir antroje kino teatro eilėje bei balkone turi būti palikta po vieną vietą policijos tarnautojams, kuriems pavesta kino teatrai prižiūrėti. Vietas parenka policijos vadas. Kėdės atramoje užrašoma „Policija“9.

Šios taisyklės paskelbtos 1940 m. gegužės 25-ąją ir nuo tos dienos įsigaliojo. Tik buvo aktualios vos mėnesį. Nes greitai „prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, ir viskas pasikeitė. Bet tai jau visai kita istorija.


 

1 Pipinytė, Ž. Kino žurnalisto keliu. 7 meno dienos, 1996 vasario 9, p. 1, 4.

2 Morskaja volna. 1907 m. kovo 31 d.

3 Mikalauskas, V. Kinas Lietuvoje. Margi raštai, 1999, p. 84.

4 Čiurlionienė-Kymantaitė, S. Kinematografas ir mūsų kariuomenės švietimas. Mūsų žinynas, 1921. T. 1, p. 141.

5 Lapienis I. Kinematografas. Tėvynės sargas, 1926 birželio 13 d.

6 Lietuva. 1923, lapkričio 8 d.

7 Diena. 1931, sausio 4 d., Nr. 1, p. 8.

8 Naujoji Romuva. 1931, sausio 11 d., Nr. 2, p. 56.

9 Lietuvos žinios. 1940 m. gegužės 28 d., Nr. 118, p. 6.